Altoriai ir aukojimai


Altoriai ir aukurai

Graikų altoriai buvo įvairaus dydžio, įvairių formų. Mažesni altoriai buvo statomi gyvenamųjų namų kiemuose – juose aukodavo „namų" dievybėms. Didesni – prie šventyklų, prie viešųjų pastatų. Specialūs statiniai-altoriai buvo statomi aikštėse (agorose), šventose giraitėse. Mažojoje Azijoje altoriai išaugo iki impozantiškų monumentų, skirtų aukojimui. Teatro vaidinimai taip pat prasidėdavo aukojimais, todėl amfiteatrų centre, pačioje garbingiausioje vietoje, stovėjo altoriai. Be aukojimų neapsieidavo jokios varžybos, tame tarpe olimpiados. Būdavo aukojama prieš mūšius ir laimėjus pergales. Helenizmo, Romos laikais aukurai ir aukojimo formos iš esmės liko tokios pačios.


Altoriai pasiekdavo įspūdingus mastelius, kartais net nustelbdami šventyklas. Vienas tokių pavyzdžių - tai Pergamo altorius (sukurtas Pergamono mieste, Anatolijoje, o dabar eksponuojamas Berlyne):

Pergamo altoriaus maketas.
ca. 165-156 B.C. --- Great Altar of Pergamon --- Image by © Wolfgang Kaehler/CORBIS
Eksponatas Berlyno muziejuje - kad suvoktume mastelį.
Altorius buvo netgi didesnis už miesto šventyklą.

Altorių papuošimai patyrė tokią pat evoliuciją kaip ir skulptūros ar keramika - nuo abstrakčios, "grubios" estetikos iki hiper-realizmo:


Aukojimo progos ir aukos

Aukojimai galėjo būti reguliarūs (tradicinės religinės šventės) arba proginiai - kai žmonės jausdavosi nusidėję prieš dievus arba prašydavo kažkokių malonių ligų, badmečio, kitų netekčių atveju. Būdavo aukojama ne tik prašant, bet ir dievams dėkojant. Visuomet aukota prieš pradedant kažkokius labai svarbius darbus ir juos su dievų pagalba sėkmingai atlikus. Praktiškai kiekviena didesnė puota, o ji būdavo rengiama kažkokia svarbia proga, prasidėdavo auka. Iš esmės aukojimas – tai puotavimas kartu su dievais, dalinantis su jais savo maistu.

Dažniausiai būdavo aukojami naminiai gyvuliai, paukščiai. Laukinius žvėris aukodavo tik medžioklės dievams, pvz., Artemidei. 

Graikų šeimose labai svarbi šventė buvo vardo naujagimiui (ypač berniukui) suteikimo diena -  amphidromia. Vardas buvo duodamas 7-tą (kai kur 5-tą) dieną. Aristokratų šeimose – dažniau 10-tą dieną. Tais laikais vaikų mirtingumas gimdant ir po gimdymo buvo gana dažnas reiškinys.  Manyta, kad jei vaikas išgyvens 7-10 dienų, gyvens ilgai. Vaikui išgyvenus tėvai kviesdavosi daug svečių ir gausiai aukodavo. Vaikas būdavo apnešamas aplink namų aukurą ir jam būdavo suteikiamas vardas. Šventė baigdavosi džiaugsmingomis dainomis ir šokiais. 
Žydai taip pat būtent 7-tą dieną vykdydavo berniukų apipjaustymo ritualą. Mūsų Naujieji metai atsirado iš kadais minimos Kristaus apipjaustymo šventės. 

Aukojimas dažniausiai būdavo kolektyvinis aktas: aukojimo rituale dalyvaudavo arba šeima, arba platesnis artimų žmonių ratas, arba visa bendruomenė. 


Paaukotas gyvūnas būdavo suvalgomas, bet dalis jo paaukojama dievams, t. y. padedama ant aukuro. Dažniausiai mėsą kepinant, verdant ir ją valgant į aukurą mesdavo kaulus, gyslas, riebalus. Dievams būdavo aukojama viskas, kas toje puotoje vartota kaip maistas: papilama vyno, vandens, beriama grudų ir t.t.. Dažniausiai grūdus į aukurą berdavo tie, kurie gyvulio skerdime (aukojime) tiesiogiai nedalyvaudavo.


Manoma, kad seniausiais laikais ypatingais atvejais dievams būdavo paaukojamas (sudeginamas) visas gyvulys. Vėliau – šlaunis. Homero laikais (VIII a. pr. Kr.) dievams jau palikdavo tai, ko žmonės puotos metu nesuvalgydavo: kanopos, kaulai, tam tikri vidiniai organai, gyslos, riebalai. Upių ir jūrų dievams aukojamų gyvūnų, žuvų dalys galėjo būti metamos į vandenį. Teigiama, kad paaukotų gyvulių kaukolės būdavo dedamos atskirai, specialiai tam skirtoje vietoje. Nudirti kailiai būdavo panaudojami pagal paskirtį.

Aukos dydis priklausė nuo progos ir susirinkusių skaičiaus. „Kasdieniuose“ šeimos ritualuose galėjo būti aukojamas naminis paukštis. Vestuvių, laidotuvių proga aukodavo stambesnį gyvulį: ožką, avį, kiaulę arba veršiuką. Didesnėse bendruomenių religinėse apeigose būdavo aukojamos karvės, jaučiai. 

Tam tikromis progomis aukodavo tam tikrus gyvūnus – tai priklausė ir nuo pasaulėžiūros, ir nuo per amžius susiklosčiusių tradicijų. Buvo manoma, kad skirtingi dievai „mėgsta“ skirtingus gyvūnus. Jūrų dievams aukodavo ir žuvis, nors Poseidonui dažnai būdavo aukojami ir arkliai. Dionisui dažniausiai aukodavo ožius. Požeminio pasaulio dievams, Artemidei, Hekatei (Hecate – juodosios magijos, burtų deivė) aukodavo šunis (kažkokios asociacijos ir su Cerberiu). Graikų karo dievo Arėjo simbolis – šuo, todėl šunys aukoti prieš mūšius; šie gyvūnai asocijavosi su agresija, greičiu, ištverme, visišku pasiaukojimu. 

Prieš aukojant gyvuliai dažniausiai būdavo švariai nuplaunami, papuošiami vainikais, gėlėmis, jaučiams kartais paauksuodavo ragus. Aukojami gyvuliai būdavo šeriami specialiu maistu, pvz., grūdais pakepintais su druska. Didesnių švenčių metu prie aukuro gyvuliai buvo palydimi su muzika, šokiais, giesmėmis ir dainomis. Šventikas, kuris skersdavo gyvulį, visų akivaizdoje švariai nusiplaudavo rankas, kad nesuterštų aukos. Prieš aukojant gyvūnui nupjaudavo kuokštą šerių ir įmesdavo į aukurą.

Aukojimo ceremonija

Įprastai būdavo aukojama ant aukuro. Didesni gyvuliai (karvės, jaučiai, arkliai) skerdžiami šalia aukuro – ant paaukštinimo. 

Aukojimas turėdavo būti ne prievartinis aktas, todėl gyvuliai turėdavo parodyti savo „sutikimą“. Tam reikalui ant jų kaktos užpildavo vandens. Gyvulys, norėdamas nusipurtyti vandenį, palenkdavo žemyn galvą ir būdavo traktuojama kaip jo „sutikimas“. 
Stambūs raguočiai prieš perpjaunant gerklę būdavo apsvaiginami kuokos (kūjo) smūgiu.Skersdavo peiliu perpjaunant gerklę. Aukojamo gyvulio kraują surinkdavo į specialų indą. 

A haruspex. From a bas-relief at the Louvre. A haruspex consults the entrails and the liver of an ox, which has just been sacrificed, and seems to be giving an account of what they presage. The victimarius holds in his right hand the hatchet (malleus) with which he has struck the victim, and the vessel where he has received its blood.
Norėdami įsitikinti ar dievai priima auką, išimdavo kepenis, jei kepenis būdavo sveikos – gyvulį skrosdavo toliau. Gali būti, kad tokia tradicija susiformavo, siekiant nevartoti ligotų gyvulių (žvėrių) skerdienos.


Aukojimas puotos metu turėjo praktinę paskirtį ir prigimtį. Agrarinių kultūrų žmonės mėsą vartodavo kur kas rečiau nei mes, nors tai buvo bene vienintelis būdas savo maistą papildyti proteinais. Todėl mėsos vartojimas buvo ritualizuotas. Mėsa reikėjo dalintis su dievais - tai buvo išskirtinis, ne kasdienis įvykis. Kita vertus, maisto valgymas buvo mažesnę ar didesnę žmonių grupę vienijantis ritualas (panašiai kaip ir dovanų dovanojimas). 

Po aukojimo sekdavo puota. Aukojant buvo meldžiamasi, giedamos giesmės, grojama muzika, tam tikrais atvejais ir šokama. 

A1KDDF Antique Art Artefact Crafts Greece Old Pot Vase
Šventyklose randami dideli puodai, naudoti religinių švenčių metu. Išvirta arba iškepta mėsa būdavo dalinama visiems susirinkusiems. Skurdesniems žmonėms tai galėjo būti vienintelė galimybė mėgautis mėsa. Galima tik numanyti, kokį fiziologinį ir psichologinį malonumą jie patirdavo religinių švenčių metu.  

Viskas, ką žmonės nesuvalgydavo, būdavo dedama ant aukuro. Visi aukojami gyvuliai būdavo suvalgomi tą pačią dieną, vienos puotos metu, o maisto likučiai sudedami į aukurą (paaukojami dievams). Toks „atliekų“ deginimas turi praktinį paaiškinimą. Sėsliai gyvenantys žmonės visais būdais vengė užsikrėsti ligomis, kurių pagrindiniais židiniais buvo pūvančios organinės kilmės medžiagos. 


Aukojant (deginant) maistą, kildavo daug dūmų. Iš dūmų šventikai mėgindavo nuspėti dievų valią. Kad degančių organinių medžiagų kvapas nebūtų toks aitrus, būdavo naudojami smilkalai. Mokslininkai mano, kad aukurai dažniausiai būdavo statomi aukštesnėse vietose arba ant paaukštinimų tam, kad dūmai ir nemalonus degančios mėsos kvapas netrikdytų apeigų dalyvių.

Teigiama, kad graikai aukojamą maistą valgydavo stovėdami. Pvz., romėnai tai galėjo daryti ir patogiai gulinėdami. 

Gyvulių aukojimo ritualai ėmė nykti formuojantis centralizuotoms valstybėms ir ypatingai kuriantis imperijoms. Tokias dideles žmonių grupes kaip valstybė ar imperija aukojimo ritualai nebegalėjo suvienyti. Valstybės ir imperijos buvo vienijamos religijomis, ideologijomis, propagandos būdu. Aukojimai artimųjų rate žmones jungdavo į mažesnius, bet artumo prasme „svarbesnius“ junginius, todėl valstybės ar imperijos tokie ritualai nebuvo „naudingi“. Tiesa, aukojimai ypač šeimos aplinkoje išliko dar labai ilgai. Krikščionybė aukojimų atsisakė.


Žmonių aukojimas

Tai, kad kadais buvo aukojami ir žmonės, atskleidžia mitai. 

Arkadijos karalius Likaonas (Lycaon), norėdamas įtikti Dzeusui, paaukojo vieną iš sūnų ir maistą patiekė puotos dalyviams. Už tai, kad buvo taip barbariškai pagerbtas, Dzeusas pavertė Likaoną ir jo šeimą vilkų gauja. 

Pranašui patarus Agamemnonas aukojo dukterį deivei Artemidei, kad ši pasiųstų palankius vėjus plaukti į Troją. Aukojimo metu Artemidė pakeitė Ifigeniją stirna, o ją pačią nugabeno į Tauridę ir paskyrė savo šventyklos žyne.

Trojos karo metu graikai paaukojo Pario seserį Polikseną, nes toji, nors ir  kankinama, išdavė broliui paslaptį apie vienintelę Achilo silpnąją vietą, į kurią didvyris ir buvo mirtinai sužeistas.


Homero Ilijadoje parašyta, kad graikai laidodami Trojoje savo geriausią karį Patroklą jam aukojo priešo karius. Savo ruožtu persai, prieš stodami į mūšį su graikais, vora praeidavo tarp perpus perkirsto graikų kario kūno. Manoma, kad gladiatorių kautynių tradicija gimė laidojant romėnų generolus. Pagauti į nelaisvę priešo kariai būdavo aukojami mirtinų tarpusavio kovų forma.

Žmonių aukojimai išliko per visą antikinės Graikijos ir net Romos istoriją, tačiau jie palaipsniui nyko. Vis dažniau žmonių aukojimus keisdavo gyvulių aukojimu. Net jei ir būdavo aukojami žmonės, skirtingai nei gyvulių aukojimo atveju, jų mėsa nebuvo valgoma. Graikams kanibalizmas buvo visiško laukinio barbarizmo ženklas. Tai liudija ir anksčiau minėtas Likaono pavertimo vilku mitas.

Graikai, vėliau ir romėnai, dažniausiai paaukodavo nusikaltėlius, karo belaisvius, todėl skirtumas tarp bausmės ir aukojimo būdavo sąlyginis. 


Atpirkimo ožys - "Pharmakos"

Kai miestą ar kaimą užgriūdavo sunkmetis, būdavo aukojamas arba ožys, arba vergas, nusikaltėlis, neįgalus asmuo – iš čia posakis „atpirkimo ožys“. Kaip „atpirkimo ožys“ būdavo aukojamas nėra tikrai žinoma. Manoma, kad formos galėjo būti įvairios, tame tarpe nustūmimas nuo uolos, užmėtymas akmenimis. Graikai šį paprotį vadino pharmakos (ironiška - štai iš kur kilusi žodžio "farmacija" reikšmė). Žodžio etimologija nurodo, kad žmonės tokiu būdu siekė „išgydyti“ sergančią bendruomenę. Civilizacijai vystantis pharmakos vis dažniau būdavo keičiamas išvarymu - ostrakizmu (ostracism). Dažniausiai išvarymas nubalsavus bendruomenei būdavo taikomas dėl politinių motyvų.

Viena iš teorijų teigia, kad Kartaginos gyvenvietė, o vėliau ir miestas atsirado čia iš Mažosios Azijos atsikėlus žmonėms, kurie nesutiko atsisakyti žmonių (tame tarpe ir vaikų) aukojimo ritualų.

Nors apie žmonių aukojimus kalbama ne viename graikų mite, bet dalis  mokslininkų, kol nerasti objektyvūs faktiniai įrodymai, į šį reiškinį žiūri rezervuotai. 

Krikščionybės nuostata, kad po Kristaus aukos (jis paaukotas už visų žmonių nuodėmes) žmonės nebeturi būti aukojami savo laiku buvo progresyvi ir revoliucinga.

Comments