Atėnų akropolis, I dalis: istorija, Propilėjai, Nikės šventykla


Atėnų Akropolio istorija

Beveik kiekvienas didesnis graikų miestas turėjo savo akropolį – viršutinę, gerai įtvirtintą miesto dalį (pilį), kurioje priešų antpuolių atveju slėpdavosi miesto ir aplinkinių gyvenviečių žmonės. Be būtinų gynybai statinių akropoliuose dažniausiai būdavo statomos ir šventyklos. Akros – graikiškai “viršutinis”, polis – “miestas”, akropolis – “viršutinis miestas”.

Pergamo akropolis
Lindos akropolis (Rodas)
Agora in Athens. Reconstruction.
Atėnų akropolis nuo miesto pusės.
Atėnų Akropolis – tai pats didžiausias, prabangiausias graikų klasikinės epochos architektūrinis ansamblis, iškilęs ant 125 m. aukščio uolos (150 m. virš jūros lygio). 

Ilgai Atėnų “viršutinis miestas” funkcionavo kaip tvirtovė. Tam tikslui buvo pasirinkta tinkama vieta. Kalną iš trijų pusių supo statūs skardžiai, o jo viršuje buvo miesto gynėjams gyvybiškai būtinas šaltinis. Pasak mitų, šį šaltinį savo trišakiu iškirto Poseidonas. Dėl to Akropolis dar vadinamas „Šventąja uola“. Teigiama, kad VI a. pr.. Kr., Peisistrato valdymo laikais atėniečiai nuo gretimų kalnų iki Akropolio atsivedė požeminį akveduką. Didėjančiam miestui Poseidono šaltinio būtų neužtekę.

Manoma, kad šioje vietoje pirmoji tvirtovė buvo pastatyta apie 2 000 m. pr. Kr. Per tą laiką gynybiniai įtvirtinimai buvo ne kartą sugriauti ir vėl atstatyti. Mikėnų civilizacijos laikais (XIV – XIII a. pr. Kr.) Akropolį juosė 760 m ilgio, 10 m aukščio, 3-6 m storio gynybinė sieną iš masyvių akmenų. Mikėnuose tokios sienos buvo vadinamos „kiklopų sienomis“. Šio aptvaro centre greičiausiai buvo ir dvaras su megaronu (patalpa aukojimams). Iš senojo dvaro ir gyvybinių įtvirtinimų išliko tik stambūs kontraforsai, sutvirtinantys Akropolio skardžius. Tam, kad turistams priminti pirminę Akropolio paskirtį, vienoje vietoje atstatytas ‚kiklopų“ (arba Mikėnų) gynybinės sienos fragmentas. 

Mikėnų akropolis apie 1600 m. pr. Kr.
Akropolis apie 1200 m. pr. Kr
Dvaro megaronas

Pirmoji dorėninio orderio akmeninės šventykla ant Akropolio kalno iškilo apie 600 m. pr. Kr., t. y. tuo pat metu kai Pelaponeso pusiasalyje pradėtos statyti akmeninės šventyklos. VI a. pr. Kr. Akropolyje buvo pastatyta dar keletas šventyklų, tačiau jas visas sugriovė persai. 

490 m. pr. Kr. po įspūdingos graikų pergalės prieš persus Maratono mūšyje atėniečiai dievų garbei pastatė Partenoną (taip vadinamas Senasis Partenonas), į kalną kylančias terasas ir propilėjus – paradinius vartus. Tačiau 480 m. pr. Kr. persai eilinį kartą išgriovė ir sudegino Atėnus, tame tarpe ir visus Akropolio statinius. 
Atsigavę po šio skaudaus pralaimėjimo Atėnų gyventojai ėmėsi atstatinėti miestą, bet Akropolio griuvėsius nusprendė palikti neliestus. Viršutinio miesto griuvėsiai turėjo priminti ateinančioms kartoms apie nuolat gresiančius pavojus ir būtinybę visuomet būti pasiruošusiems ginti savo miestą (Platėjų priesaika).

Tai yra vienas pirmųjų kartų istorijoje, kuomet griuvėsiai buvo laikomi paveldu. Šiais laikais panašius atvejus galime rasti Hirosimoje:
... Ir Berlyne:

Kovai su persais Atėnai subūrė graikų miestų sąjungą – Delo sąjungą. 

Delo sąjunga buvo pasirašyta Delo mieste, todėl ir buvo pavadinta šio miesto vardu. Skirtingu metu šiai sąjungai priklausė nuo 170 iki 330 miestų (kai kur rašoma, kad net 400). Šį periodą kai kurie istorikai vadina Atėnų imperijos formavimosi laikotarpiu.
Pradžioje Delo karinės sąjungos iždas buvo laikomas Delo mieste, Skirtingų miestų įnašas į bendrą iždą buvo skirtingas. Kadangi pagrindinis „donoras“ buvo Atėnų polius, 454 m. pr. Kr. iždas iš Delo perkeltas į Atėnus. Ižde buvo apie 253 tonos tauriųjų metalų. Atėnų strategas (vyriausias karo vadas)  Periklis nusprendė, „sulaužyti“ Platėjų priesaiką ir dalį pajamų skirti persų du kartus sugriauto Akropolio atstatymui. 
Kai Periklis ėmėsi atstatyti Akropolį, išsiplėtusį Atėnų miestą  jau juosė galingos gynybinės sienos. Gynybiniai įtvirtinimai tęsėsi iki pat jūros (nuo Atėnų iki uosto – apie 6 km.). Periklis manė, kad turint tokius įtvirtinimus, 300 m. ilgio ir 150 m. pločio viršutinio miesto teritorijoje (apie 3 ha) reikėtų statyti ne tvirtovę, o piliečių religinius, visuomeninius, kultūrinius poreikius atitinkantį centrą su šventyklomis, biblioteka, muziejumi, parodų sale, forumu, ginklų, iždo saugyklomis. Toks projektas galėjo gimti tik demokratiškai valdomame poliuje.  Periklis sakė, kad reikia pastatyti tokį ansamblį, kad jis nustebintų ne tik visų kraštų amžininkus, bet ateinančias kartas.

Teigiama, kad tautos susirinkimas šiam projektui pritarė tik po to, kai Periklis pagrasino atstatyti Akropolį savo lėšomis ir pavadinti savo vardu. Vardas „Periklis“ reiškia „apsuptas šlovės“. 

Naujasis Atėnų Akropolio ansamblis buvo intensyviai statomas 447 - 432 m. (15 metų). Tai   buvo ne tik Atėnų, bet ir graikų architektūros bei meno „aukso amžius“ – brandžiosios klasikos laikai. Disponuojant Delo sąjungos resursais, buvo nuspręsta, kad senosios šventyklos nebus rekonstruojamos – jų vietoje atsiras naujos šventyklos ir kitos paskirties pastatai. Periklis ir jo pasekėjai Akropolio ansamblį sumanė, kaip pergalės prieš persus ir padėkos miestą globojusiems dievams monumentą.

Vadovaujami skulptoriaus Feidijo Akropolį statė architektai Iktinas, Kalikratas ir Mnesiklis. Į Atėnus buvo sukviesti geriausi to meto meistrai iš visos Graikijos. Jiems buvo mokami dideli atlyginimai - siekta kad projektas būtų įgyvendintas greitai ir kokybiškai. Buvo nuspręsta, kad visas Akropolio ansamblis simboliškai bus pastatytas iš balto marmuro. Marmuro skaldyklos buvo už 16-19 km. Į Atėnus buvo vežami jau konkrečių išmatavimų tinkamai apdoroti blokai arba kolonų būgnai. Iš viso į Atėnus atgabenta daugiau kaip 180 000 tonų pagal konkrečius išmatavimus kokybiškai paruošto marmuro. 

Akropolio ansamblį sudarė šie pagrindiniai statiniai: 
  • propilėjai – monumentalūs paradiniai vartai ir į Akropolio kalną kylančios terasos.
  • pinakoteka – tapytų lentų (paveikslų), meno dirbinių saugykla (muziejus); kiek žinoma, pirmasis pasaulyje  tokio pobūdžio statinys. 
  • Nikės šventykla. 
  • Atėnės Promachės skulptūra.
  • Partenonas – Atėnės Partėnės šventykla (ginklų, iždo ir trofėjų saugykla).
  • Erechtejonas - Erechtėjo, Atėnės ir Poseidono šventykla. 
Akropolio ansamblyje buvo ir daugiau nedidelių šventyklėlių, aukurų, relikvijų ir ginklų saugyklų. Šioje vietoje nauji nedidelio tūrio statiniai buvo statomi helenizmo, romėnų, Bizantijos imperijos laikais. Iš šių nedidelių pastatų iki mūsų laikų neišliko nieko. 

Įdomu, kad Akropolyje, kaip ir kituose senovės graikų šventyklų kompleksuose, šventyklos buvo statomos ne vienoje ašyje (laikantis simetrijos). Antikinės Graikijos kompleksuose šventyklų fasadai nebuvo lygiuojami tiesiomis linijomis, ką mėgs daryti XVIII klasicizmo architektai. Manoma, kad graikai taip darė, siekdami maksimaliai „prisiderinti“ prie aplinkos geografinio konteksto ir norėdami išryškinti kiekvieno pastato tūrį. 

431 m. pr. Kr.  prasidėjus Peloponeso karui tarp Delo sąjungos, kuriai vadovavo Atėnai, ir Peloponeso sąjungos, kuriai vadovavo Sparta, Akropolio kompleksas taip ir  nebuvo baigtas. Po 5 metų karo, maro epidemijos metu mirė Periklis ir virš 30% Atėnų gyventojų. Tuo pačiu žlugo viltis kompleksą pabaigti taip, kaip jis buvo sumanytas.




Propilėjai

Propilėjai – tai paradiniai vartai, pro kuriuos patenkama į Akropolį. Propilėjus projektavo Mnesiklis, bet, atrodo, iki galo šis projektas taip ir nebuvo realizuotas. Į kalną vedančios terasos ir paradiniai vartai buvo  statomi senųjų (Peisistrato laikų)  vartų vietoje. Senuosius propilėjus buvo sugriovę persai.  

Nuo apačioje įsikūrusio miesto Akropolio propilėjai atrodė kaip dorėninio heksastilinio (su 6 kolonų portiku) orderio šventykla, kurios fasadą puošė 6 kolonos.
... Bet tai buvo ne šventykla, o vartai. Vartų viduje dvi jonėninio orderio kolonų eilės dalino propilėjus į tris dalis. 
6 fasado kolonos ir vidinės jonėninės kolonados procesijų metu paskirstydavo žmonių srautus. 

Manoma, kad propilėjų frontonų timpanuose nebuvo jokios skulptūrinės apdailos. Taip galėjo būti padaryta tikslingai - kad patekus į Akropolį didesnį įspūdį sukeltų prabangus Partenono skulptūrinis dekoras.

Terasos (į viršų kylantys laiptai), vedančios link propilėjų, buvo suprojektuotos taip, kad į Akropolį galėtų patekti ne tik pavieniai asmenys, bet ir šventinės eisenos su aukojimui skirtais gyvuliais, asilų ir mulų traukiami vežimai su dovanomis deivei Atėnei. Šalia propilėjų iš šonų buvo suprojektuoti du dorėninio orderio statiniai. Kairiajame buvo Pinoteka (tapybos darbų salė) - kiek žinoma, pirmasis pasaulyje  tokio pobūdžio statinys. Ant lentų tapytuose paveiksluose galėjo būti pavaizduotos karo scenos, Atėnės, Poseidono atvaizdai. Kokia buvo dešiniojo statinio paskirtis – nežinoma. 

Propilėjų vaizdas istorijos bėgyje keitėsi:

Romėnai vartų papėdėje pastatė skulptūrinį monumentą
viduramžiais įėjimas į Akropolį apaugo gynybinės paskirties statiniais

1456-58 m. turkai otomanai apgulė Atėnus. Apgulties metu labai stipriai nukentėjo viduramžių eigoje pilimi virtę propilėjai. Užvaldę Atėnus turkai apgriautus propilėjus dar labiau sutvirtino, paversdami ujos sunkiai prieinama tvirtove. 

Propilėjai, kaip ir Partenonas, buvo sugriauti Venecijos respublikos karo su turkais metu 1687 m. Artėjant 2004 m. olimpiadai propilejai buvo dalinai rekonstruoti.


Nikės šventykla

Atėnės Nikės (pergalės deivės) šventykla, 449 - 420 m. pr. Kr., architektas Kalikratas (Kallikrates). 
Antikoje Nikė buvo vaizduojama dviem pavidalais: kaip atskira sparnuota dievybė Dzeuso arba Atėnės rankose...
 ...  ir kaip Atėnės (karinės išminties) ir Nikės (karinės pergalės, sėkmės) susijungimas viename Atėnės įvaizdyje. Antruoju atveju deivė buvo vadinama dviem vardais – Atėnė Nikė.

Atėnės Nikės šventykla buvo pastatyta toje pačioje vietoje, kur anksčiau stovėjo senoji Nikės šventykla. Senąją šventyklą 480 m. pr. Kr.  sugriovė persai. Naujoji šventykla baigta statyti jau Peloponeso karo metu (Nikijos taikos laikotarpiu), tikintis dievų pagalbos ir kovose su Spartos vadovaujama Peloponeso sąjunga.  

Nikės šventykla buvo pirmoji, kurią, kildami terasomis link propilėjų, pamatydavo Atėnų Akropolio lankytojai. Ji stovėjo dešiniajame priešakiniame komplekso kampe. Į šventyklą galima buvo pakilti specialiai padarytais laiptais dar nepraėjus propilėjų vartų, t. y. neįėjus į Akropolio ansamblio teritoriją. Dėl to, kurioje vietoje ir kokie buvo į šventyklą vedantys laiptai – nesutariama.
Atėnės Nikės šventykla yra nedidelio tūrio jonėninio orderio tetrastilinis amfiprostilas. Tai reiškia, kad šventyklos ir fasadinėje, ir nugarinėje pusėje yra 4 kolonų portikai. Šventykla yra, palyginti, kuklių mastelių: ilgis - 9 m, plotis - 6 m, aukštis -  kiek daugiau nei 7 m. Kolonos iškaltos iš monolito. 
Kaip ir visose šventyklose, Nikės šventykloje stovėjo deivės skulptūra, kuri neišliko. Tradiciškai Nikė buvo vaizduojama su sparnais. Šioje šventykloje Atėnė Nikė kažkodėl sparnų neturėjo, todėl buvo vadinama „Nike Apteros“. Legenda pasakoja, kad atėniečiai pasirinko Nikę be sparnų, tikėdamiesi, kad Pergalės deivė neišskris ir jų nepaliks. 


Akropolio ansamblis statytas, kaip pergalės prieš persus ir padėkos miestą globojusiems dievams, monumentas. Atėnės Nikės šventykla buvo atsukta į Salamino pusę. Garsiajame Salamino mūšyje graikų laivynas sutriuškino persų laivyną - buvo paskandinta 200 priešo laivų, o graikai prarado tik 40. Mūšį prie Salamino atėniečiai laimėjo, vadovaujami Temistoklio. Užlipus iki propilėjų ir atsisukus į miesto pusę, matėsi jūra. Lankytojus pasitinkanti Atėnės Nikės šventykla „žiūrėjo“ į Salamino pusę ir tokiu būdu pabrėžė Akropolio ansamblio simbolinę-idėjinę prasmę. Dėl šios priežasties ši nedidelė šventykla dar vadinama „Pergalės šventykla“. Atėniečiai šalia šios šventyklos aukodavo ir Peloponeso karo su Sparta metais. Deja, Atėnė nuo jų šio karo metu nusisuko.

Kaip ir visas jonėninio orderio šventyklas, Nikės šventyklą juosė skulptūrinis antablemento frizas.  

Skirtingose šventyklos pusėse buvo pavaizduotas Dzeuso, Poseidono ir Atėnės ginčo, mūšių su persais ir su Sparta scenos.
Kadangi šventykla stovėjo šalia skardžio, lankytojų saugumui buvo pastatytas parapetas (sienelė). Ši sienelė taip pat buvo papuošta skulptūriniais reljefais, vaizduojančiais Atėnę Nikę.
Iš šio parapeto išliko deivės figūra - Nike Slancio (Nikė besitaisanti apavą). Tai, taip vadinamu, wet drapery skulptūriniu stiliumi atliktas reljefas. Reljefe tiksliai pavaizduotos ne tik rūbų draperijos, bet ir po rūbais matomas kūnas.


Atėnės Nikės šventyklos kolonų aukščio ir skersmens santykis 7:1, nors žinoma, kad dažniausiai jonėniniame orderyje naudotas santykis 9:1.  Toks santykis pasirinktas siekiant Nikės šventyklos proporcijas priderinti prie dorėninio orderio  propilėjų, priešais kuriuos ji stovėjo, proporcijų.

Čia pateiktas vaizdas kaip atrodytų Nikės šventykla, jeigu būtų laikomasi tradicinių proporcijų. Atrodo, kad kažkas ne taip...
Nikės atėnės šventykla prastovėjo iki 1686 m. turkų osmanų ir Venecijos respublikos tarpusavio karo. Pristigę medžiagos gynybiniams įtvirtinimams, turkai šią šventyklą išardė – pasiliko stovėti tik kelios kolonos. 
Iki 2010 m. Atėnės Nikės šventykla, kaip ir propilėjai, buvo dalinai rekonstruota.










Comments