Atėnų akropolis, II dalis: Erechtejonas, skulptūros ir reljefai, Salaminas



Erechtejonas, 421 - 406 m. pr. Kr., architektas Mnesiklas (Mnesicles)

Ši Erechtėjo, Atėnės ir Poseidono jonėninio orderio šventykla pastatyta vėliausiai – baigta statyti visiškai baigiantis Peloponeso karui. Šventykla pastatyta senosios Atėnės šventyklos (Athena Polias) vietoje.

Erechtejonas buvo pastatytas Mikėnų laikų (1600 – 1100 m. pr. Kr.) dvaro vietoje, ten kur buvo senasis megaronas (aukuro salė). Šventyklos viduje buvo ola, kurioje, pasak mitų, gyveno Atėnės gyvatė ir iš kur gimė mitinis Atėnų karalius, pusiau žmogus-pusiau gyvatė Kekropas (Cecrops). Teigiama, kad Periklio laikais šioje šventykloje tikrai buvo laikoma „šventoji gyvatė“.
Erechtėjonas, kitaip nei kitos graikų šventyklos, buvo nesimetriškas – nei viena jo išorinė pusė nebuvo panašios.  Pagrindinis to kaltininkas ne šventyklos paskirtis (ji skirta pagerbti ne vieną, kaip dažniausiai būna, o kelis dievus), o reljefas. Erechtejonas pastatyta labai nelygioje vietoje -  vakarinė ir šiaurinė pusės yra 3 metrais aukščiau už rytinę ir pietinę. 
Šventykla suprojektuota aplink uolą, kurioje buvo Posedono trišakio žymė ir iš po žemių ištryškęs šaltinis. Šalia šventyklos taip pat augo šventasis Atėnės alyvmedis, kuris, pasak to paties mito, išdygo toje vietoje, kur deivė-globėja įsmeigė savo ietį. Dabar šalia šventyklos augantis alyvmedis pasodintas XX a. pradžioje – jį pasodino karalienės Viktorijos anūkė Sofija. 

Mite apie Atėnės ir Posedono ginčo dėl teisės globoti Atėnus yra istorinės tiesos. 560–527 m. pr. Kr. Atėnus, tuomet nedidelį ir nereikšmingą miestelį, valdęs Peisistratas nusprendė imtis ryžtingų permainų. Jis miestiečiams sumažino mokesčius ir įvedė neapmokestinamas paskolas, kad net nepasiturintys žmonės galėtų imtis savo verslo. Ši reforma labai greitai atgaivino Atėnų žemės ūkį. Aliejaus ir vyno buvo pagaminama tiek, kad reikėjo ieškoti, kur jį realizuoti. Bet konkuruodami atėniečiai aliejaus kokybę pakėlė taip, kad ėmė dominuoti regione. Žmonės ėmė statytis laivus ir plėtoti keramiką (aliejuj laikyti ir transportuoti reikėjo indų). Tokiu būdu, valdant Peisistratui, Atėnai per kelis dešimtmečius iš kuklios gyvenvietės tapo klestinčių prekybos centru. Atėnų klestėjimo pagrindu buvo alyvmedžiai ir aliejus. 

Gyvatė buvo Atėnės palydovė. Medūzos Gorgonės, kuri dažniausiai puošė Atėnės skydą, plaukai - taip pat gyvatės.Tuo metu žodis "gyvatė" turėjo kiek kitokią prasmę...
Manoma, kad po žymiuoju kariatidžių portiku buvo palaidotas pirmasis Atėnų karalius, mitinis pusiau žmogus-pusiau gyvatė Kekropas (Cecrops). Kita teorija teigia, kad čia ilsisi ne Kekropo, o Homero „Iliadoje“ aprašyto Atėnų karaliaus Erechtėjaus palaikai. 

Erechtėjas (Erechtheus) buvo Erichtonijaus (Erichthonius) anūkas. Skirtinguose graikų mituose Erichtonijus ir Kekropas yra labai panašūs personažai. Pasak vieno iš mitų Erichtonijus žemės deivės Gajos buvo „padarytas“ iš Atėnų žemės (molio). Erichtonijus buvo pusiau žmogus – pusiau gyvatė. Gaja liepė jį užauginti Atėnei...
Kitas mitas pasakoja, kad kai išmintingoji, nekaltybę sauganti Atėnė nuvyko pas Hefaistą paprašyti ginklų, tas, sužavėtas jos grožio, ėmė priekabiauti. Atėnė atkakliai priešinosi, todėl grumiantis senio kalvio sėkla ištryško deivei ant šlaunų. Pasišlykštėjusi Atėnė nubraukė sėklą ant žemės ir iš jo gimė Erichtonijus – žmogus-gyvatė. 
Digital Capture

Šventyklos viduje buvo keturios skirtinguose lygiuose išdėstytos patalpos, skirtos Atėnei, Poseidonui, Hefaistui ir Erechtėjui. Kaip atrodė interjeras – neaišku, nes jis daug kartų buvo iš esmės perstatomas. Romėnų imperatoriaus Sulos laikais (I a. pr. Kr.) Erechtejonas degė ir po gaisro jo vidinė erdvė buvo pertvarkyta. Bizantiečiai šventyklą pavertė bažnyčia. Igriuvus stogo perdangai XIII a. prancūzų riteriai čia įsteigė savo rezidenciją (dvarą). Vėliau Atėnus nukariavę turkai čia įrengė haremą.  

Erechtejonas buvo pagrindinė Akropolio šventykla su šalia pastatytais Atėnės ir Poseidono aukurais. Šių dviejų Atėnus globojusių dievų ginčas buvo pavaizduotas šalia esančio Partenono timpane. Senaisiais laikais šventykloje turėjo būti šių dievų skulptūros, bet jos neišliko. Neišliko ir šių skulptūrų atvaizdai monetose, freskose ar reljefuose, todėl šiandieną neįmanoma atkurti čia stovėjusių dievybių skulptūrinių atvaizdų. Žinoma, kad rūbus Erechtejono Atėnei ausdavo dvi 7-11 metų nekaltybės nepraradusios mergaitės, kurios visus metus gyvendavo nedidelėje šventyklėlėje (Arrephorion) šalia Erechtejono. Kiekvienais metais mergaitės, tarnaujančios  Atėnei, keisdavosi. 

Išoriniame jonėninio orderio frize buvo pavaizduotas legendinio Atėnų įkūrėjo karaliaus Erechtėjo (Erechtheus) gimimas. Erechtėjui miestą padėjo įkurti Poseidonas, todėl šis karalius dar vadinamas Poseidono Erechtėjumi. Atėniečiai save laikė Erechtėjo palikuonimis. Manoma, kad Erechtejono frizų pagrindas buvo tamsaus akmens, o pačios reljefų figūros baltos, kaip ir šventykla. Toks kontrastas turėjo atrodyti įspūdingai.
Erėchtejono karnizams ir portalo dekorui buvo panaudotas specifinis ornamentas - egg-and-dart - , kuris vėliau plačiai paplito helenizmo, romėnų architektūroje, o iš ten buvo perkeltas į vėlesnių laikų renesansinius ir klasicizmo stiliaus statinius.  




Jonėninio orderio šventyklos vakarinėje pusėje buvo žymusis kariatidžių portikas. 6-ios iš balto marmuro iškaltos kariatidės žiūrėjo į Partenono pusę. Kariatides iškalė Feidijas ir jo mokinys Archelochas. Manoma, kad po šiuo portiku yra pirmojo Atėnų karaliaus Kekropo kapas (Cecrops).

1977 m. rekonstruojant kariatidžių portiką, 5-ios originalios skulptūros-kolonos buvo perkeltos į muziejų. Po rekonstrukcijos 1988 m.  jų vietoje buvo pastatytos 6 kariatidžių kopijos.

Vieną iš kariatidžių, kurią galima buvo lengviausiai patraukti iš po antablemento,  britų aristokratas Lord Elgin 1801-1803 m. parsiplukdė į Londoną ir 1816 m. pardavė Britanijos nacionaliniam muziejui, kur dabar ji ir eksponuojama. Lordas Elginas mėgino „išlupti“ dar vieną kariatidę, bet ji suskilo. Be to, archeologas mėgėjas išsigando, kad gali nugriūti kariatidžių palaikomas antablementas. Vėliau ši stipriai apgadinta kariatidė buvo rekonstruota.

Kariatidė Britanijos muziejuje.
Nors iš pirmo žvilgsnio visos 6-ios kariatidės vienodos, tačiau geriau įsižiūrėjus jos turi individualių bruožų. Šiek tiek skiriasi veido išraiška, šukuosenos, apsiausto klostės. Trys kairiosios merginos kūno svorį permetusios ant dešiniosios kojos, o trys dešiniosios – ant kairiosios. Masyvios šukuosenos sugalvotos specialiai. Šukuosenos padidina kaklo tūrį, nes kitaip figūros neišlaikytų masyvaus antablemento. 


Kodėl buvo sumanyta pastatyti sąlyginai nedidelių proporcijų kariatidžių portiką, neaišku. Viena iš teorijų teigia, kad Pelaponeso karo metu nebebuvo pakankamai resursų statyti tokį patį portiką kaip rytinėje pusėje. Todėl apačia buvo sudėta iš paprasčiausių marmuro blokų, o vietoje jonėninių kolonų pastatytos, sąlyginai nedidelio mastelio kariatidės. Ar kariatidės kainavo pigiau, nei būtų kainavusios kolonos – klausimas. 

Iš Erechtejono į Londoną buvo nuplukdyta ir viena jonėninė kolona, kuri dabar taip pat eksponuojama Britanijos nacionaliniame muizejuje. 

Manoma, kad pavadinimas kariatidės kilo iš nedidelio kalnų miestelio Karyes. Šio miestelio moterys ant galvų nešiojo didelius vaisių ir kitų prekių krepšius ir tuo žavėjo slėnio gyventojus. Kariatidėmis graikai vadinio Karijo moteris. Architektūroje graikai kariatides pradėjo naudoti jau VI a. pr. Kr..

Erechtejone buvo saugomi ne tik karų su persais trofėjai, bet ir garsioji skulptoriaus Kalimacho (Callimacchus) iš aukso padaryta lempa, kuri, pasak legendos, reikėdavo papildyti alyva tik vieną kartą į metus. 



Atėnės skulptūros

Atėnų Akropoliui Feidijas padarė 3 deivės Atėnės skulptūras: viena stovėjo aikštėje priešais Partenoną, kita – Partenono viduje, trečioji  - Erėchtejone. Kaip atrodė pastaroji skulptūra, nežinoma, nors XIX a. iš romėnų kopijų buvo padarytas jos numanomas modelis - Lemnian Athena. 

Partenono Atėnės skulptūra (Atėnė Partenė - Athena Parthenos)

Feidijo Atėnė buvo pati brangiausia kada nors Graikijoje padaryta statula. Feidijas turėjo Atėnės skulptūrą padaryti taip, kad jos aukso rūbus galima būtų lengvai nuimti ir kartą į metus, vykdant Delo sąjungos iždo reviziją, pasverti.

Skulptūra buvo 12 m. aukščio ir stovėjo ant didelio (4 x 8 m) postamento. Gali būti, nors tai nėra įrodyta, kad priešais postamentą buvo baseinas. 

Kaip ir Dzeusas Olimpijoje (taip pat Feidijo darbas) Partenono Atėnė buvo padaryta iš medžio. Medis padengtas dramblio kaulu (yra manančių, kad dramblio kaulu buvo padengtos tik tos kūno vietos, kurias nedengė drabužiai).  Atėnės drabužiai buvo nulietė iš aukso. Skydas išlietas iš sidabro ir paauksuotas. Atėnė rankoje laikė “mažytę” (2 m aukščio) pergalės deivės  Nikės skulptūrą. Nikė taip pat buvo paauksuota. Visai Nikės Partenės skulptūrai buvo sunaudota apie 1100 kg. aukso. Palyginimui, visiems 9-iems Tutanchamono sarkofagams ir pomirtinei kaukei buvo sunaudota 200 kg. aukso.

SONY DSC

Už Atėnės skydo – gyvatė. 2 gyvatės, kaip Atėnės diržas, buvo apsivijusios aplink juosmenį. Deivės krutinę puošė Medūzos Gorgonės galva., o jos plaukuose – taip pat gyvatės. Iš abiejų deivės šalmo pusių – po grifą. 

Skulptūra nėra išlikusi, bet apie tai, kokia ji buvo galima spręsti iš atvaizdų monetose, gemose, keramikoje, reljefuose, tekstinių aprašymų. Nepaisant visko, nesutariama, ar Atėnės Nikę palaikanti ranka, buvo paremta kolona ar ne.

Postamento reljefe vaizduojamas Padoros (pirmosios moters) gimimas

Pandora (graikiškai „gražioji bėda“) – pirmoji moteris, sukurta Dzeuso kaip bausmė žmonijai už tai, kad Prometėjas pavogė iš dievų ugnies paslaptį. Hefaistas iš molio nulipdė tobulo grožio moterį, o Dzeusas ją padovanojo Prometėjo broliui Epimetėjui („vėluojantis mąstyti“). Prometėjas (‚įžvalgusis“) perspėjo brolį, kad nepriimtų jokios dovanos iš Dzeuso, bet Epimetėją taip pakerėjo Pandoros grožis, kad jis paėmė ją į žmonas. Epimetėjo namuose buvo dėžė (kitame variante indas), kurioje buvo saugomos žmonijos blogybės: ligos, ydos, senatvė. Prometėjas liepė neatidarinėti tos dėžės, bet smalsioji Pandora nepakluso. Kai išsigandusi Pandora užvožė skrynią, ten dar buvo likusi Viltis. Viltis permaldavo Pandorą ir pasaulį išskrido paskutinė blogybė.

Kodėl Atėnės (išminties simbolis) skulptūra stovėjo ant postamento su tokiu reljefu – neaišku.


296 m. pr. Kr. Atėnės aukso drabužiai buvo parduoti kariuomenės finansavimo tikslais. Vėliau aukso rūbai buvo pakeisti paauksuotos bronzos aprėdais.
165 m. pr. Kr.  skulptūra apdegė, bet buvo rekonstruota.
435 m. Atėnė Partenė, kaip ir Olimpijos Dzeuso skulptūra, buvo pervežta į Konstantinopolį. 
1204 m. kai kryžiuočiai puolė Konstantinopolį, mieste kilo didelis gaisras. Manoma, kad būtent to gaisro metu skulptūra ir sudegė. 

1990 m. Amerikoje skulptorius Alan LeQuire, remdamasis patikimiausiais duomenimis, padarė Nikės Partenės kopiją. Skulptūra padaryta iš gipso, cemento, stiklo pluošto ir nudažyta. Darbas užtruko 8 metus. 2002 m., naudojant privačių rėmėjų pinigus, skulptūra buvo paauksuota. Paauksavimui buvo sunaudota 3,9 kg. aukso.


Atėnės Promachės skulptūra, 450 – 448 m. pr. Kr.

Užkilus terasa ir praėjus propilėjus (vartus), per Akropolį vedė ne tiesus, bet zigzaginis kelias. Juo eidami šventinių procesijų dalyviai matydavo vis naujai atsiveriančias Atėnų ir Aakropolio statinių perspektyvas. Viso šio „maršruto“  kulminacija buvo Feidijo Atėnės Promachės skulptūra, stovėjusi ant aukšto postamento šalia Partenono. Panatėnajų šventės metu statula būdavo aprėdoma ypatingai prabangiais audiniais. Kiekvienais metais rūbai buvo keičiami, o senieji saugomi netoliese buvusioje senojoje Atėnės šventyklėlėje.

Kartu su marmuriniu postamentu bronzinė skulptūra buvo 10 m aukščio. Rašytiniai šaltiniai teigė, kad skulptūra buvo tokia didelė, kad jūreiviai ją matydavo iš jūros (Atėnai - 6 km. nuo jūros). Kaip atrodė skulptūra galima spręsti vos iš kelių romėnų laikų monetų, bet tais atvaizdais 100% pasitikėti negalima.

Yra manančių, kad Atėnė Promachė buvo pavaizduota panašiai kaip Atėnė Partėnė. Kiti teigia, kad aikštėje stovėjusi Atėnė buvo pavaizduota be Nikės - dešinėje rankoje ji laikė ietį, o kairėje – skydą. Skyde buvo pavaizduota lepitų (graikų protėvių) kova su kentaurais. Atėnei ant galvos buvo šalmas. 

Agora in Athens. Reconstruction.

Pasak legendos, tarp lepitų Feidijas pavaizdavo Periklį ir save (profiliu). Toks įžūlus savęs ir savo draugo, Atęnų stratego, sureikšminimas (sudievinimas), įžeidęs demokratinėje santvarkoje gyvenusius atėniečius. Nėra tikrai žinoma, bet atrodo, kad Feidijas mirė kalėjime, nuteistas už aukso, skirto skulptūroms vagystę. Arba už šventvagystę. 

435 m. Atėnė Promachė, kaip ir Atėnė Partenė, buvo išvežta į Konstantinopolį ir pastatyta Konstantino forumo aikštėje. 1203-1204 m. kryžiuočių apsupties metu mieste kilo gaisras. Atėnė Partenė sudegė, o bronzinė Atėnė Promachė – ne. Tačiau mieste pasklidus gandui, kad būtent Atėnė kalta už miestą ištikusias negandas, ir ši skulptūra buvo sunaikinta.



Temistoklis ir Salamino mūšis

Temistoklis (527-459 pr. Kr.) - karvedys, kilęs iš prastuomenės. Jis sakė: „galbūt aš nemoku groti fleita ar lyra, bet aš žinau ką daryti, kad miestas suklestėtų“. Kai 483 m. pr. Kr. netoli Atėnų buvo atrasta sidabro gyslą, iš kurios atėniečiai prisikasė 100 talentų sidabro, Temistoklis įkalbėjo miestiečius ne pasidalinti turtą, o statytis trijeras (karo laivyną).  
Trijeros – tai graikų karo laivai su trimis aukštais irklų. Ilgis 40 m., o plotis – tik 6 m.. Tai reiškia, kad trijera yra labai siauras, bet greitas laivas. 


Trijeros priekyje buvo sukonstruotas galingas bronzinis taranas, kuriuo trijera perkirsdavo priešininkų laivų korpusą. Pačių trijerų korpuso apatinė dalis buvo daroma iš ąžuolo.  

Didžiausias trijeras irklavo 180 vyrų; dar 20 ginkluotų  vyrų buvo ant siauro denio. Dabartiniai bandymai parodė, kad tokiais laivais galima išvystyti iki 8 mazgų greitį. Įskaitant faktą, kad tų laikų irkluotojai buvo labiau patyrę ir stipresni, laivo maksimalus greitis galėjo būti ir didesnis. Tukidido tekstuose minimas faktas, kad graikai su trijera per dieną nuplaukė 300 km. Nakčiai trijeros būtinai būdavo prišvartuojamos prie kranto; dreifuoti jūroje su tokiais siaurais laivais būdavo pavojinga.


Nesutariama, kaip 180 vyrų, sėdintys trimis aukštais ir išsodinti 30 m. atstumu, galėjo sinchroniškai irkluoti. Žmogaus balsas perrėkti 180 irklų keliamą triukšmą, matyt, negalėjo. Manoma, kad tam reikalui buvo naudojamas kažkoks pučiamasis ar mušamasis instrumentas.

Kai 480 m. milžiniška persų kariuomenė persikėlė į Graikiją, atėniečiai paklausė orakulo, koks graikų laukia likimas. Atsakymas buvo maždaug toks: „Nors visko neteksite, Dievas suteiks jums medinę sieną, kuri vienintelė atsilaikys“. Atėniečiai suprato, kad ši siena – jų laivynas.

Temistoklis vengė kautis sausumoje. Visi Atėnų gyventojai buvo evakuoti į Salamino salą, o vyrai sulipo į 200 trijerų. Atėniečiams į pagalbą atskubėjo ir kitų polių laivynas. Lemimamas mūšis įvyko prie Salamino salos. Graikų laivų buvo keturiskart mažiau nei persų, tačiau graikai įviliojo persus į sąsiaurį, kuriame jų mažesni, siauresni greitaeigiai laivai buvo pranašesni. 
Kserksas nuo aukštos uolos viršūnės, sėdėdamas aukso soste, stebėjo, kaip graikai nuožmiame mūšyje paskandino 200 persų laivų, patys prarasdami tik 40-60. Žuvo apie 40 000 persų. Po šio pralaimėjimo Kserksas turėjo trauktis, nes graikų laivai atkirto maisto, ginklų ir amunicijos pristatymą jūros keliu.

Likimo ironija, kad Temistoklis mirė tremtyje, Persijoje, po to kai buvo ostrakuotas. Atėniečiai kartą per metus galėjo įrašyti vieno žmogaus vardą ant šukės ir įmesti į vazą. Daugiausiai „balsų“ surinkęs asmuo būdavo ostrakuojamas, t. y. išsiunčiamas iš poliaus. 470 m. pr. Kr. atėniečiai balsavimu Temistoklį ištrėmė. Istorikai rado keletą šukių, kurios išraižytos, tarytum viena ranka. Tai galėjo būti Temistoklio oponentų paruoštos šukės beraščiams. Vertindami Temistoklio talentą, persai patikėjo jam valdyti kelis jų miestus.




Comments