Atėnų akropolis, III dalis: Partenonas



Partenono konstrukcija

Partenonas yra dorėninio orderio brandžiosios klasikos šedevras - Atėnų Akropolio ansamblio pažiba. Tai didžiausio  tūrio dorėninio orderio šventykla Graikijoje ir tobuliausias visų laikų dorėninio orderio pavyzdys. Yra įvairių teorijų dėl to, kokia buvo šio didingo, įspūdingu skulptūriniu dekoru papuošto statinio pagrindinė paskirtis. Greičiausiai tai buvo Atėnės šventykla, bet tuo pačiu ir Delo sąjungos iždo bei ginklų saugykla. 


Senovėje „partenonu“ buvo vadinamas netekėjusios (skaisčios) mergaitės kambarys pasiturinčių tėvų namuose. Atėnė buvo karinės išminties simbolis, bet tuo pačiu ji buvo deivė, kuri ištikimai saugojo savo nekaltybę. Manoma, kad senajame Partenone, kurį 480 m. pr. Kr. sugriovė persai, buvo ne tik Atėnės skulptūra, bet ir saugomi prabangūs drabužiai, kuriais kiekvienais metais, Panatėnajų šventės metu, Akropolio aikštėje stovėjusi Atėnės Promachės skulptūra būdavo papuošiama (perrengiama). Taigi, Partenonas -  skaisčiosios deivės Atėnės „kambarys“.

Partenonas buvo pastatytas senojo Partenono vietoje. Savo ruožtu senasis Partenonas buvo pastatytas senosios Atėnės šventyklos vietoje. Senoji Atėnės šventykla buvo pastatyta apie 510 m. pr. Kr., bet persai ją sugriovė. 490-488 m. pr. Kr.. Norėdami atsidėkoti Atėnei už įspūdingą pergalę prieš persus Maratono mūšyje, atėniečiai Atėnės šventyklos vietoje pastatė Partenoną (senąjį Partenoną). 480 m. pr. Kr.  persai dar kartą užėmė Atėnus ir dar kartą viską sugriovė.
Po įspūdingų 480-479 m. pr. Kr. pergalių Salamino ir Platėjo mūšiuose, kuriuose buvo sutriuškinta didžiausia antikos laikų Kserkso (persų) kariuomenė, atėniečiai miestą atstatė, o sugriautą Akropolį, kaip priminimą ateinančioms kartoms apie nuolat gresiančius pavojus. nusprendė palikti neliestą. Taip Akropolio griuvėsiai stūksojo 30 metų. 

Naujasis strategas (karo vadas) Periklis, pasitikėdamas Delo sąjungos, kuriai vadovavo Atėnai, karine galia ir finansiniais resursais, nusprendė pastatyti naująjį Akropolį, o jo centre - Naująjį Partenoną.  

Naujasis (Periklio) Partenonas buvo statomas 9 metus (447 - 438 m. pr. Kr.). Dar 6-eris metus (iki 432 m. pr. Kr..) užtruko skulptūrinio dekoro darbai. 

Pagal išankstinį Periklio sumanymą Partenonas turėjo būti didingesnis ir puošnesnis už Dzeuso šventyklą Olimpijoje. Tokios prabangios skulptūrinės apdailos neturėjo nė viena graikų šventykla. Apdailos darbams (skulptūros, reljefai) vadovavo Periklio bičiulis ir bendramintis Feidijas. Naujojo Partenono pamatams buvo naudojami Senojo Partenono blokai.

Visas Atėnų Akropolio ansamblis buvo labai brangus projektas, tačiau pats prabangiausias jo statinys - būtent Partenonas. Apskaičiuota, kad net jei Partenonas būtų statomas mūsų laikais, jis kainuotų apie 1 milijardą eurų. Periklio laikais daugiausiai kainavo net ne blokų ar skulptūrinio dekoro kalimas, o medžiagų transportavimas ir užkėlimas į Akropolio kalną. Statant Partenoną, didžioji dalis blokų svėrė 5-6 tonas. Matyt, to meto kranais buvo patogiausia kelti būtent tokio maksimalaus svorio blokus. Partenonui pastatyti prireikė 20 000 - 30 000 tonų kokybiško balto marmuro blokų. 

2 m skersmens (prie bazės) kolonos buvo sunertos iš masyvių virš 10 tonų sveriančių būgnų, po 11 vnt. vienai kolonai.

Vieną tokį būgną nuo skaldyklų iki Atėnų (16-19 km) gabendavo 30 jaučių kinkinys. 

Užkelti gigantiškus blokus ir kolonų būgnus į Akropolio kalną buvo naudojamos specialios sverto principu veikiančios mašinos-kranai. 



Partenono masteliai: ilgis -  69,5 m, plotis – 31 m, kolonų aukštis – 10,5 m, kolonų skersmuo prie pagrindo – arti 2 m. Pastatas turėjo 46 išorines (didžiąsias) ir 23 interjero (mažąsias) kolonas. Kolonų kaneliūra - 20 griovelių. Partenono peripteris fasaduose turėjo po 8 kolonas (oktastilinis peristilis), o šonuose - po 17 kolonų. Tai irgi atitinka idealų fasado ir šoninių kolonų skaičiaus proporcijų santykį: šoninių kolonų skaičius = fasado kolonos x 2 + 1 kolona.
Projektuojant Partenoną laikytasi santykio 4:9. Šis santykis pakartotas šventyklos pločio ir aukščio, kolonos apatinės dalies skersmens ir atstumo tarp kolonų centrų, architravo ir frizo, antablemento ir frontono santykiuose. 

Partenono naosas (celė) turėjo dvi patalpas. Vienoje stovėjo Atėnės skulptūra, kitoje – greičiausiai buvo laikomas Delo sąjungos iždas ir relikvijos. 

Partenono naosas iš išorės buvo papuoštas jonėniniu (ištisiniu) frizu, kas nėra būdinga dorėninio orderio šventykloms. Tokiu būdu Partenonas išsiskyrė ne tik gausiausia skulptūrine apdaila (turimos omeny graikų šventyklos), bet ir tuo, kad šioje šventykloje buvo ir dorėninio, ir jonėninio orderių frizai. Fasadinėse rytų ir vakarų pusėje jonėninis frizas buvo virš dorėninio orderio kolonų. Toks atvejis ir toks frizų derinys neaptiktas nei vienoje kitoje šventykloje.
Partenono naoso (celės) architektūrą stipriai įtakojo Feidijo sumanyta 12 m aukščio Atėnės skulptūra. Tokiai skulptūrai reikėjo didelės vidinės erdvės, todėl, kaip ir Dzeuso šventykloje Olimpijoje, buvo suprojektuota dviejų aukštų vidinė kolonada. Mažesnių mastelių interjero kolonos išryškino skulptūros didybę. Dvigubos kolonados viršutinė žemesnė kolonada suteikė aukščio pojūtį. 

Beveik visos Partenono kolonos skirtingų proporcijų. Pvz., šoninės kolonados vidurinės kolonos 11 cm aukštesnės už kraštines (visos kitos palaipsniui mažėja). Nėra nei vieno identiško triglifo ar metopo. Visos kolonos palenktos į pastato vidų – fasadinės mažiau, šoninių kolonadų daugiau. Jei fasadų kolonas pratęsti į viršų, jos susikryžiuotų 4800 m aukštyje, o šoninių kolonadų – 2400 m aukštyje.

Partenonas buvo statomas labai kruopščiai – viskas buvo apgalvota iki mažiausių smulkmenų.  Pvz., antablemento blokai tarpusavyje buvo sujungti dvigubos „T“ raidės formos kniedėmis. Kniedės buvo padarytos iš geležies aplietos švinu. Kodėl geležį reikėjo aplieti švinu paaiškėjo tik XX a. pradžioje. Kai restauratoriai 1902 m. pamėgino sutvirtinti Partenono griuvėsius panašiomis kniedėmis, jie jas padarė iš geležies. Po kiek laiko rūdijanti geležis ėmė ardyti marmurą ir pridarė daug žalos. Šiuolaikiniai restauratoriai rekonstruodami Partenoną pradėjo naudoti titanines kniedes, bet, pasirodo, kad tai per brangus malonumas, todėl teko grįžti prie senovinio graikų metodo – geležį aplieti švinu.

Partenonas, kaip ir Dzeuso šventykla Olimpijoje, buvo uždengtas ne keramikinėmis čerpėmis, o plonomis, šiek tiek šviesą praleidžiančiomis, balto marmuro plokštėmis. Taip buvo  sąmoningai, nes rusvos spalvos keramikinių plokščių stogas neestetiškai išsiskirtų bendrame balto marmuro Akropolio ansamblio fone. 





Partenono timpanai

Partenonas buvo gausiausiai dekoruota graikų šventykla ir viena puošniausių visų laikų šventyklų. Skulptūrinė apdaila buvo baigta 432 m. pr. Kr.. Tai reiškia, kad Partenono statybos trūko 9 metus, o skulptūrinę apdailą Feidijas su savo mokiniais kalė dar 6 metus. Suspėjo pačiu laiku, nes po metų Atėnai įsivėlė į sau, kaip vėliau paaiškėjo, pražūtingą karą su Sparta. 431 – 404 m. vykusį Peloponeso karą tarp Atėnų (Delo sąjunga) ir Spartos (Peloponeso sąjunga) Atėnai galiausiai pralaimėjo. 

Meno istorikų laimei 1674 m. prancūzų menininkas Jacques Carrey, apsilankęs Atėnų Akropolyje, per porą savaičių nupiešė 55 piešinius. Dailininkas užfiksavo tai, kas tam laikui buvo likę iš Partenono skulptūrinės apdailos. Šie piešiniai yra vienintelis šaltinis, kuriuo galima remtis rekonstruojant visuminį Partenono reljefų vaizdą, nes 1687 m. Venecijos respublikos ir turkų karo metu susprogdinus Partenoną, didelė dalis skulptūrinės apdailos buvo visiškai sunaikinta.

Naujajame Akropolio muziejuje (The New Acropolis Museum), kuris atidarytas 2009 m., saugoma maždaug pusė išlikusios Partenono skulptūrinės apdailos. Kiti fragmentai yra išsibarstę po įvairius Europos muziejus, bet didžioji jų dalis yra Londone, Britų nacionaliniame muziejuje.

Timpanų apatinė dalis yra 16 m aukštyje. Manoma, kad iš viso per abu timpanus buvo nukalta 50 figūrų. Išliko tik 11. Ir tos kurios išliko, yra labai stipriai pažeistos. Timpano figūros yra ne reljefai, o apvalioji skulptūra. Abejuose timpanuose centrinės figūros yra didžiausios, o einant į kraštus jų mastelis palaipsniui mažėja. Kraštuose vaizduojami ne dievai, o su Atėnų mitologija susiję personažai. 

Rytiniame timpane atvaizduotas Atėnės gimimas. Pasak mitų, Atėnė gimė iš Dzeuso galvos. Kai Dzeusui visą naktį  klaikiai skaudėjo galvą. Neišvėręs skausmo jis pasikvietė Hefaistą ir paprašė, kad tas vožtų jam per galvą kūju. Iš skilusios Dzeuso kaukolės iššoko šarvus užsidėjusi Atėnė.  


Atėnė gimė auštant, todėl timpano kairiajame krašte pavaizduoti saulės dievo Helijo žirgai. Jie kupini jėgų ir veržiasi kilti į dangų. Dešiniajame timpano krašte žirgai jau nuvargę – jie simbolizuoja saulėlydį (likusi tik viena dešiniosios puses žirgo galva).
Centrinė timpano dalis buvo sunaikinta V a., kai Partenonas buvo perdaromas į krikščionių šventyklą. Manoma, kad kompozicijos centre turėjo būti pavaizduotas Dzeusas, Atėnė, Hefaistas, Hera, o pakraščiuose – kiti dievai. Tačiau kaip tai buvo pavaizduota ir ar tikrai tai buvo pavaizduota – neišsprendžiama mįslė.
Išlikusios timpano figūros labai apgadintos – nėra galūnių, nuskilę paviršiai, tik viena figūra (manoma, kad tai Dionisas) „išsaugojo“ galvą.


Vakarinės pusės timpane vaizduojamas Atėis ir Poseidono ginčas. Atėnė ir Poseidonas susiginčijo, kas iš jų dviejų turėtų būti Atėnų globėju, ir dievai paprašė parodyti, ką geriausio kiekvienas gali pasiūlyti miestui. Poseidonas trenkė į žemę tridančiu ir šalia Atėnų prasivėrė jūra, o Akropolio kalne - šaltinis. Atėnė įsmeigė į Atėnų Akropolio žemę ietį, kuri išleido šaknis, pasipuošė šakomis, lapais ir virto alyvmedžiu. Dievų nuomonė išsiskyrė, bet Dzeusas nusprendė, kad Atėnams bus geriau, jei juos globos Atėnė.


Abipus centrinių figūrų (jos pačios didžiausios – po 3 metrus) yra du karo vežimai. Manoma, kad vienas priklauso Atėnei – juo važiuoja pergalės deivė Nikė, o kitas – Poseidonui. Posedono vežimą vairuoja jūrų valdovė, Poseidono žmona – Amfitritė (Amphitrite), Atėnės pusėje yra ir Hermis - dievų pasiuntinys, vienintelis iš dievų, galintis laisvai keliauti tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulių. Hermis buvo kelionių, prekybos, oratorystės globėjas, atsakingas už sąmojingumą ir gudrumą. Savo ruožtu, Poseidono pusėje yra deivė Iris, kuri globojo jūrų keliones. Iš atpažįstamų figūrų Atėnės pusėje yra pirmasis mitinis Atėnų karalius Kekropas. 

Timpanas rekonstruotas pagal Jacques Carrey piešinius, nes po sprogimo 1687 m. iš jo neliko beveik nieko, tik fragmentai, kurių didžioji dalis saugoma Londone.



Partenono metopai

Iš viso Partenono išoriniame dorėniniame frize yra 92 metopai. Visų 4-rių pusių metopų bendra tema – tvarkos viršenybė (pergalė) virš netvarkos (chaoso). 

Partenono metopai:
  • 14 metopų rytiniame fasade – Gigantomachija (dievų ir titanų kova).
  • 14 metopų po vakariniu frontonu – Amazonomachija (atėniečių kova su amazonėmis). Keletas originalių vakarinio frizo metopų yra išlikusių pačiame Partenono frize. Jų būklė po 2500 metų labai bloga.
  • Šiaurinės pusės 32 metopos – Trojos nukariavimas. Šių metopų būklė blogiausia.
  • Pietų pusės 32 metopos – Kentauromachija (lepitų ir Tesėjo kova su kentaurais).

Skirtingai, nei jonėninio frizo reljefai, metopų reljefai yra žymiai gilesni - iki 25 cm. (frizo – 5,5 cm.). Kai kurių figūrų atskiros dalys pavaizduotos kaip apvalioji skulptūra. Metopų masteliai - 1.25 x 1.2 m..

Manoma, kad metopų pagrindas buvo nudažytas raudonai, o jonėninio frizo – mėlynai. Tai sudarė spalvinį kontrastą ir atskyrė metopus nuo frizo. 

Gigantomachija
Motina Žemė (Gaja), keršydama Olimpo (dangaus) dievams už savo vaikus titanus, pagimdė gigantus – milžinus su gyvačių kojomis. Dievams buvo išpranašauta, kad jie laimėsią tik tuo atveju, jei jų sąjungininkas būsiąs mirtingas žmogus. Olimpiečiams į pagalbą atėjo Heraklis. 

14-oje rytinio (centrinio) fasado metopų pavaizduota Olimpo dievų ir titanų kova. Centriniuose (8-ame ir 7-ame) metopuose buvo pavaizduoti Dzeusas ir Hera. 14-ame metope - iš tamsos kylantis ir dievų pergalę simbolizuojantis saulės dievas Helijas. Visų 14-os rytinio fasado originalių metopų būklė labai bloga – kai kur neįmanoma nuspėti, koks dievas pavaizduotas.

Pavyzdys iš Pergamo (Partenono skulptūrų nėra išsilaikiusių)
Amazonomachija.
14 vakarų fasado metopų, kuriuose pavaizduota graikų ir amazonių kova. Amazonės graikų mitologijoje - karingų skitų (iranėnų) moterų tauta. Amazonės buvo karo dievo Arėjo ir Harmonijos palikuonės. Kaip ir kentaurai, amazonės puikiai šaudė iš lanko, jodinėjo raitos, bet neapkentė vyrų. Norėdamos pratęsti giminę jos sužavėdavo kaimyninių genčių vyrus, bet su jais negyvendavo. Savo sūnus amazonės atiduodavo auginti kitiems arba nužudydavo, o dukteris mokydavo kovos meno. 
Trojos karalius Priamas amazones buvo pakvietęs kovoti prieš graikus. Achilas nukovė jų princesę Pentesilėją. Kai amazonės puolė Atėnus, Tesėjas pagrobė jų princesę Antiopę. Atlikdamas 9-tą žygdarbį, Heraklis turėjo iš amazonės Hipolitės atimti jai tėvo Arėjjo dovanotą ginklams nešioti skirtą juostą, nes ši juostą amazonę darė nenugalimą. Partenono Atėnės skyde taip pat buvo pavaizduota suklupusi nukauta amazonė.

„Civilizuotiems“, griežtų patriarchalinių tradicijų besilaikantiems graikams amazonės, kaip ir kentaurai, buvo karingo barbariškumo simbolis, tik šiuo atveju – moteriško barbariškumo.

Vakarų fasado metopai taip stipriai sužaloti, kad sunku nustatyti, kokios lyties figūros ten vaizduojamos. Todėl yra interpretatorių, kurie teigia, kad ten galėtų būti vaizduojama graikų kova su persais.

Iliustracija iš Halikarnaso:

Trojos nukariavimas. 32 šiaurinės pusės metopai vaizdavo graikų kovą su trojiečiais. 14 originalių metopų neišliko. 18 saugomi Naujajame Akropolio muziejuje.
Kentauromachija.  32 pietų pusės metopai vaizdavo graikų protėvių lapitų ir kentaurų kovą. Kova įvyko Tesėjo draugo, lapitų karaliaus, vestuvių puotos metu. Yra keli šio mito variantai. Viename - kentaurai įsiveržė į puotą, nes įsižeidė, kodėl nebuvo pakviesti. Antrame  - kentaurai puolė moteris apsvaigę nuo vyno. Tesėjas stojo lapitų pusėn ir savo gyvuliškas aistras nevaldantys kentaurai buvo nugalėti. Kentaurai - pusiau žmonės pusiau žirgai - graikų kultūroje simbolizavo barbarybę, nesugebėjimą valdyti gyvuliškas aistras, konfliktą tarp žemų instinktų ir civilizuoto žmonijos elgesio normų. Įdomu, kad Kretos kultūroje aptinkami kentaurai su jaučio ragais – savotiškas minotauro ir kentauro junginys. Manoma, kad kentautro įvaizdis galėjo gimti graikams pirmą kartą susidūrus su karingomis raitelių gentimis iš Vidurio Azijos (dabartinis Kazachstanas). Manoma, kad būtent šiose teritorijose piemenys pirmieji išmoko joti raiti, ir šį gebėjimą, kaip galingą ginklą, panaudojo karyboje. Dažnai kentaurai vaizduojami šaudantys iš lanko.

9 pietų pusės metopai yra prarasti (pietinė Partenono pusė labiausiai nukentėjo 1687 m. sprogimo metu), o 15 – saugomi Britanijos nacionaliniame muziejuje.



Partenono frizas

1 m pločio ir 160 m ilgio frizas juosia visą Partenono naoso išorinę sieną. Iš 160 m ilgio frizo įmanoma atstatyti tik 130 m (apie 80%), nes likusi dalis neužfiksuota net Jacques Carrey 1674 m. piešiniuose. Frizą kalė Feidijas ir jo mokiniai. Šiuo metu didžioji dalis frizo fragmentų saugoma Londone.


Ilgai buvo manyta, kad frize pavaizduota Panatėnajų šventinė procesija ir pasirengimas jai. Kiekvienais metais Atėnės gimimo dieną iškilminga procesija iš keramikų centro Kerameikos eidavo į Akropolį prie Partenono ir Atėnės skulptūros. Kas 4-eri metai Panatėnajų šventė būdavo švenčiama ypatingai pompastiška (yra manančių, kad Panatėnajų šventės, kaip ir olimpiados, būdavo rengiamos tik kas 4 metai). Jei tokia interpretacija teisinga, tai būtų pirmasis atvejis, kai graikų šventyklos frize pavaizduoti ne mitai, o reali mirtingų žmonių kasdienybė. Procesijos dalyviai nešasi medų, vyną, vandenį, alyvmedžio šakas, vedasi jaučius, avis – tai, ką kasmet jie aukodavo dievams. Muzikantai groja kitaromis, aulais, o merginos neša dovanas - Panatėnajų šventės pabaigoje Atėnės Promachės skulptūra būdavo aprėdoma nauju prabangiu rūbu, kuris būdavo pakeičiamas kitais metais, kitos Panatėnajų šventės metu, o senieji rūbai saugomi Partenone. Kadangi šios šventės metu būdavo ne tik gausiai aukojama, bet ir vykdavo įvairios varžybos Atėnės garbei, frize pavaizduoti raiteliai, jų vedami žirgai, karo vežimai. Gali būti, kad tai graikų sausumos kariuomenės smogiamoji jėga - Atėnų kariuomenės raiteliai. Periklio valdymo pradžioje Atėnai turėjo 300 raitelių, o jo valdymo pabaigoje – net 1000. 

Dabar dėl tokios interpretacijos suabejota. Frize kažkodėl nėra pavaizduotos visos svarbiausios bendruomenės grupės, kurios Periklio lakais sudarė Atėnų visuomenę ir kurios tikrai dalyvaudavo Panatėnajų procesijose. Kažkodėl nėra pavaizduoti ir graikų karo laivai, kurie karuose su persais suvaidino lemiamą vaidmenį. Naujieji interpretatoriai teigia, kad jei šis frizas ir vaizduoja procesiją, tai turėtų būti pirmoji mitinė Panatėnajų procesija, kurią dievų garbei surengė atėniečių protėviai ir pirmieji mitiniai Atėnų karaliai-miesto įkūrėjai. Tai ne „eilinė“ procesija, o Atėnų polio ir jo tradicijų „gimimo“ vaizdai, kuriais simboliškai išreiškiamos ir pagrindinės poliaus piliečių moralinės vertybės. Procesijos dalyviai pakylėti iki mitinių atėniečių protėvių statuso. Taip interpretuojant nenusižengiama to meto taisyklei, ant šventyklų sienų nevaizduoti paprastų mirtingųjų gyvenimo. 

Rytinėje, centrinio įėjimo pusėje, pavaizduoti ir Olimpo dievai; Dzeusas sėdi soste, o kiti – kėdėse. Merginos ruošiasi naujais aprėdais papuošti Atėnę. 


Frizą sudaro 144 blokai (kiekvienas blokas turi savo numerį). Bloko ilgis – 1,22 m. Maksimalus reljefo gylis – 5,6 cm. Viršutinėje frizo dalyje naudojamas gilesnis reljefas, kad žiūrint iš apačios figūros atrodytų šiek tiek pasvirusios į priekį. Reljefai buvo kalami jau užkėlus blokus ant naoso sienos. 

Reljefuose pavaizduotos 378 žmonių figūros ir 245 gyvulių atvaizdai (daugiausiai žirgai; raiteliai užima 70% frizo)

Kai kuriose frizo vietose likusios išmuštos skylutės. Manoma, kad tose vietose buvo pritvirtindi iš bronzos ar sidabro padaryti įvairūs atributai (pvz., ginklai). Manoma, kad į žirgų akis buvo inkrustuotas spalvotas stiklas. 


Nors ant frizo neišliko jokių dažų, manoma, kad fonas buvo mėlynas. Pragręžtos skylutės rodo, kad prie kai kurių figūrų buvo pritvirtinti atributai (vainikai, kitos detalės).  

Menotyrininkai pastebi, kad kai kuriose frizo vietose figūros pavaizduotos realistiškiau su didesne plastika. Nesutariama ar tokie skirtumai atsirado dėl to, kad frizus kalė skirtingi meistrai, ar tai natūralūs stiliaus pokyčiai atsiradę kelis metus kalant figūras. Dėl to, kiek skulptorių dirbo vadovaujami Feidijo irgi nesutariama. Skaičiai varijuoja nuo 9 iki 80.

Remiantis  Jacques Carrey 1674 m. piešiniais, dabar rekonstruota beveik 90% frizo. 


Partenono likimas


267 m. (Romos imperijos laikais) Partenonas degė. Sudegė visas stogas ir apgriuvo naoso (celės) dviaukštė kolonada abipus Atėnės skulptūros. 276 m. Atėnus trumpam užėmė barbarai ir Partenoną dar labiau apgriovė. Po invazijos atstatant šventyklą buvo taupoma, todėl stogo perdanga uždėta tik ant naoso, o ne per visą Partenono perimetrą. Vėliau niekas niekada viso stogo taip ir neatstatė – šoninės kolonados liko nepridengtos. 

395 m. Atėnus užėmę Alariko vadovaujami gotai Partenoną rado jau rekonstruotą ir, nors tai atrodo keistai, pagarbiai jo „nelietė“. 

Po 435 m. imperatoriaus Teodosijaus įsakymo uždaryti visas pagonių šventyklas, krikščionys 450 m. Partenoną pertvarkė į bažnyčią. Pagrindinis Partenono įėjimas buvo rytų pusėje, ten kur krikščionių šventykloje turėtų būti apsidė (altoriaus erdvė). Todėl centrinis įėjimas buvo užmūrytas, o įėjimas į bažnyčią perkeltas į vakarų pusę. Išorėje tarp kolonu (iki pusės kolonų aukščio) buvo išmūryta siena. Viduje rytų pusėje buvo suprojektuota apsidė, ikonostasas (graikų bažnyčia) ir altorius. Interjere ant sienų atsirado freskos, mozaikos, ant vidinių interjero kolonų - krikščionių tekstai, simboliniai ženklai. 


Pertvarkant Partenoną į bažnyčią buvo apgadinti arba visai sunaikinti kai kurie „pagoniški“ atvaizdai. Daugiausiai kliuvo rytinės pusės, kur stovėjo bažnytinis altorius, timpanui. To meto krikščionių logika veikė maždaug taip: jei galima buvo pagonių dievus ar mitologinius personažus, šiek tiek juos pakoregavus, transformuoti į krikščioniškus, jie būdavo paliekami. Jei atvaizdai buvo „netransformuotini“ - jie būdavo naikinami. 
Metų bėgyje šalia pertvarkyto Partenono atsirado varpinė, o rūsiuose laidojimo katakombos. Krikščionys Partenoną pavadino Skaisčiausios Mergelės Marijos vardu. Atėnė graikams taip pat buvo skaistumo, išminties ir dangiškos globos simbolis. 


1453 m žlugus Bizantijos imperijai, turkai nusitaikė ir į Atėnus. Miesto apgultis truko 2 metus (1456-1458 m.) ir galiausiai miestas atiteko Otomanų imperijai. Turkai Partenoną pavertė mečete. Vietoj varpinės pasistatė minaretą, Nepaisant to, kad Akropolio teritorija palaipsniui užsipildė statiniais, musulmonai su antikiniu paveldu elgėsi kur kas pagarbiau nei viduramžių krikščionys. 

1687 m. karo tarp Turkijos ir Venecijos respublikos metu turkai pavertė šį architektūros šedevrą sprogmenų ir parako sandėliu. Venecijiečiai apie tai sužinojo ir į Partenoną paleido apie 800 sviedinių.  Sprogus parakui buvo sugriauta celė, didžioji dalis kolonadų, nubyrėjo ¾  skulptūrinės apdailos, visiškai sudegė stogo perdanga. Sprogimo metu žuvo 300 žmonių. Šis sprogimas, įvykęs 1687 m. rugsėjo 26 dieną, užfiksuotas ir piešiniuose, ir monetose.  
Venecijiečių generolas Morosini sumąstė, kad silpnai besilaikančią vakarinio frontono (timpano) skulptūrinę kompoziciją galima būtų, kaip karo trofėjų, nusigabenti į Veneciją. Traukiant skulptūras lynai neatlaikė, ir marmuro gabalai krito ant žemės. Venecijiečiai neturėjo daug laiko, nes Atėnus greitai vėl atsikovojo turkai. Traukdamasis iš miesto Morosini su savimi pasiėmė tik atskilusią Apolono galvą, kuri dabar yra Luvro muziejuje Paryžiuje.

Turkai, naudodami sugriauto Partenono blokus pastatė mažesnę mečetę Partenono „viduje“. Šį kartą mečetė buvo orientuota į Meką, todėl stovėjo skersai Partenono naoso (celės). Dalis blokų buvo panaudoti statant Akropolio įtvirtinimus. Statybinės kalkės taip pat gamintos smulkinant Partenono nuolaužas.

„Atradę“, kad Partenono kolonų būgnai ir antablemento blokai tarpusavyje buvo sujungti švino strypais ir kniedėmis, turkai ėmė ardyti statinį, kad išgautų kuo daugiau švino muškietų kulkoms lieti.

Susprogdinus Partenoną, smulkesni  skulptūrinio dekoro elementai ėmė plisti po Europą - jūrininkai pradėjo nelegalią prekyba antikinėmis relikvijomis. XVIII a. antrojoje pusėje Vakaruose prasidėjęs klasicizmo laikotarpis šį procesą dar labiau paspartino. Apgriuvęs ir apleistas Atėnų Akropolis buvo gera vieta pasipelnyti iš antikinės istorijos. Jei ne prancūzų buržuazinė revoliucija, didžiąją dalį Partenono apdailos greičiausiai būtų išsigabenę prancūzai, bet, pasinaudodami neramumais Paryčiuje, tai padarė britai.

Papirkęs turkų valdininkus, britų ambasadorius Konstantinopolyje Lordas Elginas (Thomas Bruce, the 7th Earl of Elgin) 1801-1803 m. gavo leidimą Partenono skulptūrinio dekoro detales legaliai vežtis į Londoną. Elginas ne tik rinko ant žemės išsibarsčiusias nuolaužų likučius, bet ir su pasamdyta komanda 6 m ilgio pjūklais pjaustė Partenoną. Jį pirmiausiai domino Partenono skulptūrinė apdaila. 1816 m. šį turtą britų aristokratas pardavė Britų nacionaliniam muziejuj, kur iki dabar didžioji dalis Partenono apdailos fragmentų ir eksponuojami. 

Lordas Elginas „raikydamas“ Partenoną nesikuklino - į Londoną iš Atėnų uosto išplaukė 22 dideli laivai, pakrauti baltojo Partenono marmuro. Vienas laivas kilus audrai paskendo ir iki dabar dar nėra iškeltas. Apskaičiuota, kad dabartinėmis kainomis tokia Partenono fragmentų „perkėlimo“ į Londoną operaciją kainuotų apie 3 mln. svarų.

Pamatę, kaip antikinės Graikijos šedevrus „grobia“ britai, nesnaudė ir prancūzai, ir kitų kraštų archeologai entuziastai. Todėl šiandien pažiūrėti autentiškų Partenono reljefų reikia važiuoti ne tik į Atėnus, bet ir į Londoną, Paryžių. Romą, Vieną, Palermo. Mūsų dienomis sistemingai atsinaujina aštrios diskusijos apie tai, kad iš Akropolio išgabenti turtai turėtų būti sugrąžinti į Graikiją, tačiau kol kas niekas neskuba to daryti. 

Kai 1832 m. Atėnai vėl atiteko graikams, jie po truputėlį ėmė „valyti“ Akropolį nuo per kelis tūkstančius metų „apaugusių“ svetimybių. Pradžioje buvo nugriautas minaretas, vėliau ir visa mečetė. Palaipsniui buvo šalinami nedideli įvairios paskirties statiniai, skirtingu metu užgriozdinę Akropolio erdvę. 

1983 m., panaudojant ir ES pinigus, prasidėjo Akropolio ir Partenono rekonstrukcijos darbai. Buvo padaryta kruopšti visų aplink Partenoną išsibarsčiusių blokų, duženų, likusių stovėti dalių kompiuterinė analizė. Restauratorių planavo autentiškas detales įkomponuoti į naujai iškaltus statinio konstrukcinius elementus. Būtent kompiuteriais modeliuojant Partenoną paaiškėjo, kokios subtilios optinės orderio korekcijos buvo padarytos senovėje. Pasirodo, kad  nei vienas šventyklos metopas, triglifas ar kolona nėra identiškos. Partenono ir Akropolio rekonstrukcija vis dar tęsiasi. 

1839 pradėtas valyti Akropolis. Minareto jau nebėra
Taip atrodo dabar...

... O taip planuojama kad bus

Mūsų dienų restauratoriams iškilo problema ne tik kaip tiksliai apskaičiuoti esamas ir trūkstamas statinio detales, bet ir sugalvoti būdą, kaip apsaugoti marmurą nuo rūgštinių lietų, kurie be gailesčio ardo baltąjį Partenono marmurą.  

Beje, Partenono timpano, frizų, metopų vaizdai išliko gryno atsitiktinumo dėka. 1674 m. mažai kam žinomas dailininkas Jacques Carrey apsilankė Atėnuose ir pramogos (ar praktikos) dėlei perpiešė skulptūrų vaizdus. Kai po 13 m. įvykęs sprogimas sunaikino didžiąją dalį Partenono apdailos, šie 55 piešiniai tapo itin vertingi - jie buvo vienintelis šaltinis, kuriuo remiantis buvo atkuriamas Partenonas. Deja, net Jacques Carrey laikais 20% apdailos jau nebebuvo.




Nešvilio partenonas


Nešvilyje (JAV) 1897 m. buvo surengta žymiausių pasaulio statinių kopijų paroda. Parodos sensacija buvo natūralių mastelių Partenonas, padarytas iš lentų, gipso, plytų. 

Prieš realizuojant šį projektą, teko įveikti didelį (daugiausiai graikų emigrantų) pasipriešinimą. Graikai teigė, kad tai bus išsityčiojimas iš antikinės relikvijos. 

Tačiau Partenono kopija turėjo tokį pasisekimą, kad nuspręsta jos neardyti. Maža to, pradėjus pastatui irti, 1920 – 1931 m. jis buvo perstatytas iš betono. Rekonstruotoje Partenono kopijoje buvo įsteigtas meno muziejus, kuriame eksponuoti amerikiečių dailininkų paveikslai. 1982 m. buvo nuspręsta Partenono „muliažui“ padaryti natūralių mastelių Atėnės Partenės kopiją. Darbas užtruko 8 metus. Tai didžiausia „interjerinio“ tipo skulptūra Vakarų pasaulyje.


Comments