Chief Seatle speech / Vado sietlo kalba

CHIEF SEATTLE: 1855

THE GREAT CHIEF in Washington sends word that he wishes to buy our land. The Great Chief also sends us words of friendship and good will. This is kind of him, since we know he has little need of our friendship in return. But we will consider your offer, for we know if we do not so the white man may come with guns and take our land. What Chief Seattle says you can count on as truly as our white brothers can count on the return of the seasons. My words are like the stars – they do not set.

How can you buy or sell the sky – the warmth of the land? The idea is strange to us. Yet we do not own the freshness of the air or the sparkle of the water. How can you buy them from us? We will decide in our time. Every part of this earth is sacred to my people. Every shining pine needle, every sandy shore, every mist in the dark woods, every clearing, and every humming insect is holy in the memory and experience of my people.

We know that the white man does not understand our ways. One portion of land is the same to him as the next, for he is a stranger who comes in the night and takes from the land whatever he needs. The earth is not his brother, but his enemy, and when he has conquered it, he moves on. He leaves his father’s graves and his children’s birthright is forgotten. The sight of your cities pains the eyes of the redman. But perhaps it is because the redman is a savage and does not understand.

There is no quiet place in the white man’s cities. No place to listen to the leaves of spring or the rustle of insect wings. But perhaps because I am a savage and do not understand – the clatter only seems to insult the ears. And what is there to life if a man cannot hear the lovely cry of the whippoorwill or the arguments of the frogs around a pond at night? The Indian prefers the soft sound of the wind itself cleansed by a mid-day rain, or scented by a pinõn pine: The air is precious to the redman. For all things share the same breath – the beasts, the trees, and the man. The white man does not seem to notice the air he breathes. Like a man dying for many days, he is numb to the stench.

If I decide to accept, I will make one condition. The white man must treat the beasts of this land as his brothers. I am a savage and I do not understand any other way. I have seen thousands of rotting buffaloes on the prairie left by the white man who shot them from a passing train. I am a savage and do not understand how the smoking iron horse can be more important than the buffalo that we kill only to stay alive. What is man without the beasts? If all the beasts were gone, men would die from great loneliness of spirit, for whatever happens to the beast also happens to the man.

All things are connected. Whatever befalls the earth befalls the sons of the earth.

Our children have seen their fathers humbled in defeat. Our warriors have felt shame. And after defeat they turn their days in idleness and contaminate their bodies with sweet food and strong drink. It matters little where we pass the rest of our days – they are not many. A few more hours, a few more winters, and none of the children of the great tribes that once lived on this earth, or that roamed in small bands in the woods will remain to mourn the graves of the people once as powerful and hopeful as yours.

One thing we know that the white man may one day discover. Our God is the same God. You may think that you own him as you wish to own our land, but you cannot. He is the Body of man, and his compassion is equal for the redman and the white. This earth is precious to him, and to harm the earth is to heap contempt on its Creator. The whites, too, shall pass – perhaps sooner than other tribes. Continue to contaminate your bed, and you will one night suffocate in your own waste. When the buffalo are all slaughtered, the wild horses all tamed, the secret corners of the forest heavy with the scent of many men, and the view of the ripe hills blotted by the talking wires, where is the thicket? Gone. Where is the eagle? Gone. And what is it to say goodbye to the swift and the hunt? The end of living and the beginning of survival.

We might understand if we knew what it was the white man dreams, what hopes he describes to his children on long winter nights, what visions he burns into their minds, so they will wish for tomorrow. But we are savages. The white man’s dreams are hidden from us. And because they are hidden, we will go our own way. If we agree, it will be to secure your reservation you have promised.

There perhaps we may live out our brief days as we wish. When the last redman has vanished from the earth, and the memory is only the shadow of a cloud passing over the prairie, these shores and forests will still hold the spirits of my people, for they love this earth as the newborn loves its mother’s heartbeat. If we sell you our land, love it as we have loved it. Care for it as we have cared for it. Hold in your memory the way the land is as you take it. And with all your strength, with all your might, and with all your heart – preserve it for your children, and love it as God loves us all. One thing we know – our God is the same. This earth is precious to him. Even the white man cannot escape the common destiny.
Lietuvių kalba / išplėsta versija

Didysis Vadas iš Vašingtono pranešė, kad pageidauja pirkti mūsų žemę. Didysis Vadas mums taip pat siunčia draugystės ir geros valios žinią. Jis labai geras, bet mes žinome, kad mūsų draugystė – pernelyg mažas mokestis už jo palankumą. Vienok mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą. kadangi suprantame, kad, jeigu neparduosime žemės, blyškiaveidis ateis su šautuvais ir atims ją jėga.

Kaip jūs nupirksite dangų ir žemės šilumą? Šito mes nesuprantame, jeigu mes nevaldome oro tyrumo ir vandens pliuškenimo, tai kaip jūs galite juos iš mūsų nupirkti? Mano tautai kiekviena žemes pėda yra Šventa. Kiekvienas žvilgantis pušies kankorėžis, kiekvienas smėlio krantas, kiekvienas rūko debesėlis miške, kiekviena pievelė, kiekviena zyzianti muselė, medžių kamienais tekančios sultys – viskas šventa mūsų tautos atmintyje ir jausmuose.

Pasitraukę į kelionę tarp žvaigždžių, mirusieji blyškiaveidžiai užmiršta savo gimtąją šalį. Mūsų mirusieji niekada neužmiršta tos nuostabios žemės, kadangi ji – raudonodžių Motina. Mes – tos žemės dalis ir ji – dalis mūsų pačių. Kvepiančios gėlės – mūsų seserys. Elnias, žirgas, didysis erelis – mūsų broliai. Kalnų viršūnės, sultingos pievos, šiltas mustango kūnas ir žmogus, – visi jie viena šeima.

Kai Didysis Vadas iš Vašingtono sako, kad nori pirkti iš mūsų žemę, jis iš mūsų per daug reikalauja. Didysis Vadas praneša, kad jis mums paliks vietos patogiai gyventi. Jis taps mūsų tėvu, o mes tapsime jo vaikais. Bet viskas ne taip paprasta, kadangi mums ši žemė – Šventa.

Šis žvilgantis vanduo, tekantis upeliuose ir upėse, – ne paprastas vanduo, o mūsų protėvių kraujas, jeigu mes parduosime jums žemę, jūs privalote atminti, kad ji šventa, jūs turite mokyti savo vaikus, kad ji šventa. Vandens čiurlenimas – tai mano tėvo tėvo balsas. Upės – mūsų seserys, jos malšina mūsų troškulį. Upės plukdo mūsų kanojas ir maitina mūsų vaikus. Jeigu mes parduosime jums žemę, jūs turite atminti ir mokyti savo vaikus, kad upės – mūsų seserys ir jūsų seserys; ir ateityje su upėmis privalote elgtis gražiai ir gerai, kaip elgiatės su savo seserimi.

Raudonodis visada pasitraukia prieš pirmyn einantį blyškiaveidį, kaip kalnų rūkas pasitraukia prieš tekančią saulę. Bet mūsų tėvų palaikai šventi. Jų kapai – šventos vietos, ir todėl šios kalvos, medžiai ir žemės sklypai mums tapo šventi. Mes žinom, kad blyškiaveidis nesupranta mūsų minčių. Jam vienas žemes sklypas nieko nesiskiria nuo kito, kadangi jis – svetimas, kuris ateina naktį ir ima iš žemės viską, ko panori. Jam žemė ne brolis, o priešas, ir jis eina pirmyn, ją užkariaudamas. Jis palieka tėvų kapus, ir dėl to nesijaudina. Jis pagrobia žemę iš savo vaikų, ir jaučiasi ramus. Jis užmiršta tėvų kapus ir savo vaikų teises. Jis į Motiną-žemę ir į brolį-dangų žiūri kaip į daiktus, kuriuos galima pirkti, vogti, parduoti kaip avį ar spalvotus karolius. Jo godumas suryja žemę ir po savęs jis palieka dykumą.
Aš nesuprantu… Mūsų mintys kitokios negu jūsų. Jūsų miestų vaizdas – skausmas raudonodžio žvilgsniui. Gal būt todėl, kad raudonodžiai – laukiniai, ir jie daug ko nesupranta.

Blyškiaveidžio miestuose nėra tylos. Juose nėra tokios vietos, kur būtų galima pasiklausyti kaip pavasarį skleidžiasi pumpurai, kaip plevena vabzdžių sparneliai. Galbūt aš paprasčiausias laukinis ir daug ko nesuprantu. Man atrodo, kad triukšmas įžeidžia klausą. Argi čia gyvenimas, jeigu žmogus negali išgirsti vienišos klaidžiojančios ugnelės šauksmo arba naktinio varlių ginčo tvenkinyje?

Aš — raudonodis, aš daug ko nesuprantu. Indėnai kur kas mieliau klauso švelnaus vėjo šiurenimo virš tvenkinio, uodžia popietinio vėjo ir lietaus kvapą, prisigėrusį pušų sakų aromato.

Raudonodžiui oras – brangenybė, nes tuo pačiu kvėpuoja visa, kas gyva: ir žvėris, ir medis, ir žmogus. Blyškiaveidis nepastebi oro, kuriuo kvėpuoja. Jis nejaučia dvoko, kuris sklinda nuo mirštančiojo jau daug dienų. Bet jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs privalote atminti, kad mums oras – brangenybė, kad oras savo dvasia dalijasi su visais, kas gyvas. Vėjas, kuris įkvėpė gyvybę mūsų protėviams, dabar priima jų paskutinį įkvėpimą. Ir šitas vėjas turi pripildyti gyvybės dvasia mūsų vaikus, Jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs turite laikytis atokiai nuo jos ir elgtis su ja kaip su šventa, kad liktų tokių vietų, kur galėtų ateiti netgi blyškiaveidis, norintis pajausti saldų gėlių kvapo prisotintą, iš pievų sklindantį vėjo skonį.

Mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jeigu mes nuspręsime jį priimti, aš pasakysiu vieną sąlygą: blyškiaveidis su tos žemės gyvūnais privalo elgtis, kaip su savo broliais. Aš laukinis – aš negaliu kitaip mąstyti. Prerijose mačiau tūkstančius negyvų bizonų – juos nužudė blyškiaveidis, šaudęs iš pravažiuojančio traukinio. Aš – laukinis, ir aš negaliu suprasti, kad dūmus leidžiantis geležinis žirgas gali būti svarbesnis už bizoną; mes jį užmušame tik atsidūrę ant mirties slenksčio. Kas bus su žmogumi, jeigu neliks žvėrių? Jeigu bus išžudyti žvėrys, žmonės išmirs nuo visiškos vienatvės.

Kas beatsitiktų gyvūnams, tas pats atsitiks ir žmogui. Viskas tarpusavyje susiję.
Jūs privalote savo vaikus mokyti, kad žemė po jų kojomis – tai mūsų protėvių palaikai. Tada jie gerbs tą žemę ir pasakos savo vaikams, kad joje slypi mūsų giminės gyvybė. Mokykite savo vaikus to, ko mokėme savo vaikus mes, o mes jiems aiškinome, kad žemė – mūsų Motina. Kad ir kas atsitiktų žemei, tas pats atsitiks ir jos vaikams. Kai žmogus spjauna ant žemės, jis spjauna pats ant savęs.
Štai ką mes žinome: ne žemė priklauso žmogui, o žmogus priklauso žemei. Štai ką mes žinome: viskas pasaulyje su viskuo susiję, kaip kraujas, kuris suvienija visą giminę.Viskas tarpusavyje susiję. Kas atsitinka žemei, tas atsitinka ir jos vaikams. Ne žmogus mezga gyvybės tinklą – jis tik viena gija jame.

Ir vis dėlto mes apsvarstysime jūsų pasiūlymą išeiti į tą rezervaciją, kurią jūs paruošėte mano tautai. Mes gyvensime nuošaliai nuo jūsų, mes gyvensime ramiai. Ne taip jau ir svarbu, kur mes praleisime paskutines savo gyvenimo dienas. Mūsų vaikai jau mate savo tėvus, pažemintus po pralaimėjimo. Mūsų kariai jau patyrė gėdos jausmą. Po pralaimėjimo jų gyvenimas visiškai pasikeitė, ir jie naikina savo kūnus saldžiu maistu ir stipriais gėrimais. Ne taip svarbu, kur mes praleisime savo likusias dienas, jų liko ne tiek daug. Tik keliolika valandų, tik keliolika žiemų, ir neliks nė vieno didžiųjų genčių sūnų, kurie kažkada taip mylėjo šitą žemę ir kurie dabar mažomis grupelėmis bastosi miškuose. Niekas negalės apverkti tos tautos, kuri kažkada buvo tokia galinga ir vilčių pilna, kaip ir jūsų. Kam man apverkti savo tautos mirtį? Gentis – tai tik žmonės, ir nieko daugiau. Žmonės ateina ir išeina, kaip jūros bangos.

Netgi blyškiaveidis, kurio Dievas eina greta ir kalbasi su juo kaip draugas, negali išvengti visuotinio likimo. Galų gale galbūt mes tapsime broliais – pažiūrėsim. Bet mes žinome TAI, ką blyškiaveidis dar tik sužinos kada nors ateityje: mūsų ir jūsų vienas Dievas. Dabar jūs įsivaizduojate, kad valdote savo Dievą lygiai taip, kaip norite paimti mūsų žemę, bet yra ne taip. Jis – Dievas visų žmonių, ir vienodai užjaučia liek raudonodžius, tiek blyškiaveidžius. Jam šita žemė – brangenybė, ir blogai elgtis su žeme reiškia pakelti ranką prieš jos Kūrėją. Blyškiaveidžiai taip pat išeis, nors galbūt vėliau už kitas gentis.

Toliau purvinkite savo guolį, ir vieną naktį jūs uždusite savo nuosavose išmatose. Bet savo žūtyje jūs degsite ryškiai, apimti galingos Dievo liepsnos. Dievo, kuris atvedė jus į šitas žemes ir dėl kažkokios tai ypatingos priežasties suteikė jums galią valdyti ir šitą žemę, ir raudonodžius.

Toks likimas mums – mįslė, kadangi mes nesuprantame, kodėl reikia užmušti bizonus, kodėl prijaukinti laukinius arklius, kodėl trikdyti paslaptingas miško svajones sunkiu žmonių minios kvapu, kodėl kalvas apraizgyti kalbančiais laidais.

Kur želdiniai? Jų nėra. Kur erelis? Jo nėra. Tai gyvenimo pabaiga ir išmirimo pradžia.
Mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jeigu mes sutiksime, tai būsime saugūs pažadėtoje jūsų rezervacijoje. Ten mes galėsime pragyventi nedaug likusių dienų taip, kaip norėsime. Kai iš šios žemės išnyks paskutinis raudonodis, o prisiminimas apie jį bus tik debesėlio šešėlis, sklandantis virš prerijų, šiuose krantuose ir miškuose kaip ir anksčiau išliks mano tautos dvasia, nes ji myli šitą žemę kaip naujagimis myli motinos širdies plakimą. Jeigu mes parduosime jums šitą žemę, mylėkite ją taip, kaip mes ją mylėjome. Rūpinkitės ja taip, kaip mes ja rūpinomės. Savo atmintyje išsaugokite šios žemės vaizdą, koks jis buvo, kai jūs ją atėmėte. Ir visomis savo jėgomis, visomis savo mintimis, visa savo širdimi išsaugokite ją savo vaikams – ir mylėkite ją taip… kaip Dievas myli mus visus.

Mes žinom viena: mūsų ir jūsų vienas Dievas. Jam šita žemė – brangenybė. Netgi blyškiaveidžiui neįmanoma išvengti visuotinio likimo. Galų gale mes dar galime tapti broliais. Pažiūrėsim…
Comments