Civilizacijos istorija

Europos istorijoje galima išskirti 3 civilizacinius ciklus:
  1. Kretos-Mino (Knoso) – Mikėnų periodas
  2. Antikinės Graikijos ir Romos periodas
  3. Modernioji europinė civilizacija, kurios raida prasidėjo Viduramžiais.

Kas yra civilizacija?

Tarptautinių žodžių žodyne civilizacija apibūdintai taip – „tai tam tikras visuomenės materialių ir socialinių sąlygų lygis, pasiektas panaudojant mokslo ir technikos laimėjimus“. 

Civilizacija – tai tokia visuomenės raidos išsivystymo forma, kuriai būdinga:
  1. Darbo pasidalinimas. Darbo pasidalijimas siejasi su skirtinga veikla užsiimančių visuomenės narių skirtingu prestižu. socialiniu statusu, skirtingomis pajamomis ir galia. Darbo pasidalijimas tiesiogiai siejasi su socialinė nelygybe ir klasine visuomene.
  2. Amatai, prekyba, mokslas, gamyba, naujos technologijos. Nors pirmųjų civilizacijų ekonominis pagrindas yra žemdirbystė (agrarinės kultūros), tačiau jose vis didesnis vaidmuo tenka amatams, pagamintų daiktų mainams (prekybai), naujų būdų, kaip tuos daiktus gaminti, išradimui. Iš čia seka vis didesnis „atotrūkis“ nuo natūralios gamtos - gamtos apvaldymas, o vėliau ir užvaldymas. 
  3. Miestų kultūra. Darbo pasidalinimas, amatai, prekyba tiesiogiai siejasi su miestų atsiradimu ir miestietišku gyvenimo būdu. Savo ruožtu miesto kultūra tiesiogiai siejasi su intensyvia architektūros raida. Žodis civilizacija kilo iš lotynų kalbos žodžių civis, civilis – miestietis, pilietis.
  4. Raštas ir raštingumas. Skaičių ir rašto išradimas tiesiogiai siejasi su būtinybe apskaičiuoti ir fiksuoti įvairius mokesčius (pradžioje maisto produktų, gyvulių ir daiktų pavidalu). Vėliau raštas buvo panaudotas prekyboje, religijoje, mene, metraščiuose.
Pirmųjų civilizacijų atsiradimas tiesiogiai siejasi su žemės ūkio revoliucija. Žemės ūkio revoliucija – tai perėjimas nuo medžiotojų-rankiotojų kultūros prie sukultūrintų augalų ir prijaukintų gyvūnų auginimo. 

Žemės ūkio revoliucija

Augalų sukultūrinimo židiniai:


Žemės ūkis pradžioje vystėsi iš lėto ir tik tuose regionuose, kur žmonės aptiko sukultūrinimui „pasiduodančius“ augalus ir prijaukinimui „pasiduodančius“ gyvulius (tokių augalų ir gyvūnų rūšių buvo labai nedaug). Sparčiausiai žemės ūkis vystėsi ten, kur buvo šilta, užteko vandens laistymui (vėliau irigacijai) ir kur upių potvyniai kasmet gausiai patręšdavo žemę. 
Pirmieji civilizacijos židiniai:


Žemės ūkio revoliucija vyko žmonijai pereinant iš paleolito į neolitą. Pirmosios sėsliau gyvenusių žmonių grupės pietryčių Turkijos, vakarų Irano, Levanto teritorijoje atsirado jau 12 000 m. pr. Kr., o Kinijoje – apie 9000 m. pr. Kr.. Pirmosios žemdirbių gyvenvietės Levanto krašte atsirado  9500 – 8500 m. pr. Kr..

Skirtingose pasaulio dalyse žemės ūkio revoliucijos židiniai susiformavo  visiškai savarankiškai. Pvz., Pietų amerikiečiai išmoko auginti bulves ir lamas, o Centrinės Amerikos gyventojai – bulves, žirnius, nieko nežinodami apie Vidurio Rytų žemdirbius. Iš šių židinių agrarinė kultūra palaipsniui kėlėsi ir plito į kitas teritorijas.
  • Apie 9000 m. pr. Kr. žmonės pradėjo auginti kviečius ir prisijaukino ožkas.
  • Apie 8000 m. pr. Kr. pradėjo auginti žirnius, pupas
  • Apie 5000 m. pr. Kr. pradėjo auginti alyvmedžius ir spausti aliejų
  • Apie 4000 m. pr. Kr. prisijaukino žirgus
  • Apie 3500 m. pr. Kr. ėmė auginti vynuoges

90% visų kalorijų šių dienų žmonės gauna iš augalų ir gyvūnų, kuriuos išmoko auginti ir dauginti laikotarpyje tarp 9500 – 3500 m. pr. Kr.. Per 2 pastaruosius tūkstantmečius nebuvo sukultūrintas nė vienas dėmesio vertas augalas ar gyvūnas. Daugumos augalų ir gyvūnų sukultūrinti (čia atmetamos genetinės inžinerijos technologijos) neįmanoma. Medžiotojai-rankiotojai, vėliau valstiečiai sukultūrino būtent tas rūšis, kurias sukultūrinti buvo įmanoma. O žemės ūkio revoliucijos židiniai atsirado būtent ten, kur tokie augalai ar gyvūnai buvo paplitę. 

Pagrindiniai sukultūrinti augalai: kviečiai, rugiai miežiai, ryžiai, kukurūzai, bulvės, soros.  Pagrindiniai prisijaukinti gyvūnai: šunys, ožkos, avys, lamos, karvės, kiaulės, katės, arkliai, asilai, vištos, kalakutai. 


Žemės ūkio revoliuciją pradėjo rankiotojai. Jie ėmė tam tikrus produktus (pvz., kviečius) kaupti. Pastebėję, kad kviečiai, pasodinti giliau į žemę, užauga sveikesni ir duoda didesnį derlių, pradėjo tokius augalus puoselėti. Manoma, kad giminingos medžiotojų-rankiotojų gentys turėjo savo šventvietes, į kurias sistemingai susirinkdavo garbinti dievų ir protėvių. Didesnės šventyklos galėjo turėti šventikus, kurie likdavo tarnauti dievams, o tuo pačiu saugoti šventvietes visą laiką. Jiems išgyventi būdavo paliekamas negendantis maistas - dažniausiai grūdai. Šventikai, kurie dažniausiai buvo išmintingiausi genčių žmonės, gyvendami sėsliai, turėdavo laiko eksperimentuoti, kaip tuos grūdus geriau auginti, saugoti, ką ir kaip iš jų gaminti.



Su gyvūnais buvo panašiai. Medžiotojai-rankiotojai ėmė persekioti avių, ožkų, karvių bandas. Ilgainiui suprato, kad sveikas vaisingas pateles ir jauniklius medžioti nereikia – daugiausiai skerdė patinus ir senesnes pateles. Vėliau tokias bandas ėmė saugoti nuo plėšrūnų (pvz., sugindami gyvulius į siauresnį tarpeklį ar užtvarą), pradėjo jas šerti. Dar vėliau ėmėsi selekcijos – suprato, kad silpniausius, mažiausius reikia skersti pirmoje eilėje. Patinus dėl agresyvumo ir sudėtingesnio prijaukinimo pradėjo kastruoti. Pvz., Naujojoje Gvinėjoje kiaulėms, kad jos nepabėgtų ieškotis maisto, nupjaudavo  knyslės galą - sužaloti gyvūnai be žmonių pagalbos negalėdavo išgyventi.  

Gyvulininkystė perėjo 2 periodus. Pradžioje gyvuliai buvo skerdžiami tik mėsai. Vėliau išmokta melžti, apdirbti vilną, pakinkyti, gyvulių mėšlu imta tręšti žemę.  


Žmonių veikla buvo katastrofiška stambiesiems sausumos žinduoliams, kurie buvo pagrindinis žmonių mėsos šaltinis. Apie 50 000 m. pr. Kr. Žemėje buvo apie 200 rūšių stambių sausumos žinduolių, sveriančių daugiau kaip 50 kg. Žemės ūkio revoliucijos pradžioje (10 000 m. pr. Kr.) jų liko apie 100 rūšių. Žmonės apie pusę didžiųjų planetos žvėrių išnaikino gerokai anksčiau, negu išrado ratą, išmoko rašyti ar gaminti geležinius įrankius. Po pirmosios naikinimo bangos, kuri sutapo su rankiotojų-medžiotojų išplitimu, ėjo antroji ir trečioji – jos siejosi su žemdirbystės įsigalėjimu ir pramonine revoliucija. 

Žmonių civilizacijai ūkiniai gyvūnai prarado statusą gyvų padarų, galinčių jausti skausmą ir kančias. Su jais pradėta elgtis kaip su mašinomis - jų būtis tapo „mechanizuota“. Šiandieną civilizuotose šalyse gyvūnai dažniausiai yra masiškai „gaminami“ fabrikus primenančiose įstaigose. Jų kūnai be jokių skrupulų formuojami pagal pramoninius standartus. Gyvūnų egzistencijos trukmę ir kokybę lemia verslo korporacijų pajamos ir išlaidos. Korporacijų visiškai nedomina gyvūnų socialiniai ir psichologiniai poreikiai, nebent jie būtų tiesiogiai susiję su produktyvumu. Mechanizuoto konvejerio dalių gyvenimą šiandien gyvena milijardai naminių gyvulių. 10 mlr. jų kasmet yra paskerdžiami. Žmonės didžiajai daliai naminių paukščių ir galvijų neleidžia gyventi nė metų. Akivaizdu, kad visiems gyvūnams žmonių civilizacija tapo baisia katastrofa. 

Čia pavyzdys - ištrauka iš filmo "Baraka" apie vištų fabriką.

Statistiką galima apibendrinti taip:
  • 2010 m. pasaulyje gyveno 7 mlrd. žmonių. Visi kartu jie svertų apie 300 mln. tonų.
  • Jeigu pasvertume visus prijaukintus žemės ūkio gyvūnus – karves, kiaules, avis , vištas ir t.t. – jų masė siektų apie 700 mln. tonų. 
  • Visi likę neprijaukinti žinduoliai svertų apie 100 mln. tonų.
  • Vilkų liko apie 200 000, o prijaukintų šunų – virš 400 000 000. 
Žemdirbių bendruomenių žmonės labiausiai buvo susitelkę į grūdinių kultūrų auginimą; gyvūnų auginimas joms buvo antraeilis užsiėmimas. Tačiau kai kur atsirado piemenų gentys, kurių gyvenimas visų pirma buvo paremtas galvijų auginimu.

Žemės ūkio revoliucija suteikė žmonijai daugiau maisto, bet susiaurino valgiaraštį, atėmė laisvalaikį ir sveikatą. Agrarinėse visuomenėse maisto perviršis leido tukti nedidelei daliai elito, o daugumos žemdirbių gyvenimas buvo apsunkintas – vidutinis žemdirbys dirbo sunkiau nei vidutinis rinkėjas, o mainais už tai gaudavo prastesnį maistą. Žemdirbiai iš tam tikro teritorijos ploto vieneto išgaudavo daug daugiau maisto nei medžiotojai-rankiotojai, bet maisto ir gyvenimo kokybė nukentėjo.

Iki žemės ūkio revoliucijos  grūdai sudarė tik mažą žmonių valgiaraščio dalelę ir žmonės buvo sveikesni. Grūdų produktuose trūksta mineralų, vitaminų, jie ne kaip veikia dantis ir dantenas. Būtent grūdinės kultūros privertė žmones prisitaikyti - daug ką savo gyvenime pakeisti ir paaukoti. 

Medžiotojai-rankiotojai buvo fiziškai stipresni, didesni, gyveno didesnėse teritorijose, turėjo daugiau laisvo laiko, jiems mažiau grėsė badas ir ligos. Antropologai apskaičiavo, kad paskutinieji jų aptikti medžiotojai-rankiotojai per savaitę vidutiniškai dirbdavo 35-45 valandas: medžiojo kas 3-ią dieną, maistą rankiojo po 3-6 valandas per dieną. Be to, ant jų pečių negulė daug laiko reikalaujanti namų ruošos našta. Iki žemės ūkio revoliucijos medžiotojai-rankiotojai greičiausiai dirbo dar mažiau, nes laukinių žvėrių, žuvų buvo žymiai daugiau - žemdirbiai dar nebuvo užvaldę geriausių žemės plotų.


Sėkmingiausias pasaulio augalas buvo ir yra kvietys. Kviečių pasėliai užima 2,25 mln. kv. km. plotą. Tai 10 kartų daugiau už Didžiąją Britaniją. Būtent kviečiai, didžiojoje pasaulio dalyje privertė žmones pakeisti gyvenimo būdą. Kviečių auginimas reikalavo daug laiko, todėl žmonės buvo priversti įsikurti šalia kviečių laukų. Žiūrint į šį reiškinį kitu kampu, gali kilti nepatogus klausymas – kas kam „tarnauja“? Ar žmonės kviečiams, ar kviečiai žmonėms. Turint omeny, kiek kitų augalų rūšių žmonės išnaikino vardan kviečių, kiek darbo sąnaudų (sėja, ravėjimas, laistymas, tręšimas, pjovimas, kūlimas) skiriama kviečių auginimui ir puoselėjimui, atsakymas gali būti ne žmonių naudai. 

Čia trumpas filmukas kur George Carlin juokais sako kad galbūt žmonijos paskirtis buvo sukurti plastiką:

Agrarinėse kultūrose sparčiai pradėjo didėti žmonių skaičius.  Žemdirbių visuomenėse, kur reikėjo daug darbo rankų, o mirtingumo lygis (ypač vaikų) buvo didelis, moterys gimdydavo beveik kasmet, o vaikus krūtimi maitindavo kur kas trumpiau. Būtinybė turėti kuo daugiau darbo rankų „pagimdė“ Senojo testamento principą - „Gyvenkite ir dauginkitės“, iš čia ir tabu kontracepcijai bei vaikų gimstamumo reguliavimui. 

Medžiotojams-rankiotojams nuolatos keičiant gyvenimo vietą ir nukeliaujant didelius atstumus, kūdikiai buvo našta. Todėl tokiose bendruomenėse vaikai buvo gimdomi su didesniais tarpais, bet motinos pienu juos maitindavo iki 3-4 metų.



Žemės ūkio revoliucijos spąstai

Pereidami nuo medžioklės ir rankiojimo prie sėslaus gyvenimo būdo auginant sukultūrintus augalus ir gyvūnus, žmonės galvojo, kad jie sunkiau dirbdami gyvens geriau. Bet jie neapskaičiavo, kad maisto perteklių reikės padalinti didesniam vaikų pulkui. Nesuprato, kad vaikus maitinant koše, o ne motinos pienu, jų imuninė sistema silpnės. Negalėjo numatyti, kad pastovios gyvenvietės taps puikia terpe infekcinėms ligoms plisti, Neapskaičiavo, kad turint tik vieną maisto šaltinį žmonės bus kur kas labiau pažeidžiami stichinių nelaimių ir sausrų atveju. Galų gale, neįvertino, kad į jų aruodus kėsinsis vagys ir gretimos gentys. Kodėl žmonės negrįžo atgal? Iš dalies todėl, kad gyvenant žemdirbių visuomenėje labai stipriai padidėjo populiacija (pragyvenimo kokybė krito, bet populiacija drastiškai padidėjo). Toks žmonių skaičius, net jei ir užsimanytų, iš medžioklės ir rankiojimo išgyventi nebegalėtų. Kelio atgal nebebuvo. Evoliucijos spąstai užsitrenkė. 

Kita vertus, kadangi žemdirbystė sukūrė sąlygas (gal net būtinybę) greitam demografiniam sprogimui, žemdirbių atsirado tiek daug, kad medžiotojai-rankiotojai net norėdami nebegalėjo jiems pasipriešinti. Tūkstantmečiams einant, medžiotojai-rankiotojai traukėsi, kartu su žvėrimis užleisdami geriausius medžioklės plotus laukams arba patys prisijungdavo prie žemdirbių. 



Populiacijos augimas

Antropologai mano, kad žemės ūkio revoliucijos pradžioje (apie 9500 m. pr. Kr.) gyveno apie 5 – 8 mln. medžiotojų-rankiotojų. Jie klajojo nedidelėmis grupelėmis po keliasdešimt žmonių (didžiausios grupės galėjo būti iki 50 žmonių). 

Mūsų eros pradžioje žemdirbių jau buvo apie 250 mln. II-III a. Romos imperija mokesčius rinko iš daugiau kaip 100 mln. žmonių. Tačiau nepaisant visko, žemdirbiai buvo apgyvendinę vis dar, palyginti, nedidelę žemės paviršiaus teritoriją. 1400 m. žmonės buvo užėmę tik 2 % planetos paviršiaus. 

Pirmosios žemdirbių gyvenvietės irgi buvo, palyginti, mažos. Istorikai mano, kad 8500 m. pr. Kr. didžiausia pasaulyje gyvenvietė galėjo būti Jerichas (Jericho), Judėjoje, prie Mirties jūros. Tuo metu ten gyveno vos keli šimtai žmonių. Apie 8000 m. pr. Kr. Jericho gyvenvietė išaugo iki 2000 gyventojų.


7000 m. pr. Kr. viena didžiausių gyvenviečių buvo Mažojoje Azijoje įsikūrusi Čatal Chiujuk (Catal Huyuk) gyvenvietė. Joje tuo metu galėjo gyventi 5000 – 10 000 gyventojų.




Klasinė visuomenė

Medžiotojai-rankiotojai neturėjo daug galimybių kaupti maisto atsargas, o dėl klajoklinio gyvenimo būdo turėjo labai nedaug nuosavybės – iš esmės tiek, kiek galėjo panešti. Medžiotojams-rankiotojams asmeninė nuosavybė tiesiogine to žodžio prasme buvo sunki našta.

Žemdirbiai privalėjo kaupti atsargas ne tik dėl metų laikų ciklų, bet ir todėl, kad anksčiau ar vėliau ateidavo nederliaus metai, užgriūdavo netikėtos stichinės nelaimės, pasėlių laukai galėdavo sugesti dar nenuėmus derliaus. Nors atsargos būdavo akylai saugomos, atsirasdavo stipresnių ir galingesnių, kurie galėdavo jėga jas pasisavinti. Taip palaipsniui radosi turtinė nelygybė, elitas ir valdovai. Vystantis civilizacijai klasinė nelygybė didėjo, nors valdantieji turėjo atsižvelgti ir į prastuomenės poreikius, nes kitaip nebūtų kam darbuotis laukuose.

Žemdirbiai būrėsi į didesnes bendruomenes ir siekdami apsiginti nuo didesnių kaimyninių bendruomenių. Tai irgi skatino karių, vadų luomo formavimąsi. Kadangi žmones į bendruomenes jungė bendri idealai, tikslai, tikėjimai, iškilo visus vienijantis šventikų luomas, kuris kartu su vadais ėmėsi lyderystės vaidmens. Taip žemdirbių užauginamų ir elito  perskirstomų produktų pagrindu palaipsniui kūrėsi valstybė, kaip sudėtingesnė daugiau žmonių turinčios bendruomenės valdymo sistema (forma). 

Pirmoji visuomenė, kurioje aptinkamas socialinių sluoksnių formavimosi procesas, yra Mesopotamija. Ten pirmykštė bendruomenė į socialines klases pradėjo skaldytis dar 6500 m. pr. Kr.. 

Agrarinių valstybių socialinis pagrindas visuomet buvo žemdirbiai - iki pat pramoninės revoliucijos daugiau nei 90 % visų žmonių buvo paprasti valstiečiai.



Rašto revoliucija

Didesnėse bendruomenėse pradėjus rinkti mokesčius natūra, iškilo poreikis išmokti skaičiuoti ir rašyti. Skaičiai ir matematiniai veiksmai tapo būtini, nes reikėjo rinkti duomenis ne tik apie sumokėtus mokesčius, nepriemokas, skolas, baudas, nuolaidas, lengvatas, bet ir apie gyventojų pajamas bei turtą. Pradžioje raštas buvo tik labai išsilavinusių ir išskirtinį statusą turinčių raštininkų-sąskaitininkų, kontroliuojančių ir apskaičiuojančių turtą, prerogatyva. 

Logiška, kad pirmiausia išmokta rašyti ir operuoti didesniais skaičiais būtent ten, kur žemės ūkis buvo labiausiai išplėtotas. Mesopotamijoje (šumerai) rašto revoliucija įvyko 3500 – 3000 m. pr. Kr.. Beveik tuo pat metu (vėluojant ne daugiau kaip 500 metų) raštas atsirado ir Egipte. Kinijoje visuminis raštas atsirado apie 1200 m. pr. Kr., o Centrinėje Amerikoje – 1000-500 m. pr. Kr..

 Seniausias išlikęs rašto pavyzdys - 3400–3000 m. pr. Kr. Mesopotamijoje degta molinė sąskaitininko lentelė. Būtent sąskaitos ir mokesčiai buvo pirmoji rašto paskirtis. Seniausi religiniai „tekstai“ - hebrajų „Biblija“, graikų „Iliada“ indų „Mahabharata“, budistų „Tiptaka“ – atsirado sakytiniu pavidalu ir buvo užrašyti vėliau, jau visuotinai plintant raštui.

Working Title/Artist: Administrative tabletDepartment: Ancient Near EastCulture/Period/Location: HB/TOA Date Code: Working Date: 3100-2900 B.C.Digital Photo File Name: DP293245.tifOnline Publications Edited By Steven Paneccasio for TOAH 08/03/15

Įdomu, kad šumerai turėjo dvi skaičiavimo sistemas – šešetainę ir dešimtainę. Šešetainė sistema buvo taikoma pasaulio sąrangai (dieviškiems dalykams) išreikšti, pvz., 12 (24) valandų, 12 mėnesių, 360 laipsnių. O žmonėms, gyvūnams, produktams, prekėms, daiktams skaičiuoti buvo taikoma dešimtainė sistema. 

IX a. pradžioje šiuolaikinius, taip vadinamus „arabiškus“ skaitmenis išrado indai. Arabai su jais susipažino užgrobę Indiją. Į Europą jie atkeliavo iš Vidurio Rytų (iš arabų), todėl ir buvo pavadinti „arabiškais“. Vėliau arabiškus skaitmenis papildžius sudėties, atminties, dalybos, daugybos ir t.t. ženklais, gimė šiuolaikinė matematinių ženklų sistema.




Pinigai

Ilgai tarp žmonių vyravo prekybiniai mainai. Pirmieji „pinigai“, kaip universali mainų prekė, buvo grūdai (kviečiai, miežiai) ir gyvuliai. Mainai grūdais ir gyvuliais fiksuojami nuo 9000 m. pr. Kr. – tai yra nuo tada, kai kurios žmonių grupės pradėjo gyventi sėsliai.
Kai kurie mokslininkai teigia, kad vulkaninės kilmės stiklas (obsidian) Viduržemio jūros pakrančių teritorijose buvo universali mainų prekė nuo 15 000 m. pr. Kr.. Iš šios labai kietos medžiagos buvo daromi iečių ir strėlių antgaliai, todėl medžiotojų-rankiotojų bendruomenėse ji buvo labai paklausi.

Maždaug tuo pat metu kai Mesopotamijoje atsirado raštas (3500 m. pr. Kr.), ten pat kaip pinigai pradėti naudoti sidabro, vario, bronzos liejiniai. Egipte kaip universali mainų prekė buvo naudojamas ir auksas.

Jei rašto sukūrimas buvo atsakymas į intensyvėjančios administracinės veiklos poreikius, tai pinigai atsirado kaip atsakas į intensyvėjančius ekonominės-prekybinės veiklos poreikius. Civilizaciniu požiūriu lyderis buvo Mesopotamija - ten buvo išrastas ne tik žemės ūkis, raštas, žiedimo ratas, vežimo ratas, pinigai, bet ir astronomija.

Pirmosios monetos pradėtos kalti Lydijoje apie 700 m. pr. Kr.. 



Klasinė nelygybė, hierarchija ir patriarchatas

Civilizacijos radosi ir plėtojosi kaip sudėtingos klasinės hierarchinės sistemos. Tokios jos išliko labai ilgai. 1776 m. JAV nepriklausomybės deklaracija paliko hierarchiją tarp vyrų ir moterų, baltųjų ir juodaodžių. Amerikiečiai, įteisinę turtinę, lytinę, rasinę hierarchiją, buvo šventai įsitikinę, kad taip sutvarkyta Dievo arba tokie yra amžini gamtos dėsniai - valdo „geriausi“. 

Nuo žemės ūkio revoliucijos pradžios dauguma žmonių visuomenių buvo patriarchalinės ir vyrus vertino labiau nei moteris. Moterų statusas menko didėjant klasinei nelygybei ir stiprėjant karių galia besiremiančiai valstybei.

Sudėtingos žmonių visuomenės, tai, deja, kol kas patvirtina istorija, negali apsieiti be hierarchinių ryšių ir neteisingos diskriminacijos. 


Religija

Žemės ūkio revoliuciją lydėjo ir religijos revoliucija. Religinė revoliucija įvyko ne tik (ir ne tiek) dėl to, kad pasikeitė žmonių darbo ir veiklos pobūdis, o pirmiausiai todėl, kad stipriai padidėjo bendruomenėse gyvenusių žmonių skaičius. 

Antropologai teigia, kad žmonių grupėse iki 100-150 žmonių tvarkai palaikyti dar nereikalingi oficialūs rangai, titulai ir įstatų sąvadai. Tuo tarpu bendruomenėse, kurios viršija minėtą skaičių, turi atsirasti kažkas, kas jas vienija ir išlaiko kaip visumą. Tas „kažkas“ visų pirmiausia yra ne įstatymai, o bendri mitai ir tikėjimai, kuriais šventai tikima. Žmonijos istorija rodo, kad jei didelei grupei žmonių pavykdavo įdiegti tikėjimą konkrečių dievų ar tautų išskirtinumu, tokios žmonių grupės įgaudavo didžiulės galios, nes bendras tikėjimas leisdavo bendradarbiauti ir bendrų tikslų siekti milijonams vienas kito nepažįstančių individų. Todėl būtent religija buvo vienas pagrindinių didesnes žmonių bendruomenes vienijusių veiksnių.

Religijos tvirtina, kad amžinieji pamatiniai žmonių gyvenimą organizuojantys įstatymai yra nustatyti iš aukščiau. Ta prasme religijas galima apibrėžti kaip žmogiškų normų ir vertybių sistemas, paremtas tikėjimu aukštesnėmis antgamtinėmis galiomis. Tokiu būdu su religijų pagalba yra sukuriamos ir įtvirtinamos normos ir vertybės, kurios įpareigoja bei saisto visus konkrečios religinės bendruomenės narius. Tokių normų ir vertybių laikymasis vienija dideles žmonių grupes. 

Kuo didesnę žmonių grupę vienija religija, tuo „kietesnė“ ir „agresyvesės“ kitų religijų atžvilgiu ji yra. Todėl monoteistinės religijos yra „karingesnės“ nei politeistinės. Politeizmas labai retai persekioja „eretikus“ ir „bedievius“. Net užkariavę didžiules teritorijas ir įsteigę milžiniškas imperijas, politeistai nebandydavo atversti į savo tikėjimą sau pavaldžių tautų. Iš jų nebuvo reikalaujama išsižadėti savo vietinių dievų ir ritualų. Daugeliu atveju imperinis elitas pats priimdavo užkariautų tautų dievus ir ritualus. Būtent taip elgėsi LDK kunigaikščiai užkariautose slavų žemėse.

Po žemės ūkio revoliucijos nuo animizmo (medžiotojai-rankiotojai) palaipsniui buvo pereita prie politeizmo, o vėliau ir prie monoteizmo. 

Animizmas – tai tikėjimas, kad kiekviena vieta, kiekvienas gyvūnas, augalas ir gamtos reiškinys turi sąmonę ir jausmus, todėl gali užmegzti su žmogumi tiesioginį ryšį. Lotyniškai anima – „siela“, „dvasia“. Animizmas nėra kažkokia konkreti religija. Šiuo pavadinimu įvardijama tūkstančiai skirtingų religijų, kultų ir tikėjimų.

Medžiotojų-rankiotojų religijos buvo lokalios ir uždaros kitiems. Jos vienijo palyginti nedideles žmonių grupes. Po žemės ūkio revoliucijos sparčiai didėjant bendruomenėse žmonių skaičiui, religijos palaipsniui tapo visuotinomis – jos vienijo valstybes ir net imperijas. 

Tūkstančius metų po žemės ūkio revoliucijos svarbiausiomis religinės liturgijos dalys buvo ėriukų, vyno ir duonos (pyragų) aukojimas, tikintis gausaus derliaus ir vaisingų bandų. Šie simboliai tiesiogiai siejasi su gyvulininkyste ir žemdirbyste – su žemės ūkio revoliucija.

Bread, grapes and wine as Communion symbols

Tolesniam skaitymui - rekomenduojame šią knygą: "Sapiens: A Brief History of Humankind", aut. Yuval Harari
Comments