Džiazas: Michel Petrucciani

Michel Petrucciani (1962 – 1999). Neįgalus prancūzų pianistas. Vaikystėje ir paauglystėje ilgai nevaikščiojo. Iki subrendo, kaulai lūžo 100 kartų. 

Visą gyvenimą jį kankino skausmai (tame tarpe rankų). Nepaisant visko, Petrucciani tapo vienu žymiausių džiazo muzikantų. Dešiniąja ranką valdė tobulai – grojo labai techniškai. Kairiąja dažniausiai palaikydavo harmoniją.

Petrucciani įrašė apie 30 albumų. Didžiausią įtaką jo stiliui padarė vienas žymiausių cool jazz pianistų Bill Evans. Kaip ir pastarojo, stipriausioji Petrucciani kūrybos pusė – baladės. Atlikėjas negrojo „sudėtingos“ muzikos: „I don't play to people's heads, but to their hearts."  

Jo repertuare yra įvairaus džiazo, įskaitant be-bop, hard bop, fusion, bet ką begrotų, grojo „skaniai“, „suprantamai“. Džiazas, kurį galima klausyti važiuojant automobiliu.

Muzikos pavyzdžius galite atsisiųsti čia.

Petrucciani augo muzikalioje aplinkoje. Tėvas buvo italų kilmės profesionalus gitaristas. Muzikantais tapo ir 2 Petrucciani broliai (bosistas ir gitaristas). Neįgalus berniukas groti pianinu pradėjo labai anksti. 4-ečiui buvo nupirktas „žaislinis“ pianinas, vėliau tėvas sugalvojo mechanizmą, kad sėdėdamas ant kėdės savo trumpomis kojomis sūnus galėtų valdyti tikro pianino pedalus.  

Pirmą solinį koncertą berniukas sugrojo 13-os. Tuo metu jis dar negalėjo vaikščioti, todėl tėvas jį tiesiogine to žodžio prasme nešiodavo – atnešdavo į koncertus, atnešdavo prie fortepijono ir scenoje.

15-os Petrucciani jau grojo su vienu žymiausių to meto bosistu Kenny Clarke. Clarke prisimena, kad kai vaikiną pirmą kartą atnešė į didžiąją Paryžiaus festivalio sceną, daugelis pagalvojo, kad čia kažkoks pokštas... 



Pasakojama, gal kiek perdėtai, kad pirmųjų gastrolių metu, taupant pinigus menedžeris neįgalų pianistą į vienviečius viešbučių numerius prasinešdavo lagamine. 

19-kos Petrucciani išvyko į JAV (į Kaliforniją), kur pradėjo groti su saksofonistu Charles Lloyd. Tai tas pats muzikantas, kurio kvartete karjerą pradėjo pianistas Keith Jarrett. Amerikoje neįgalus pianistas greitai tapo sensacija. Jis grojo su daugeliu žymių muzikantu, tame tarpe  ir su Dizzy Gillespie.

Petrucciani buvo labai savikritiškas. Kai 1982 Montreux Jazz Festival 20-etis muzikantas buvo apdovanotas prestižiniu apdovanojimu Prix d'Excellence, Petrucciani puolė į depresiją, galvodamas, kad tokia staigi šlovė ant jo užgriuvo tik todėl, kad jis neįgalus, ir kad žmonės galvoja, jog jis greitai mirs. 

1984 Petrucciani subūrė trio su Wayne Shorter (Zawenul saksofonistas) ir Jim Hall (gitara). 1986 m. kolektyvas įrašė žymų albumą „Power of Three“.

Kai 1985 m. įrašų kompanija „Blue Note“, daug nusipelniusi jazz‘o muzikos propagavimui,  surengė legendinį jubiliejinį koncertą Manheteno Town Hall salėje, buvo pakviesti 30 dar gyvų ir koncertuojančių žymiausių jazz‘o žvaigždžių. Tame tarpe saksofonistas Charles Lloyd su 23-ejų metų Petrucciani. Koncertas buvo filmuojamas ir išleisti įrašai „One night with blue note“ 1985.

Nuo 1993 m. Petrucciani daugiausiai grojo kaip solistas. 1994 m., nors gyveno ir daugiausiai konceertavo JAV, Prancūzijos vyriausybės buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu.

Panašiai kaip savo laiku neįgalus tapytojas Toulouse-Lautrec, Petrucciani rengdavosi ir elgdavosi truputėlį iššaukiančiai. Turėjo puikų humoro jausmą, bet buvo sudėtingo charakterio. Scenoje mėgo dėvėti „keistas“ kepures, apdarus. Neatsisakydavo alkoholio, narkotikų... Skubėjo iš gyvenimo paimti viską, kas įmanoma. Turėjo daug moterų; su viena iš jų susilaukė sūnaus. 

Ar dėl to, kad nujautė savo ankstyvą mirtį, ar dėl noro kompensuoti neįgalumą, stengėsi gyventi labai intensyvų kūrybinį gyvenimą. Paskutinį dešimtmetį prieš mirtį koncertavo  vidutiniškai po 100 koncertų per metus. 1998 m., paskutiniaisiais gyvenimo metais, sugrojo 140 koncertų. Neatsisakydavo TV laidų, daugybės interviu, bet tuo pačiu metu vis didino alkoholio ir kokaino dozes. Galiausiai nebegalėjo judėti su ramentais ir persėdo į invalido vežimėlį.

Mirė iškart po 36-ojo gimtadienio Amerikoje. Palaidotas Paryžiuje menininkų kapinėse. 










Čia įrašas, kuriame Michel Petrucciani atlieka džiazo klasikinį standartą "Caravan":

O čia - trumpa ištrauka iš filmo apie jį patį, kuriame matome, kiek auto-ironijos ir stiprybės šis muzikantas turėjo. Beje, Petrucciani, kaip ir daugelis klasikos kūrėjų (Bachas, Mocartas, Bethovenas), muzikos harmoniją suvokė kai spalvas. Filme yra vieta, kur jo draugas paprašo sugroti "mėlynai pilką" (4:40). Ir jis sugroja...

O čia - muzikos pavyzdžiai:

Michel Petrucciani


Comments