Džiazas: Albert Ayler, Archie Shepp, The True Art Ensemble of Chicago

Albert Ayler (1936 - 1970). Legendinis Free Jazz saksofonistas. Gyvas būdamas (nugyveno vos 34 metus) taip ir nesulaukė pripažinimo. Iki pat savo mirties jį visokeriopai rėmė John Coltrane, nes jo nuomone Ayler buvo vienas originaliausių džiazo muzikantų. Ayler, kaip ir Ornette Coleman, grojo Coltrane laidotuvėse.

Jo muzika išsiskyrė specifiniu, originaliu, tik jam būdingu tembru ir įvairiais sonoristiniais efektais. 

Pirmuosius LP Ayler įrašė 1962 m. Europoje (Švedijoje ir Danijoje), kur Free Jazz visuomet buvo populiaresnis negu JAV. 

1965 m. jis įrašė 2 bene labiausiai eksperimentinius diskus: „Bells“ ir „Spirits Rejoice“. Pastarajame albume kartu grojo ir brolis trimitininkas Donald Ayler. 

Nuo 1966 m. pradėjo ir „dainuoti“, pavyzdžiui., „Love Cry“ (1967).

Nuo 1968 m. pašlijo sveikata: prasidėjo psichiniai priepuoliai, vizijos. Kelis kartus bandė žudytis.

Paskutiniaisiais metais į savo kompozicijas vis dažniau įvesdavo rock muzikos elementus: R&B, funky ritmai, elektriniai instrumentai. Paskutiniame albume „Music Is the Healing Force of the Universe” kartu grojo roko ir džiazo muzikantai. Visus tekstus šiam albumui parašė žmona Mary Maria Parks. 

1970 m. (34-erių) nusižudė – muzikanto kūnas po ilgų paieškų rastas upėje. Buvo manančių, kad tai galėjo būti ir žmogžudystė. 

Švedai apie Ayler sukūrė dokumentinį filmą „My Name is Albert Ayler” (taip buvo pavadintas jo pirmasis LP, išleistas Švedijoje). 

Muzikos pavyzdžiuose pateikiamos 4 ištraukos. 
  • Pirmos dvi yra iš ankstyvojo periodo. Jomis iliustruojama Ayler specifinė grojimo maniera. Pirmoje - improvizuojama lėtesnėmis natomis, o antroje - dominuoja natų srautai.
  • Trečia ir ketvirta ištraukos iliustruoja vėlyvąjį periodą, kuomet Ayler jungė Free Jazz su Rock muzika.

Albert Ayler




Archie Shepp, g. 1937. Tenoro saksofonistas, politiškai angažuotas menininkas, aistringas kovotojas už afroamerikiečių teises.

Nuo 1965 m. pradėjo kurti muziką, kuri tiesiogiai siejosi su afroamerikiečių kova už savo teises. Pavyzdžiui, jo 1971 m. albumas “Attica Blues” skirtas 1971 m. kalinių (juodaodžių) sukilimui. Tai vienas didžiausių visų laikų kalinių sukilimų: 2200 kalinių kelias savaites buvo užvaldę kalėjimą ir paėmę įkaitais 42 personalo darbuotojus. Žuvo 43 žmonės (tame tarpe 33 kaliniai). 

Universitete studijavo dramų rašymą (todėl nevengė tekstinių kompozicijų). Lygia greta domėjosi džiazo muzika. Galiausiai tapo profesionaliu muzikantu, kurio kūryboje dominuoja Free Jazz stilistika. Karjeros pradžioje techniniu požiūriu grojo silpnai, bet nuolatos tobulėjo, ieškodamas savo stiliaus. Jam, kaip ir daugeliui to meto džiazo muzikantų, didelę įtaką darė John Coltrane

Kaip atlikėjas bendradarbiavo su Cecil Taylor. Grojo Coltrane grupėje išleidžiant LP “Ascension”. 

Nuo 1971 m. universitete dėstė afro muzikos ir afro tradicijų kursą. 

2004 m. Paryžiuje įkūrė savo įrašų studiją. 

Muzikos pavyzdžiai:
  • Kompozicija „Malcolm, Malcolm - Semper Malcolm“ iš LP „Fire Music“ (1965 m.). Albumo muzika dedikuota 1965 m. nužudytam žymiam kovotojui už juodųjų teises Malcolm X. 
  • Kitas albumo kūrinys - Los Olvidados - panaudotas tokio pat pavadinimo Luis Bunuel filme. Pastarąjį mes pažįstame iš paskaitų apie Siurrealizmą (Luis Bunuel sukūrė filmą kartu su Salvadoru Dali - "Un chien Andalou", kurio detalią analizę atlikome paskaitose).
  • Kompozicija „The Magic of Ju-Ju“ iš to paties pavadinimo 1967-tų albumo. Archie Shepp improvizacija free jazz manieroje, tradicinės afro mušamųjų muzikos fone. 

Archie Shepp


7-to dešimtmečio pirmojoje pusėje JAV susiformavo dvi Free Jazz kryptys: Niujorko ir Čikagos. Pirmoji kryptis pasižymėjo intensyvumu (John Coltrane, Cecil Taylor, Sun Ra) antroji (Čikagos mokykla) propagavo ramesnį, mąslesnį free.

Toks pasiskirstymas nėra griežtas – jis daugiau nusako tendencijas. Skirtumai tarp Niujorko ir Čikagos scenų formavosi dar bebop‘o laikais. Niujorko scenoje buvo susitelkę daugiau virtuozų ir ten bop‘as, hard bop‘as buvo grojamas greitesniais tempais - intensyviau. 

Pradžią Čikagos mokyklai davė Muhal Richard Abram’s Experimental Band ir Roscoe Mitchell’s sextet - Roscoe Mitchell Art Ensemble. Keli šių grupių muzikantai 1967-68 m. susibūrė į žymiausią Čikagos mokyklos Free (avant-gard) Jazz kolektyvą – The Art Ensemble Of Chicago (AEC). 

Ansamblio pagrindą sudarė: Roscoe Mitchell (saksofonas), Joseph Jarman (saksofonas), Lester Bowie (trimitas), Malachi Favors Maghostut (bosas), Phillip Wilson (mušamieji), vėliau jį pakeitė Moye. Visi muzikantai buvo multi-instrumentalistai. Jie grojo ne tik tradiciniais įvairiausių tautų instrumentais: jų arsenale buvo kriauklės, dviračių skambučiai, buitiniai daiktai, įvairūs žaislai, elektroniniai efektai. Yra suskaičiuota, kad 1969 m. koncertuodami Europoje, jie panaudojo 500 skirtingų „instrumentų“. 

Stabilios sudėties ansamblis egzistavo iki 1993 m. Vėliau saksofonistas Jarman ėmė aktyviai užsiimėti Zen budizmu ir į grupę sugrįžo tik 2003 m., tačiau tuo tarpu 1999 m. nuo vėžio mirė trimitininkas Bowie, todėl iš senosios sudėties liko tik trio. Reikalui esant, jie kviesdavosi kitus muzikantus.

Ansamblis buvo angažuotas afro kultūrai, propagavo afrikiečių tradicijas, koncertuodavo apsirengę tautiniais kostiumais, išsidažę veidus, scenoje pasikabindavo vėliavas su užrašais - “Great Black Music”, “Ancient to the Future”. Ansamblio išsiskyrė tuo, kad senąsias afro tradicijas jie jungė su moderniąja ir postmoderniąja Europos ir JAV kultūra. Ansamblio muzikos negalima griežtai priskirti Free Jazz. Tai - sintezė visko, bet neatsisakant Free Jazz elementų. Patys muzikantai teigė, kad grojo kosminę, universalią, visiems laikams tinkančią muziką. Panašiai kaip Sun Ra orkestro muzikantai, pasirodymuose nevengė šokti, dainuoti, skaityti tekstus.

1969-1972 m. ansamblis daugiausiai koncertavo Europoje, kur Free Jazz buvo populiaresnis negu JAV. 1972 m., grįžę į JAV, jie išleido bene žymiausius savo albumus: „Bap-Tizum”, “Fanfare for the Warriors” (ištraukos iš šio albumo yra muzikos pavyzdžiuose). 

Iki 2004 m. The Art Ensemble of Chicago (AEC) įrašė daugiau kaip 20 studijinių ir koncertinių albumų. Be to, kiekvienas muzikantas turėjo asmeninių projektų. 

Muzikos pavyzdžiai:

Roscoe Mitchell “Sounds”, 1966. Ištrauka iš kompozicijos, kurią groja „Roscoe Mitchell Art Ensemble”. Roscoe Mitchel buvo Čikagos Free Jazz mokyklos ir The Art Ensemble Of Chicago (AEC) idėjinis lyderis. Pavyzdys iliustruoja, kad „Čikagiškas“ free gerokai skiriasi nuo tipinio Niujorko free stiliaus. 

3 ištraukos iš 1974 m. albumo „Fanfare for the Warriors”:
  • “Wat’s To Say”. Visi grupės muzikantai buvo multiinstrumentalistai. Šitas pavyzdys tai ir iliustruoja. Kompoziciją galima būtų priskirti world free stilistikai. 
  • “Tnoona”. Dar vienas Čikagos free jazz mokyklos pavyzdys.  Dinamiškai rami muzika grindžiama ilgais sąskambiais, įv. Šnypštimo efektais. 
  • „Fanfare for the Warriors”. 8 min. aktyvesnio Čikagos free pavyzdys.

True Art Ensemble of Chicago




Comments