Džiazas: baltųjų bigbendai

Iki II pasaulinio karo džiazas buvo daugiausiai pramoginė muzika, grojama kaip fonas klubuose ir šokių salėse. Tokią pramoginę muziką daugiausiai grodavo juodųjų bigbendai, groję labiausiai "hot" stiliumi. Apskritai, kaip žinome, džiazo atsiradimui didžiausią įtaką padarė tradicinė juodaodžių muzika, sumaišyta su kreolų ritmais ir baltųjų maršais. Tačiau į "akademinį" lygmenį džiazą perkėlė būtent baltųjų kultūra. Be baltųjų bigbendo orkestrų įtakos, džiazui būtų buvę labai sunku išpopuliarėti ir pavirsti neatskiriama vakariečių kultūros dalimi. 

Šioje paskaitoje apžvelgiame tuos baltųjų bigbendų orkestrus (ir jų vadovus), kurie padarė didžiausią įtaką džiazo istorijos vystymuisi. 



Kaip ir stebėtinai (netikėtai) didelė dalis garsių vakarų menininkų, Benny Goodman yra žydas, kurio mama (Dora Girinsky) yra iš Kauno, o tėvas iš Varšuvos. Kaip jau ne kartą pastebėjome savo paskaitose, Lietuvos kultūrai tiesiog būtina kaip nors įprasminti, sutvirtinti, priimti savo ryšį su litvakais - iš buvusios LDK teritorijos kilusiais žydais. Jų indėlis į pasaulio kultūrą yra neįkainojamas.

Gimė Čikagoje, kaip 9-as vaikas 12-os vaikų šeimoje. Klarnetu groti pradėjo mokytis nuo 10-ies sinagogoje, o 11-os jau grojo orkestre. Sulaukęs 17-os su Ben Pollack orkestru įrašė pirmąją savo plokštelę. Tais pačiais metais tėvas žuvo partrenktas automobilio.

Studijuodamas Ilinojaus Technologijos institute nuolatos grojo įvairiose džiazo grupėse. 

Prieš 1928 m. (tuo metu vuvo 19-os) išvyko į Niujorką. Ten susipažino su Fletcher Henderson
1934 m. (25-erių) subūrė savo orkestrą. Pradžioje orkestras daugiausiai grojo radijo stočių studijose atlikdamas juodųjų orkestrų (ypač Fletcher Henderson) aranžuotes. Benny Goodman samdė šį muzikantą (tokiu būdu jį rėmė finansiškai, nes paties Fletcher orkestras per ekonominę krizę žlugo), kad jis mokytų svinguoti jo orkestro baltuosius muzikantus. 

1935 m. Benny Goodman išvyko į Kaliforniją gastrolėmis. Orkestro muzikantai nustebo, kad čia jie kur kas populiaresni, nei rytinėje pakrantėje (iki tol madas diktavo Niujorkas ir Čikaga). Priežastis buvo paprasta. Valstybinio radijo transliuojamos laidos „Let‘s Dance“, kurių metu skambėjo džiazas, JAV rytuose buvo transliuojamos naktį, o vakaruose tuo metu būdavo vakaras – tinkamiausias laikas klausytis radiją. Orkestro pasirodymų laukdavo minios žmonių. Šią žinią, kaip JAV kultūrinio gyvenimo sensaciją, ištransliavo spauda ir radijas. Retrospektyviai žiūrint, tai ir buvo svingo eros pradžia. 

1936 Benny Goodman pasirašė kontraktą su Hollywood‘u, o tas pats Fletcher Henderson buvo pasamdytas rašyti aranžuotes. 1937 m. Filmas "Hollywood Hotel" sulaukė didelės komercinės sėkmės.  

1938 sausio 16 dieną Benny Goodman pirmą kartą surengė džiazo muzikos koncertą prestižinėje Carnegie Hall salėje, kurioje iki tol tradiciškai buvo atliekama tik klasikinė muzika (iš esmės ji funkcionavo kaip JAV "filharmonija"). Koncertas tapo išskirtiniu įvykiu JAV kultūriniame gyvenime. Į jį susirinko Niujorko grietinėlė. Bilietai buvo brangūs, o salė - sausakimša. Koncerto programą sudarė paties Benny Goodman kūriniai bei geriausių afroamerikiečių (iš Duke Ellington ir Count Basie orkestrų) muzikantų pasirodymai. Šis koncertas, transliuotas ir per nacionalinį radiją, laikomas vienu žymiausių (svarbiausiu, įtakingiausių) džiazo istorijoje. Jis tapo oficialaus džiazo pripažinimo JAV simboliu, o pats Benny Goodman pradėtas vadinti „swing king“.

Beje, tą pačią dieną (1938 m. sausio 16 d.) Niujorko klube Savoy vyko dvikova tarp Chick Webb ir Count Basie orkestrų. Kaip programos dalį kiekvienas iš orkestrų pristatė po naują solistę - tai buvo Ella Fitzgerald ir Billie Holliday: dvi legendinės džiazo vokalistės. Taigi, sausio 16 d. yra išties svarbi visiems džiazo gerbėjams.

Būtenet po šio koncerto džiazui tapus pripažintu kultūriniu reiškiniu, visuomenę pradėjo dominti jo kilmė ir specifika. Hollywood‘as ėmė sukti filmus (pirmiausia komedijų forma), kuriais plačioji visuomenė supaprastinta romantizuota forma buvo supažindinama su džiazo muzika ir jo atsiradimo istorija. Filmus įgarsino dažnai įgarsindavo Benny Goodman orkestras ir jo muzikantai, bei kitos (dažniausiai Benny rekomenduotos) džiazo žvaigždės. 

Keletas filmų pavyzdžių:


Šiame filme yra gražiai apžvelgiama džiazo raida - filmas prasideda nuo juodųjų vergų pirkimo scenų. Galiausiai, 1906 m. Naujojo Orleano Kongo turgavietės pastatas perstatomas juodųjų į įdarbinimo biurą. Baltojo architekto namuose guvernante dirba juodaodė, kurios vaikas mokosi muzikos mokykloje. Berniukui niekaip neišeina groti Bacho teisingai – jis groja sikopuodamas (svinguodamas). Galiausiai jo talentą pastebi ir pakviečia į savo kolektyvą vietinio orkestrėlio lyderis. Mama, pamačiusi į kokią aplinką papuolė sūnus, yra aiškiai nepatenkinta. 

Architektas su visa šeima persikelia į Čikagą. Prabėga 10 metų. Architekto duktė susižavi džiazu. Išmoksta skambinti ne tik ragtime, bet ima groti stride, boogie-woogie stiliumi. Ji susipažįsta su jaunu baltuoju džiazo muzikantu ir jie namie (kai tėvai išvykę) padaro vakarėlį. Vakarėlio metu mergina groja boogie-woogie, o kaimynai iškviečia policiją. Laikraštis parašo, kad padori padorios šeimos mergina ("society girl") sukėlė skandalą. Teismo metu teisėjas paprašo pademonstruoti, ką jį tą vakarą grojo. Mergina nuo romantizuotos klasikos palaipsniui pereina prie ragtime, vėliau stride ir boogie-woogie (tai iš esmės atspindi džiazo raidą). Visi dalyvaujantys procese įsijaučia ir ima trypčioti arba svinguoti... Mergina išteisinama. 

Jaunuoliai susituokia, bet greitai išsiskiria, nes muzikantas, negalėdamas užsidirbti vietinėje rinkoje, priverstas daug gastroliuoti. Merginos tai netenkina – ji išvyksta į Niujorką. Ekonominės depresijos metu vyriškis tampa muzikantu-valkata ir atsibeldžia į Niujorką. Čia jauna moteris jau dirba džiazo klubo vadybininke. Jie susitinka. Ji randa jam darbą orkestre. Džiazas klesti. Jauni žmonės vėl susituokia. Tradicinis amerikietiškas happy end‘as.


Filmas yra ankstesnio juodai-balto filmo – „Ball Of Fire“, 1941 m. – spalvota versija. Susirinkę profesoriai rašo muzikos enciklopediją. Jaunas profesorius-kalbininkas (slengo tyrinėtojas) yra kažką girdėjęs apie naują muzikos formą, kuri plinta juodųjų tarpe. Viename naktinių klubų jis sutinka žavią klubo dainininkę, gangsterio meilužę, bet moteris vengia bendrauti, bijodama, kad profesorius gali būti policijos statytinis. Vieną dieną, slėpdamasi nuo ją persekiojančios policijos, mergina susiranda profesorių, tikėdamasi, kad ši vieta yra saugi (policija negalės įtarti, kad naktinio klubo dainininkė slepiasi universiteto profesūros aplinkoje). Mergina ima pasakoti apie Harlemo kultūrą ir muziką. Įsimylėjęs profesorius skuba viską konspektuoti ir įrašinėti. 


Čia pateikta scena yra unikali - joje vaidina Luis Armstrong (dainuoja, groja trimitu), Tommy Dorseys (trombonas), Benny Goodman (klarnetas) – jie demonstruoja džiazo muziką. Atkreipkite dėmesį, kaip skirtingai tą pačią dainą atlieka baltoji aktorė ir Luis Armostrong. Didžiulis skirtumas. Beje, čia Luis svinguoja “aukščiausiu” lygiu – t.y., chaotiškai. Jis tarsi dainuoja be ritmo, nė viena jo atliekama nata "nepataiko" į centrinį ritmą, tačiau kartu yra jaučiamas bendras ritmingumas.

Goodman daug grojo ir mažesnėmis grupėmis (combo), kurias dažnai suformuodavo iš savo orkestro muzikantų. Kaip virtuozas jis su entuziazmu priėmė gimstantį bebop stilių ir net buvo (kartu su savo orkestro virtuozais) vienas iš jo pionierių. Kai po II pasaulinio karo prasidėjo bebop, jis vienas pirmųjų iš bigbendų vadovų pamėgino pamėgino atlikti šio stiliaus muziką orkestriniu lygmeniu. 

Tiesa, žavėjimasis bebop truko neilgai – vis labiau traukė ramesnė muzika (cool jazz). Benny Goodman nevengė groti ir klasikinę muziką, pavyzdžiui, Mocarto kvintetą klarnetui (su Budapešto kvartetu) jis įrašė dar 1938. Mėgino jungti baroko polifoniją su svingu (pvz. „Bach Goes To Town“):

Grojo Bramsa, Mijo, Hindemitą, Debiusy, Veberį. Suslaukęs 40-ies ir susipažinęs su geriausiais klasikinės muzikos klarneto virtuozais, ėmė keisti grojimo klarnetu techniką. Daug šiuolaikinės muzikos kūrinių klarnetui yra parašyti būtent Goodman užsakymu (Batrtokas, Stravinskis, Bernštainas, Koplandas ir t.t.) - Benny Goodman galėjo sau leisti pirkti muziką, kuri leistų gyvuoti jo mylimam instrumentui.
 
1956 apie Goodman‘ą yra sukurtas filmas „The Benny Goodman Story“. 

1962 m. Benny Goodman koncertavo Maskvoje, nors N. Chruščiovui džiazas nesužavėjo. Tačiau Benny gavo "Džiazo ambasadoriaus" titulą - tai buvo pirmasis JAV džiazo kolektyvas koncertavęs Sovietų Sąjungoje.  



Benny Goodman mirė 77-erių nuo širdies smūgio. 

Nors Benny Goodman teigė, kad jam labiau patiko lyrinis, melodingas džiazas, tačiau rašė puikias šokiams tinkančias trumpais pasikartojančiais rifais grindžiamas kompozicijas: 
  1. Sing Sing Sing. Tobulas pavyzdys, kaip visa kompozicija grindžiama trumpais rifais. Čia yra roko muzikos ištakos.
  2. Kitas Benny Goodman, kaip rifų meistro, pasirodymas.
  3. Bach Goes To Town. Barokinės polifonijos principų pritaikymas džiaze. Klausomojo džiazo pavyzdys. 

Benny Goodman ‎(1909-1986)‎














Tikrasis jo vardas - Arthur Jacob Arshawsky. Kažkur girdėta, ar ne? Jo tautybė, žinoma, buvo žydas (kilmės kažkur iš Rusijos). Artie Shaw labiau praktikavo sweet (society) džiazą (romantiškai jausmingą, lengvai svinguotą muziką) - taip jis kontrastavo su Benny Goodman. 

Gimė Niujorke žydo siuvėjo ir fotografo iš Rusijos šeimoje. Nuo vaikystės grojo (iš pradžių saksofonu, vėliau - nuo 17 metų - klarnetu). Intensyviai domėjosi muzika, netgi tyčia vykdavo į Čikagą klausytis džiazo virtuozų (tame tarpe - Luis Armstrong). 

Iš Luis Armstrong jis mokėsi ne tik groti. Kaip ir pastarasis - buvo labai moterų mylimas, ir sugebėjo vesti net 8 kartus.

1938 m. pirmasis iš baltaodžių bigbendų vadovų pradėjo samdyti afroamerikiečius (tokius kaip Billie Holiday ir Buddy Rich). Tuo pat metu jis iškilo į topų viršūnę su kūriniais "Begin the Beguine”, “Stardust”. Jo orkestras buvo traktuojamas kaip geriausias sweet (grojantis populiarias melodingas dainas, o ne rifų prisodrintą "hot jazz" muziką) orkestras. Į savo bigbendo sudėtį įvedė ir styginių instrumentų grupę – tokiu būdu jo bigbendas tapo panašesnis į simfo jazz’ą. 

II pasaulinio karo metais metais Artie Shaw subūrė karinio jūrų laivyno orkestrą. 18 mėnesių orkestras grojo įvairiose karo zonose (kartais po 4 koncertus per dieną), įskaitant Australiją. Tai jį taip išsekino, kad po karo jis kuriam laikui nustojo groti – studijavo aukštąją matematiką ir domėjosi psichoanalize. Galiausiai, spaudžiamas vadybininkų, kurie niekaip nesuprato, kaip Artie Shaw gali atsisakyti milijoninių pajamų, jis pasakė: "Tell 'em I'm insane. A nice, young American boy walking away from a million dollars, wouldn't you call that insane?" 

Galiausiai, jis vėl pradėjo groti (grojo klasiką ir bebop džiazą su combo grupėmis), tačiau 1954 m. metė muzikavimą apskrita - kaip pats sakė, jį nužudė perfekcionizmas, mat nebegalėjo groti geriau arba nežinojo, ką groti, kad nesikartotų. 

Metęs groti, išvyko į Ispaniją, kur susirado labai ramią vietą kalnuotoje jūros pakrantėje. Į JAVgrįžo apie 1960-uosius, nusipirko namą kaimiškoje vietovėje ir rašė knygas. 

Artie Shaw ‎(1910–2004)‎





Šis muzikantas skiriasi nuo Benny Goodman ir Artie Shaw dviem aspektais: pirma, jis nebuvo žydas, antra - jis grojo trombonu (ne klarnetu). 

Pinigų pirmajam trombonui užsidirbo 12-os fermoje melždamas karves. Prieš tai jau mokėjo groti kornetu ir mandolina. Aukštesniojoje mokykloje grojo orkestre, bet tuo pačiu intensyviai žaidė beisbolą. Įstojo į universitetą, bet jo nebaigė, nes per daug laiko leido grodamas įvairiuose klubuose.  

Pirmąjį savo orkestrėlį subūrė 1937m., bet jis išsilaikė tik metus. 1938 m. pabaigoje susirado naują rėmėją, surinko baltaodžių orkestrą, kurio skambesys (tembras) išsiskyrė labai lygiu, švelniu, minkštu skambesiu. Tai buvo pasiekta melodijas dubliuojant klarnetu ir tenoriniais (žemesnio registro) saksofonais. Be to, variniai pučiamieji dažnai naudojo surdinas (savotiškus "duslintuvus"). 

Orkestro muzika vis dažniau buvo transliuojama per radiją. 1939 m. pabaigoje jis jau galėjo konkuruoti populiarumu su pačiais žymiausiais bigbendais, o 1939 spalio mėn. su žymiausiais bigbendais grojo prestižinėje Carnegie Hall salėje (būdamas antras po Benny Goodman). Orkestras koncertuodavo vos ne kasdieną – per 45 dienas aplankė 36 miestus. 1941 m. orkestrą pasikvietė filmuotis Holivudas. 

„Kultūringajai“ baltųjų visuomenei orkestras labai patiko, tuo tarpu kritikai teigė, kad orkestras nuobodus, konservatyvus, orientuotas išskirtinai į komerciją ir nesilaiko jazz‘o standartų. Miller į tai atsakydavo: "I don't want a jazz band". Orkestro klestėjimo metais Miller buvo pasisamdęs oranžuotojų komandą, kuri turėjo maitinti orkestrą populiariu repertuaru. Pats Miller parašė vos 14 dainų. 

1942 m. Glenn Miller subūrė JAV oro pajėgų modernų karinį orkestrą ir išvyko į frontą Europoje. "Kapitonas" Glann Miller atnaujino (modernizavo) karinių orkestrų repertuarą. Kai karininkai jam priekaištaudami sakydavo, kad armija - tai konservatyvi organizacija, ir geriausi kariniai maršai yra 1918-ųjų kūrybos, Miller jiems atšaudavo: „Gal jūs dar skraidote 1918 metų kariniais lėktuvais?“.

Jo karinis orkestras grojo (tai buvo transliuojama kariams per radiją) ne tik maršinę, bet ir kareiviškos tematikos pramoginę muziką (žr. muzikinius pavyzdžius: "Over there" ir "Pistol Packin' Mama"). Vidinei Amerikos rinkai skirtiems prapogandiniams filmams dažniausiai taip pat būdavo parenkama Glenn Miller orkestro muzika.

Žemiau yra pavaizduota ištrauka iš filmos apie Glenn Miller, kur jis neištvėręs pakeičia muziką parade: 

Glenn Miller orkestro muzika buvo dažnai transliuojama per radiją ir taip pat naudojama kaip propaganda prieš fašistus. Miller kreipdavosi į vokiečius vokiškai (kalbėjo laisvai), o kai kurios dainos taip pat buvo specialiai įrašytos Londono (įrašinėdavo kiekvieną trečiadienį) įrašų studijoje vokiškai. Karo metais orkestro populiarumas išaugo, nes jis buvo palaikomas (finansuojamas) valstybiniu lygmeniu. 

1942 m. orkestras (kaip karinis) išvyko į Europą ir ten labai išpopuliarėjo. Tačiau 1944 m. lėktuvas, kuriuo iš Londono į Paryžių skrido Glenn Miller dingo be žinios. Ši tragiška istorija dar labiau išpopuliarino muzikantą, ir Glenn Miller vardo orkestras labai sėkmingai koncertavo iki pat 5-ojo deš. pabaigos. Publika jį vadino „ghost band“. Oficialiai orkestras egzistuoja iki dabar. 1954 buvo sukurtas vienas populiariausių to meto filmų „The Glenn Miller Story“. 

Ironiška, kad nors Glenn Miller daugiausiai grojo melodingą, o ne rifinį džiazą, jų populiariausias kūrinys yra "In the Mood“ - chrestomatinis "hot jazz" pavyzdys. 

Apibendrinant, Glenn Miller orkestro kūriniai taop II pasaulinio karo "taikios, sentimentalios, pozityvios, geros, romantiškos“ JAV valstybės simboliais.

Glenn Miller ‎‎‎‎‎(1904-1944)‎‎‎‎‎


Comments