Džiazas: Bill Evans

Bill Evans, 1929 – 1980. Baltaodis pianistas, kompozitorius. Daugiausiai grojo trio sudėtimi arba kaip solistas. Įtvirtino fortepijoninį trio kaip esminį žanrą džiaze. 7 kartus Grammy laureatas (nominuotas 31 kartą).  Paskutinį Grammy gavo po mirties.

Daugelio kritikų laikomas vienu intelektualiausių džiazo pianistų. Išsiskyrė subtilia impresionistine harmonija. Jo grojimui būdingas labai subtilus garsas, dinaminiai niuansai. 
Iš džiazo pianistų jam didžiausią įtaką darė Bud Powell ir Lennie Tristano. Evans baigė akademinio fortepijono studijas. Labai vertino J. S. Bacho kūrybą, nors jo paties grojimo maniera labiau primena Šopeno preliudus, balades, noktiurnus.

Bill Evans 7-ame dešimtmetyje atsispyrė madingų free, jazz-rock, fusion stilių traukai, liko ištikimas savo skaidriam cool stiliui. Labai mėgo valso ritmą ir jį dažnai taikė savo kompozicijose.

Gimė Pensilvanijoje. Tėvas emigrantas iš Škotijos, mama – iš Ukrainos. Tėvų santuoka nebuvo laiminga. Tėvas (golfo treneris) buvo aistringas lošėjas ir alkoholikas. Šeimoje dar augo 2 metais vyresnis brolis. Kai brolis pradėjo mokytis skambinti pianinu, 5-erių Bill‘as ėmė iš klausos atkartoti jo grojamus kūrinius. Mokytoja to deramai neįvertino, teigdama, kad gabesnis jo brolis pianistas (kuris vėliau išties tapo profesionaliu pianistu, dėstė konservatorijoje).

Paklausę mokytojos rekomendacijų tėvai 7-erių Bill‘ą nukreipė groti smuiku ir fleita. Tačiau vaikas vis tiek daugiausiai grojo pianinu. 
12-os Evansas susidomėjo džiazu, ir 13-os jau uždarbiavo grodamas vakarėliuose boogie-woogie ir polkas. Mokslai, suprantama, kentėjo.   

Po II pasaulinio karo Bill Evans įgijo klasikinio pianisto, kompozitoriaus išsilavinimą Luizianoje. Baigiamajame egzamine-rečitalyje puikiai skambino Bethoveno 3-iąjį koncertą fortepijonui.

1951-1954 m. tarnaudamas kariuomenėje grojo fleita ir fortepijonu. Kariuomenėje taip pat pradėjo rūkyti marichuaną, vartoti stimuliuojančius vaistus.

Nuo 1955 m. Evans dar 1,5 metų studijavo kompoziciją Niujorke, bet lygiagrečiai grojo  įvairiuose jazz grupėse, orkestruose. 

1958 m. Miles Davis iniciatyva prisijungė prie Miles Davis sextet. Sekstetas ne tik intensyviai koncertavo, bet daug įrašinėjo. Žymiausias seksteto LP, o tuo pačiu ir geriausiai parduodamas visų laikų džiazo LP – „Kind of Blue“ (1959). Albumas buvo įrašytas beveik be repeticijų – Miles ir Evans muzikantams pateikė temas ir prasidėjo įrašai. Nors per mažiau nei metus su Miles Davis sextet jie įrašė 10 albumų, bet 1959 m. Bill Evans sekstetą paliko. 
Viena iš išsiskirimo priežasčių - Evans buvo vienintelis baltaodis sekstete. Net žymiajam saksofonistui John Coltrane tai nelabai patiko. 

Miles sekstetas daugiausiai grojo juodųjų džiazo klubuose ir pastoviai susilaukdavo priekaištų, kad jų tarpe yra baltas pianistas, kuris nemoka groti „karštai“, greitai (kaip kiti bop‘eriai), jo muzika per daug intelektuali ir t.t.
During a recording session (later released as ''58 Miles'), American jazz musicians John Coltrane (1926 - 1967), Cannonball Adderley (1928 - 1975), Miles Davis (1926 - 1991), and Bill Evans (1929 - 1980) perform in the studio, New York, New York, May 26, 1958. (Photo by Frank Driggs Collection/Getty Images)



Čia verta prisiminti Dave Brubeck istoriją - pastarasis, savo baltųjų grupėje turėdamas juodaodį bosistą, net kartais atsisakydavo filmuoti ar groti klubuose, jei jo bosistas nebūdavo traktuojamas kaip lygus su kitais grupės nariais.

1958-59 m. Evans grojo ir su žymaus cool jazz stiliaus trimitininko Chet Baker sekstetu. Su šiuo kolektyvu padaryti įrašai taip įėjo į džiazo aukso fondus. Pvz., LP „Chet“. Šiuose įrašuose Evans mažai reiškiasi kaip solistas – pagrinde tenkinasi harmoniją palaikančio pianisto vaidmeniu.


1959 m. Evans subūrė savo trio (bosas Scott LaFaro, mušamieji Paul Motian). Žymiausi Bill Evans trio LP – koncertiniai albumai „Sunday at the Village Vanguard”(1961), “Waltz for Debby” (1961).

Jie laikomi vieni geriausių albumų jazz‘o istorijoje apskritai. Kolektyvas plėtojo savo koncertinę veiklą, bet, deja, 1961 m. 23-jų bosistas Scot LaFaro žuvo autokatastrofoje. Po šios artimo draugo netekties Evans beveik metus nekoncertavo trio sudėtimi.  Maža to ėmė intensyviau vartoti narkotikus. Buvo periodas kai Evans badavo, jo bute buvo atjungtas vanduo, elektra, leisdamasis narkotikus pažeidė rankos nervą (kurį laiką galėjo groti tik viena ranka). Prasidėjo baisūs abstinencijos priepuoliai. Narkotikus vartojo ir Evans žmona Ellaine.

Iš šios duobės jį išraukė naujoji Evans vadybininkė Helen Keane. Su Evans ji pradirbo iki pat muzikanto mirties 1980. 

1963 m. Evans išleido neįprastą eksperimentinį solinį LP “Conversations with Myself”, už kurį gavo savo pirmąjį Grammy apdovanojimą. Visus 3 garso takelius muzikantas įgrojo atskirai, o po to paprašė viską suvesti į vieną įrašą. Vėliau Evans įrašė dar 2 panašius albumus: „Further Conversations” (1967), “New Conversations” (1978). 

Kartu jie vadinami "Overdub albums".

Vadovaujant vadybininkei Helen Keane Evans karjera ėmė sėkmingai vystytis. 1966 m.  jis sutiko kontrabosistą Eddie Gómez, su kuriuo pragrojo 11 metų. Geriausi šio periodo Evans trio LP: „Bill Evans at the Montreux Jazz Festival” (1968, su būgnininku Jack DeJohnette; antrasis Grammy), “Alone” (1968, solinis; 3-ias Grammy), “The Bill Evans Album” (1971, du Grammy apdovanojimai). 

Nuo 1969 m. šiek tiek eksperimentavo grodamas elektriniu pianinu, bуt galiausiai liko ištikimas tradiciniam fortepijonui.  





1970 m. kartu su žmona Ellaine Bill Evans buvo sulaikytas oro uoste su narkotikais (tuo metu jau vartojo kokainą). Tais pačiais metais žmona nusižudė palįsdama po metro traukiniu. Evans buvo paguldytas gydytis metadonu. 

Po sėkmingo gydymo Evans pakeitė išvaizdą: ilgi plaukai, hipiška barzda. Vėl ėmė sėkmingai koncertuoti ir įrašinėti. 1974 m. su trio įrašė tėvui dedikuotą live LP “Since We Met”
1979 m. sugrojo vieną geriausių karjeros koncertų Paryžiuje: „Paris Concert, Edition I and II”. 

Tačiau tais pačiais 1979 metais nusižudė 52-jų brolis Harry, su kuriuo Evans palaikė ypatingai artimus santykius (sunkiais gyvenimo periodais Harry visada palaikė Bill‘ą ir psichologiškai, ir finansiškai). Po brolio mirties Evans puolė į gilią depresiją, ėmė intensyviai vartoti kokainą. 

1979 Evans dar įrašė paskutinį studijinį LP dedikuotą broliui „We Will Meet Again“ (1981, jau po mirties, už šį albumą buvo apdovanotas eiliniu Grammy) ir 1980, nesulaukęs 51-ių, mirė. 
Bill Evans buvo palaidotas šalia brolio. 

Bill Evans turėjo išskirtinai subtilų muzikinį stilių ir pajautimą. Jis pats teigia, kad kažkada turėjo sąmoningai pasirinkti tarp klasikos ir džiazo:
I went through a lot of mental pain and anguish about choosing betweeen jazz and classical. I realized that where I functioned was where I should be, and where I functioned was in jazz, so that was it.

Čia galite palyginti:
Bill Evans - 1977 m. kūrinys "Sometime ago"

Ir Debussy "Clair de Lune":

Muzikos pavyzdžiai (visus failus galima atsisiųsti čia).

Bill Evans ‎‎(1929-1980)‎‎


Comments