Džiazas: Billie Holiday ir Ella Fitzgerald

Billie Holiday (1915-1959). Dainininkė, dainų kūrėja, išsiskyrusi baladžių, bliuzų atlikimu. Pagrindinė baladžių tematika – nelaiminga moters meilė. Karjeros viršūnę pasiekė Svingo eros metais, tačiau dainavo ne tik su bigbendais, bet ir su combo grupėmis. 

Tėvas buvo bandžistas - grojo Fletcher Henderson, kituose žymiuose džiazo bibenduose, tačiau Holiday mamą paliko dar nėščią. Mama, negalėdama pasirūpinti mažyle (dirbo palydove tolimųjų reisų traukiniuose) atidavė Holiday auginti pusseserei. Mergaitė nelankė jokios mokyklos, todėl teismas 10-etę išsiuntė į griežto režimo Katalikiškąją mokyklą, iš kurios ji pabėgo būdama 11 metų.

Gyvendama pas mamą buvo išprievartauta. Teismas dar kartą ją išsiuntė į tą pačią „saugią“ Katalikiškąją mokyklą iš kurios po metų Billie vėl pabėgo. Billie teko dirbti  viešnamyje laiškų, žinučių išnešiotoja. Mama, ieškodama darbo, išvyko į Harlemą (Niujorkas) dirbti prostitute, o po metų paskui mamą į Harlemą išvyko dar 14-os nesulaukusi Billie, kuri užsiėmė tuo pačiu, gaudama po 5 $ už klientą. Po policijos reido abi su mama buvo suimtos ir įkalintos. 

Paleista iš įkalinimo, 14-os Billie pradėjo dainuoti Harlemo bordeliuose, naktiniuose klubuose. Susitiko tėvą, kurio praktiškai nepažinojo. Tėvas tuo metu grojo prestižiniame Fletcher Henderson orkestre. Didžiuodamasi tėvu, Bilie paėmė jo pavarde ir ėmė koncertuoti Billie Holliday vardu.

1931 m. ją pastebėjo Benny Goodman, su kurio orkestr 1933 (18-os) ji įrašė pirmąsias dainas. 
1935 m. Duke Ellington pakvietė Hollyday suvaidinti trumpą nelaimingos meilės epizodą filme Symphony in Black: A Rhapsody of Negro Life. Tai buvo jos debiutas kine. 

Čia pateiktas "Symphony in black". Billie Holliday atlieka dainą nuo 5:20. 


Bendradarbiaudama su pianistu Teddy Wilson ir saksofonistu Lester Young (dešinėje), Billie įrašė 95 dainas. Būtent Lester Young davė Holliday „Lady Day“ pseudonimą. 

Nuo maždaug 1935 m. jos populiarmas ėmė augti. 1936 m. orkestras, kuriame ji dainavo, imtas vadinti „Billie Holiday & Her Orchestra“ vardu, tačiau tuo pat metu ji dainavo ir su kitais orkestrais, pvz., Arty Shaw. 1938 m., tą patį vakarą, kai Carnegie Hall prestižinėje salėje Benny Goodman surengė žymųjį džiazo koncertą baltųjų grietinėlei, Harleme Savoy Ballroom salėje vyko dviejų juodaodžių bigbendų Count Basie (su Billie Holiday) ir Chick Webb (su Ella Fitzgerald) mūšis. Dainininkės, publikos ir spaudos vertintos kaip konkurentės, gyvenime palaikė artimus santykius, kartu dainavo. 

1939 m. Holliday įrašė žymiąją protesto dainą "Strange Fruit".  Daina pateko į jos repertuarą po tėvo mirties (tėvas mirė nuo komplikacijų dėl apsinuodijimo dujomis, kurių prisiuostė I pasaulinio karo fronte - mat juodukai kariauti buvo priimami, tik į vakarėlius - ne...). Nors ne kartą buvo perspėta, kad gali susilaukti rimtų nemalonumų, šią dainą savo repertuare išsaugojo iki gyvenimo pabaigos. Daina yra viena iš pirmųjų atvejų, kai yra gana atvirai kalbama apie vergovės baisumus. Žemiau pateiktas Billie Holliday atlikimas su žodžiais. Beje, Kai kurie kritikai šitą dainą lygina su vėlyvosiomis Šuberto dainomis – minimalus instrumentinis pritarimas ir egzistencinis tekstas.

Dar viena daina, išgarsinusi atlikėją - „God Bless the Child“ (ir tekstas, ir muzika pačios Holiday). 

Per metus šios dainos pardavimai viršijo milijoną vienetų. Dainininkės finansinė padėtis stabilizavosi – pokario metais Holiday uždirbdavo iki 250 000 $ per metus. Deja, tuo pat metu vis daugiau pinigų išleisdavo narkotikams.

1946 kartu su Armstrong ji suvaidino filme „New Orleans“ (filmas yra apie džiazo kilmę - tai jau buvo laikas, kada džiazu pradėta domėtis kaip reiškiniu):

Tačiau 1947 už narkotikų laikymą turėjo praleisti apie metus kalėjime, tuo pačiu prarado  teisę dainuoti Niujorko klubuose. Sugrįžus iš kalėjimo vėl mėgino kabintis į karjerą – net sudainavo koncertą prestižinėje Carnegie Hall salėje. Bet 1949 vėl buvo suimta už narkotikų laikymą ir dar kartą atsidūrė už grotų.

Ilgi metai vartojant narkotikus, alkoholį ir nikotiną atsiliepė jos sveikatai ir balsui. Vadybininkai vis rečiau kviesdavo į finansiškai patrauklius projektus. Billie Holliday biografas Donald Clarke knygoje rašo: “1951 she had no manager, no regular accompanist, and no more studio recordings.”

1952 m. dainininkę ėmė gelbėti Decca studijos vadybininkas Norman Granz. Jo dėka Holliday įrašė kelis albumus. 
1956 m. rašytojo William Dufty padedama Hollydai išleido autobiografinę knygą “Lady Sings the Blues”.
Reklamuojant knygą buvo įrašytas LP tuo pačiu pavadinimu “Lady Sings the Blues” (paskutinis kokybiškai įdainuotas Holliday albumas), o Carnegie Hall surengti keli koncertai. 

 1958-59 m. Billie Holliday dar įdainavo LP albumus “Lady in Satin” ir “Last Recordings”, bet tuo metu jai pradėjo streikuoti širdis ir kepenys. Drastiškai krito svoris. Medikai griežtai uždraudė vartoti alkoholį, bet Holiday net ligoninėje vartojo narkotikus. Ligoninėje buvo padaryta krata ir mėnesį iki mirties ji dar kartą nuteista kalėti. Billie Holliday mirė ligoninėje, saugoma policijos, nuo kepenų vėžio ir širdies nepakankamumo.
 
Muzikos pavyziai:

Billie Holiday ‎(1915-1959)‎




Ella Fitzgerald (1917-1996). Viena žymiausių džiazo vokalisčių, pasižymėjusi ypatingai ištobulinta scat technika ir 3-jų oktavų diapazonu. Buvo vadinama "Queen of Jazz“.
Per 60-ies metų karjerą įrašė daugiau kaip 70 albumų (parduota virš 40 mln. kopijų) ir gavo 13 Grammy apdovanojimų (pirmoji iš afroamerikiečių laimėjusi šį titulą).

Gimė Virdžinijos valstijoje, muzikalių tėvų šeimoje: tėvas mėgo groti gitara, mama dainavo. Tėvas (vagonų vairuotojas) išsiskyrė su motina jai vos gimus, ir po metų mirė. Ella augo su portugalų kilmės patėviu. Mama buvo metodistė, todėl Ella nuo vaikystės lankė bažnyčia, giedojo chore, labai mėgo klausytis radijo. Kol mama finansiškai įstengė, mokė dukrą groti pianinu, nors Ella visą laiką svajojo būti šokėja. 

Šeima (jau buvo gimusi sesė ir brolis nuo patėvio) pervažiavo į Niujorką. Mama mirė kai jai buvo 15-metų. Santykiai su patėviu buvo blogi, ir galiausiai Ella metė mokyklą ir pabėgo iš namų pas tetą. Nelegaliai dirbo viešnamyje, tačiau kai ją pagavo policija, buvo priverstinai išsiųsta į griežto režimo internatą juodaodėms mergaitėms. Iš šios įstaigos Ella pabėgo ir 15-os pačiame ekonominės depresijos įkarštyje vėl atsidūrė gatvėje: dainavo, šoko užkampiuose.

Jos 16-ametės žvaigždė staiga iškilo po eilinių „varžybų“ Apollo Theater (Amateur Night at the Apollo Theater) Harleme. Įdomu, kad ji ėjo į varžybas kaip šokėja, bet prieš ją pasirodė dvi sesutės, kurios taip puikiai pasirodė, kad Ella supanikavusi nešoko, o nusprendė dainuoti. Laimėjo 25 $ ir pripažinimą. 

18-os ją pasamdė į garsiausio to meto afroamerikiečio būgnininko Chick Webb orkestrą. Su šiuo orkestru Ella įdainavo pirmuosius įrašus ir išpopuliarėjo. Viena žymiausių to periodo dainų humoristinė daina yra "A-Tisket A-Tasket", parašyta specialiai Ella’ai, išbuvo hitparadų Nr.1 10 savaičių. Daina buvo panaudota 1942 m. filme “Ride 'Em Cowboy”, kuris tapo Fitzgerald debiutu kine. 
Orkestras labai daug gastroliavo, bet po metų (1939 m.) Chick Webb mirė ir 22-jų Ella tapo nominalia orkestro "Ella and her Famous Orchestra" lydere. Orkestras koncertavo iki 1942 m., Fitzgerald su juo įdainavo virš 150 dainų. Tiesa, orkestro populiarumas karo metais po truputį smuko.

Žemiau pateiktas pirmasis Ella Fitzgerald video įrašas, kur ji įdainuoja "A Tisket A Tasket":

Dainininkė pradėjo solinę karjerą. ėmė keisti dainavimo stilių į scat: "I just tried to do [with my voice] what I heard the horns in the band doing." Aranžuotojai Ellai rašydavo partijas remdamiesi tais pačiais principais kaip pučiamajam instrumentui. Ryškūs pasikeitusio stiliaus pavyzdžiai – “Flying Home” 1945, “Oh, Lady Be Good!” 1947 (žr. muzikos pavyzdžius). Žemiau pateikta pora scat muzikos pavyzdžių iš Ella Fitzgerald vėlesnės karjeros (ankstyvųjų jos bandymų įrašų neliko, nes niekas jų rimta muzika nelaikė). 

"Kontroliuojamas" scat - čia ji gana tiksliai taiko į melodinę ir harmoninę liniją. Įrašo pabaigoje Ella pademonstruoja savo 3 oktavų vokalo galimybes:

"Stichinis" scat - čia Ella improvizuoja visiškai laisvai, "cituodama" daug kitų kūrinių. Kai kurios vietos yra artimos sonoristinei muzikai (muzika, kai nėra melodijos ar ritmo, tiesiog mėgaujamasi išleidžiamu garsu). 
 
Iki 1955 m. Ella daugiausiai dainavo bebop stiliaus džiazą. Galiausiai, jos pačios žodžiais, ji išsisėmė ir ėmė kartotis. Būtent tuo momentu ji sutiko vadybininką Norman Granz (tą patį, kuris bandė "atgaivinti" Billie Holliday karjerą 1952 m.). Norman Granz buvo žymus tuo, kad nuo 1941 m. organizuodavo koncertus „Jazz at the Philharmonic“ (džiazo koncertai didmiesčių filharmonijose), į kuriuos kviesdavosi geriausius jazz‘o muzikantus ir taip populiarino jazz‘ą. 

Atsiradus LP (ilgai grojančios plokštelės) Norman sumanė įrašyti geriausias Amerikos prieškario dainas (standartus). Šį projektą jis pasiūlė Fitzgerald. Taip 1956-1964 (su pertraukomis) buvo realizuojamas daugiaserijinis įrašų ciklas - „The Great American Songbook”. 

Darbas vyko labai intensyviai, nes plokštelės tapo labai populiarios. Lygiagrečiai (įrašinėdama) Fitzgerald nuolatos gastroliavo po visą pasaulį. Koncertai dažniausiai taip pat buvo įrašinėjami. Ellai šis projektas buvo ypač naudingas - neturėdama formalaus muzikinio išsilavinimo, ji gavo galimybę susipažinti su įvairiausiais muzikiniais stiliais bei suprasti jų kontekstus. 

Šis projektas padarė dainininkę pasaulinio lygio žvaigžde. Ji tapo pirmąja afroamerikiete koncertavusia žymiajame Holivudo naktiniame klube „Mocombo“. 

1957 m. Fitzgerald kartu su Luis Armstrong įrašė vieną garsiausių visų laikų jazz‘o plokštelę „Ella and Louis Again“. 1974 m. 60-etės Fitzgerald  įdainuotas live albumas „Ella in London“ kai kurių kritikų laikomas jos geriausiu. 

Ella Fitzgerald ne tik puikiai scat'ino, bet taip pat ir gerai improvizuodavo. Kartą, pamiršusi žodžius koncerte Berlyne, ji suimprovizavo žodžius dainai "Mack the knife" taip gerai, kad vėliau jos prašydavo dainuoti "savo" versiją. 

Luis Armstrong versija:

Ella Fitzgerald versija:

Ella buvo ištekėjusi tris kartus, visus juos - nesėkmingai. Gyvenime ji buvo drovi vienišė (nemėgo aktyvaus socialinio gyvenimo, nereikalavo sau daug dėmesio), bet scenoje – savo pačios nuostabai – transformuodavosi. 

Ella negalėjo turėti vaikų, nors vaikus labai mylėjo. Daug aukojo vaikų reikalams (JAV yra jos vardo vaikų globos centras). Su antruoju vyru buvo įsivaikinę pusseserės berniuką , bet ją daugiausiai augino kita giminaitė, nes abu su vyru nuolatos gastroliavo. Kai mirė jos sesuo (patėvio vaikas), pasiliko 3 vaikai, kuriuos ji taip pat globojo. 

Paskutiniuosius 3 metus (mirė 79-erių) Ella praleido vėžimėlyje. 1993 m. (76-erių) jai buvo amputuotos abi kojos žemiau kelių. Ji turėjo didelį antsvorį, silpną širdį, sirgo diabetu, tačiau nepasydama to gastroliavo labai daug, kartais atlikdama net po kelis koncertus per dieną. 

Beje, Ellos kūryba nebuvo labai subtili. Ji daug žaidė, improvizavo, dainavo "aštriai". Tačiau karjeros pabaigoje (matyt pažvelgusi į savo gyvenimą "iš distancijos"), ji pradėjo dainuoti balades:

Muzikos pavyzdžiai:

Ella Fitzgerald ‎(1917-1996)‎


Comments