Džiazas: Bop (bebop) - Bud Powell ir Thelonious Monk


Bud Powell yra tituluojamas fortepijoninės Bop muzikos tėvu, arba “fortepijono Charlie Parker”. Iki Powell bop’e pianinas buvo labiau traktuojamas kaip saksofonistams, trimitiinkams pritariantis harmoninis instrumentas. Powell suteikė fortepijonui solinio instrumento  statusą, perimdamas ir ištobulindamas iki bop‘o lygio Art Tatum techniką. 

Bud Powell gimė Harleme. Nors jo tėvas buvo stride pianistas, bet sūnui nuo 5-erių pasamdė klasikinio fortepijono mokytoją. Vaikas turėjo vunderkindo bruožų – mokėsi labai greitai, bet turėjo socializacijos problemų. 10-ies neblogai grojo ne tik klasikinius kūrinius, bet ir Fats Waller stride stiliumi. Powell šeima apskritai buvo gabi: vyresnis brolis gerai grojo trimitu, jaunesnis brolis Richie irgi tapo žinomu pianistu (nebuvo toks talentingas, bet jo karjera susiklostė sėkmingiau). 

15-os susipažino su Art Tatum, ir nuo to momento pradėjo tolti nuo klasikinės muzikos. Ėmė uždarbiauti bigbenduose, įkūrė savo combo grupę. 16-os pastoviai lankydavosi Minton‘s Playhouse klube, kur vakarais rinkdavosi būsimieji boperiai (pavyzdžiui, Dizzy Gillespie). Ten susipažino su Thelonious Monk, kuris tapo jo globėju. 20-ies combo sudėtyje padarė pirmuosius įrašus.

1945 m. Filadelfijoje po grojimo klube įvyko lemtingasjo gyvenimo įvykis. Bud Powell, būdamas girtas, sukonfliktavo su policija ir buvo žiauriai sumuštas lazdomis. Po šio incidento prasidėjo sistemingi galvos skausmai ir priepuoliai. Jis netgi buvo dviem su puse mėnesio paguldytas į psichiatrinę ligoninę, kur jį gydė ir elektros šoku. 

Išėjus iš ligoninės, 1946-47 metai buvo dar kūrybingi. Į kvintetą jį buvo pakvietęs pats Charlie Parker. Su savo trio (bosistas Curley Russell ir būgnininkas Max Roach) Powell ir įgrojo ne vieną plokštelę. Šie įrašai jį išgarsino bop gerbėjų tarpe.

1947 įvyko dar vienas incidentas. Bud Powell bare susimušė ir gavo buteliu į galvą taip, kad šį kartą psichiatrinėje ligoninėje teko prabūti beveik metus. Vėl buvo gydomas elektros šoku. Metodas, atrodo, tik pablogino jo būseną, ir nuo to laiko visą likusį gyvenimą jis buvo emocionaliai nestabilus. Kažkas suskaičiavo, kad Powell vos ne trečdalį muzikanto karjeros praleido psichiatrinėse gydymo įstaigose.

1949-1953, nors nuolatos susidurdamas su su sveikatos problemomis (diagnozuota šizofrenija), Bud Powell pasiekė savo kūrybiškumo viršūnę - įrašė "Parisian Thoroughfare", "Un Poco Loco" (žr. žemiau įrašų pavyzdžius). Vėliau jo grojimas tapo nebeprognozuojamas – kokybiškus pasirodymus keisdavo nevykę. Vienas geriausių pasirodymų - 1953 koncertas Toronto su bop‘o titanais Charlie Parker, Dizzy Gillespie, Charles Mingus ir Max Roach. Beje, Charles Parker tai buvo vienas paskutiniųjų kokybiškų pasirodymų. Žemiau pateiktas įrašas iš koncerto, kur jie atlieka "Nights in Tunisia" - etapinę Dizzy Gillespie kompoziciją, kuria lotynų amerikos ritmai buvo įtraukti į džiazo musiką:

1953 buvo suimtas už narkotikų laikymą (teisinosi, kad pradėjo vartoti, siekdamas sumažinti galvos skausmus). 

1959-1963 buvo išvykęs į Paryžių, kur padarė puikių įrašų - žemiau pateikiame keletą pavyzdžių. Atkreipkite dėmesį, kaip jo kairė ir dešinė rankos groja lygiagrečiai, o pirštai beveik nejuda - muziką jis atlikdavo labai racionalizuotai:


Kopenhaga, 1962 ("Antropology"):


Deja, gastrolių Europoje metu jam buvo diagnozuota tuberkuliozė, ir Bud Powell turėjo grįžti į JAV, kur jo laukė sunkiausias gyvenimo periodas. 

1965 m. jis iš viso sugrojo tik 2 kartus, klube. Visiškai nusigėrė, badavo, atrodė kaip benamis. 

Mirė 1966 (42-jų) nuo tuberkuliozės. Į laidotuves susirinko keli tūkstančiai žmonių.


Žemiau pateikta jo muzikinių kūrinių pavyzdžių. Keletas komentarų:
  • Tea for two: tai Charlie Parker grojimo stilius, tik atliekamas fortepijonu
  • Cherokee: galite palyginti su Charlie Parker to paties kūrinio variantu. Atkreipkite dėmesį į daugybę pereinamų akordų - tai vienas iš skiriamųjų bebop muzikos bruožų. 
  • Tempus Fugue: šį įrašą jis atliko nė kiek nesiruošęs, po 15 mėnesių gulėjimo psichiatrinėje ligoninėje (buvo iš jos išleistas išimtinai tiktai įrašui padaryti). 
  • Un Poco Loco: čia į muziką yra įpinami lotynų Amerikos ritmai

Bud Powell ‎(1924-1966)‎



Pianistas, kompozitorius, hipsteriška, ekscentriška, psichinių problemų turėjusi figūra. Nebuvo pianistas virtuozas, bet padarė labai didelę įtaką modernaus džiazo raidai. Monk „kampuotos“ temos buvo visai kitokio tipo -  su iki tol neįprastais ritminiais, melodiniais, harmoniniais intarpais, slinktimis, struktūra. Jo improvizavimo maniera taip pat unikali. Bop‘eriai jį vadino „The High Priest of Bop“. Kai galų gale Monk buvo pripažintas, vienas laikraštis taikliai jį pakrikštijo „jazz Picasso“.

Gimė Šiaurės Karolinoje (JAV pietuose). Kai Thelonious Monk buvo 5-eri, šeima persikėlė į Manheteną. Pianinu išmoko groti savarankiškai, būdamas maždaug 6-erių. Muzikos teoriją, harmoniją, aranžuotę studijavo prestižinėje Džiuljardo mokykloje. Iš pradžių grodavo gospelinę muziką bažnyčioje, o džiazu rimtai susidomėjo tik vėlyvojoje paauglystėje. 

Kaip pianistas, jis išsiskyrė labai specifine grojimo maniera. Skirtingai nei kiti boperiai grojo nedaug natų, bet labai savotiškai - originaliai (nepatyrusiam klausytojui susidaro įspūdis, kad Thelonious tiesiog nemoka groti ir klysta, užkabindamas ne tuos klavišus). Mėgo netikėtus sustojimus, pauzes, disonansinius sąskambius. Fortepijoną naudojo kaip perkusinį (mušamąjį) instrumentą, dažnai užgaudamas klavišus gan šiurkščiai. 
Labai vertino spontaniškumą – įrašų sesijose retai kada grodavo antrą kartą. „Neteisingos“ natos jam neegzistavo  – visos natos teisingos, jei sugrotos „tinkama“ dvasia. Muzikantai sako, kad "yra pianistų, kurie groja baltais klavišais. Yra kurie groja juodais klavišais. O Monk groja – tarp klavišų". 

Jo grojimą geriausiai iliustruoja keli pavyzdžiai. Žemiau pateikta melodija paprasta (iš viso - keturios natos). Tačiau kūrinio grožį sudaro net ne tema, o harmonija, būtent jos kaina tarsi užburia klausytoją, sužadina transą. Tai yra jau užuomina į džiazroką. 

Thelonious Monk taip pat yra vienas iš pirmųjų, kurie pradėjo groti klasteriais - savotiškomis "garsų kekėmis":

O čia - tipiška Thelonious Monk improvizacija: garsas laužytas, pauzės - neprognozuojamos:

Thelonious Monk turi vieną analogiją su Bob Dylan: jo kūrinius visi kiti muzikantai atlieka labai gražiai. Tačiau kai jis pats groja savo kūrinius, tai jie skamba kažkaip ne taip patraukliai. Geras pavyzdys yra tema "Round Midnight" - Thelonious Monk sukurta baladė, kurios versijų yra turbūt apie 1000 (čia skaičiuojant tiktai žinomų atlikėjų versijas...). Štai žemiau turime galimybę palyginti:

Thelonious Monk atliekamas Round Midnight:

O čia - Dizzy Gillespie ir Phil Woods Quintet variantas:

Po Duke Ellington, jis yra daugiausiai atliekamas džiazo kompozitorius. 70 Thelonious Monk kompozicijų tapo džiazo standartais.  Žymiausios iš jų: "Epistrophy", "'Round Midnight", "Blue Monk", "Straight, No Chaser",  "Well, You Needn't" ir pan.

Nuo 1940-ųjų pradėjo groti žymiajame Minton‘s Playhouse klube, kuriame fermentavosi bop‘o stilius. 1944 koncertavo su Gospel grupe. Jį pastebėjo saksofonistas Coleman Hawkins ir pakvietė į savo kvartetą (ten jis atliko pirmuosius savo įrašus). 1947 debiutavo kaip grupės lyderis.

1951 m. už narkotikų laikymą gavo 19 parų arešto ir, kas baisiausia, 6-eriems metams neteko teisės groti Niujorko klubuose. Beje, iš tikro narkotikus turėjo Bud Powell, bet jis tuo metu buvo labai jaunas, todėl Monk prisiėmė kaltę už jį. Šis įvykis turėjo ir pozityviąją pusę - jam teko daugiau komponuoti, rašyti aranžuotes, muziką teatrams. Tuo periodu Thelonious Monk galėjo koncertuoti tik už Niujorko ribų. Žemiau istorija yra komentuojama video įraše:

Draudimas jį paskatino 1954 m. pirmą kartą išvykti į Europą (Paryžių). Ten susitiko džiazo patronę baronienę Annie Pannonica Rothschild (pravarde "Nica"), kuri juo taip susižavėjo, kad globojo jį visą likusį gyvenimą. Būtent baronienės pastangų dėka 1957 m. Thelonious Monk atgavo teisę groti Niujorko klubuose. To meto kylanti žvaigždė saksofonistas John Coltrane jį iš karto pakvietė į savo kvartetą. 

1958 Monk vėl buvo atimta teisė groti Niujorko klubuose - šį kartą 1,5 metų. 

1963 įrašė komerciškai sėkmingiausią savo LP „Monk‘s Dream“. Nuo to laiko Thelonious Monk pradėjo populiarėti, pasipylė koncertiniai turai. 1964 m. jo portretas atsiduria Time viršelyje (pripažinimo teko laukti 20 metų). Iš džiazo muzikantų tokio išskirtinio dėmesio (garbės) nusipelnė tik Louis Armstrong - 1949 m., Dave Brubeck - 1954 m., Duke Ellington - 1956, vėliau dar ir Wynton Marsalis). 

Thelonious Monk tėvas buvo muzikalus, bet sirgo maniakine depresija (paskutiniuosius 20 metų praleido psichiatrinėje). Deja, šias savybes paveldėjo ir jo sūnus. Thelonious dažniausiai būdavo užsisklendęs savyje, neretai elgdavosi neadekvačiai. Sūnus prisiminimuose jį apibūdino kaip „unusual guy“. 
Kolegų būdavo lengva forma pašiepiamas, bet muzikantai jam viską atleisdavo, nes žavėjosi jo  muzikos (ir asmenybės) originalumu. Todėl kai jam prasidėjo rimtos psichinės problemos, muzikantai ne iš karto atkreipė į tai dėmesį. Kaip ir daugelio boperių atveju, Thelonious Monk psichinei būsenai turėjo įtakos ir įvairių narkotikų (nuo marihuanos iki heroino) vartojimas.  

Su žmona:

Su Baroniene


Thelonious Monk labai pasisekė su dviem moterimis - juo nepaprastai nuoširdžiai rūpinosi jo žmona ir baroniene "Nica". Nors sklido visokių legendų, tiek pats Monk, tiek jo draugai muzikantai teigė, kad jokių intymių santykių tarp jo ir baronienės nebuvo. Žmona netgi savotiškai džiaugėsi, kad baronienė kartais leisdavo jai pailsėti, nes Thelonious buvo labai nesavarankiškas. Beje, visiškai pablogėjus psichiniei būklei Thelonious (su žmonos sutikimu) buvo perkraustytas gyventi į baronienės viešbutį.

Nuo 1968 Monk gyvenime prasidėjo rimtos problemos: 
  • Padažnėjo depresijos priepuoliai. 
  • 1970 Columbia Records nutraukė su juo kontraktą. 
  • Nepaisant nestabilios psichologinės būsenos, Monk buvo priverstas daug koncertuoti, kad išlaikytų šeimą. 
  • Gastrolių Los Andžele metu atsidūrė psichiatrinėje. Jam buvo nesėkmingai pritaikyta elektros šoko terapija. Po tokio „gydymo“ Monk nebeatsistatė – nebesugrįžo į pirminę, kad ir ne itin stabilią būseną. 
  • Prasidėjo prostatos problemos – negalėjo ilgai išsėdėti, o tai reiškia ir koncertuoti. 
  • Nuo 1970-ųjų koncertavo vis mažiau, todėl kai kurie jo etatiniai muzikantai nutraukė bendradarbiavimą su juo.
  • Paskutiniuosius 10 metų praktiškai negrojo. Tiesa, 1974 m. sugrojo paskutinįjį koncertą (Carnegie Hall salėje). 

Vienas iš jo ligos požymių buvo tai, kad Thelonious pradėjo "suktis" koncertuose:

Kiek vėliau jis pradėjo suktis ir kitur - pavyzdžiui oro uoste:

„YouTube“ vaizdo įrašas


Thelonious Monk turėjo įvairių "specifinių" judesių, ir kaip matyti žemiau esančiame video įraše, jo kolegos iš jo nepiktai pasišaipydavo juos mėgdžiodami. Šiame video taip pat matosi, kad Monk tikrai buvo keistas žmogus, kažką nerišliai vapėdavo sau po nosimi, tačiau visuomet buvo dėmesio ir pagarbos centre:

Galiausiai Thelonious Monk tapo sunkiai prognozuojamas, kartais netgi nutraukdavo grojimą koncertuose. Todėl koncertuoti jam pasidarė sunku. Galima sakyti, kad Thelonious pamažu pradėjo persikelti į savo paties pasaulį:

Ir visą tą laiką šalia jo buvo žmona Nellie:


Mirė 1982 nuo širdies smūgio. 

Muzikos pavyzdžiai (peržiūrėti visus):

Thelonious Monk ‎(1917-1982)‎


Comments