Vienas iš džiazo legendų John Coltraine yra pasakęs: I think I was first awakened to musical exploration by Dizzy Gillespie and Bird. It was through their work that I began to learn about musical structures and the more theoretical aspects of music Liet.: Aš manau, kad muzikos eksperimentams mane pabudino Dizzy Gillespie ir Bird (Charlie Parker). Tai per jų darbus aš sužinojau apie muzikines struktūras ir teorinius muzikos aspektus. Šiame konspekte ir rašome apie abu minėtus bebop kūrėjus: Dizzie Gillespie ir Charlie (Bird) Parker Dizzy (tuo metu tiesiog vadinosi John Birks) buvo jauniausias vaikas 9 vaikų šeimoje. Jo tėvas vadovavo Pietų Karolinos bigbendui, todėl mažasis Gillespie jau ankstyvoje vaikystėje susipažino su muzika (pianinu pradėo groti būdamas 4-erių). Deja, jo tėvas mirė kai jam buvo 10 metų.
Nuo 12-os įstojo į muzikos mokyklą - klasikinio trimito klasę. Savarankiškai bandė groti trombonu. Nors mokėsi klasikinio trimito, bet iš plokštelių kopijavo vieno žymiausių to meto džiazo trimitininkų Roy Eldridge grojimo manierą.
Netrukus po tėvo mirties, Dizzy šeima pervažiavo į Filadelfiją. Ten vaikinukas nuo 18-os grojo įvairiuose bigbenduose. Viename iš orkestrų jis pakeitė ten grojusį savo „dievaitį“ Roy Eldridge, kuris išvyko į Niujorką. Po kelerių metų (20-ies) į Niujorką išvyko ir pats Gillespie, kur trumpai grojo Cab Calloway bigbende (karjera ten greitai baigėsi, nes konflikto su Cab Calloway metu Dizzy jam įpjovė peiliu...). Galiausiai Dizzy vėl viename bigbende pakeitė tą patį Roy Eldridge. Siekis prilygti vyresnįajam kolegai, nuolatos vertė lavinti smulkių natų ir aukšto registro techniką. Pastangos nenueidavo veltui - Eldridge rekomenduodavo jauną trimitininką geriems džiazo orkestrams ne tik kaip puikų trimitininką, bet ir pradedantį džiazo kompozitorių. Gillespie kurį laiką grojo Chik Webb orkestre kur tuo metu dainavo Ella Fitzgerald.
1979 metais Dizzy Gillespie išleido autobiografiją pavadintą „To Be or Not to Bop” - ši muzika jo gyvenime sudarė esminę dalį. Bendrai paėmus, visą gyvenimą Dizzy dirbo labai intensyviai. Pvz., 1989 m. (jam buvo 72-eji) per metus Gillespie sugrojo 300 koncertus 27 šalyse (aplankė 100 JAV miestų). Į gyvenimo pabaigą gebėjimas virtuoziškai valdyti trimitą natūraliai silpnėjo.
Mirė nuo kasos vėžio 77-erių.
Gillespie buvo aktyvus kovotojas už afro amerikiečių pilietines, politines teises, tačiau kartu mėgo ir jumorą. Galima sakyti, kad netgi padarė "FLUXUS" vertą akciją, kai 1964 m. kandidatavo, kaip nepriklausomas kandidatas, į JAV prezidentus. Gillespie paskelbė, kad jei laimės rinkimus, Baltieji rūmai bus pervadinti į "The Blues House". Jis numatė ir savo "The Blues House" kabinetą: “Duke Ellington (Secretary of State), Miles Davis (Director of the CIA), Max Roach (Secretary of Defense), Charles Mingus (Secretary of Peace), Ray Charles (Librarian of Congress), Louis Armstrong (Secretary of Agriculture), Mary Lou Williams (Ambassador to the Vatican), Thelonious Monk (Travelling Ambassador) and Malcolm X (Attorney General).” Bendrai paėmus, Dizzy Gillespie buvo "rimtas klounas". Kaip ir aukščiau aprašytu kandidatavimo į prezintetus atveju, per humorą jis dažnai mėgindavo perteikti svarbius ir jam aktualius dalykus.
Beje, paskutinėje nuotraukoje parodytas Dizzy bučiuojantis ranką Luis Armstrong. Kaip ir Armstrongas, Gillespie buvo puikus šoumenas. Žemiau pavaizduota, kaip jis linksmina publiką mėgdžiodamas tą patį Louis Armstrong (filmuko pradžioje Louis trumpai kalba apie jų santykius - matosi, kad jie bendraudavo, ir šaipydavosi vienas iš kito nepiktai). Beje, kūrinio pabaigoje publika prašo Dizzy išgroti vis aukštesnę natą - trimitininkui tai yra "kietumo" matas.
| Nors šiais laikais Parker priskiriamas simbolinei džiazo šventajai trejybei (dar Louis Armstrong ir Duke Ellington), jam gyvam esant Parker, kaip genialiu atlikėju, žavėjosi ribotas skaičius džiazo gerbėjų. Akademinės muzikos pasaulis apie Parker nežinojo beveik nieko. Nors 1949-50 m. vienas Harlemo džiazo klubas Parker garbei buvo pavadintas „Birdland“ vardu, bet kai jis mirė, tik keli Niujorko laikraščiai (pagrinde rašantys apie pramoginę muziką) išspausdino nekrologus. Apie Parker asmeninį gyvenimą buvo žinoma labai nedaug, todėl vėliau jo asmenybė apaugo nepaprastomis, kartais nepagrįstomis legendomis.
Tėvas buvo šokėjas, pianistas, dainininkas teatrinėje kompanijoje. Daug gastroliavo, stipriai gėrė, pinigų į šeimą neatnešdavo, todėl mama su juo išsiskyrė kai Parker buvo visai mažas. Mama pati išlaikė šeimą: dirbo valytoja, nuomojo kambarį ir kaip galėjo lepino savo vienturtį sūnų. 11-ečiui nupirko saksofoną, bet berniukui noras groti greitai praėjo, todėl mamą instrumentą išnuomojo kitam vaikinui. 14-os mokyklos orkestre Parker grojo įvairiais pučiamaisiais instrumentais, bet groti saksofonu jam neleido (ironiška), mat saksofonas buvo skirtas tik patiems geriausiems. Todėl Parker susigrąžino draugui išnuomotą saksofoną ir ėmė pats kaip apsėstas mokytis groti.
Šeima gyveno netoli Kanzaso „raudonųjų žibintų“ kvartalo. Į mokslus Parker žiūrėjo pro pirštus, dažnai praleisdavo pamokas. 15-os vaikinas metė mokyklą ir išėjo uždarbiauti grodamas orkestrėliuose.
Muzikantai su kuriais jis grojo teigė, kad pradžioje improvizuoti jam sekėsi sunkiai. Pirmojo orkestro, kuriame Parker pradėjo groti, savininkas reikalavo vadovo pašalinti Parkerį arba mokėti jam iš savo kišenės. Vadovas sakė, kad vaikinukui tiesiog trūksta drąsos... Beje, pradžioje jis improvizuodavo taip prastai, kad būgnininkas susinervinęs metė į jį būgno lėkštę. Šitą elementą panaudoja biografinio filmo "Bird" režisierius, parodydamas ore skrendančią lėkštę po epizodo, kur virtuoziškai improvizuoja Parkeris. Pasirodo, jam iš tiesų tiktai trūko drąsos: Kanzasas Didžiosios depresijos laikais buvo Sicilijos mafijos, reketininkų, nelegalios prekybos alkoholiu, lošimų namų, prostitučių sostinė. Miestas, šalia Niujorko ir Čikagos, buvo vienas aktyviausių džiazo muzikos centrų. Čia savo orkestrą subūrė Count Basie, karjeras pradėjo geriausi tarpukario saksafonistai Lester Young, Ben Webster, Coleman Hawkins. Kanzase vykdavo žymiosios saksofonistų „kovos“, kurių klausėsi ir Parker. Į miestą dažnai gastrolių atvykdavo žymiausi 3-4-to deš. bigbendai (ypač juodųjų). Parker buvo iš ko mokytis.
Kartą kai Parker neturėjo pinigų susimokėti taksistui, vairuotojas stvėrė Parker saksofoną, o tas smeigė jam peiliu. Atsidūrė kalėjime. Paleistas iš kalėjimo,1938-ųjų rudenį, prekiniu traukiniu išvyko į Čikagą. Čikagoje sekėsi blogai, todėl 1939 pervažiavo į Niujorką.
Pradžioje Niujorke dirbo indų plovėju Monroe‘s džiazo klube. Klube grojo vienas žymiausių visų laikų pianistų Art Tatum. Visą laisvalaikį Parker skyrė saksofonu įvaldyti Tatum fortepijoninės improvizacijos techniką. Įsisavinęs Tatum improvizacijos principus, Parker nuėjo dar toliau. Improvizuodamas jis atitoldavo nuo improvizuojamos melodijos, vis labiau koncentruodamasis į sudėtingos harmonijos apgrojimą chromatinių natų sekomis. Žemiau video pavaizduota, kaip skyrėsi Parker grojimas nuo klasikinio saksofono (groja Coleman Hawkins - vienas paties Parker jaunystės dievukų):
Gavęs mamos laišką, kad mirė tėvas, nuvyko namo į laidotuves ir ten buvo „užverbuotas“ vietinio bigbendo vadovo McShann. Šiame orkestre pragrojo tris su puse metų. Su McShann gerai sutarė, ir jis, vertindamas Parker išskirtinumą, atleisdavo jį ne tik repeticijų, bet net ir koncertų pravaikštas (mat puikiai suprato, kad geresnio atlikėjo neras).
Kartą į Kazasą atvyko Cab Calloway bigbendas, kuriame trimitu grojo Dizzy Gillespie (žr. kairėje). Muzikantai išgirdę, kad jis groja „naujai“ ir panašiai kaip Parker, pakvietė į jam‘ą. Ten du bebop pradininkai pirmą kartą ir susitiko. Greičiausiai jų paskatintas, Parker pervažiavo į Niujorką, kur prasidėjo tikrasis jo pripažinimas. Jo ėjo klausytis visi geriausi džiazo muzikantai (pirmiausiai saksofonistai). Į Niujorką susipažinti su Parker atvyko ir 18-os Miles Davis. Pasakojama, kad žymiausias baltaodis saksafonistas Jimmy Dorsey taip susižavėjo Parker grojimu, kad padovanojo kelis šimtus dolerių (tais laikais tai solidi suma) įsigyti geresnį instrumentą.
Nepaisant to, Parker pripažinimas buvo sąlyginis. Jo virtuoziniu grojimu (ir bop stiliumi) žavėjosi net ne visi džiazo atlikėjai. Plačioji džiazo publika apskritai nelabai suprato, ką jis groja ir kodėl būtent taip groja. Visi buvo įpratę, kad džiazas skirtas pramogai... Parker super žvaigžde buvo pirmiausiai tų muzikantų tarpe, kurie rinkdavosi į naktinius grojimus "patiems sau" 52-ojoje gatvėje. Labai aukštai Parker vertino Gillespie. Trimitininkas pripažino, kad jo asmeninis įnašas į bebop‘ą daugiausiai harmonija ir ritmikos įvairovė (latin), visa kita padarė Parker. Visi instrumentalistai (kas įstengė) ėmė imituoti Parker virtuozinį stilių. Tą darė net vokalistai, tobulindami scat stilių. Tačiau plačioji džiazo bendruomenė į bebop stilių, o tuo pačiu ir į Parker, žiūrėjo labai rezervuotai.
Pradžioje modernistų eidavo klausyti afroamerikiečiai menininkai - ne tik muzikantai, bet ir šokėjai, aktoriai. Vėliau palaipsniui susidomėjusių klausytojų ratas plėtėsi, bet už jam-sessions pinigų niekas nemokėjo, todėl Parker finansiškai sekėsi nekaip. Muzikantas buvo priverstas nuolatos migruoti tarp Niujorko, Kanzaso, Čikagos. Narkotikų problemos vis labiau komplikavosi. Parker prasiskolindavo pažįstamiems, įskaitant orkestrų, kuriuose grodavo, muzikantams. Su juo buvo sunku susitarti ne tik didesnių kolektyvų vadovams, bet ir combo grupių nariams. Labiau organizuoti muzikantai jo apskritai ėmė vengti.
1945 Parker kartu su Gillespie combo beveik metus grojo Three Deuces klube 52-ojoje gatvėje. Tuo metu įrašė „Solt Peanuts“, „Groovin‘ High“, "Ko-Ko", "Billie's Bounce", "Now's the Time" ir t.t. Parker „Ko Ko“ džiazo istorijoje laikomas toks pats reikšmingas ir revoliucingas kaip 1928 Armstrong „West End Blues“ (kūrinys, kuriame grupinę stichinę improvizaciją pakeitė solinė). „Ko Ko“ – tai Parker savitai sugrotas populiarus standartas „Cherokee“. „Cherokee“ melodija sugrota taip, kad originalios melodijos atpažinti beveik neįmanoma.
Čia - Bebop Ko-Ko versija
O čia - jos ištakos (Cherokee)
1946 m. pradžioje Parker kartu su Gillespie išvyko koncertuoti į Los Anželą. Kai Gillespie nupirko bilietus atgal į Niujorką, Parker savo bilietą pardavė, kad galėtų įsigyti heroino... Taip ir pasiliko tenai. 8 mėnesius malėsi Los Andžele, retsykiais pagrodamas klubuose (dažniau gatvėse). Net ir tokios būsenos jo talentas "žibėjo" - būtent tuomet jis buvo pakviestas į įrašų studiją. Ir tenai atėjo įrašinėti visiškai girtas. Žemiau pateikta ištrauka iš filmo ("Bird"), kurioje panaudotas originalus įrašas. Los Andžele Parker palaipsniui degradavo, seko fiziškai, kurį laiką gyveno apleistame garaže. Kartą gaisrininkai ir policija ištraukė jį iš degančio viešbučio numerio (užmigo apsvaigęs su cigarete rankoje). Kitą kartą pigaus viešbučio tarnautojai pasiskundė, kad jis laksto koridoriumi nuogas. Policija 10-iai dienų jį areštavo, o po to pusmečiui išsiuntė priverstinai gydytis.
Grįžus iš reabilitacijos, prasidėjo trumpas Parker "atgimimo" laikotarpis (1947-48 m.). Jis įrašė keletą labai kokybiškų įrašų su pianistu Errol Garner ir dainininke Earl Coleman. 1947 balandį vėl buvo Niujorke, suformavo savo combo grupę (Miles Davis, pianistas Duke Jordan, bosistas Tommy Potter, Max Roach) ir 1,5 metų sėkmingai darbavosi (grojo klubuose, įrašinėjo studijoje). Tuo metu padaryti geriausi jo įrašai: “Scrapple from the Apple”, “Embraceable You”, “Donna Lee”. Parkeriui (jo techniškam grojimui) buvo specialiai pagamintas saksofonas (dar vienas – baltas plastikinis – bus pagamintas 1953). Parker‘is mėgino kovoti su priklausomybę, bet aplinka buvo nedėkinga. Mėgino keisti narkotikus alkoholiu, bet prasidėjo kraujuojantis gastritas (ar kažkas panašaus). Galiausiai klubų savininkai su Parker ėmė pasirašinėti tik vienkartinius kontraktus.
1949-50 vienas nedidelis Harlemo jazz‘o klubas Parkerio garbei buvo pavadintas „Birdland“ vardu. Jame grodavo ir pats Parker. Šį klubą puikiai apdainuoja Manhattan transfer (legendinė džiazo vokalinė grupė) dainoje "Birdland", kurioje trumpai apžvelgiama bop'o istorija ir šio muzikos stiliaus pagrindiniai atlikėjai: in the middle of that hub / I remember one jazz club / where we went to pat feet / down on firty-second street / Everybody heard that word / That they named it after Bird: Buvo nemažai žmonių, kurie matė Parker genialumą, nuoširdžiai stengėsi padėti, bet Parker nebegalėjo padėti pats sau. Nuo 1953-iųjų prasidėjo nesėkmių periodas, galutinai palaužęs muzikantą (mirė dukra, pirmoji žmona padavė į teismą dėl sūnaus nepriežiūros), o nuo 1954 m. pabaigos Parker praktiškai nebegrojo (keli tragiški bandymai).
1988 susuktas biografinis filmas (daugiausiai apie paskutiniuosius gyvenimo metus) „Bird“. |