Džiazas: būgnininkai Art Blakey ir Max Roach

E1NWN8 Art Blakey circa 1950s. Courtesy Granamour Weems Collection.  Editorial use only.. Image shot 1956. Exact date unknown.
Art Blakey (1919 - 1990). Priėmęs islamą tapo Abdullah Ibn Buhaina. Jam priskiriamas terminas „hard bop“ – jį panaudojo 1956 LP „Blakey Jazz Messengers”. Grojimas išsiskyrė agresyviu swing’u: grojo dinamiškai, ryškiau akcentuojant silpnąsias dalis.Kolegos Blakey vadino “Thunder”.

Gimė vienišos mamos šeimoje, o mama netrukus po gimdymo mirė, todėl berniuką augino giminaičiai. Savarankiškai pramokęs groti pianinu paauglystėje uždarbiavo užeigose. Tuo pat metu vis daugiau pagrodavo mušamaisiais, kol galiausiai galutinai susikoncentravo į šią sritį. Jo idealas buvo Chick Webb (neįgalus būgnininkas, vadovavęs vienam garsiausių to meto  orkestrų). 

Karjeros pradžioje Art Blakey grojo bigbenduose: 1939-44 m. Fletcher Henderson, 1944-47 m. Billy Eckstine. Buvo aktyvus bebop formavimosi dalyvis - grojo combo grupėse su Thelonious Monk, Charlie Parker, Dizzy Gillespie, Miles Davis, Dexter Gordon, Fats Navarro ir kitais.

Kai 1947 m. Billy Eckstine orkestras iširo, Blakey nusprendė įgyvendinti savo seną svajonę ir 2 metams (1948-49m.) išvyko į Afriką susipažinti su autentiška protėvių kultūra ir mušamųjų instrumentų tradicijomis. Tai ką išmoko Afrikoje, pirmasis panaudojo džiazo muzikoje. Jo pirmojo kompozicijose pradėjo rastis vien perkusinės muzikos fragmentai a la "african tribe music".

Kilti solinės karjeros ir populiarumo laiptais Art Blakey pradėjo 1954 m., kai subūrė combo grupę kartu su pianistu Horace Silver. Kartu jie grojo daugiau nei metus. Paskutinis jų LP (1956)  buvo “The Jazz Messengers”. Po to Silver subūrė savo combo, o Blakey savo combo pavadino “The Jazz Messengers”. 


Grupė “The Jazz Messengers” egzistavo 35-erius metus, ir gali būti vadinama žymiausia džiazo muzikos grupe. Tuo pačiu ji tapo naujos kartos džiazo muzikantų kalve, išugdžiusia ištisą plejadą: trimitininkai Kenny Dorham, Lee Morgan, Donald Byrd, Wynton Marsalis; saksofonistai Jackie McLean, John Gilmore, Wayne Shorter; pianistai Cedar Walton, Keith Jarrett. Grupės sudėtis nuolat keitėsi, nes jauni muzikantai, kurį laiką pagroję su Blakey, "užsiaugindavo sparnus", ir vėliau kurdavo savo grupes. Tuo tarpu Blakey ir vėl imdavo į savo grupę jaunus talentus.

Blakey turėjo sudėtingą harakterį. Pagal hierarchiją kolegos jo pomėgius išdėstė taip: muzika – moterys – maistas – boksas. Buvo vedęs 4 kartus (pirmą kartą paauglystėje), turėjo 10 vaikų. Nuolat gastroliavo, todėl vaikus matė retai.

Gyvenimo pabaigoje jis apkurto viena ausimi, bet tęsė karjerą. Mirė 71-erių nuo plaučių vėžio. Šitaip jį apibūdino Max Roach - kitas būgnų genijus:
He's the only drummer whose time I recognize immediately. When I first met him on 52d Street in 1944, he already had the polyrhythmic thing down. Art was the perhaps the best at maintaining independence with all four limbs. He was doing it before anybody was.

Art Blakey laikomas "Hard bop" stiliaus pradininku. Hard Bop skiriasi nuo Bebop tuo, kad Hard Bop būgnininkas yra gerokai aktyvesnis. Bebop būgnininkas tiktai suteikia foną ir ritmą solistui, o Hard Bop būgnininkas jau atlieka savarankiškas solo improvizacijas.

Žemiau pateikiame ištrauką iš Art Blakey koncerto. Atkreipkite dėmesį, kokia susikausčiusi yra publika (ploja tiktai sėdintys gale). 
  • Art Blakey groja su ypatingom lazdelėmis – tiesiog pagaliukais (taip išmoko groti Afrikoje).
  • Prisiminkime - "Night in Tunisia" yra kūrinys, kuriamia Dizzy Gillespie pirmasis į džiazo muziką įpynė latino ritmą. 
  • Saksofonui grojant temą, būgnininkas ne tik jam pritaria, bet tam tikrose vietose groja lygiaverčiai su pučiamaisiais instrumentais. Tai - grynai Hard Bop bruožas
  • Trimitininkas daug kartų kartoja tą pačią frazę, kas yra nebūdinga bebop.
  • Kai kūrinys, atrodo baigėsi, jie pradeda groti „Kadenciją“. Čia ją atlieka saksofonistas – visi tyli, o jis interpretuoja. Kadencijos tradicija yra sena: klasikinėje muzikoje buvo paliekami intarpai, kur atlikėjas galėdavo improvizuoti kompozitoriaus parašyta tema. Tačiau jau nuo Bethoveno laikų kompozitoriai pradėjo „išrašinėti“ kadencijas, nes Bethovenui nepatikdavo kaip kas nors „darko“ jo kūrinį. Taip nuo XIX a. pradėjo nykti tradicija improvizuoti. 

Muzikos pavyzdžiai:

Art Blakey ‎‎(1919-1990)‎‎


Max Roach (1924/25-2007). Vienas įtakingiausių būgnininkų džiazo istorijoje. Kartu su anksti (25-erių) autokatastrofoje žuvusiu trimitiniku Clifford Brown jis laikomas vienu iš Hard bop pradininkų. 

Gimė Šiaurės Karolinoje, bet kai jam buvo ketveri šeima pervažiavo į Niujorką. Muzikalumą paveldėjo iš mamos. Mama buvo gospelų daininkė. Max Roach dar vaikas būdamas pradėjo groti mušamaisiais bažnyčios gospelų chore, kur dainavo mama. ir afroamerikiečių tradicinėse bugie eisenose. 10-ies jau grojo būgnais mokyklos orkestre. 18-os ėmė lankytis 52-osios gatvės klubuose, o 19-os su Coleman Hawkins įrašė pirmąjį įrašą. 

Clifford Brown buvo tokio pat lygio žvaigždė-virtuozas kaip Gillespie (deja, spėjo įrašyti tik 25 LP). Su Max Roach jie 1953 m. subūrė Brown-Roach Quintet, kuriame saksofonu grojo Sonny Rollins (dar viena žvaigždė). Grupė “iširo” 1956 m. po autokatastrofos, kurioje be Brown žuvo ir bosistas, žymaus pianisto Bud Powell brolis, Richie. Šis kvintetas kartu su Art Blakey – Horace Sliver trio 1954 m. pradėjo Hard bop erą. 

Per savo ilgametę karjerą Max Roach grojo įvairaus stiliaus džiazą. Tačiau priešingai negu Art Blakey (kuris grojo su jaunais nežinomais bet talentingais muzkantais), Max Roach išsiskyrė tuo, kad buvo “paklausiausias” būgnininkas, grojęs su visais žymiausiais džiiazo muzikantais, pradedant Dizzy Gillespie, Coleman Hawkins, Charlei Parker, Thelonious Monk, Bud Powell, Miles Davis ir t.t.

Iš būgnininko Kenny Clarke perėmė naują grojimo manierą (kitur teigiama, kad jie bop’o mušamųjų stilių plėtojo kartu), kai ritminis pulsas palaikomas ne didžiuoju būgnu (swing bigband), o lėkštėmis – „raidu“ arba high hat‘u. Tokia būgnininkų grojimo maniera išryškindavo solistų improvizacijas. Kuo intensyviau būgnininkai palaikydavo solistų imrovizacijas, tuo labiau bop‘as artėjo prie hard bop‘o. Ši transformacija metų bėgyje vyko laipsniškai. 

Max Roach, kaip ir Art Blakey, kuo toliau tuo intensyviau naudojo visus būgnus. Jis dažniau nei kiti būgnininkai ėmė groti improvizacijas, laikydamasis ne tik temos struktūros, bet ir jos melodinės prigimties. „Drumming no longer was just time, it was music."

Tuo pačiu jis buvo labai aktyvus politiškai. Cituojant jį patį:
I will never again play anything that does not have social significance. We American jazz musicians of African descent have proved beyond all doubt that we are master musicians of our instruments. Now what we have to do is to employ our skill to tell the dramatic story of our people and what we've been through. 

Labai panašu į Billie Holliday aspiracijas atliekant dainą "Strange Fruit". 

Max Roach buvo labai įvairiapusė asmenybė: 
  • Nepaisant savo kylančios karjeros džiazo muzikoje, 1950-53 m. Manheteno aukštojoje muzikos mokykloje jis studijavo klasikinių mušamųjų specialybę. 
  • Buvo aktyvus kovotojas už afroamerikiečių teises. Savo laiku labai išpopuliarėjo jo solo improvizacija, skambant Liuterio Kingo kalbai “I Had a Dream”. 
  • 1966 m. Max Roach išleido LP “Drums Unlimited”, kuriame yra kompozicijų būgnams solo, ko anksčiau džiazo istorijoje nebuvo. 
  • Mac Roac įsteigė būgnininkų asociaciją, kurios tikslas propaguoti mušamųjų muziką, skatinti kompozitorius rašyti mušamiesiems ir mušamųjų orkestrams. 
  • 8-ame deš. daug grojo free džiazą.
  • Rašė muziką ne tik combo grupėms, bet ir spektakliams. 
Visus nustebino kai garbaus amžiaus Max Roach grojo hip hop’ą su reperiu Fab Five Freddy. 

Buvo 3 kartus vedęs, susilaukė 5 vaikų, o Max Roach laidotuvėse dalyvavo 2000 žmonių.

Max Roach yra sukūręs savotiškus "video" seminarus, kuriuose vaizduoja skirtingas grojimo būgnais technikas. Čia keletas pavyzdžių:

Hi-Hat (groja tiktai lėkšte):

Snear drum:

Kaip visi profesionalūs būgnininkai, jis puikiai valdė ritmą. Žemiau pavaizduotas kūrinys, kur jis 5 ketvirtinių ritmo fone groja įvairios ritmikos improvizacijas, ir sugeba grįžti į tą patį ritmą:

O čia - pavyzdys, kaip Max roach atlieka savarankišką kūrinį su būgnais. Grojama tema, po to ji varijuojama:

O čia - Max Roach improvizacija su fone skambančia Martin Luthur King kalba "I have a dream":

Muzikos pavyzdžiai:

Max Roach ‎(1924 - 2007)‎



Comments