Džiazas: Cecil Taylor


Cecil [si:sl] Taylor (1929). Amerikiečių  free jazz pianistas, vienas iš free jazz pradininkų. Free jazz pradžia džiazo istorikai laiko Cecil Taylor 1957 m. pasirodymą “Five Spot Café” klube. 

Džiazo istorikai mano, kad free jazz “atėjo“ 3 pagrindiniais keliais: 
  • Ornette Coleman - komplikuotas bliuzas. 
  • John Coltrane  - modal hard bop komplikavimas 
  • Cecil Taylor – didelė avangardinės akademinės muzikos įtaka. Jis gavo klasikinį muzikinį išsilavinimą. Taylor didelę įtaką darė vienas žymiausių avangardistų - Štokhauzenas - ir visa jo aplinka. Taylor free jazz kryptis publikos priimama sunkiausiai. 

Brandžiojo periodo Taylor atlikimas pasižymėjo ypatinga energetika: daug klasterių, poliritmija, specifinė, tik šiam pianistui būdinga technika, kuri vadinama „percussion“ technique. Nuo 6-erių Taylor mokėsi pianinu akademinės muzikos, o jo dėdė (profesionalus būgnininkas) lygiagrečiai mokė sūnėną groti mušamaisiais. Tai, matyt, turėjo lemiamos įtakos šios atlikimo technikos formavimuisi. Percussion technique pavyzdys galėtų būti kompozicija Jitney No. 2 (1974). Štai kaip tai maždaug atrodo:

Taylor posūkis link free jazz buvo ganėtinai greitas ir radikalus. Dar 6-to deš. pradžioje jis grojo tradicinį bop‘ą, buvo subūręs tuo metu populiarėjančio ritminio bliuzo (R&B) grupę. Tačiau to paties dešimtmečio antrojoje pusėje jis pasuko avangardinio džiazo keliu.



1958 m. Taylor su kvartetu išleido vieną žymiausių savo LP „Looking Ahead!”. Tai dar ne free jazz (todėl klausomas kur kas lengviau), bet čia jau galima įžvelgti būsimojo free stiliaus užuomazgas. Muzikos pavyzdžiuose yra šio albumo 2 kompozicijos: 
  • „Luyah! The Glorious Step“. Tai walking‘as su sudėtingesnės harmonijos fortepijono partijoje  epizodais. Fortepijono temos pirmi 4 taktai aiškaus metro (keturios ketvirtinės), bet vėliau metras „sugriūna“. Temoje panaudoti disonansai. Improvizacijoje bosas ir mušamieji laikosi aiškaus modal walking‘o, vibrofonas improvizuoja modal jazz stiliumi. Taylor improvizacija arčiau free (kartais net nesilaiko ritmo - poliritmija). 
  • „African Violets“. Cool jazz su sudėtingesnės harmonijos fortepijono partijoje elementais. Fortepijono 8 taktų tema harmoniškai vis labiau kompolikuojama. Vibrofono improvizacija tradicinė, Taylor - kiek sudėtingesnė. Arčiau free jazz stilistikos skamba mušamųjų solo, pritariant fortepijonui, epizodas.


Nuo 1961 m. Taylor atsisakė įprastinių natų rašymo:


Nuo 1960-ųjų Taylor pasuko radikalaus avangardo keliu. Susipažino su būgnininku Sunny Murray (dešinėje), kuris buvo naujo mušamųjų free stiliaus išradėjas. Murray grojo ne konkrečios ritminės pulsacijos walking‘ą, o ritmiškai sunkiai apibrėžiamą, bet labai dinamišką pritarimą. 
Sunny Murray: 

Sunny ir Taylor susitarė, kad pastarasis, kaip solistas, gali groti ką nori, kaip nori, o jis seks paskui jį, reaguodamas į solisto improvizacijų dinamiką, faktūrą ir t.t.. Tai buvo visiška naujovė būgnininkų grojime. Tokiu būdu Sunny Murray ir Cecil Taylor bendradarbiavimas sukūrė tikrąjį free jazz.

Žemiau yra video, kaip atrodo Sunny Murray grodamas - visiškame transe:

Publika tokią muziką kategoriškai ignoravo. Per Taylor grupių pasirodymus žmonės demonstratyviai palikdavo klubus. Atitinkamai reagavo ir materialiai suinteresuoti klubų savininkai.

1964 m. Niujorke susibūrė Jazz Composers Guild, jungusi free jazz muzikantus. Gildijos kredo: „1964-ųjų revoliucija džiaze“. Taylor buvo šio sąjūdžio lyderis. 


"Unit structures" viršelis (autorius - Andy Warhol)
1966 m. Taylor įrašė 2 bene geriausius savo LP: „Unit Structures”  ir “Conquistador! “. Čia jau girdime tikrąjį free jazz‘ą. Tiesa, antrajame albume kompozicijos (ir improvizacijos) dar ilgesnės, faktūra, disonansinė harmonija, ritmika dar sudėtingesnės. 


 











Nuo 1967 m. Taylor pradėo rengti daugiau solinių pasirodymų, grodamas savo unikaliu, nepaprastai dinamišku, energetišku percusion technique stile.  Pirmoji solinė koncertinė kompozicija “Carmen With Rings”, tęsėsi valandą. 

Taylor buvo įvairiapusis menininkas. Savo pasirodymuose kartais jungdavo grojimą su savo poezija, pvz., „CD Chinampas”, 1987:

Tai, beje, yra dada tradicijos pasekimas - dar pirmo pasaulinio karo metais dadaistai panašią poeziją skaitydavo:

O panašią techniką naudojo ir XX a. "tele-evangelistai"... Siaubas - kažkas tikrai patikėdavo jais, ir mokėdavo pinigus:

1979 m. bendradarbiaudamas su Mikhail Baryshnikov parašė 12-os min. baletą "Tetra Stomp: Eatin' Rain in Space". 

Nepaisant visko free jazz JAV niekada nebuvo populiarus. Taylor daugiausiai koncertavo Europoje. Neatsisiktinai jo įrašų antologija 1988 pasirodė būtent Vokietijoje, šalyje kur labai stiprios akademinio avangardo tradicijos.  Free jazz’as ir iki dabar gyvybingiausias būtent Vokietijoje. 

Lakui bėgant Taylor stilius vis labiau komplikavosi. Žvelgiant į visą jo kūrybos raidą, galima išskirti tokias tendencijas:
  • ritmiškai tvarkingas „struktūruotas“ free  - iki 1961 m.
  • polistruktūrinis (daug savarankiškų sluoksnių) free be konkrečios ritmikos mušamųjų partijoje
  • soliniai pasirodymai
  • kompozicijos, kuriose vis daugiau su sonoristikos (garsiniai srautai), peraugančios į kakofoniją (noise music elementai).  Tendencija didinti atlikėjų sudėtis (pvz., Cecil Taylor Ensemble arba The Cecil Taylor Big Band).
Kakofonijos pavyzdys yra pateiktas žemiau. Ar neprimena kažkuo jis Yoda iš žvaigždžių karų?

1981 apie C. Taylor buvo susuktas dokumentinis filmas „Imagine the Sound”. 

Nepaisant Taylor kūrybos sudėtingumo ir kontraversiškumo (plačiajai visuomenei jis taip ir liko nelabai žinomas), jo autoritetas džiazo muzikantų tarpe labai didelis. Muzikos pavyzdžiuose yra Fernando Otero kompozicija, dedikuota Cecil Taylor.

Cecil Taylor


Comments