Džiazas: Chick Corea

Chick Corea, g. 1941. Pianistas, klavišininkas, kompozitorius. 63 kartus nominuotas Grammy apdovanojimams, o apdovanotas - 22 kartus.

Tėvai - emigrantai iš pietų Europos: tėvas - italų kilmės, mama - ispanė. Tėvas buvo profesionalus diksilendų trimitininkas.
Corea fortepijonu pradėjo groti 4-erių metų. Nuo 8-erių ėmė mokytis groti mušamaisiais. Šiek tiek mokėsi klasikinės kompozicijos, bet taip ir liko savamoksliu. 

Besimokydamas aukštesniojoje mokykloje jau grojo įvairiuose kolektyvuose; dažniausiai su afro-kubiečiais. Tai turėjo didelės įtakos jo vėlesnei kūrybai. Kaip džiazo pianistui jam didžiausią įtaką padarė: McCoy Tyner, Bud Powell, Horace Silver ir Cecil Taylor.

Visus muzikos pavyzdžius rasite čia.

Nuo 1964 m. Chick Corea grojo trimitininko Blue Mitchell kvintete. Grupė orientavosi į hard bop’ą

Pirmą albumą kaip lyderis įgrojo 1966 m. (25-erių) - “Tones for Joan’s Bones”. Iki to laiko buvo sideman‘as kitų lyderių grupėse. 

1968 - Now He Sings, Now He Sobs

“Now He Sings, Now He Sobs”, 1968 m.  Fortepijoninis trio: Miroslav Vitous (kontrabosas), Roy Haynes (mušamieji). Dominuoja hard bop, modal jazz, kai kuriose kompozicijose - avangardo elementai. 1999 m. šis albumas pateko į Grammy Hall of Fame. Albumas laikomas vienu geriausių visų laikų džiazo albumų. Išskyrus dvi kompozicijas (“Pannonica“ ir “My One And Only Love”) visos kitos (11-ka) kompozicijų – Chick Corea originali kūryba.

Iš albumo nėra ką išskirti – todėl siūlome išklausyti visą albumą

1968 - Now He Sings, Now He Sobs




Kaip Miles Davis ansamblio narys, Chick Corea buvo vienas pirmųjų electric jazz fusion movement dalyvių. 1968 m. jis Miles Davis grupėje pakeitė Herbie Hancock.

Su Miles Davis grupe įrašė „Filles de Kilimanjaro”, “In a Silent Way”, “Bitches Brew”. Tai albumai, kuriuose free jazz jungiamas su jazz rock. Corea grojo elektriniu pianinu Fender Rhodes. 

Avangardas

Dar grodamas Miles Davis grupėje, Chick Corea subūrė savo trio (vėliau kvartetą) „Circle“: Dave Holland (bosas), Barry Altschul (mušamieji), Anthony Braxton (saksofonas/fleita).

Grupė gyvavo 1968-71 m. ir vis drąsiau eksperimentavo free jazz stiliumi (Chick Corea ir anksčiau pagrodavo „braukydamas per fortepijono stygas“). Albume „Quartet Piece No III“ (1970 m.) grupė naudojo konkrečiosios muzikos elementus, elektronikos efektus. Kompozicijoje „Percussion Piece“ Chick Corea grojo kaip perkusininkas. Grupės „Circle“ kūrybinės veiklos kulminacija – 1971 m. koncertas Paryžiuje. Buvo išleistas albumas „Paris Concert“. 

Teigiama, kad avangardinis periodas, o tuo pačiu grupės „Circle“ egzistavimas, nutrūko todėl, kad religinės bendruomenės „Scientology“, kuriai priklausė Corea, lyderiai įtikino pianistą groti suprantamesnę, „harmoningesnę“ muziką. 

1968-71 - Avangardas



1971-1976 Return To Forever

Trečioji sudėtis: 1976 m. Chick Corea su vokaliste Gayle Moran (žmona), smuikininku Jean-Luc Ponty, bosistu Stanley Clarke, būgnininkais Steve Gadd, Narada Michael Walden įrašė dvigubą fusion jazz albumą „My Spanish Heart“. Kai kuriose kompozicijose naudojamos papildomos styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės. Albume daug ispaniškos muzikos.
1971 m. Chick Corea subūrė grupę „Return To Forever“ (taip vadinosi ir grupės pirmasis albumas). Grupės sudėtis keitėsi. Šis projektas buvo muzikanto posūkis link fusion jazz.  

Pirmoji sudėtis: Flora Purim vokalas (brazilė), Joe Farrel fleita ir saksofonas, Airto Moreira (Floros Purim vyras, brazilas) mušamieji/ perkusija, Stanley Clarke akustinis bosas, Chick Corea elektrinis pianinas. Šios sudėties kompozicijose dominuoja latin jazz elementai (samba, bossa nova). Sąstatas išleido 2 albumus: „Return To Forever“ „Light as a Feather“. Žymiausios kompozicijos: „La Fiesta“, „Spain“ ir „500 Miles High“.

Antroji sudėtis: Stanley Clarke bosas, Lenny White mušamieji, Bill Connors gitara (jį pakeitė Al Di Meola). Įvedus gitarą, muzika tapo labiau jazz rock, funk. Ši sudėtis įrašė albumus: “Where Have I Known You Before” (1974); “No Mystery” (1975); “Romantic Warrior” (1976). 
Albumas “No Mystery” gavo Grammy. Tačiau geriausiai parduodamas (virš 500 000 vnt.) buvo “Romantic Warrior”. 

2008 m. grupė „Return To Forever“ trumpam vėl buvo susibūrusi koncertiniam turui. 

1971-76 - Return to Forever






Duetai

Nuo 1970 m. Chick Corea kelis metus grojo su baltaodžiu vibrafonistu Gary Burton. Vienas geriausių jų LP – „Crystal Silence“ (1972). Fusion/cool.  

Chick Corea dueto žanrą mėgo. Grojo duete su pianistais Herbie Hancock (fortepijonas), Friedrich Gulda (fortepijonas), Hiromi Uehara (fortepijonas), Bela Fleck (bandža), Bobby McFerrin (vokalas)  ir t.t.

Iš muzikos pavyzdžių - ypač rekomenduoju paklausyti "Segnor mouse" koncertinio varianto. 

1972 Gary Burton - Crystal Silense. Kiti duetai


Chick Corea duetai dažnai buvo net labai avangardiniai. Žemiau pateiktas 1978 m. pavyzdys, kuriame jis groja kartu su Herbie Hancock muziką, kuri jau visai primena to laikmečio akademinį avangardą:

O čia pateiktas pavyzdys, kur Chick Corea groja su Garry Burton jau būdami amžiuje - gali sau leisti scenoje groti ką nori ir kaip nori. Beje, tiek pirmame, tiek antrame pavyzdyje Chick Corea daro tą patį - tiesiog žaidžia. Atkreipkite dėmesį, kad čia Chick Corea groja vibrofonu, turbūt ne ką prasčiau negu Burton:

Chick Corea bendradarbiavo su daugeliu muzikantų - čia jis su džiazo vokalo korifėjumi Bobby McFerrin:

O čia - su viena iš jaunosios kartos atstovų Hiromi Uehara:


Third stream

Chick Corea buvo ne tik fenomenalus jazz pianistas, klavišininkas, bet ir puikus kompozitorius. Šį jo kūrybos barą gerai iliustruoja daugelis įrašūų, bet ypatingai 1975 m. albumas „The Leprechaunt




Chick Corea Elektric Band

“Chick Corea Elektric Band” buvo suburtas 1986 m. 

Įgroti 6 albumai: “The Chick Corea Elektric Band” (1986 m.), “Light Years” (1987 m.), “Eye of the Beholder” (1988 m.), “Inside Out” (1990 m.), “Beneath the Mask” (1991 m.), Elektric Band II: Paint the World (1993 m.).
Kolektyvo stilius - fusion/jazz rock/funk (kai kuriuose albumuose yra ir free kompozicijų). Pastoviausi grupės nariai (be Chick Corea): bosistas John Pattitucci, būgnininkas  Dave Weckl, saksofonistas   Eric Marienthal, gitaristas Frank Gambale. Paskutiniame albume sąstatas iš esmės pasikeitė – grupė buvo pervadinta į “Elektric Band II”.

1996 m. buvo surengtas koncertas, kuriame “kovėsi” (taip buvo padaryta aranžuotė) 2 “super” grupės: fusion jazz atstovaujanti “Chick Corea's Elektric Band” (Chick Corea - klavišiniai, Dave Weckl - būgnai, Frank Gambale - gitara, Jimmy Earl - bosas, Eric Marienthal - saksofonas) ir “Steve Vai Monsters” (Steve Vai - gitara, Simon Phillips - būgnai, John Pena - bosas, David Paich - klavišiniai, Lenny Castro - perkusija), kurie atstovavo progresyvinį roką. Yra išleistas šio koncerto įrašas – “The Songs of West Side Story”. Žemiau kūrinio pavyzdys (Rumble):

2004 m. projektas su pirmuoju “Chick Corea Elektric Band” sąstatu buvo trumpam atnaujintas ir įrašytas albumas “To the Stars”. Albumas inspiruotas mokslinės fantastikos romano „To the Stars“ (L. Ron Hubbard, 1954). Kai kurios kompozicijos turi programinės (iliustratyvios) muzikos, kas šiaip jazz‘ui nėra būdinga, bruožų.

1986 - Chick Corea Elektric Band


1992 m. Corea atidarė savo asmeninę įrašų kompaniją. 

1999 m. parašė koncertą fortepijonui, eilę kompozicijų simfoniniam orkestrui. 

Chick Corea iki šiol intensyviai koncertuoja ir rašo muziką. 
Comments