Džiazas: Keith Jarrett


Keith Jarrett, g. 1945. Pianistas, kompozitorius, neprilygstamas lyrikas, baladžių interpretatorius. Komerciškai vienas sėkmingiausių visų laikų džiazo muzikantų. Jo dvigubas LP „The Köln Concert”  yra visų laikų geriausiai parduodamas solinis džiazo albumas, kurio parduota apie 3.5 milijonų. Vienodai tobulai grojo ir džiazą, ir klasikinę muziką.

Nepaisant visų privalumų, Jarrett - kontraversiškas, kritikų nevienareikšmiškai vertinamas muzikantas. Iš vienos pusės - labai techniškas, subtilus, iš kitos – kiek saldokas, gal net sąmoningai siekiantis populiarumo. 

Nors grojo labai įvairią muziką, jo „firminis“, lengvai atpažįstamas stilius -  paprasta forma, paprasta harmonija, ostinatinės (nuolat besikartojančios) formulės kairėje rankoje ir „skanios“, grakščios dešinės rankos improvizacijos. 

Visus kūrybos pavyzdžius galite atsisiųsti čia.

Vaikystėje Jarrett buvo vunderkindas. Turėjo absoliučią klausą ir pradėjo groti pianinu nesulaukęs trejų metų. Tokio pat amžiaus būdamas užrašė savo pirmąsias kompozicijas. 5-erių pasirodė TV programoje su žymiuoju Paul Whiteman orkestru. 7-erių sugrojo rečitalį (2-iejų dalių solinį koncertą): programoje buvo Bacho, Mocarto, Bethoveno, Sen-Sanso ir du autoriniai kūriniai. 

Jarrett lygiagrečiai mokėsi ir džiazo, ir klasikinio fortepijono, bet  paauglystėje domėjimasis džiazu sustiprėjo. 15-os nustojo fortepijonu groti klasiką, bet buvo nuvykęs į Paryžių pasimokyti kompozicijos. Paryžiuje ilgai neužsibuvo. Grįžęs įstojo į Berklee muzikos koledžą - jazz‘o skyrių, Mokyklos taip pat nebaigė – kaip nepaklūstanti  normoms maištaujanti asmenybė iš mokyklos buvo pašalintas. 19-os vedė ir išvyko į Niujorką. 

Jarrett buvo įvairiapusė asmenybė: entuziastingai domėjosi poezija, dramaturgija (pats mėgo vaidinti) buvo neblogas sportininkas.

Jarrett puikiai grojo klasikinę muziką, todėl galėjo improvizuoti nenaudodamas svingo (kas džiazo atlikėjams pavyksta labai retai).  

Jauną muzikantą pastebėjo būgnininkas Art Blakey ir pasikvietė į savo legendinę grupę „Jazz Messengers“. Ten jį pastebėjo kitas būgnininkas – DeJohnnette, kuris tapo Jarrett globėju. 

1966 Forest Flower

Kartu su DeJohnnette Jarrett nuėjo groti į saksofonisto Charles Lloyd kvartetą. Kvartetas išgarsėjo 1966 m. Monterejaus festivalyje. Koncertas buvo įrašytas ir išleistas albumas „Forest Flower“. Stilius – jazz/rock/fusion. Grupės muzika atitiko laiko dvasią ir hipių tarpe. Viena iš priežasčių – ostinatinės ritminės formulės, kurių pagrindu buvo improvizuojama ale Coltrane transiniu stiliumi. Savotiškas acid free. Tai gerai girdisi kompozicijoje „Sorcery“ (nors toli gražu ne visos kompozicijos buvo tokio plano). Kvartetas plačiai koncertavo ne tik po Ameriką, Europą, bet buvo nuvykęs ir į Maskvą. 

Grodamas Charles Lloyd kvartete Jarrett turėjo ir kitų projektų. Jo kaip grupės lyderio debiutas įvyko 1967 m. (22-iejų) – albumas „Life Between the Exit Signs“. 

Žemiau pateikiame porą "Forest Flower" kūrinių:

1966 - Forest Flowers



1968 Restoration Ruin

Antrasis jo albumas „Restoration Ruin“ (1968) nustebino visus ir tapo sensacija. Šį folk-rock stilistikos albumą Jarrett sukūrė, įgrojo ir įdainavo pats vienas (gitara, lūpinė armonikėlė, saksofonas, vargonai, bosinė gitara, mušamieji, perkusija, net sistra). Tik smuikų ir violončelių partijas įgrojo pakviesti muzikantai. Šiuo albumu Jarrett, matyt, išreiškė savo simpatijas hipių kultūrai (pvz., „Now He Knows Better“). Albumo lyriški kūriniai yra geriausi. Silpniausia projekto dalis - dainavimas. 

1968 - Resration Ruins



1968 Miles Davis 

1968 DeJohnnette kartu su Jarrett paliko Charles Lloyd kvartetą (teigiama, kad įvyko finansinis kivirčas) ir prisijungė prie Miles Davis grupės. Nors Jarrett nemėgo elektroninių klavišinių instrumentų, pas Miles‘ą jam teko groti būtent klavišiniais. Kol Chick Corea nepaliko grupės ansamblyje buvo 2 klavišininkai. Jarrett su Miles Davis išgrojo 1,5 metų.

Solo koncertai

 Tai bene labiausiai atlikėją išgarsinusi jo kūrybinės veiklos sritis. Solinius koncertus pradėjo groti nuo 1973 m. Koncertai grindžiami principu - "play from nothing" (kai atlikėjas eidamas į sceną dar nežino, ką gros).

Imrovizuojama spontaniškai, nors atrodo, kad viskas preciziškai sustyguota, „apmąstyta“ iki smulkmenų. Muzika paprasta, bet technika nepriekaištinga, pauzės tobulos, garso valdymas išskirtinis. Dominuoja romantizuotas lyrizmas. 

Atlikėjo atžvilgiu kritiškai nusiteikę vertintojai teigė, kad pianistas šiuose soliniuose koncertuose nuėjo lengviausiu keliu – nekūrė kažkokių sudėtingesnių kompozicinių struktūrų (harmonijos, formos, melodijos, struktūros prasme), o pasitenkino tuo, kad sąlyginai ant paprasto romantizuoto kairės rankos pagrindo „valandų valandas“ galėjo „pilstyti“ „skanų“, „salstelėjusį“ džiazą be fortepijono skambesio pridėdamas ir savo „seksualų“ balsą (aiškiai girdimos dejonės, dūsavimai, atsikvėpimai grojant). Pavyzdys yra žemiau:

Kai kuriuos nervino ir Jarrett sceninis elgesys – mimikos, grimasos, maniera groti atsistojus,  ryškiai gestikuliuojant, trypiant kojomis:

Jarrrett solinių pasirodymu metu labai jautriai reaguodavo į bet kokio pobūdžio triukšmus salėje (tarkime, kosėjimą). Jo koncertuose vyravo absoliuti tyla ir ypatinga atmosfera. Atlikėjas griežtai draudė fotografuoti. Kartą Italijoje pastebėjęs (išgirdęs?), kad kažkas paspaudė fotoaparato mygtuką, tuoj pat paliko sceną ir  sutiko grįžti ir koncertuoti tik visiškoje tamsoje. 

Nepaisant prieštaringų vertinimų, Jarrett buvo pirmasis džiazo muzikantas, kuris grojo prestižinėje La Scala operos salėje.

1987 m. Tokijuje Jarrett sugrojo 100-ąjį solinį koncertą. 

Soliniai koncertai


























Sufizmas

Vėliau sekė nauja solinių koncertų serija, kuriuose jaučiama didelė klasikinės muzikos ir sufizmo įtaka. Jarrett yra sufizmo apologetas. Yra teigiančių, kad būtent tai jį atvedė prie išgrynintų, skaidrių faktūrų ir nuolat atsikartojančių struktūrų. Jo kompozicijų ostinatinės figūros lyginamos su dervišų ritualiniais šokiais ir muzika.  

Solinis albumas „The Köln Concert” yra visų laikų geriausiai parduodamas solinis jazz‘o muzikos albumas – 3,5 mln. vienetų.

O, pavyzdžiui, prieš atvykdamas į koncertą Vienoje 
Jarrett įgrojo Šostakovičiaus 24 preliudus ir fugas, todėl tame koncerte buvo nemažai improvizuojama Šostokovičiaus temų ir faktūrų pagrindu. Beje, geriausiu savo soliniu koncertu atlikėjas laikėbūtent pasirodymą Vienoje, kai, pasak jo paties, visiškai nežinojo, ką gros kitą akimirką.

Sufizmas


1976 Vokietijoje Jarrett išleido LP „Hymns/Spheres”, kur įgrojo kompozicijas-improvizacijas solo vargonais. 


1971-1976 American quartet, Europe Quartet, Standards Trio

1971-1976 metais Jarrett taip pat grojo projektuose American Quartet, Europe Quartet  ir Standarts Trio. 

The Standarts Trio - vienas žymiausių visų laikų fortepijoninių trio: kontrabosas Gary Peacock ir būgnininkas Jack DeJohnette. Nuo 1983 m. trio 30 metų grojo džiazo standartus ir pradėjo šio žanro (standartų) atgimimą.  Tai laisvos improvizacijos, bet konkretaus standarto pagrindu. Muzikantai taip jautė vienas kitą, kad daugeliui atrodė, jog muzika surepetuota. Jarrett teigė, kad jie niekada nerepetuodavo. Geriausiai skambėjo baladės. Be standartų trio grojo ir originalią muziką. 
 

The Standards Trio



Klasikinė muzika


1984 m. Jarrett trumpam nustojo groti solinius/improvizacinius koncertus ir susikoncentravo į klasikinę muziką. 1986 m. Vokietijoje įrašė fantastišką albumą su klavikordu „Book of Ways“. Daugiausiai grojo Bachą (tame tarpe Goldbergo variacijas, muziką klavesinui), Hendelį, Mocartą (koncertus fortepijonui), Šostakovičių (tame tarpe 24 preliudus ir fugas), Partą („Tabula Rasa“ yra įgrojęs su G. Kremeriu). Mocarto koncertą 2-iem fortepijonams yra grojęs kartu su Chick Corea
Jarrett ne tik grojo, bet ir pats kūrė klasikinę muziką.

Klasika



2009 Testament

Nuo 9-to deš. vidurio atlikėjo gyvenime ėmė reikštis išsekimo sindromas. Jis turėdavo laikas nuo laiko nutraukti aktyvią koncertinę veiklą. Viena tokių pertraukų truko 2 metus.

2009 m. Jarrett išleido 3-gubą solinį albumą „Testament“. Jame 2008 koncertiniai įrašai Paryžiuje ir Londone. Įvairių stilių jazz kompozicijos fortepijonui solo.

2009 - Testament


Comments