Džiazas: Luis Armstrong (1901-1971)

  Luis Armstrong (Satchmo) - tai neabejotinai pirmoji džiazo mega žvaigždė. Jis buvo pirmasis juodaodis daugeliu atveju, kai kurių - net krioziškų:
  • Pirmasis afroamerikietis džiazo atlikėjas dalyvavęs tiesioginėje nacionalinio radio transliacijoje.
  • Pirmasis afroamerikietis pasirašęs kontraktą su įrašų studija. 
  • Pirmasis afroamerikietis, gavęs teisę apsigyventi baltųjų viešbučiuose. 

O viskas prasidėjo, kaip ir diksilendai, Naujajame Orleane, kur Luis praleido savo vaikystę visiškame skurde (jo senelis dar buvo vergas). Jaunąjį Luis užaugino senelė ir mama – tėvas paliko šeimą, kai Louis buvo visiškai mažas. Berniukas praktiškai augo geto gatvėse, muzikuodamas nuo vaikystės. Šiukšlynuose ieškodavo maisto (jei gaudavo pardavinėti laikraščius, tai laikė jau didele sėkme). Tampydamas anglis į „raudonųjų žibintų“ kvartalo (Storyville) užeigas, girdėjo ten atliekamą ankstyvojo džiazo muziką, ir ankstyvisius diksilendus (kaip, pavyzdžiui, Oliver King Creole Jazz band). 

Sąsajos su žydais ir su Lietuva

7-erių metų berniuką į savo šeimą „priėmė“ litvakų (lietuvių kilmės žydų) šeima, pavarde Karnofsky. Jie vertėsi šiukšlių surinkimu, rūšiavimu ir perpardavimu. Kartu su Karnofsky šeimos broliais Morris ir Alex jis rinko šiukšles, butelius, skardines, krovė anglį iš vagonų. Pamatę, kad Louis labai gabus muzikai, jie paskolino jam pinigų nusipirkti pirmąjį trimitą nukainuotų prekių parduotuvėje. 

Luis pragyveno su Karnofsky šeima iki 12-os metų amžiaus ir liko dėkingas visą gyvenimą (po karo, solidarizuodamasis su žydų tauta, A. viešai ant kaklo nešiodavo Dovydo žvaigždės pakabuką). Gyvendamas pas žydus, suprato, kad ne tik juodaodžiai patiria žiaurią diskriminaciją... Karrnofsky (Karno) šeima su laiku finansiškai sustiprėjo ir įsigijo kelis džiazo klubus prancūziškame Čikagos kvartale. 


Vaikystė

  Jau ankstyvoje vaikystėje Luis gavo pravardę “Satchmo” (iš Satchel mouth – krepšio dydžio burna) ir su ja pragyveno visą gyvenimą. Viena iš versijų, kaip ji atsirado, yra tai, kad kai Luis muzikuodavo gatvėje, vyresni vaikai neatiminėdavo uždirbtas monetas. Todėl Luis jas laikydavo burnoje (tokioje burnoje jų tilpdavo nemažai!!!). 

Neseniai atrasti dokumentai, kad pirmą kartą kelioms savaitėms už chuliganišką elgesį į pataisos namus Luis pateko 9-erių. 13-os pateko antrą kartą (policijos suvestinėse parašyta, jog pavogęs patėvio pistoletą, naujųjų metų naktį šaudė į orą). Kalėjimo orkestre jis pradėjo groti kornetu, ir po 1,5 metų, kai buvo paleistas iš pataisos mokyklos ir vėl atsidūrė gatvėje, ėmė uždarbiauti muzikuodamas. Jo autoritetas buvo Oliver King. Kai Oliver (po muštynių ir įkalinimo) 1918 m. išvyko į Čikagą, jo vietą orkestre užėmė būtent Armstrong‘as. 

  1918 pirmą kartą vedė. Įsisūnijo berniuką, kuris vaikystėje patyrė galvos traumą ir visam gyvenimui liko psichiškai neįgalus (Luis jį globojo visą likusį gyvenimą), nors su pirmąja žmona išsiskyrė 1923 m. Luis per savo gyvenimą turėjo 4 žmonas, tačiau nė su viena neturėjo palikuonių. 

Savo karjerą Luis pradėjo Naujajame orleane Storyville (raudonųjų žibintų kvartale) ir kruiziniuose laivuose



Jo pasirodymai vis labiau įgavo specifiką: solinės improvizacijos, vokalistas  ir kornetininkas viename asmenyje, nuolatinis bendravimas su publika, išskirtinai "hot jazz" (aktyvus ritmiškas atlikimas) stilius.

1922-1925 King Oliver ir Creole Jazz Band

1922 King Oliver jį laišku pakvietė į Čikagą. Čia po kurio laiko Luis pradėjo groti su Oliver (antruoju kornetu) tuo metu žymiausioje grupėje Creole Jazz Band. Būtent čia būdamas 21-ių Armstrong‘as išmoko skaityti natas.

Čikaga tuo metu buvo sparčiai augantis miestas, todėl, nepaisant rasinės segregacijos, juodieji kaip darbo jėga buvo paklausūs; jie gaudavo pusėtinus atlyginimus ir dalį pinigų (ypač vyrai) išleisdavo naktinėms pramogoms. Raudonojo kvartalo (o tuo pačiu ir džiazo) verslas klestėjo. Miestas tapo džiazo Meka. Būtent Čikagoje Armstrongas pirmą kartą galėjo pragyventi vien iš muzikavimo, turėdamas savo butą. 


 
Antrosios žmonos (susituokė 1924), Creole Jazz Band pianistės Lil Hardin Armstrong skatinamas (žmona matė, kad atlikdamas antrojo kornetininiko vaidmenį Armstrongo, kaip solisto, neprogresuoja) paliko Oliver grupę ir nuo 1924 pradėjo savarankišką karjerą. Būtent tuomet Luis pradėjo kreipti džiazą tolyn nuo kolektyvinės improvizacijos link solinio improvizavimo. Jis ėmė vis daugiau dainuoti ir tapo vienas iš "Skat" stiliaus vokaliniame džiaze pradininkų. 

1926 daina „Heebie Jeebies” laikoma viena pirmųjų, kur buvo panaudota ši džiazo vokalinė technika.

O žemiau pavaizduota kaip Luis Armstrong demonstruoja skat sugebėjimus:

1925 Fletcher Henderson orkestras

  1925 Fletcher Henderson (apie jį daugiau išgirsime, kai kalbėsime apie bigbendus), Luis kaip solistą pasikviečia į savo orkestrą Niujorke. Šis orkestras tuo metu buvo laikomas geriausiu orkestru – solo saksofonu pas Henderson grojo geriausias to meto saksofonistas Coleman Hawkins. Orkestras daugiausiai grojo rinktinei baltųjų publikai šokių salėse. Luis tapo orkestro trimitų sekcijos lyderis – solistas.

Niujorke Armstrong grojo ne tik Henderson‘o orkestre, bet muzikavo su daugeliu muzikantų, tame tarpe su vokaliste Bessie Smith, Ma Rainey, mažesnėmis sudėtimis, tokiu būdu vis tobulindamas savo, kaip džiazo virtuozo, techniką. Daug įrašinėjo, nes džiazas palaipsniui populiarėjo tarp baltųjų, kurie galėjo sau leisti turėti muzikinius grotuvus. 
 
 
 

1925 - 1928 Čikaga. The Hot Five, The Hot Seven

Niujorke Luis, kaip Henderson orkestro solistas, dar labiau sustiprino savo žvaigždės statusą, todėl, žmonos (ji iš esmės atliko asmeninės vadybininkės vaidmenį) įkalbėtas, 1925 sugrįžo į džiazo sostinę Čikagą tęsti solinės karjeros. Čia buvo susibūrė žymusis diksilendas "The Hot Five" ir "The Hot Seven" (1925-1928) - skirtingi pavadinimai todėl, kad keitėsi jų sudėtis. 

Hot five

 Hot sevenL


Luis su šiuo diksilendu (Johnny Dodds – klarnetas, Kid Ory – trombonas) dirba išimtinai įrašų studijoje (gyvai beveik nekoncertuoja). Kadangi įrašai vis populiarėjo ir pigo, jų muzika ėmė keisti džiazo stilistiką – The Hot Five (/Seven) tapo džiazo muzikantų siekiamybe. Manoma, kad šis periodas Armstrong‘o, kaip improvizatoriaus viršūnė. Iki 1928 grojo ir kornetu, ir trimitu (vėliau susikoncentravo į trimitą).

1928 įrašė muzikinį kūrinį „West End Blues“, kuris laikomas etapiniu jazz‘o istorijoje, nes jame jau nebeliko kolektyvinės stichinės omprovizacijos. Tai nereiškia, kad Armstrongas jos visiškai atsisakė. Paprasčiausiai ši tendencija ėmė dominuoti - solinės improvizacijos vis dažniau visiškai išstumdavo kolektyvines. 






















Lygiagrečiai su darbu įrašų studijoje, Luis grojo kaip solistas su kitais kolektyvais, tame tarpe įgarsindamas nebyliojo filmo seansus, pergrodamas klasiką, pvz., Pučinio operą “Madame Butterfly”. Šitaip jis praktikavosi su didesnėmis, sudėtingesnėmis muzikinėmis formomis, ir todėl tobulėjo kaip atlikėjas. Vienas iš populiaresnių kolektyvų, su kuriais Luis koncertavo gyvai buvo jo Louis Armstrong and his Stompers (su pianistu Earl Hines). Šiuo periodu Luis "Scat" technika ištobulėjo (nors jis nebuvo šio stiliaus pradininkas). 1930-ais tai buvo taip neįprasta, kad pradžioje buvo manoma, kad atlikėjas taip gudrauja, užmiršęs tekstą.

Nuo 1929 m. Luis daug filmavosi kaip komedijinis aktorius-muzikantas (dažniausiai vaidindavo muzikantus). 1930 m. Luis tapo pirmuoju afroamerikiečiu sudalyvavusiu tiesioginėje radijo laidoje.

 Luis intensyviai gastroliavo po JAV (atlikdamas iki 300 pasirodymų per metus). Taip pat jis keliavo po Europą, kur Anglijos karalius Jurgis V jam padovanojo trimitą (dešinėje). Tai jį gelbėjo 4-tojo deš. antrojoje pusėje įsismarkavus ekonominei depresijai. Tuo metu didžioji dalis jazz‘o šokių salių (klubų) užsidarė, o populiarūs, bet nerentabilūs big band‘ai (tame tarpe ir kai kurie žymiausi) buvo atleisti. Ekonominės depresijos metais net A. patyrė rimtų finansinių problemų.
 
1931 m. Luis išsiskyrė su antąją žmona Lil Hardin.

Big band ir vokalas

Nuo 4-tojo dešimtmečio Luis beveik dvidešimčiai metų nustojo groti mažais kolektyvais. Svingo erą jis praleido kaip solistas (vokalistas ir trimitininkas), muzikavo su bigbendais, grodamas populiarią muziką. Per tą laiką Luis tapo vienu populiariausių ir įtakingiausių džiazo vokalistų. Jis vis daugiau dainavo, kadangi groti trimitu jam trukdė profesinė lūpų liga, atsirandant dėl trimito vibracijų. 

Dixieland revival. 1947 Louis Armstrong and his All Stars

Po II pasaulinio karo (Luis tuo metu jau gyveno su ketvirtąja žmona), domėjimasis diksilendų muzika atgimė - prasidėjo laikotarpis vadinamas "Dixieland revival" ir Luis Armstrong vėl ėmė groti su mažesniais kolektyvais. 1947 susibūrė grupė "Louis Armstrong and his All Stars", kurioje skirtingu metu grojo pačios žymiausios 3-4 dešimtmečio džiazo muzikos žvaigždės. Grupė tapo tokia populiari, kad 1949 m. džiazo muzikanto nuotrauka pirmą kartą istorijoje atsidūrė žurnalo "Time Magazine" viršėlyje. Tai buvo oficialus, simbolinis džiazo muzikos pripažinimas. Džiazui prireikė nueiti ilgą kelią, kol jis buvo viešai pripažintas. 

Louis išsiskyrė savo ypatingu balsu. Kadangi jis buvo labai populiarus, tai buvo kviečiamas į televizijos šou - vienas iš jų yra toks, kur dalyviai turi atpažinti garsenybę iš balso. Louis tame šou negalėjo net prasižioti - jį būtų atpažinę iškart...

Populiarumo viršūnė

1964 m. (Luis tuomet buvo 63 metų amžiaus) jo daina “Hello Dolly!” (populiariausias jo visų laikų įrašas) išstūmė "The Beatles" iš topų viršūnių. 

1968 m. išleistas albumas "What a Wonderful World" visą mėnesį buvo Didžiosios karalystės topas Nr. 1. Praėjus 30 metų jis tapo platininiu. To paties pavadinimo daina UK topuose 1988 m. vėl užėmė pirmą vietą pop dainų nominacijoje, nors Luis Armstrong jau 17 metų nebuvo gyvųjų tarpe. Dainą išpopuliarėjo po 1987 m. filmo "Good Morning, Vietnam" (žemiau pateikta ištrauka iš filmo, kurią praktiškai galima laikyti realistiniu video menu):

7-ajame dešimtmetyje JAV vyriausybė finansavo Luis Armstrong gastroles po pasaulį kaip amerikietiškos kultūros „ambasadorių". Luis visą gyvenimą buvo politiškai neutralus, todėl oficialioji JAV jį garbino, o afroamerikiečiai žiūrėjo rezervuotai. Nuo pat savo karjeros pradžios jis stengėsi suartėti su respektabilia baltųjų visuomene. Gastroliuodamas pasirinkdavo baltųjų viešbučius, nors grojo daugiausiai su juodaodžiais, ir niekada atvira forma nekovojo su rasizmu (žinomi vos keli atvejai, kai jis sureagavo į akivaizdžius diskriminacijos pasireiškimus). Jis buvo juodųjų integracijos su baltaisiais šalininkas, o afroamerikiečių bendruomenė jį pravardžiavo Uncle Tom – aliuzija į pagrindinio herojaus iš romano "Dėdės Tomo trobelė" nuolaidžiavimą baltiesiems. 

Luis Armstrong mirė 1971 metais (būdamas 69 metų) nuo širdies smūgio.
Parkas Naujajame orleane
Statula parke Naujajame orleane
Kita statula Naujajame orleane

2001 m., 100-ųjų gimimo metinių proga Naujojo Orleano oro uostas buvo pavadinatas "Louis Armstrong International Airport".


Armstrong‘as yra Rock and Roll Hall of Fame nominantas už įtaką roko muzikos formavimuisi. 
Mirė 1971 (69-erių) nuo širdies smūgio. 

14 paskaita - Luis Armstrong - muzikos pavyzdžiai

Comments