Džiazas: Miles Davis


Miles Davis (1926-1991). Vienas žymiausių džiazo muzikantų. Cool, modal, third stream,   jazzrock, fusion, funk jazz stilių pradininkas. Jei reikėtų išrinkti vieną džiazo muzikantą, kuris savo kūryba geriausiai atspindėtų džiazo muzikos raidą po II pasaulinio karo, tai, be abejo, būtų Miles Davis. 
2008 m. jo 1959 m. albumas "Kind of Blue" tapo 4-kart platininiu (buvo parduota daugiau nei 4 mln. egzempliorių). Tai - geriausiai parduodamas visų laikų džiazo albumas.
Grammy sudarytame “Top GRAMMY Hall Of Famers” Miles užima 7 vietą.
Jo nuopelnai pagerbti ir rokenrolo šlovės muziejuje. Miles išskirtas kaip didžiausią įtaką roko raidai padaręs džiazo muzikantas.

Miles buvo labai atviras muzikos inovacijoms. Nebijojo savo specifinio cool jazz jungti su įvairiausiais naujais stiliais (įskaitant rap). Pasirinkdavo naujai atsirandančio  stiliaus jaunuosius talentus ir „užtraukdavo“ jų muziką ant savo kurpaliaus.

Miles išsiskyrė ypatingu trimito tembru. Iki jo trimitininkai, daugiau mažiau, grojo Armstrongo tembru su ryškiu vibrato. Miles garsas lygus, bet juntamas kažkoks giluminis egzistencinis skausmas, dramatizmas. 

Dažniausiai improvizuodavo trumpais, dinamiškai aktyviais motyvais, frazėmis, vengė ilgų pasažų, pasižymėjo ypatinga muzikinės minties koncentracija. 

Žemiau yra tipinės jo "taupios" muzikos pavyzdys:

Miles Davis - Mr. Pastorius


Gimė pasiturinčioje viduriniosios klasės 3 vaikų šeimoje Ilinojaus valstijoje. Tėvas buvo stomatologas. Muzikinis auklėjimas prasidėjo juodųjų bažnyčioje. Mama gerai grojo pianinu (ypač bliuzą) ir norėjo, kad sūnus grotų smuiku. Bet tėvas 13-amečiui sūnui nupirko trimitą ir pasamdė mokytoją, kuris labiau mėgo garsą be vibrato ir visų kitų „džiazo priedų“. 

Miles Davis daug bendravo su Jean Paul Sartre (garsus egzistencializmo filosofas)
Buvo didžiulis anti-rasistas, kovo už juodųjų teises

O jeigu nebūtų tapęs muzikantu - būtų boksininkas


Karjeros pradžia

Miles paauglystėje pradėjo groti mokyklos orkestre, o nuo 16-os - profesionaliuose bigbenduose

1944 m. į East St. Louis, kur gyveno Davis šeima, atvyko Billy Eckstine orkestras, kuriame grojo Dizzy Gillespie, Charles Parker ir kiti to meto džiazo virtuozai. Gastrolių metu susirgo trimitininkas, todėl kelioms savaitėms buvo pasamdytas 18-etis Davis. Nuo šio momento prasidėjo tikroji muzikanto karjera.

1944 m. Miles įstojo į prestižinę Niujorko Juilliard’o muzikos mokykloje, bet greitai ją metė, nes sistemingai ėmė lankytis žymiuosiuose Minton's Playhouse ir Monroe's džiazo klubuose, kur buvo grojamas naujai gimęs bop’as. 

Kartu su vienu žymiausių to meto saksofonistų Coleman Hawkins Miles Davis ėmė groti 52-os gatvės klubuose. Kai Dizzy Gillespie paliko Charlie Parker kvintetą, būtent 19-os Miles užėmė jo vietą. Darbas su Parker buvo nesistemingas dėl pastarojo priklausomybės nuo narkotikų. 

Third stresam ir cool


1948 m. Miles Davis subūrė nonetą ("Miles Davis Nonet. Arrangements by Gil Evans, John Lewis and Gerry Mulligan."). Išskirtinis noneto stiliaus bruožas - polinkis į kompozicinį džiazą. Kai kuriose kompozicijose apskritai nėra solistų improvizacijų (viskas išrašyta natomis). Lyginant su bop‘u (nekalbant apie tradicinį džiazą) kompozicijų struktūra, faktūra, harmonija žymiai sudėtingesnė. 

Tuo metu tai buvo neįprasta, eksperimentinė muzika. Nonetui grojant, klubų publika nuobodžiaudama šnekučiuodavosi arba apskritai palikdavo patalpas. Vėliau paaiškėjo, kad tokio stiliaus muziką kritikai pavadins "Third stream", o Miles Davis paskelbs vienu iš stiliaus pradininkų. 

Noneto muzika buvo išleista tik 1957 m. – LP „Birth of the Cool“.

Noneto kompozicija „Moon Dreams“ laikoma vienu pirmųjų kompozicinio cool jazz pavyzdžių. 

6-to deš. pradžioje Miles Davis eksperimentatoriaus karjera ėmė buksuoti. Jis daugiau uždirbdavo kaip narkotikų prekeivis ir suteneris. Prasidėjo rimtos problemos su narkotikų vartojimu. Šiuos 4-5 metus galima įvardinti kaip pirmąją Miles krizę, kurių vėliau bus ne viena.

Muzikos pavyzdžiuose yra 2 noneto kompozicijos: „Moon Dreams“, „I Loves You, Porgy“.

Cool


Hard bop

Po pirmosios krizės Miles palaipsniui suko link hard bop‘o, nors grojo ir cool stiliaus kompozicijas. Kai kurie kritikai 1957 m. albumą „Walkin“ (albume panaudoti 1954 m. įrašai) laiko hard bop stiliaus pradžia. Kiti teigia, kad tuo metu ne vienas bop‘eris ieškojo kelių kaip sudėtingą virtuozinį bop‘ą padaryti patrauklesnį, emocionalesnį. Todėl priskirti visus nuopelnus Miles Davis būtų neteisinga.

1955 m. Miles Davis kartu su John Coltrane subūrė žymųjį kvintetą, vėliau pavadintą pirmuoju Miles kvintetu. Kvintetas grojo ir hard bop, ir cool stiliaus kompozicijas. Abu lyderiai (Miles ir Coltrane) labai gerai derėjo, nes vienas buvo lyriškesnis, o kitas emocionalesnis ir virtuoziškesnis.

Žemiau pateikti muzikos pavyzdžiai:

Hard bop - Blue 'n' Boogie

Cool - You Don't know what love is


Bop, Hard Bop


Šiuo period Miles Davis taip pat buvo pakviestas į Paryžių, įrašyti muzikos filmui "Ascenseur pour L'Echafaud". Miles labai nustebino filmo kūrėjus, kai paprašytas sukomponuoti filmo muziką tiesiog paprašė prigesinti studijoje šviesą, ir paleisti filmą - pats jo fone improvizavo. Muziką įrašė beveik iš pirmo karto:

Modalinis džiazas

1958 m. Miles su Coltrane įrašė albumą "Milestones". Tai buvo naujos krypties – modal jazz – pradžia. Žinoma, Miles nebuvo vienintelis judantis ta kriptymi - Gil Evans aranžuotės irgi palaipsniui vedė prie modalumo. Muzikos pavyzdžiuose yra šio albumo kompozicija – „Milestones“.

Miles Davis - Milestones



1959 m. Miles Davis albumas sekstetui Kind of Blue yra laikomas geriausiai parduodamu džiazo istorijoje (kiekvieną savaitę būdavo parduodama virš 5000 vienetų).

55 minučių trukmės albumą sudaro 5 kompozicijos: So What, Freddie Freeloader, Blue in Green, All Blues, Flamenco Sketches (įdomu, kad kompozicija pavadinimu "Kind of Blue" į šį albumą neįeina). Blue in Geen ir Flamenco Sketches yra baladžių tipo. 

Kompozicijos (ir greitesnio tempo ir baladės) artimos modaliniam modaliniam džiazui.

Albumo populiarumas padarė meškos paslaugą kolektyvui – saksofonistai John Coltrane ir Cannonball Adderley nusprendė siekti solinės karjeros. 
 
Išsiskyrimą su Coltrane Miles išgyveno labai sunkiai. Kartu, vienas kitą organiškai papildę, jie grojo apie 5 metus. Jo gyvenime prasidėjo 2-oji krizė, kuri tęsėsi iki 1963 m.

Modal Jazz

Antrasis kvintetas

1963 m. atsigavęs po praradimų, Miles subūrė jaunų virtuozų (10-15 metų jaunesnių už Miles) grupę:  Ron Carter (bosas), 17-os Tony Williams (būgnai), 22-jų Herbie Hancock (fortepijonas) ir George Coleman (saksofonas). 

Šia sudėtimi buvo įgroti 2 albumai: "Seven Steps to Heaven“ ir „My Funny Valentine“. 

Po metų Coleman pakeitė saksofono virtuozas Wayne Shorter. Taip gimė žymusis Miles "Second Great Quintet" (1964-68 m.). Kaip ir anksčiau, didžiąją dalį kompozicijų (temų) rašė ne Miles, bet jis buvo kolektyvo siela, formuojanti stilių. Grupė toliau plėtojo modal jazz stilių (grojo ir cool jazz balades, ir hard bop greitesnio tempo kompozicijas). Jei seniau modal jazz kompozicijose buvo naudojami keli akordai, dabar vis dažniau apsiribojama viena derme be jokių harmonijos (akordų) keitimų. 

Muzikos pavyzdžiuose iš šio periodo: 

1965 m. LP „E.S.P.“: 2 kompozicijos: „E.S.P.“ (hard bop modal jazz) ir „Mood“ (cool modal jazz).

1968 m. LP „Nefertiti“ (paskutinis Miles akustinis albumas): 3 kompozicijos: 
  • „Nefertiti“. Savo sandara originali, nestandartinė kompozicija: melodiniai instrumentai (trimitas, saksofonas) daug kartų (7,5 min.) kartoja tą patį melodinį motyvą ir visai neimprovizuoja; daugiausiai, apgrodamas pasikartojančią temą, improvizuoja būgnininkas. 
  • „Fall“. Panašiai kaip „Nefertiti“ atveju, trumpa tema kartojasi daug kartų, bet šį kartą ji apipinama trumpomis improvizacijomis. Klausosi labai „skaniai“.
  • „Pinocchio“. Hard bop modal jazz.

Second Great Quintet



Jazz/rock (fusion)

Miles stebėjo pokyčius ritminės muzikos pasaulyje, o ten, viena vertus, plėtojosi free jazz, tačiau kita vertus – nepaprastai populiarėjo roko muzika. Vis labiau dominavo elektriniai ir elektroniniai instrumentai. Šioje situacijoje Miles Davis pasirinko aukso vidurį – jis nusprendė jungti roką su free, naudodamas modal jazz pagrindą (nekintamą dermę). Pradžioje daugelis jo grupės muzikantų su tuo nesutiko, bet vėliau patys pasuko tuo pačiu keliu.

Kompozicijos darėsi vis ilgesnės. Neretai jos užtrukdavo visą LP disko pusę (25 min.). Miles Davis vis labiau artėjo prie ritmiškai aktyvaus free transo. Viename žymiausių šio periodo LP „Betches Brew“ yra vietų (pvz., kompozicija „Miles Runs the Voodoo Down“), kurios primena John Cage aleatoriką („chaosą“), bet kadangi visa tai „užmaunama“ ant aiškaus akcentuoto ritmo, muziką galima klausytis gana komfortiškai. 

Muzikos pavyzdžiai: 
Ištraukos iš 1969-70 m. dvigubo LP “Bitches Brew, kuris laikomas pirmuoju fusion jazz albumu:
“Bitches Brew”. Elektro-akustinis free jazz peraugantis į jazz rock’ą.
“Miles Runs the Voodoo Do“. Free jazz „užmautas“ ant rock ritmikos. 
“Sanctuary“. Ramaus free epizodas. Įdomu, kad šioje kompozicijoje nėra jokio ritmo - tiesiog laisvas plaukimas ritmiškai neorganizuotoje faktūroje.

Jazzrock - Fusion


1970-ųjų Isle of Wight Festival (festivalis vykstantis saloje Anglijoje) dalyvavo ir Miles Davis grupė. Festivalio dalyvių skaičius (skirtingais šaltiniais jų buvo 600 000 – 800 000) buvo netgi didesnis nei Woodstock’o. Miles Davis grojo ištisinę 40 min. kompoziciją, kurioje koplikuotas fussion buvo jungiamas su free epizodais. Žemiau yra video, kuriame fussion stilius yra pačioje pradžioje, o free stilius prasideda maždaug nuo 7:00 minutės. Klausydamiesi atkreipkite dėmesį, kaip Miles Davis valdo savo komandą trimitu - kaip sugeba keisti muzikos nuotaiką, tempą, ritmą tiesiog sugrodamas tam tikrą frazę. 

Beje, šiame įraše galite rasti ir Chick Corea bei Keith Garret - du geriausius klavišininkus pasaulyje.

Fusion, funk jazz

Pagrindinė funk muzikos savybė ir skiriamasis bruožas yra tas, kad ji „konstruojama“ ant pasikartojančios, trumpos, ritmiškai aktyvios boso gitaros frazės ir akcentuoto mušamųjų ritmo. Stiliaus atsiradimui didelę įtaką padarė James Brown ir grupė “Funkadelic”. Lyginant su pastaraisiais Miles Davis funk jazz yra “aukštoji matematika” – tai grynai klausymuisi skirtas sudėtingas funky su komplikuota ritmika ir net free elementais.

Žemiau parodytas bene žinomiausias funky muzikos pavyzdys - James Brown "Sex Machine". 

Beje - šios muzikos tiesioginės ištakos yra juodaodžių religinės apeigos

Miles su funk stiliumi pradėjo eksperimentuoti 1970-71 m.  dvigubame LP  “Live-Evil”. Trimitu ėmė groti naudodamas gitarinį wah-wah efektą. Pradedant šiuo albumu Miles Davis vis dažniau epizodiškai ima groti elektriniais klavišais.

Muzikos pavyzdžiai iš 1970-71 dvigubo LP “Live-Evil”:
  1. Trumpa ištrauka iš kompozicijos „Sivad“, iliustruojanti Miles Davis naudojamą wah-wah efektą.
  2. Ištrauka iš kompozicijos :Funky Tonk“. Iliustruoja komplikuoto Miles‘iško funky jazz stilistiką.
  3. Ištrauka iš kompozicijos „Sivad“. Iliustruoja sudėtinius metrus. Improvizacija grindžiama metrų 4 – 3 – 4 – 5 kaita.


Miles Davis - Funk jazz - Sivad


Miles Davis - Funk jazz - Sivad



Beje, būtent Miles Davis pradėjo naudoti wah-wah efektą (elektroninį garso iškraipymą maigant pedalą sujungtą su mikrofonu) grodamas trimitu. Ironiška, kad wah wah techniką sugalvojo gitaristai tam, kad gitara labiau primintų trimito skambesį. Praėjo dešimtmetis ir Miles Davis pradėjo naudoti wah wah tam, kad jo trimito garsas primintų gitarą:

1972-1975 m. eksperimentai

Jimi Hendrix at the Fillmore West, Feb 1968

Apie Jimi Hendrix Miles Davis yra pasakęs: "I wish I’d had a chance to play with Jimi. But that’s okay – he’s playing with Coltrane now"
Kompozicijos ilgos, ištisinio plėtojimo, dažniausiai „konstruojamos“ ostinatinės (nuolat pasikartojančios) boso formulės pagrindu. Įterpiami intensyvaus free epizodai, naudojami indų tradiciniai instrumentai. Šio periodo kompozicijose garsas vis „sunkėjo“ – iniciatyvą perėmė elektrinės gitaros (kartais grojo net 2 solinės elektrinės gitaros), o pats Miles trimitu improvizavo vis rečiau. Šiam stiliui didelės įtakos turėjo Miles susižavėjimas Jimi Hendrix muzika. 

Kompozicijų kūrimo principas artimas abstrakčiojo ekspresionizmo tapybai – pasąmoniniai (tik šiuo atveju kolektyviniai) „čia ir dabar“ gimstantys impulsai, kurie jungiami į vientisą muzikinį darinį.

Šiuo laikotarpiu Miles vis daugiau svaiginosi alkoholiu ir narkotikais (senos bėdos). Sveikata ėmė šlubuoti. Buvo padarytos klubų operacijos. Kraujavo skrandis. Maža to, muzikantas pateko į autoavariją. Visiškai išsekintas (depresija, narkotikai) Miles beveik 6 metus nekoncertavo. 1976 m. žurnalas Rolling Stones paskelbė, kad Miles ant mirties slenksčio ribos. 

Muzikos pavyzdžiuose yra 4 trumpos ilgų kompozicijų ištraukos iliustruoja šio periodo stilių: transas, grindžiamas nuolatos kartojama boso ir mušamųjų ritmine formule, vis daugiau agresyvaus gitarinio skambesio, improvizamas trimitu traukiasi į antrą planą.

Transas


Paskutinis kūrybos periodas  1981-1991 m.

1979-1981 m. įrašė albumą „The Man With The Horn“. Kritikai pastebėjo, kad Miles muzika pastebimai „palengvėjo“. Be funk, fusion joje atsirado ir pop music elementų (Miles pirmą kartą savo kūryboje įvedė vokalą). 

Nuo 1981 m. Miles Davis vėl pradėjo koncertuoti. Nors per šį dešimtmetį įrašė įvairios stilistikos albumų, tame tarpe su žymiausiais fusion stiliaus gitaristais John McLaughlin, John Scofield, Mike Stern, apibendrinant reikia pažymėti, kad jo muzika lengvėjo. Miles „teisinosi“ tuo, kad visas ankstyvasis džiazas buvo populiarioji muzika. 

1985 m. albume „You‘re Under Arrest“ yra pergrota Michael Jackson „Human Nature“. 

1986 m. albume „Tutu“ Miles naudojo programuotus sintezatorius, semplus, loop‘us ir t.t. Albumas dedikuotas pirmajam Pietų Afrikos respublikos anglikonų archivyskupui Despond Tutu.

1990 m. parašė labai patrauklią autobiografiją "Miles". Kritikai sako, kad tai viena įdomiausių knygų apie džiazą. 

1991 m. paskutiniame savo LP „Doo-Bop“ Miles eksperimentavo su elektronine hip-hop muzika ir rap‘u. 

1991 m. liepą (keli mėnesiai iki mirties) Paryžiuje buvo surengtas grandiozinis koncertas, į kurį suvažiavo buvę Miles kolegos – praktiškai pasaulinis džiazo žvaigždynas. Taip buvo pagerbta džiazo legenda, o muzikantai paskutinį kartą turėjo progos pagroti su „Dievu“. 

Iškarpėlė iš paskutinio koncerto. Nors Miles Davis jame sugrojo, tačiau daugiausiai tiesiog stebėjo savo jaunuosius kolegas, kuriuos pats atrado ir užaugino:

Miles Davis mirė 1991 rugsėjį. Palaidotas Niujorke. 

Muzikos pavyzdžiai. Parinkti šio periodo kompozicijų ištraukos iliustruojančios „aplengvėjusį“ Miles Davis stilių.

Rap, Hip-hop ir pop


Comments