Džiazas: ragtime ir cakewalk

Du muzikos stiliai, kuriuose jau galime aiškiai justi džiazo elementus - tai Cakewalk ir Ragtime. Juos paskutiniuosius aptariame prieš pradėdami kalbėti apie "tikrąjį" džiazą:


Ankstyvasis Cakewalk atsirado XIX a. pradžioje, kaip ironiškas „pasityčiojimas“ iš baltųjų „menuetų“ (juodaodžiai stengdavosi apsirengti kuo prabangiau) arba pasivaikščiojimų švenčių progomis, skambant kariniams maršams, centrinėmis gatvėmis, alėjomis, demonstruojant savo statusą. Po Pilietinio karo (1865 m.), oficialiai panaikinus vergovę ir laisviau plėtojantis juodųjų kultūrai, šokis ėmė populiarėti kaip improvizacinės pramogos forma. 

Šokant ir grojant Cakewalk'us palaipsniui formavosi Ragtime'as, kuris, savo ruožtu, turėjo lemiamos įtakos džiazo atsiradimui. 

Pati pradžia - Baltųjų parodija:


Juodaodžiai po darbo tiesiog mėgdžiodavo baltuosius, jų šokius, kur eleganciją jie pabrėždavo taip labai, kad net atrodydavo komiškai
Menestreliai (prisimenta, kas jie?):


Populiarėjantį šokį į savo pasirodymus įjungė menestreliai (jis tapo privalomąja jų pasirodymų dalimi). Per menestrelių šou ironiškas šokis įgavo dar labiau groteskiškas formas. Susidarė paradoksali situacija: šokis, gimęs kaip baltųjų aristokrtų parodija, menestrelių pasirodymuose tapo juodųjų parodija (parodijos parodija).  
Konkursai ir pavadinimo kilmė:



Lygiagr
ečiai su menestrelių programomis sekmadieniais aikštėse buvo organizuojami juodaodžių šokėjų pramoginiai  cakewalk‘ų konkursai. Baltieji suvažiuodavo karietomis. Nugalėtojas gaudavo didelį pyragą (anksčiau šokis vadinosi „chockline walk“ arba „walk around“).

Tokie konkursai būdavo organizuojami turgaus aikštese, kaip pavyzdžiui ir Congo square.  
 
This image is from Historical Ziegfeld: http://ziegfeldgrrl.multiply.com/ Photos, vintage Ziegfeld music & video clips


Baltieji cakewalk‘ą pradėjo šokti apie 1890-uosius, kaip šokį-pakvailiojimą (sinkopuoti maršiuko žingsniukai, aukštai keliant kojas ir imituojantį „keistus“ juodukų judesius):

  
 
 

Scott Joplin (kompozitorius, garsus kaip ragtime'o kūrėjas) cakewalk‘us, kaip savarankiškus muzikinius kūrinėlius, pradėjo rašyti nuo 1893 m. Cakewalk‘ą kompozitorius įvedė ir į savo 1902 m. operą The Ragtime Dance. Pirmasis cakewalk‘as buvo atspausdintas 1899 m. – „Hello, My Baby“. Nors tuomet dar buvo sunku atskirti ragtime‘us nuo cakewalk‘ų, bet laikoma, kad pirmasis ragtime'as buvo atspausdintas 2 metais anksčiau - 1897 m. 

Kino kamera pirmasis cakewalk’as užfiksuotas 1903 m. – ten šoka dvi poros ir vienas solistas (visi juodaodžiai):

Tiek Cakewalk, tiek ir Ragtime žanruose kairioji ranka groja maršinį ritmą. Populiariausia (dominuojanti) cakewalk‘o ritminė melodinė formulė yra 4/4 metre - paprastoji sinkopė ir dvi ketvirtinės (arba vietoj 2 ketvirtinių, 4 aštuntinės). Pagrindinė ritminė formulė skamba taip: ti-ta-ti  ta-ta  arba  ti-ta-ti  ti-ti  ti-ti. Tačiau kartais būdavo naudojamas ir habaneros ritmas: tii-ti  ti-ti. Tikėtina, kad XX a. pradž. Argentinoje iš šokio panašaus į cake walk‘ą baltųjų aplinkoje atsirado šokis iš kurio vėliau išsirutuliojo tango. 

Žemiau pateikta keletas pavyzdžių klausymui
1-3 kūriniai: tai įprastiniai Cakewalk
4. 1908 m. Debussy parašė "Golliwog's Cakewalk". Golliwog - tai pliušinė lėlė, vaizduojanti juodaodį. XX a. pradžioje tai buvo populiarus vaikų žaislas, tačiau ilgainiui ji prarado populiarmą, kadangi buvo laikoma rasistine. Tuo metu, kai Debussy rašė Golliwog's Cakewalk, JAV jau dominavo ragtime'as. Europoje procesai, susiję su ritmine, afroamerikiečių tradicijomis grindžiama pramogine muzika, vėlavo.  

Cakewalk - music






Apie 1890-uosius, Cakewalk muzika po truputėlį pradėjo evoliucionuoti į Ragime. Pirmasis žinomas ragtima‘as „Harlem Rag“ (Tom Turpin) buvo sukurtas 1892, o natos atspausdintos tik 1897. Spausdintos natos pasiekė Europą ir XX a. pradžioje ėmė populiarėti ir ten (kaip matėme, Debussy parašė savo variaciją Cakewalk'o tema tiktai 1908 m.).

Ragtime'as yra ritmiškai (sinkopių prasme), melodiškai, harmoniškai, struktūriškai išplėtotas Cakewalk‘as. Kiti istorikai teigia, kad ragtime‘ai atsirado „suregintai (sinkopuotai) grojant tų laikų populiarius maršus, dainas, šokius bei operečių ištraukas. Ragtime‘ų struktūra, lyginant su tų laikų maršais (AABBCDCD), buvo laisvesnė. 

Ragtime‘as atsirado technologinių inovacijų sprogimo metu (elektra, elektros lempos, telefonas, fonografas, kinas, automobiliai, konvejeriai pramonėje, lėktuvai, dangoraižiai Čikagoje ir Niujorke). Tempas, vartotoijiškumas, hedonizmas keitė romantizmą, poeziją, filosofiją...  Iš esmės, tai buvo Futurizmo/dinamizmo filosofijos atspindys pramoginėje kultūroje. Baltųjų muzikoje sinkopės buvo žinomos nuo seno, bet jos niekad nebuvo naudojamos taip aktyviai – kiekybė paraugo į naują kokybę. 

Iš esmės, Ragtime‘o proveržį galima lyginti su ritminio bliuzo (rock‘n‘roll) proveržiu 6-ajame deš. Tai buvo naujos kartos „blogojo“ jaunimėlio (nebūtinai žemiausių socialinių sluoksnių) muzika, kurią jie pasivogė (Dieve, apsaugok) iš juodaodžių. Ragtime‘ai buvo uždraustas vaisius, kurį taip pat godžiai, kaip ir rock‘n‘roll‘ą 55-aisiais raškė baltųjų jaunimas. Blogasis jaunimas „ragino“ taip pat kaip vėlesnės kartos „rokino“. Skirtumas tik tas, kad roko laikais visi pirko diskus, o regtaimo laikais – natas. Regtaimas daužė į šipulius Viktorijos laikų moralę. Regtaimas ir Z. Froidas – to paties laikmečio produktas. 

Beje, kai regtime‘us ėmė pardavinėti natų pavidalu, ant natų viršelio dažniausiai būdavo vaizduojamas juodaodis, kad pirkėjas žinotų, ką perka. Lygiai taip rokenrolo laikais ant plokštelių buvo rašoma „race music“.


Žymiausias regtime kūrėjas – pianistas Scott Joplin (1868-1917). Scott Joplin tėvas buvo geležinkelininkas, bet grojo smuiku. Mama gražiai dainavo pritardama sau bandža. Trys šeimos sūnūs tapo muzikantais. Scott‘as buvo itin gabus, todėl tėvas jam nupirko seną pianiną. Kažkoks vokietis, pamatęs vaiko gabumus, mokė jį nemokamai. Taip Joplin susipažino su muzikos teorija, harmonija, studijavo klasicizmo ir romantizmo kompozitorius. 1885 (17-os metų) jis išvyko į Sent Liuisą ir ten pragyveno apie 20 metų. Sulaukęs 30-ies dar įstojo į juodaodžių muzikos koledžą, kur gilino muzikos teorijos žinias. Scott Joplin gerai grojo ne tik pianinu, bet ir kornetu, vadovavo įvairiems kolektyvams, koncertavo kaip solistas, akompanavo įvairią muziką. Rašė dainas, valsus, pjeses. 

Kaip ragtime‘ų kompozitorius Joplin išpopuliarėjo tik gyvenimo pabaigoje. Žymiausias jo kūrinys – „Maple leaf“, sukurtas 1899 - taip pavadintas todėl, kad pirmą kartą jį sugrojo „Maple leaf“ klube (klube buvęs būsimasis leidėjas pasiūlė išspausdinti kūrinio natas). Tai buvo labai netikėta, nes Ragtime'ai buvo laikome "prasčiokų" muzika, ir iš jų leidybos užsidirbti buvo sunku. Tačiau šio kūrinio per  6 mėn. buvo parduota daugiau kaip 200 000 egz. Pradžiugintas tokios sėkmės, Scott nusprendė, kad ragtime'as - tai jo ateitis. Jis sukūrė mažiausiai dar 32 ragtime'us, parašė regtaimų kūrybos vadovėlį. Beje, kartais boso (kairės rankos) partijoje jis įvesdavo ne maršo, o , pvz. tango, ritmą. 

Beje, Scott Joplin taip rimtai pažiūrėjo į ragtime'us, kad netgi pradėjo kurti ragtime operas. 1903 parašė pirmąją pavadinimu „A Guest of Honor“ (atlikta vos porą kartų). 1907 persikėlė į Niujorką, ir 1910  čia parašė antrąją savo operą - „Treemonisha“, kurią 1911 metais savo lėšomis išspausdino. Kadangi operos niekas nestatė, mėgino pastatyti ją pats, savo lėšomis, tačiau tai nepavyko. Opera galiausiai buvo pastatyta tik 1975 metais Brodvejuje. 

Kiti žymiausi regtaimų kūrėjai buvo Tom Turpin (1871-1922) - pirmojo ragtime'o autorius, James Scott (1886-1938) ir baltasis (Scott Joplin protege) Joseph Lamb (1887-1960). Žemiau pateikiame klasikinio ragtime'o pavyzdžius. 

Ragtime - music


Beje, ragtime'ai turėjo gana aiškią muzikinę struktūrą (priešingai, negu kitos džiazo ištakos šaknys - afroamerikiečių dainos). Keletas pavyzdžių - struktūrų iš aukščiau pateiktų muzikinių kūrinių:
1-2. Maple Leaf Rag: A - A - B - B - A - C - C - D - D
3. The Entertainer: Įž.  -  A  - A  -  B  -  B  -  A  -  C  -  C  -  Įž.  -  D  -  D
4. Ragtime Oriole: Įž.  -  A  -  B  -  B  -  A  -  C  -  C  -  D  -  D  - D1  -  D1

Ragging'as 

XX a. pradžioje regtime‘ai taip išpopuliarėjo, kad imti rengti net konkursai. Atlikėjai varžydamiesi dažniausiai imdavo populiariausias nesinkopuotas tų laikų melodijas (nuo dainų iki klasikos) ir jas atlikdavo kaip ragtime‘us – kuo įmantriau sinkopuodavo (laužydavo ritmą). Tai buvo vadinama "ragging". 1904 m. Sent Liuise buvo suorganizuotas „ragging'o“ konkursas, kaip pasaulinės ekonomikos pasiekimų parodos kultūrinės programos dalis - tai rodo, kad tuo metu Ragtime'o muzika jau buvo įgavusi pripažinimą.

Žemiau pateikiame keletą pavyzdžių, kai klasikinės melodijos yra "ragging'amos":
1. Šumano "Kareivio maršas" - pirmiausiai pateikiama "normali" melodija, tuomet ragging'as.
2. Steve Faster - vėlgi romantiška melodija, kuri po to paverčiama į ragga.
3-4. Rachmaninovo preliudas cis-moll op. 3. Nr. 3 pateikiame preliudo ištrauką, o Nr. 4 - ragging variantą. Šio kūrinio istorija tokia, kad George Cobb, išprovokuotas draugo, kavinėje suregino žymųjį Rachmaninovo preliudą. Baigęs groti Cobb‘as atsisuko ir išsigando – už nugaros stovėjo pasaulinė žvaigždė – Rachmaninovas. „Graži melodija, - pasakė kompozitorius, - bet ritmas neteisingas...“
5. Ferenco Listo "Vengriškoji rapsodija". Čia pateikiamos ištraukos iš klasikinio kūrinio. O žemiau yra video, kur nufilmuota, kaip du pianistai ji "perdirba". 

Ragtime - ragging


O čia pavyzdys, kaip skamba "Vengriškoji rapsodija" ragtime stiliumi. Matome esminį skirtumą - Ferencas Listas Vengriškoje rapsodijoje ima liaudies melodijas, tačiau interpretuoja jas su didele pagarba, kaip kažkokią vertybę. Tuo tarpu čia - tiesiog žaidimas, visos tautos "didybės", "dvasingumo" idėjos iš muzikos pašalinamos. Tačia pamastykite patys - o kuris atlikimas jums labiau patinka?


Beje, čia pateiktas mišinys - moteris atlikėja groja gryną ragtime'ą, o vyras atlikėjas jau groja "stride" stiliumi - ankstyvuoju džiazo stiliumi. Ragtime“ų įtaka "stride" fortepijoninį stilių ir "boogie woogie" yra didžiausias šio stiliaus nuopelnas džiazo istorijai. Pačiame įrašo gale matome galutinę ragtime'ų evoliucijos pakopą - "Dixieland Jazz". Šis procesas vyko I pasaulio karo metais. Ragtime‘ai, nepaisant sinkopinio aktyvumo, nebuvo džiazas, nes juose nebuvo improvizuojama. 


Šiais laikais ragtime'as pirmiausiai yra asocijuojamas su Scott Joplin (kadangi būtent jo kūryba padarė įtaką vėlesniam džiazo atsiradimui). Tačiau tuo metu, kai ragtime'as buvo gyvas, jo karaliumi laikytas Irving Berlin. Gimęs žydų imigrantų iš Rusijos šeimos (iš Tiumenės, Sibire), jis buvo vienas žymiausių visų laikų JAV dainų kūrėjų (parašė virš 2000 dainų). Irving Berlin turėjo savo ragtime "orkestrėlį" - Alexander‘s Ragtime Band. 

Čia svarbus aspektas - tuo metu, kai ragtime'as buvo populiarus, jis dažnai buvo atliekamas vokaline forma. Tik šiais laikais mes ragtime'ą asocijuojame su pianinu. O tuomet tai buvo daugiausiai dainos, tokios kaip ši 1911 m. Irving Berlin atliekama daina

Kita vertus, kaip tik tuo metu pianinas buvo pripažįstamas ir garbinamas kaip geriausias, universaliausias muzikinis instrumentas - vėlgi, galime tai išgirsti Irving Berlin dainoje:

„YouTube“ vaizdo įrašas


Beje, ši meilė fortepijonui neišnyko ir vėliau. Nuostabiai gražiai fortepijoną apdainuoja Billy Joel ir Ray Charles savo kūrinyje "My Baby Grand". Jiems tai - ištikimiausias, geriausias, supratingiausias gyvenimo draugas:

Comments