Džiazas: Senieji ir naujieji gospelai

Spiričiueliai (Negro spirituals) – afrikiečių (vergų) darbo dainų ir krikščionių religinių giesmių lydinys.  Seniesiems spiričiueliams būdingas sinkopinis ritmas, pentatoninė dermė ir improvizacija. Nors vergai iš Vakarų Afrikos buvo vežami ir į Lotynų Ameriką, spiričiuelių (vėliau ir gospelų) tradicija susiformavo tik Šiaurės Amerikoje.

Yra labai sudėtinga atskirti Spiričiuelius nuo Gospelų. Gospelai yra kildinami kilo iš Spiričiuelių, tačiau abu šie žanrai yra beveik vienodi. Kadangi Spiričiueliai yra senesni, jie yra paprastesnės  struktūros, ir labiau atspindi vergijos sunkumus (tiek muzika, tiek tekstas yra skausmingesni). Pagrindiniai Spiričiuelių ir Gospelų skirtumai yra šie:

  • Gospelų melodija yra paprastesnė, lengviau įsimenama
  • Gospeluose dažnai pasitaiko pasikartojantys priedainiai
  • Jei gospelai daugiabalsiai, balsovadoje juntama europinės harmonijos įtaka
  • Gospeluose labiau pasireiškia sinkopinis ritmas. Todėl gospelai dažniausiai giedami pritariant instrumentais
  • Nuo XIX pabaigos gospelus dažniausiai kurdavo jau kažkokį muzikinį lavinimą turėję asmenys, todėl jų harmoninė struktūra, balsovada darėsi vis sudėtingesnė

Toliau Spiričiuelius ir Gospelus bendrai vadinsime Afroamerikiečių religine muzika.

Afroamerikiečių religinė muzika ženkliai skiriasi nuo įprastinės vakarietiškos religinės muzikos. Abi religinės muzikos rūšys siekia garbinti dievą, tačiau skiriasi kelias, kuris yra pasirenkamas. Vakarietiška bažnyčia, kaip ir civilizacija, yra racionali, orientuota į protą, struktūrą. Dievas yra suvokiamas racionaliais apmąstymais, dievo garbinimas – susilaikymu arba kančia (savitvarda). Tuo tarpu afroamerikiečių kultūra yra išsaugojusi pirmykštį santykį su religija, kuris yra pagrįstas transu, nirvana. Apibūdinant trumpai – vakariečių santykis su diev yra dvasinis, o afroamerikiečių – kūniškas.

Vakarai tiktai nuo XX a. pradžios palaipsniui pradeda atpalaiduoti kūną nuo nuodėmingumo suvaržymų, kuriuos pusantro tūkstančio metų taip atkakliai diegė krikščionių bažnyčia. Būtent todėl džiazas ir rokas taip lengvai „prasimušė“ į vakariečių jaunimo kultūrą – jiems ši muzika atsakė į jų „užspaustus“ instinktus.

Nors vergai buvo vežami į JAV jau nuo XVII a. vidurio, tačiau Afroamerikiečių religinė muzika pradėjo formuotis tiktai XIX a. Kas tuo metu vyko? Baltieji, suvokdami, kad juodieji vis tik yra žmonės, nuo pat pradžių bandė juos krikštyti. Tačiau iš pradžių jie bandė priversti juodaodžius adaptuoti prie savo religijos tradicijų, kas buvo labai sunku (didžiuliai temperamento skirtumai). Ilgainiui vergų skaičius didėjo, kol galiausiai XIX a. pradžioje pasiekė tą kritinę masę, kai organizuotai sukilę jie galėjo pridaryti daug problemų (pirmieji sukilimai prasidėjo jau 1663 m.). Taigi, baltieji suprato kad su juodaodžiais reikia pradėti skaitytis. Beje, čia nėra nieko naujo – senovės Romoje vergvaldžiai tam tikru periodu privalėjo savo vergus rengti taip, kad jie būtų panašūs į laisvus žmonės, vien tik tam, kad patys vergai nesuvoktų kiek daug jų yra.

Galiausiai 1791 m. įvyko Haičio revoliucija, kai juodaodžiai sukilo, išvijo baltuosius ir pabandė gyventi laisvai. Nors jie faktiškai nesugebėjo užtikrinti pakankamos visuomeninės struktūros (apie 6000 JAV buvusių vergų 1824 m. persikėlė gyventi į Haitį, tačiau daugelis grįžo atgal į JAV, nes sąlygos ten buvo „pernelyg sunkios“), tačiau baltieji pasimokė – perlenkti lazdos negalima. Juodaodžiai, paragavę laisvės, drąsiau reiškė savo religinius įsitikinimus (tiksliau – drąsiau naudojo sau priimtinas formas jiems reikšti), o baltieji tai toleravo.

Reikia pastebėti, kad juodųjų bažnyčių yra didžiulė įvairovė. Todėl ir gospelų, spiričiuuelių stilių įvairovė taip pat milžiniška (nuo tradicinio iki repo). Juos vienija tiktai bendra tematika – religija. O atlikimas – svarbiausia toks, kuris sugeba įvesti į transą. Juodaodžių mišios yra panašios į gerą koncertą: prasideda ramiai, nuo bliuzo, tuomet pašneka / padainuoja po truputį didindami intensyvumą. Tiktai užauginus „įtampą“ iki maksimumo prasideda tos tikrosios giesmės, kurios yra ilgos, kaip „geriausi“ vežantys gabalai per roko koncertus.

Keletas pavyzdžių vizualiai - kaip organizuojamos mišios:

Deitrick Haddon - Mighty God


Israel Houghton - MaLinda Sapp Funeral


Jennifer Hudson - Christmas Gospel Medley


Čia pavyzdys iš Lotynų amerikos. Atkreipkite dėmesį, kaip būgininkė pameta lazdelę, ir nė kiek nesutrikusi groja viena ranka, kol kita pagauna lazdelę ore ir tęsia pasirodymą.

MARTHA MUNIZZI & SHIELA E. - GLORIOUS

Beje, juodieji nemėgo Džimio Hendrikso, nes jis „perdavė“ tą šventą transo kultūrą  baltiesiems, kurie ją suvulgarino. Baltieji roko, bliuzo, džiazo klausosi nesuprasdami jų muzikos gilesnės prasmės. Taip, beje, Lietuvoje yra švenčiamas Helouvynas – paimtos tiktai tos tradicijos dalys, kurios yra „smagios“ (persirengti ir vaipytis). O gilesnės prasmės ir simbolikos niekam nereikia. 


Senieji gospelai-spiričiueliai be harmoninio pritarimo. Tai seniausia gospelų forma kai giedama pritariant pliaukšint delnais, mušant kojomis arba vos keliais paprastais mušamaisiais instrumentais. 

Nr. 1. Raudas primenantis gospelas su vienintele ritmine atrama 3-iojoje ketvirtinėje (ištrauka).
Nr. 2. Savo struktūra darbo dainas primenantis gospelas (ištrauka).
Nr. 4. Gospelas, kuriame naudojamas improvizacinis daugiabalsumas (ištrauka). 

Senieji gospelai be harmoninio pritarimo


Gospelai su instrumentiniu pritarimu. 

Nr. 1. Gospelas, kurį giedant laikomasi vienos dermės (tarytum vieno akordo), o ne harmoninės struktūros.
Nr. 2. Gospelas su improvizacine rečitatyvine įžanga. Harmoninės struktūros taip dar nėra.
Nr. 3. Daugiabalsis gospelas su aiškia harmonine struktūra ir priedainiu. Balsovada improvizacinė.
Nr. 4. Sudėtingesnės harmoninės struktūros gospelas su pasikartojančiu priedainiu ir daug kartų pasikartojančiais priedainio segmentais.

Gospelai su instrumentiniu harmoniniu pritarimu


Šiuolaikinio gospel music pavyzdžiai

Gospelus vienija religinis tekstas, bet formos, ritmo, struktūros net stiliaus prasme jų įvairovė yra neribota. Tuo galima įsitikinti paklausius keliolikos čia pateiktų trumpų ištraukų, kurios (labai sąlyginai) suskirstytos į stilius. Kaip minėta, gospelai yra ilgi, nes juos giedant palaipsniui siekiama pasiekti transo būseną. Čia pateiktos tik trumpos ištraukos gospelų stilistinei įvairovei iliustruoti. 

Šiuolaikinio Gospel pavyzdžiai



Comments