Džiazas: Stride


Ragtime ir Cakewalk
, nors ir labai primena džiazą, vis dėl to dar nėra džiazas. Pirmasis tikras džiazo stilius, atsiradęs iš ragtime, yra Stride (angl. eisena, bėgimas) stilius (jis plėtojosi kartu su diksilendo stiliumi, apie kurį kalbėsime vėlesnėse paskaitose). Stride stiliaus susiformavimui didžiausią įtaką padarė rytų pakrantės afroamerikiečiai (Harlemas, Niujorkas).

Iš ragtime'o jis paveldėjo tolygiai (maršiškai) skambančią bosinę liniją, tačiau jau su variacijomis. Apskritai, stride stiliaus atlikėjai kur kas geriau negu ragtime atlikėjai valdė kairę ranką. Kairiosios rankos partijoje trigarsius keitė sudėtingesni akordai, šuoliai tarp bosinės natos ir akordų galėjo būti didesni, lygus maršinis ritmas kartais buvo keičiamas svingu, tarp maršo vis dažniau buvo įterpiamos oktavų harmoninės slinktys. Tačiau esminis dalykas buvo tai, kad stride stiliuje, skirtingai nuo regtaimų, buvo improvizuojama ir dešiniąja, ir kairiąja rankomis. Stride stiliaus muzikos nebeįmanoma užrašyti natomis.

Pastebėtina, kad padaugėjus improvizacijos, pati muzikos struktūra gerokai supaprastėjo, kadangi improvizuojant lengviau naudoti supaprastintą melodiją, harmoninę slinktį (lengviau klausytojui suprasti, ir atlikėjui atlikti). 

Kaip ir ragtime'o atveju, išpopuliarėjo konkursai, kur pianistai varžydavosi, kas geriau moka stride'inti. Atlikėjai rengdavosi ir elgdavosi ekstravagantiškai, mėgindavo nustebinti ne tik atlikimu, bet ir elgesiu. Reikia pastebėti, kad tuo metu atlikimas nebuvo toks "švarus", kaip šiais laikais. Svarbiausia atliekant buvo energetika, originalumas, netikėtumas ir improvizacija. Manytina, kad ir Šopenas ar Listas negrojo taip švariai, kaip mes pripratę juos dabar girdėti, kadangi dabartinis atlikimas yra "nugludintas" laiko ir iškaltas natose. Tuo tarpu jų laikais tai būdavo gyva improvizacija.


 
       


Kreolas, ankstyvojo džiazo pianistas, kompozitorius ir diksilendo vadovas. Pagal veiklos pobūdį - vagis, banditas, savadautojas, spekuliantas, lošėjas, narkotikų prekeivis, alkoholikas – visų blogybių, kuriomis respektabilioje baltųjųj aplinkoje buvo kaltinamas džiazas, įsikūnijimas. Muzikanto karjerą pradėjo 14-os metų amžiaus, Storyville kvartalo viešnamiuose Naujajame Orleane (tuo metu jie vadinosi "a sporting house”). Nuo 1904 su grupe keliavo po Pietų Ameriką (tame tarpe ir kaip menestrelis), o apie 1910-uosius patraukė link Čikagos ir Niujorko. 

Jo kompozicija "Jelly Roll Blues" buvo pirmoji natomis atspausdinta jazz’o kompozicija (1915). Žymųjį standartą “King Porter Stomp” parašė dar 1906 m. Pirmąjį savo įrašą “Grandpa’s Spells” padarė gan vėlai – tik 1923 metais. 1926 m. pasirašė kontraktą tuo metu prestižiškiausia įrašų kompanija „Victor“  - Jelly Roll Morton & His Red Hot.

Jo muzikai didžiausią įtaką darė bliuzo melodijos, harmoninė struktūra ir ragtime ritmika. Vienas pirmųjų ėmė svinguoti, teigdamas, kad jazz‘as turi turėti lotynų amerikos melodijų atspalvį. Morton‘ui labai patiko lotynų amerikietiški ritmai. 

Su savo grupėmis grojo tipinį polifoninės stichinės improvizacijos džiazą. Kadangi kuklumu nepasižymėjo, viešai skelbėsi džiazo muzikos pradininku (nors iš tiesų laikoma, kad pirmasis džiazo muzikos atlikėjas buvo James P. Johnson). Kai 3-iajame dešimtmetyje ėmė formuotis svingo stilius, kuriame stichinės polifonijos nebeliko, Morton tai priėmė kaip džiazo muzikos supaprastinimą – degradaciją. Jam darėsi vis sunkiau surasti muzikantus, kurie su juo grotų "tikrąjį" seno stiliaus džiazą. 

Nors, kaip minėta, buvo kompozitorius ir vadovavo diksilendo grupei, tačiau didžiausią įtaką džiazo istorijoje paliko kaip pianistas - formuojantis stride stiliui ir boogie woogie. Išsiskyrė tuo, dešinės rankos nykščiu grodavo (arba improvizuodavo melodiją), o likusiais tos pačios rankos pirštais harmonizuodavo.

Žemiau yra iškarpa iš filmo The Legent of 1900.  

Šiame įraše yra keletas įdomių detalių:
  • Atkreipkite dėmesį į Mortoną vaizduojantį aktorių - parinktas tikras "mačo", kriminalistinis veikėjas (koks Mortonas ir buvo). 
  • Prieš grodamas Mortonas išgeria taurę viskio. Kaip žinome, blaivi klasikinio stride muzikantai praktiškai negrodavo. 
  • Atlikdamas pirmą kūrinį Mortonas ant pianino padeda cigaretę. Per visą kūrinį, nuo cigaretės nenubyra pelenai - tai parodo, kaip švelniai sugeba groti pianistas.
  • Baltasis, atsakydamas, sugroja pabrėžtinai egzaltuotą Mocarto lopšinę. Tai - jo atsakas Mortonui, rodantis, kad Mortonas nieko ypatingo nepademonstravo. 
  • Antroju bandymu, Mortonas groja sudėtingesnį kūrinį, kuris atspindi jo kreolišką kilmę ir pomėgį lotyniškam ritmui - šitos muzikos bazė yra habanera. 
  • Baltasis atsako pagrodamas lygiai tokį patį kūrinį, tačiau atlikdamas jį virtuoziškiau. Tačiau publika to nepastebi. Čia yra istorinis momentas - išties, dauguma džiazo muzikantų mokėsi groti "iš klausos", jie nebuvo pabaigę profesionalių džiazo mokyklų. Nors publika ir neįvertino, tačiau Mortonas suprato, ką padarė baltasis oponentas, ir todėl - susinervino.
  • Galiausiai Mortonas išsitraukia savo galingiausią ginklą - "Finger braker". Tai - nepaprastai sudėtingas atlikti kūrinys.  Tai jau - tikrasis stride stilius. Atlikęs kūrinį Mortonas pilasi šampaną
  • Baltasis - atsako jau visiškai ne džiazu, o modernistiniu stiliumi, kuriame skamba rachmaninovo ir listo stiliaus elementų. Čia yra simbolikos, mat ankstyvieji džiazo atlikėjai dažnai jautė kompleksą prieš muzikinį išsilavinimą turėjusius klasikinės muzikos atlikėjus. Todėl "pergalingas" kūrinys vis tik - klasikinis.
Žemiau pavaiduota, kaip "Finger braker" atliekamas greitu tempu:

Na, o čia yra dar pora Mortono kūrinių:

Jelly Roll Morton



   

Jis yra laikomas pirmuoju tikro džiazo atlikėju, tačiau taip pat užsiiminėjo ir kompozicija. Buvo savamokslis (mokėsi iš Scott Joplin ragtime'ų). Sulaukęs 20-ies keletą metų lankė privačias muzikos pamokas, kad gautų nors kiek "klasikinės" muzikos žinių. Apskritai, buvo panašaus būdo kaip Scott Joplin: kuklus, uždaras, nearogantiškas, nesireklamuojantis. 

Žymiausi kūriniai: “Carolina Shout”, “The Charleston”  (parašytas 1925-ų miuziklui “Runnin’ Wild”), 1927 kompozicija fortepijonui ir orkestrui “Yamekraw”.

James P Johnson



Pianistas, kompozitorius. Gal net labiau kompozitorius, nes, sprendžiant iš įrašų, groja spontaniškai ir nešvariai. Kilęs iš muzikalios šeimos - mama grojo banža menestrelių šou, taip pat mokėjo groti pianinu, vargonais. Būtent mama jam davė pirmąsias muzikos pamokas. Tėvas (žydų kilmės) mirė kai berniukui buvo 2-eji. Mama ištekėjo už kito vyro. 

I pasaulinio karo metu Willie Smith tarnavo kariuomenėje – grojo mušamaisiais orkestre. Grįžęs iš kariuomenės ėmėsi pianisto karjeros Niujorke. Geriausius savo įrašus jis padarė 1925 metais, tačiau teiko laukti senatvės (laimė, gyveno ilgai), kol gavo tarptautinį pripažinimą kaip džiazo legenda.
 

Žemiau galite paklausyti jo kūrinio "Finger buster":

Include gadget (iframe)



J. P. Johnson mokinys, savo populiarumu pralenkęs mokytoją. Jis dažnai lyginamas su Luisu Armstrongu, nes ne tik puikiai skambino, grojo vargonais (buvo pirmasis, kuris tradiciniais vargonais grojo sinkopinę muziką, pvz.,“St. Louis Blues” - žr. žemiau pavyzdį). Tuo pačiu jis galėjo groti ir Bachą. 

Buvo labai produktyvus; 1922-1929 įgrojo 50 plokštelių (3 min.); 1934-1943 bendradarbiaudamas su “Victor” įrašų kompanija įrašė daugiau kaip 500 dainų. Parašė muziką 3 filmams, o David Lynch jo vargonais atliekamą kompoziciją panaudojo filme “Eraserhead”. Ne vienas jo kūrinys tapo džiazo standartu.  

Thomas Fats Waller gerai dainavo, buvo puikus šoumenas. Žemiau yra pora jo filmuotų įrašų pavyzdžių, kur matyti jo ekspresija ir dainavimo stilius.



Augo muzikalioje 11 vaikų šeimoje (pilnametystės sulaukė 5 vaikai, kiti - mirė). Thomas buvo jauniausias vaikas. Vargonais bažnyčioje pradėjo groti 14-os. Paauglystėje pradėjo kurti regtaimų stiliaus kompozicijas. Nuo 15-os grojo fortepijonu kabaretuose ir teatruose. Pirmuosius įrašus fortepijonu padarė 18-os. Teigiama, kad 22 metų pianistą gatvėje pagrobė Capone gangsteriai ir nusigabeno į savo vakarėlį. Waller buvo paleistas po 3 parų visiškai girtas ir su keliais tūkstančiais grynųjų kišenėse (Capone pasakė, kad tai arbatpinigiai). 

Na, o šio atlikėjo populiarumą geriausiai turbūt atspindi laidotuvės: ten dalyvavo 4000 žmonių. Palaikai buvo kremuoti ir iš lėktuvo išbarstyti virš Harlemo. 

Geriausios stride stiliaus kompozicijos: "Handful of Keys", "Smashing Thirds", "Numb Fumblin'", "Valentine Stomp" (visi 1929):

Thomas Fats waller



Vienas žymiausių stride stiliaus pianistų, galima sakyti, kad, kartu su James P. Johnson, jis apie 1919 metus tą stilių ir suformavo. 

Buvo mažo ūgio, bet turėjo dideles plaštakas ir ilgus pirštus, todėl klausytojų pasigėrėjimui galėjo groti paraleles oktava + kvarta (tai 11 klavišų), ir dar įtarpdamas tarpines natas.

Nuo vaikystės keliavo su menestrelių vaidinimais. 1910 metais (23-jų) apsistojo Harleme, kur pradėjo intensyvią pianisto karjerą. Daug komponavo, ne tik džiazą, bet ir ragtime‘us. Vienas (to periodo) žymiausių – „Nothing“, 1908. Būsimajam stride būdingos bosinės slinktys, paįvairinančios maršinį ragtime‘mų ritmą, aiškiai matyti jau šiame kūrinyje:


Tai iliustruoja, kad perėjimas į stride nebuvo revoliucija - greičiau natūrali palaipsninė ragtime‘ų evoliucija juos gropjant vis sudėtingiau ir virtuoziškiau.

1923-26 Brodvėjuje buvo pastatyti 3 jo miuziklai. 

Buvo verslus ir vienas iš nedaugelio juodųjų muzikantų susikrovęs milijoninius turtus. 

Luckey Roberts










 
 

Pianistas, padaręs (kartu su Art Tatum) didžiausią įtaką (visomis prasmėmis) moderniai džiazo pianino muzikai. Kadangi gyveno ilgai ir aktyviai koncertvo iki pat mirties, jo atlikimo stilius kito – po II pasaulinio karo jis nutolo nuo stride perimdamas bop‘o tradicijas. 

Earl Fatha Hines buvo vienas pirmųjų atlikėjų, pasukusių nuo aktyviai sinkopinės regtaiminės melodikos prie lygesnės svinguotos melodinės linijos (iki tol labiau būdingos pučiamaisiai atliekamam džiazui). Vienas pirmųjų dešiniosios rakos improvizacijose (ir melodijose) naudojo paraleles oktavas. Pats teigė, kad taip darė todėl, kad kitaip jo solo partijų niekas negirdėdavo, nes vokalistai dainavo į megafonus, o koncertiniai fortepijonai  džiazo atlikėjams dar buvo prabanga.

Kadangi fortepijono natos, lyginant su pučiamųjų garsu greitai gęsta, jis solo improvizacijose vis dažniau naudojo įvairiausius „tremolo“, kurie nelesdavo užgęsti garsui. Jo muzika išsiskyrė sudėtinga ritmika „out of beat“ – dėl to savo amžininkų buvo nemėgiamas kaip atlikimo partneris - mat jį būdavo labai sunku prognozuoti.

Augo muzikalioje šeimoje: tėvas grojo kornetu ir vadovavo savo orkestrui. Pamotė bažnyčioje grojo vargonais. Nuo vaikystės grojo tėvo orkestre kornetu, bet taip pat mokėsi klasikinio pianino. Nuo 11-os vietinėje bažnyčioje pradėjo vargoninkauti. 17-os pradėjo groti Pitsburgo naktiniuose klubuose – pirmasis kontraktas: 2 maitinimai kasdien ir 15 USD per savaitę.

1921 Hines kartu su vokalistu Deppe tapo pirmaisiais afroamerikiečiais groję Amerikos radijuje. 1925 persikėlė į Čikagą (to meto džiazo centrą). Čia jis susitiko su Armstrong‘u. Louis buvo 24-eri, o Hines – tik 21-eri. Abu gerai sutardavo, kartu muzikuodavo (Hines žymiajame Louis Armstrongo "Hot Five" pakeitė Louis žmoną). Abu tapo ryškiausiais to meto džiazo novatoriais. Tuo metu jie įrašė (kai kurių istorikų nuomone) geriausias visų laikų jazz’o kompozicijas: "West End Blues", "Tight Like This", "Beau Koo Jack", "Muggles".

Nuo 1928 iki pat karo vadovavo savo big band’ui (tai buvo vienas žymiausių orkestrų). Orkestras grojo Grand Terrace Café (Čikagoje) - klubui, kuris priklausė Al Capone’ei. Hines buvo Al Capone’s “Mr. Piano Man”. Orkestro atliekama muzika buvo gyvai transliuojama visose JAV. Šias transliacijas girdėjo ir jaunasis Art Tatum (žr. žemiau), kuriam Hines tapo jo didžiąja siekiamybe. 

Hines orkestras buvo vienas pirmųjų, kuris išdrįso gastroliuoti ir Amerikos Pietuose. Neapseita ir be teroristinių išpuolių – prieš jų koncertus buvo sprogdinami užtaisai, kad paskleisti paniką ir nutraukti gastroles. Vergovės dvasia dar buvo gaji...

Hines savo virtuozinę techniką perkėlė į orkestro partijas. Tokiu būdu jo big band‘as tapo savotišku inkubatoriumi būsimiesiems bop‘eriams (orkestre grojo Gilespis, Parkeris). Karo metais Hines orkestrą ištiko krizė – į orkestrą jis ėmė kviestis net moteris (stygininkes), nes vyrai buvo imami į karo tarnybą. Kaip pianistas grojo pas Elingtoną ir kitus žymiausius to meto orkestrų vadovus. 

1946 autokatastrofoje patyrė sunkią galvos traumą, dėl kurios labai suprastėjo jo rega. Orkestro vadovo karjeros teko atsisakyti. Po karo prasidėjus diksilendo renesansui, 1948 Hines prisijungė pire Armstrong -  "Louis Armstrong and his All-Stars". Kolektyvas edzistavo 3 metus. Hines grojo beveik aklas. 

Nuo 1964 (jam virš 60) prasidėjo Hines, kaip solisto atgimimas. 5 metus iš eilės jis buvo renkamas geriausiu džiazo pianistu. Koncertavo po visą pasaulį, o 1966 apsilankė ir Tarybų sąjungoje bei per 1,5 mėn. sugrojo 35 koncertus (Kijevo sporto rūmuose jo klausėsi 10 000 minia). Hines grojo solo per Elingtono laidotuves, 2 kartus atliko rečitalius Baltuosiuose rūmuose: viešint Prancūzijos prezidentui ir popiežiui. 

1969 jam buvo specialiai pagamintas ir padovanotas vardinis „Steinway“-us. Praktiškai nei vienas, išskyrus Armstrong‘ą, ankstyvojo džiazo atstovų nebuvo taip visapusiškai dokumentuotas (įamžintas) kaip Hines. Jam padėjo tai, kad jis išgyveno 80 metų ir sulaukė laikų kai džiazas tapo gerbiama muzika, ir jo istorija pradėta domėtis. Ironiška, bet gausiausiai įrašinėjamas jis buvo vėlyvajame amžiuje, ir tuo metu jo stilius jau seniai nebebuvo stride. Nuo 1928 jis aktyviausiai užsiiminėjo orkestro vadovo veikla, todėl stride periodo solo kokybiškų įrašų nėra daug. 

Pats Hines sakė, kad dažniausiai visuomenė įvertina nusipelniusius tik po jų mirties, o jam ta prasme, labai pasisekė. Paskutinį koncertą sugrojo kelios dienos iki mirties.

Earl Fatha Hines



Portrait of Art Tatum, Vogue Room, New York, N.Y., between 1946 and 1948
Vienas ryškiausių visų laikų jazz‘o virtuozų, paskutinysis senosios stride kartos atstovas, nutiesęs kelius į modernesnį fortepijoninio džiazo stilių. Iki bebop eros buvo laikomas geriausiu džiazo pianistu. Tačiau pats Bebop, kaip stiliaus negrojo, todėl po II pasaulinio karo jo šlovė ėmė palaipsniui blankti. Skirtingai nei boperiai, improvizuodamas laikėsi melodijos, jos harmoninės struktūros, nors tai darė virtuoziškai, panaudodamas platų techninių išraiškos priemonių arsenalą (išnaudojo visus fortepijono registrus nuo žemiausių iki aukščiausių natų). Kai kuriems (ir anksčiau, ir dabar) Tatum stilius nepatinka - jame „per daug natų“, t.y.  gausiai smulkiomis natomis prisodrintas, ornamentuotas stilius. 
Visus stebino tai, kad Tatum preciziškai grodavo pasažus net būdamas gerokai apgirtęs. Nors buvo tikras strideris, bet abi rankas (smulkios motorikos prasme) valdė vienodai tobulai.

Tatum repertuarą sudarė populiarūs standartai ir Brodvėjaus teatrų muzika, t.y. jis dar priskirtinas ne akademinio, o pramoginio (nors ir sudėtingesnio) džiazo kategorijai. Lyginant su stride stiliaus pianistais, labai išplėtojo harmoniją, kai kuriose kompozicijose nevengdamas net disonansinių sąskambių, kas  4-to dešimtmečio džiazui buvo dar neįprasta. Naudojo daug pereinamųjų akordų (pvz., “Aunt Hagar’s Blues,” - žr. žemiau). Harmonijos „įmantrybių“ iš jo mokėsi moderniojo (bebop) džiazo pradininkai. Tatum laikomas tarpine grandimi tarp stride ir bebop. Jis organiškai jungė stride, swing, boogie-woogie, klasikinės muzikos išraiškos priemones. 

Gimė Toledo miestelyje. Tėvas buvo gitaristas, mama bažnyčioje grojo pianinu. Nuo vaikystės turėjo kataraktą, todėl viena akimi visiškai nematė, o kita matė labai silpnai (vėliau buvo vadinamas Toledo's Blind Pianist). Galbūt tai labai išlavino jo klausą ir muzikinę atmintį. Aklųjų mokykloje mokėsi muzikos iš brailio rašto. Jam buvo padaryta daug operacijų ir rega šiek tiek pasitaisė, bet po incidento naktiniame klube, visos gydytojų pastangos nuėjo perniek. Klubuose Art Tatum pradėjo groti 19-os. Kartą į Toledo miestą atvykęs koncertuoti vienas iš džiazo muzikantų nusigabeno jį į Niujorką (tuo metu jam buvo 23 metai). 

Art Tatum sekė pavyzdžiais, kurie buvo stride stiliaus pradininkai (James P. Johnson, jo mokinys Fats Waller ir naujos kartos modernesnis pianistas Earl Hines). 

Niujorke Tatum padarė žaibiška karjerą 1933 sudalyvaudamas žymiajame elitinių stride pianistų „mūšyje“, kuriame dalyvavo tie patys James P. Johnson ir Fats Waller. Po pergalės Art Tatum pelnė didžiulį pripažinimą - buvo kviečiamas įrašams, į radijo programas, grojo skirtingų miestų klubuose (tai galima pavadinti savotiškomis gastrolėmis). 

1943 subūrė savo trio (bosas, gitara), su kuriuo koncertavo dvejus metus. Tokią sudėtį mėgo, nors dažniausiai grodavo kaip solistas. Nedaug muzikantų įstengdavo groti  kartu su Art Tatum, nes jis dažnai ir netikėtai keisdavo muzikos tempą, jo harmonija buvo įmantresnė, nei buvo įprasta svingo džiaze. Be to, kai kurie muzikantai sakydavo, kad su Art Tatum‘u neįmanoma groti, nes tiesiog nėra kur įsiterpti – jis „viską sugroja už visus“. 

Kartą, kai Art Tatum užėjo į klubą, kuriame grojo Fats Waller, pastarasis užleido jam vietą ir pasakė: „Aš tik groju fortepijonu. Šiandien čia yra Dievas.“ Parkeris (bebop muzikos "karalius") sakė, kad jo tikslas yra išmokti groti saksofonu taip, kaip Art Tatum groja dešine ranka. Išskirtine Tatum technika žavėjosi Vladimir Horowitz, Arthur Rubinstein, Sergei Rachmaninoff ir net Leopold Godowsky, nors pastarasis yra laikomas visų laikų geriasiu pianino atlikėju.

Daugelis buvo nustebę, kad stulbinamai greitus pasažus jis dažniausiai grodavo tik dviem pirštais (nykščiu ir rodomuoju), o 3-čią ir 4-tą įterpdavo ten kur reikia. Tatum grodavo taip greitai, kad ilgai šios jo gudrybės niekas negalėjo perkasti, nors klausydavo klubuose sėdėdami visai šalia pianisto. Art Tatum visose tonacijose grojo vienodai gerai ir šį privalumą mėgdavo pademostruoti vienoje kompozicijoje kokį nors jos motyvą moduliuodamas pustoniais per daug tonacijų (pvz., Geršvino “I Got Rhythm”). 

Art Tatum grojimo "dviem pirštais" techniką iliustruoja šis video:

O čia - Art Tatum interpretuoja Dzoržako "Humoreską":

Originalo galite pasiklausyti čia:

Kai pasirodė pirmieji Tatum įrašai, daugelis galvojo, kad tai apgaulė, nes vienas žmogus taip sugroti negali.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad visiškos precizikos jo grojime  nebuvo – daug natų „nuslysdavo“. Net balades taip „nukramtydavo“ savo begaliniais pasažais, kad iš jų nelabai kas belikdavo – baladė graužtukas (pvz., „How High The Moon”). Žodžiu, nebuvo itin jausmingas – mėgavosi savo privalumais – virtuoziškumu ir ta prasme buvo gan vienpusiškas, nors su niekuo nesupainiojamas – unikalus.

Koncertavo iki pat mirties. Mirė (47-erių) nuo inkstų ligos – matyt, atsiliepė milžiniškos išgerto alkoholio dozės. 

Art Tatum


Stride muzika daugiausiai buvo atliekama pianinu ar fortepijonu. Tačiau yra ir orkestrinių jos variantų:

Orkestrinis Stride


Taip pat stride yra nebūtinai greitas stilius. Juo galima atlikti ir lėtas dainas (nors tai nėra taip populiaru, nes nėra kaip "išsikalinėti"):

Lėtas stride



Comments