Egėjo-Kretos-Mino civilizacija: Knoso rūmai

Knosas – didžiausias Kretos-Mino civilizacijos miestas ir, manoma, seniausias Europos teritorijoje esantis miestas. Savo klestėjimo epogėjuje jis užėmė apie 10 kv. km plotą. Pirmųjų rūmų laikotarpiu (2000 - 1700 m. pr. Kr.) Knose gyveno apie 18 000 gyventojų.  Antrųjų, Didžiųjų rūmų, laikotarpiu (1600 – 1400 m. pr. Kr.)  - iki 100 000 gyventojų. Tuo metu tai buvo vienas didžiausių pasaulio miestų. Palyginimui, dabartinėje Kretos sostinėje Heraklione gyvena apie 140 000 gyventojų.


Knoso rūmų griuvėsiai yra 5 km į pietus nuo dabartinės Kretos sostinės Herakliono. 
Dabartinė Kretos sostinė - Heraklionas. Mino civilizacijos laikais jūros lygis galėjo būti aukštesnis, ir faktiškai čia galėjo būti Knoso uostas.

Toks staigus gyventojų skaičiaus padidėjimas rodo, kad II-ame tūkstantmetyje pr. Kr. šalia Egipto, Mesopotamijos, Kinijos, Indijos, Mažosios Azijos imperijų Viduržemio jūros rytinėje dalyje atsirado nauja, labai veržli civilizacija, kurios klestėjimo pagrindas buvo ne tradicinė žemdirbystė, o gamyba ir prekyba. Tuo metu aplinkinėse Viduržemio jūros pakrantės teritorijose žymiai pakilus materialinės kultūros lygiui, tarptautinė prekyba tapo vis svarbesnė ekonomikos dalis. Šią nišą, įsikūrę strategiškai patogioje vietoje, ir užėmė kretiečiai.

Knoso miestas klestėjo beveik 1000 metų. Tik 1380–1100 m. pr. Kr. miestas palaipsniui prarado savo galią (galios centras persikėlė į kontinentinę Graikiją, į Peloponeso pusiasalį) ir galiausiai buvo visiškai apleistas. 

Pasak graikų mitų, kurie gimė Kretoje, Knosą įkūrė legendinis karalius Minas, gražuolės Europos ir Dzeuso vyresnysis sūnus. Miestas garsėjo Mino rūmais, kuriuose, pasak tų pačių mitų, buvo Minotauro labirintas. Iššifravus linijinį raštą B paaiškėjo, kad žodis „ko-no-so“ reiškia – „dvaras, rūmai“.

Dabartinis vaizdas

Beje, tai nėra originalūs rūmai. Pirmieji rūmai buvo sugriauti cunamio bangos, o čia mes matome po vulkano išsiveržimo atstatytus antruosius rūmus.  Kokio dydžio buvo Mino dvaras, pasakyti neįmanoma. Lygiai kaip ir neįmanoma pasakyti, ar juose buvo labirintas.
Rekonstrukcija

Mitai pasakoja, kad Mino rūmai buvo vadinami labirintu būtent dėl savo painaus plano, nors mokslininkai teigia, kad žodis „labirintas“ galėjo kilti iš dviašmenio karo kirvio  „labrys“ pavadinimo. Tokiais dviašmeniais kirviais buvo dekoruotos ne tik rūmų menės, bet ir keramikos dirbiniai, megalitai (dideli akmenys arba iš jų padarytos konstrukcijos).
Dedalo mito bareljefas

Knoso rūmus legendinis meistras Dedalas Mino įsakymu suprojektavo, tam kad juose galima būtų saugiai uždaryti žmogėdrą Minotaurą. Karalius Minas, baimindamasis, kad meistras gali panašaus grožio rūmus pastatyti kur nors kitur, įkalino jį tame pačiame labirinte kartu su sūnumi Ikaru. Kaliniams pavyko išsigelbėti, kai Dedalas iš vaško ir plunksnų padirbo sau ir sūnui sparnus. Skrisdamas virš jūros, Ikaras, nepaisydamas tėvo perspėjimų, prisiartino prie saulės ir, sparnų vaškui ištirpus, žuvo vandenyse.

Istorikų teigimu, Minotauro mitas, perpasakotas graikų, atspindi to meto situaciją, kai Kretos miestai, vadovaujami Knoso, dominavo Viduržemio jūros baseine. Jų hegemonijai turėjo paklusti ir graikai. Mino sūnaus kanibališkiems poreikiams tenkinti graikai kasmet privalėję paaukoti po septynis jaunuolius ir merginas, o tai reiškia – mokėti didelius mokesčius. Nukovęs Minotaurą, graikus nuo žiaurios prievolės išgelbėjo Tesėjas. Iš Knoso rūmų jam padėjo pasprukti Minotauro sesuo Ariadnė, pasiūliusi didvyriui siūlų kamuolį.

Antrieji Knoso rūmai (palace of Knossos), kuriuos šiandien gali aplankyti turistai, užima 2 ha - 20 000 kv./m. Rūmai didesni už Vatikaną, Eskorialį ar Versalį. 

Iš skirtingų pusių rūmai turėjo 4 įėjimus. Pro pagrindinį įėjimą galima buvo patekti į didįjį kiemą ir sosto salę, kuri buvo naudojama šventėms ir apeigoms, o iš didžiojo kiemo ir ceremonijų salės - į skirtingas dvaro dalis. 
Link centrinio įėjimo vedė „karališkas“ kelias. 
Iš viso Knoso rūmuose buvo apie 1500 (1400) įvairiausios paskirties patalpų ir rūsių. Didžioji dalis kambarių - pereinamieji. Rūsiuose A. Evansas rado daug didelių ąsočių su grūdais, aliejumi ir 80 000 litrų vyno!


Painaus plano rūmai buvo suprojektuoti aplink kalną. todėl aukštų skaičius ne visose vietose vienodas - dominavo 3-4 aukštų pastatai, bet kai kuriose vietose kompleksas turėjo ir 5 aukštus. Manoma, kad Knoso klestėjimo metais rūmuose galėjo gyventi apie 6000 – 7000 žmonių.
Apatiniai rūmų aukštai buvo akmens mūro, o viršutiniai – iš molio blokų. Pirmųjų rūmų sienos buvo masyvesnės, vėliau ant jų išaugo Antrieji rūmai. Rūmai buvo statomi daug metų; karta iš kartos jie plėtėsi panašiai kaip egiptiečių šventyklos. Čia reikia atkreipti dėmesį, kad skiedinio kretiečiai nebuvo išradę, todėl mūras yra tiesiog "suleisti" akmens gabalai.


"Pasivaikščioti" po Knoso rūmus galite šioje 3D rekonstrukcijoje:



Kanalizacija ir kitos šiuolaikiškos sistemos

Knoso rūmuose 1,5 tūkst. metų anksčiau nei Romoje, buvo įrengtas molinių vamzdžių vandentiekis, kanalizacija, drenažo sistema, pirtys, vonių kambariai. Vanduo į rūmus patekdavo 10 km ilgio akveduku iš kalnų šaltinių. Vandentiekiui buvo naudoti terakotiniai vamzdžiai (terakota – nelabai aukštoje temperatūroje degta keramika). Kanalizacijos sistema buvo požeminė ir uždara; nutekamojo vandens kanalai uždengti akmeninėmis plokštėmis. Knoso rūmuose buvo 3 atskiros kanalizacijos sistemos, kurios galiausiai sueidavo į vieną centrinę kanalizaciją.

Rūmuose rasti 2 klozetai su nuleidžiamu vandeniu – vanduo tekėdavo už virvutės palenkus ąsoti. Vienas klozetas datuojamas 2000 m. pr. Kr. – tai seniausias pasaulyje vandens klozetas.

Kai kurie archeologai teigia, kad rūmuose galėjo būti ir vandens šildymo sistema. Tiesa, karštas vanduo vamzdžiais, greičiausiai, netekėjo. Rūmuose buvo ir ventiliacija su vidiniais kanalais sienose. Kai kurios patalpos turėjo dvigubas sienas – manoma, kad taip miegamųjų patalpos buvo izoliuotos nuo aplinkinio triukšmo ir karščio. Tam, kad galima būtų apsisaugoti nuo saulės kaitros, buvo suprojektuoti vėliau Graikijoje labai paplitę portikai ir dengtos kolonados.  

Knoso rūmų išorėje langų buvo  nedaug. Šviesa į patalpas patekdavo  pro vidinių kiemelių langus. Kai kurios kiemelių šachtos ėjo per kelis pastato aukštus.




Amfiteatras

Knoso rūmuose buvo ir amfiteatras, pastatytas apie 1500 m. pr. Kr.. Graikai pradėjo vaidinti amfiteatruose VII-VI a. pr. Kr., t. y. tūkstančiu metų vėliau. 


Freska, vaizduojanti vaidinimą amfiteatre. Atkreipkite dėmesį, kad pirmose - garbingiausiose - eilėse sėdi moterys. Kretos civilizacija buvo labai egalitariška vyrų/moterų atžvilgiu.



Kolonos

Kretiečių architektūra  išsiskyrė unikalios formos kolonomis. Skirtingai nei klasikinės graikų kolonos, kretiečių kolonos apačioje buvo siauresnės, o viršuje – platesnės. Kolonas dažydavo arba raudonai, arba mėlynai. Tokios kolonos buvo daromos iš apverstų kiparisų kamienų. Kolonos buvo statomos į akmeninėse bazėse išgręžtas apskritimo formos ertmes. Kretos kolonų kapiteliai (kolonos viršutinė dalis – kolonos „galva“) labai primena būsimojo graikų dorėninio orderio kapitelius. 




Baldai

Knoso rūmuose buvo rasta autentiškų baldų, vazų, varinių šviestuvų, nedidelių skulptūrėlių, juvelyrinių dirbinių. Vienoje iš patalpų rastas seniausias Europoje akmeninis sostas. Tokios pačios formos soste dabar sėdi Hagos tarptautinio teismo vyriausias teisėjas.




Rekonstrukcijos problemos

Arthur Evans sistemingus archeologinius kasinėjimus pradėjo tik 1900 m. Pasisamdęs 100 darbininkų, archeologas  planavo darbus pabaigti per tris metus, bet užtruko visus 30. 

Archeologas mėgėjas entuziastingai ėmėsi darbo ketindamas ne tik atkasti rūmų griuvėsius, bet ir „atstatyti“ jų „didybę“. Tuo metu dar nebuvo nusistovėję griežti archeologinių kasinėjimų moksliniai standartai, todėl savamoksliai entuziastai, eikvodami asmeninus pinigus, su istoriniu paveldu elgdavosi gan laisvai. Nieko panašaus, ką mato šių dienų turistai, A. Evansas neatkasė: jis nerado jokių portikų, jokių sienų, kolonadų – vien su žeme sulyginti griuvėsiai.

Atkreipkite dėmesį į koloną dešinėje - ji tikrai nėra autentiška, nė iš tolo.
Tai ką turistai mato šiandien, iš dalies yra A. Evanso architektūrinė fantazija. Entuziastingai kibęs į darbus, Evansas pasisamdė dekoratorius, architektus, kurie gan laisvai traktavo paveldą. Atstatant rūmų fragmentus buvo naudojamas net skiedinys, kurio kretiečiai neturėjo. 

Skiedinio kretiečiai neturėjo, todėl tokių perdangų negalėjo būti.

Pasamdyti tapytojai, suradę originalių freskų fragmentus, ėmė kurti kompozicijas, fantazuodami „kaip galėjo atrodyti“. Tuo metu Vakarų Europoje dominavo art deco stilius, paveikęs ir restauratorių estetinį skonį. Art deco stiliaus dekoratyvumas bado akis visuose rekonstruotų rūmų kampeliuose. Dirbta taip „neatsakingai“, kad dabar sunku tiksliai atsekti, kurie freskų fragmentai yra autentiški, o kurie restauratorių „sukurti“. Taip kaip rūmai atrodo šiandieną, taip kaip juos mato turistai, senovėje jie neatrodė.

Čia keletas pavyzdžių, kai freskos atrodo "įtartinai" šiuolaikiškai:



Freskos

Manoma, kad Knoso rūmai buvo gausiai dekoruoti freskomis - ne tik sienos, bet ir lubos. Kaip egiptiečiai, kretiečiai taip pat turėjo savitą vaizdavimo kanoną. Lyginant su egiptiečių, jų kompozicijos ne tokios statiškos, jose daug judesio, gamtos detalių, spalvų, nėra agresijos ir karo žygių vaizdų. Kretos freskose žmonių liemuo yra neproporcingai siauras. Vyrai vaizduojami tamsiai rusvos odos spalvos, o moterys – baltaveidės.

Freskose populiari „kovų“ su jaučiais tema. Gali būti, kad teatralizuotų, panašių į šių dienų koridą, pasirodymų metu jaučiai būdavo aukojami vaisingumo, atgimimo, atsinaujinimo dievams. Yra manančių, kad centrinėje Knoso rūmų aikštėje vykdavo ne „žudynės“, o žaidynės, kurių metu atletai turėdavo atlikti įvairius triukus su aikštėje besiblaškančiu laukiniu jaučiu, tame tarpe kretiečių freskose dažnai vaizduojamus salto išilgai jaučio nugaros. 

Kretos freskose ir mažojoje skulptūroje didelis dėmesys buvo skiriamas moterims. Kretoje randamos daug vaisingumo deivių statulėlių plonomis „vapsvų“ talijomis (vyrų figūrėlių randama labai nedaug). Kai kurie istorikai kelia hipotezę, kad Kretoje žynėmis galėjo būti būtent moterys, kurios tapatintos su nuolatiniu gamtos atsinaujinimu, atgimimu ir vaisingumu. Išlikusiuose akmeniniuose antspauduose matyti ekstazės apimtų nuogų moterų, apsikabinusių šventuosius akmenis. Knoso rūmų freskose moterys sėdi pirmose eilėse, dėvi prabangius apdarus, papuošalus. A. Evansas rado nemažai būtent moteriškų juvelyrinių dirbinių iš bronzos, aukso.



Keramika

Graikų indai aliejuj ir vynui laikyti bei gabenti (Stirrup jars) buvo išrasti būtent Kretoje.

Panašiai kaip ir antikinėje Graikijoje, Kretoje ankstyvajame raidos laikotarpyje vyravo geometrinė keramika (indų dekorui naudojamos abstrakčios geometrinės formos, ornamentai). Vėliau palaipsniui ėmė stiprėti natūralistinis vaizdavimo stilius - dažniausiai jūros augalai, jūros gyviai, bangos. Tokio realizmo lygio, kokį „pasiekė“ graikai, nei Kretos freskose, nei keramikos dirbiniuose, neaptinkama.

2. Stirrup jars




Mada

Kretiečių mada, kiek galima spręsti iš freskų, buvo labai spalvinga, ir neįprastai atvira. Panašu, kad ne tik šventikės, bet ir paprastos moterys dėvėjo sukneles, kurios nedengdavo jų krūtinių.
Comments