Egėjo-Kretos-Mino civilizacija

Egėjo jūros salose ir pakrantėse, ten kur nuo VIII a. pr. Kr. dominavo graikai, iki jų du tūkstančius metų (nuo 3000 m. pr. Kr.) gyvavo ir klestėjo didžiausią įtaką graikams turėjusi kultūra – Egėjo (Kretos-Mino) civilizacija. Tai buvo savarankiškų miestų-karalysčių civilizacija. Kretoje ir kontinentinės Graikijos teritorijoje bronzos amžiuje centralizuotos valstybės dar nesusikūrė.

Dažniausiai išskiriami keturi Kretos-Mino civilizacijos periodai: 
  1. Ankstyvasis (pre-Palatial) – 3000 – 2000 m. pr. Kr.. Periodas kai dar prabangūs rūmai nebuvo statomi.
  2. Pirmųjų rūmų periodas (Palatial I) - 2000 – 1700 (1600) m. pr. Kr.. 
  3. Antrųjų rūmų periodas (Patial II)  – 1700 (1600)  – 1400 m. pr. Kr... Šis periodas yra Kretos kultūros epogėjus.
  4. Vėlyvasis (post Palatial) periodas – 1400 – 1200 m. pr. Kr.. Laikotarpis, kai dominavimą šiame regione iš kretiečių perėmė kontinentinė Mikėnų civilizacija ir Kreta buvo helenizuota (graikai save vadino helenais).

Kretos-Mino civilizacijos išskirtinumas tas, kad ji buvo bene pirmoji europinė (o gal ir pasaulinė) jūrinė civilizacija, gyvavusi pagrinde iš mainų ir prekybos. Archeologiniai tyrimai rodo, kad skirtingai, nei didžiosios Nilo, Indo, Mesopotamijos, Kinijos „upių civilizacijos“, kurioms būdinga ilga laipsniška nuosekli raida, Egėjo (Kretos-Mino) kultūra „atsirado“ ir suklestėjo staiga.  Taip pat greitai vėliau vystėsi ir jūrinė Graikų civilizacija. 


Antrųjų rūmų periodas buvo ne tik Kretos-Mino civilizacijos epogėjus, tuo metu civilizacija savo aukštumas buvo pasiekusi ir kituose kraštuose: tai buvo Hatčepsut, Echnatono, Tutanchamono karaliavimo laikai Egipte, tuo pat metu arijai iš Persijos patraukė į Indiją, Hamurabio įstatymų suvienyti babiloniečiai valdė Tarpupį, o žydai dar gyveno klestinčio Egipto „nelaisvėje“. Bet taip buvo ne visur - likusi Europa (kraštai į šiaurę nuo Graikijos) vis dar tebegyveno paskutiniąsias neolito (akmens amžiaus) stadijas.


Šią civilizaciją, vadovaudamasis senaisiais graikų mitais, 1878 m. atrado Minos Kalokairinos, graikų pirklys ir antikvaras. Jis ėmėsi kasinėti kalno šlaitą šalia antikinio Knoso miesto, bet Otomanų imperijos administracija, kurios žinioje tuo metu buvo Kretos sala, darbus uždraudė. Kilus tarptautiniam skandalui, apie Kalokarinos atradimą sužinojo H. Šlymanas ir A. Evansas. 

H. Šlymanas (Heinrich Schliemann), žydų kilmės vokiečių verslininkas ir archeologas mėgėjas, Homero poezijos įkvėptas, Troją pradėjo kasinėti 1871 m. Sėkmės paskatintas, 1876 m. jis ėmė kasinėti Mikėnus. 1887 m. H Šlymanas atvyko  į Kretą ieškoti Knoso rūmų. Išsirinko kalvą kiek piečiau dabartinio Herakliono, bet salą valdę turkai neleido vykdyti archeologinius tyrinėjimus ir jam. 1890 m. H. Šlymanas mirė taip ir nesužinojęs, kad Kretoje 1500 metų anksčiau nei kontinentinėje Graikijoje gyvavo ir klestėjo pirmoji europinė civilizacija.
H. Šlymano veiklą akylai sekė britas, Oksfordo universiteto auklėtinis, bronzos amžiaus specialistas A. Evansas. Būtent jam priskiriami Egėjo (Kretos-Mino) civilizacijos atradimo laurai. A. Evansas Knoso rūmus pradėjo kasinėti tik 1900 m. Archeologas savamokslis neįsivaizdavo antikinio miesto mastelių, todėl, pasisamdęs 100 darbininkų, darbus planavo baigti per tris mėnesius. Užtruko - 30 metų! Darbus pagrinde finansavo A. Evanso tėvas, Anglijoje turėjęs klestintį popieriaus gamybos verslą.

Kadangi Kretos salos didžiausias miestas buvo Knosas, o jame kadais karaliavo legendinis karalius Minas, A. Evansas šią civilizaciją dar vadino Mino civilizacija. Tokiu būdu ši kultūra turi net tris pavadinimus: Kretos – Knoso – Mino civilizacija.

Kretos (Knoso-Mino) ir Mikėnų civilizacijos yra giminingos - Mikėnai perėmė lyderystę staiga susilpnėjus Kretos-Mino civilizacijai apie 1400 m. pr. Kr.. Todėl kai kurie istorikai šias kaimynines kultūras vadina vienu vardu - Egėjo (Kretos-Mikėnų) civilizacija.   

Pastarųjų metų DNR tyrimai atskleidė, kad genetiškai Kretos-Mino civilizacijos žmonės labiausiai panašūs į europiečius, dabar gyvenančius pietinėje Europos dalyje. Anksčiau manyta, kad Kretos gyventojai galėjo būti egiptiečių palikuonys arba atsikėlė iš Mažosios Azijos ar net Mesopotamijos. A. Evanso Kretoje atrasto piktografinio linijinio rašto A ir iš jo išsivysčiusio linijinio raštas B kilmė neaiški. 



Mitai

Tai, kad Kretos sala yra graikų civilizacijos lopšys, byloja graikų mitai:

Dzeusas

Vyriausias ir galingiausias iš Olimpo dievų gimė būtent Kretoje. 

Pagal kretiečių mitą, kurį vėliau peerėmė graikai, Dzeuso tėvais buvo Kronas ir Rėja. Bijodamas, kad iš jo atims valdžią, Kronas prarydavo savo vaikus vos gimusius, todėl Dzeusą Rėja pagimdė slapta Kretoje, kalno oloje. Vietoj vaiko Kronui ji davė praryti akmenų ryšulį. 

Goya - "Saturnas ryja savo vaikus" (1819)
Dzeusą užaugino ožka, nimfos ir ginkluoti piemenys-kariai. Pastarieji, šokdami karo šokius, ietimis ir kardais garsiai daužė savo skydus, kad Kronas neišgirstų vaiko verksmo, o Nimfos maitino Dzeusą šventos ožkos pienu. Taip tarp karių užaugo grėsmingiausias graikų dievas.



Kretoje ola Idos kalne turistams rodoma kaip Dzeuso gimimo vieta.
SAMSUNG CSC


Europa

Į Kretą iš Finikijos (dabartinis Libanas) Dzeusas, pasivertęs baltu jaučiu, ant nugaros parsiplukdė ir Tyro karaliaus dukrą, gražuolę Europą. To meto Finikija priklausė faraonų įtakos zonai -  per Finikiją Kretą siejo prekybiniai ryšiai su Egiptu. 

Boucher, "The Rape of Europa" (1734)
Vienas iš graikų mitų pasakoja, kad Europos brolis Kadmas, ieškodamas pagrobtos sesers, atklydo į Graikiją ir su savimi „atsinešė“ raštą. Finikiečiai tikrai  buvo alfabetinio rašto pradininkais. Šis mitas neabejotinai turi istorinį pagrindą; jis rodo, kad tarp Azijos, Egipto ir Kretos vyko intensyvūs prekybiniai – kultūriniai mainai. 
Europa nuo Dzeuso pagimdė tris sūnus: Miną, Radamandą ir Sarpidoną. Juos užaugino Kretos karalius Asterijas. Vyriausias sūnus Minas tapo didžiausio Kretos miesto Knoso valdovu. Jis laikomas ir pirmuoju Kretos karaliumi, nors to meto Kreta, kaip valstybė, nebuvo suvienyta.



Plutas

Ne atsitiktinai graikų turto dievas Plutas taip pat gimė Kretoje. Plutas buvo žemdirbystės deivės Demetros ir mirtingojo Jasijo sūnus. Iš šio mito nesunkiai išskaitoma mintis, kad to meto gerbūvio pagrindas buvo žemdirbystė.


Pasifaja

Kai Minui nuo priešų teko ginti Knoso miestą ir savo sostą, jis paprašė dėdės (Dzeuso brolio), vandenų dievo Poseidono pagalbos. Dėdė padėjo ir už paslaugą liepė dievams paaukoti nepaprasto grožio baltą jautį, kurį pats ir atplukdė prie Kretos krantų. Minas, pamatęs nežemiško grožio jautį, nusprendė jį pasilikti sau, o dievams paaukojo kitą, taip pat baltą jautį. Įžeistas Poseidonas pasiuntė Minui prakeiksmą – nevaldomas Mino žmonos Pasifajos aistras. Moteris ėmė geisti dieviško jaučio. Karalienė įsakė rūmų architektui Dedalui sumeistrauti tuščiavidurę baltą karvę, į kurią ji įlindo, ir taip atsidavė jaučiui. Iš šios sąjungos gimė monstras žmogaus kūnu ir jaučio galva – Minotauras. 



Minotauras

Iš neištikimos žmonos ir jaučio santykių gimęs išsigimėlis Minotauras buvo šeimos gėda.
Norėdamas nuslėpti šeimos gėdą, Minas įsakė tam pačiam Dedalui pastatyti labirintą, kuriame galėtų uždaryti ir laikyti savo sūnų. Labirintas turėjo būti toks painus, kad Minotauras negalėtų iš jo ištrūkti. 

Ilgai archeologai tvirtino, kad Knoso rūmų griuvėsiai yra išdėstyti labai painiai, todėl primena labirintą.

Bet visai neseniai 30 km. į pietus nuo buvusių Knoso rūmų, šalia Gortyn miestelio, buvo atkasti požemiai su kambariais, painiais koridoriais, tuneliais, laiptais – iš viso 4 km. požeminių labirintų (Gortyn labyrinth). Kai kurie tyrėjai mano, kad būtent šie griuvėsiai yra tikrasis mitinio Minotauro labirintas. 

Už kito savo sūnaus (Androgėjo) nužudymą Minas nubaudė graikus, įsakydamas kasmet (kitur - kas 9 metus) pristatyti į Knosą po septynis vaikinus ir merginas kaip auką Minotaurui. Taip graikų mituose buvo įamžinta ilgus šimtmečius trukusi Peloponeso pusiasalio miestų-valstybių priklausomybė nuo dominuojančios Kretos.

Ką realiai reiškė Minotauras? Gali būti, kad jis simbolizavo išsigimimą dėl hedonizmo. Jeigu atsisakai aukoti dievams geriausia ką turi (kitaip tariant, leidi sau mėgautis malonumais, negalvodamas apie tolimesnę perspektyvą), anksčiau ar vėliau tavo civilizaciją ištiks nelaimė... Todėl menininkai vaizdavo minotaurą kaip įgeidžius tenkinantį (P. Pikasas) arba labai vienišą ir liūdną (G. F. Watts) herojų:

P. Picasso
P. Picasso
P. Picasso
G. F. Watts (1884)


Tesėjas

Graikus nuo Kretos priklausomybės išgelbėjo legendinis Tesėjas. Jis atvyko į Knosą ir Ariadnės padedamas nužudė Minotaurą.

Tesėjas, kaip ir Minas, buvo moters (Tesėjo mama Etra) ir dievo, jūrų valdovo Poseidono, sūnus. Tačiau Tesėjo istorija kiek painesnė. Atėnų karalius Egėjas, ilgai nesusilaukęs palikuonių, nuvyko pas orakulą. Orakulas pasakė, kad sūnaus jis susilauks, bet su savo žmona. Grįždamas į Atėnus, Egėjas užsuko pasisvečiuoti pas kitą karalių (Etros tėvą) ir papasakojo orakulo ištarmę. Etros tėvas nusprendė negaišti. Nugirdė Egėją ir nuvedė į savo dukters miegamąjį. Girtas Egėjas tvirtai įmigo, o deivė Atėnė Etra su visomis erotinėmis fantazijomis nuskraidino į Poseidono glėbį... Egėjas atsibuvo Etros lovoje, o po kiek laiko sužinojo, kad ji laukiasi. Pasiimti su savimi į Atėnus Etros ir kūdikio negalėjo, nes vaikas, kaip neteisėtas palikuonis, greičiausiai būtų nužudytas į Egėjo sostą nusitaikiusio jo jaunesnio brolio sūnaus. Egėjas paliko savo kardą, sandalus ir liepė Tesėjui pasirodyti Atėnuose, kai jis jau bus suaugęs karys. 

Užaugęs Tesėjas pakeliui į Atėnus atliko 12 žygdarbių. Lygiai taip pat kaip Tesėjas, siekdamas tapti nemirtingu, 12-ka žygdarbių atliko Heraklis.


Norėdamas tapti Atėnų karaliumi, jis turėjo atlikti paskutinįjį, 12-ąjį, patį sunkiausią žygdarbį - išlaisvinti miestą nuo Mino ir Minotauro teroro. Taip jis atsidūrė Kretoje, prie Knoso rūmų. Pirmiausiai Tesėjas susitiko Ariadnę. Sužavėta graiko grožio Ariadnė įdavė jam siūlų kamuolį, kad tas nepasiklystų labirinte. 


Nužudęs Minotaurą, Tesėjas su Ariadne pasiekė Naksos salą. Toliau mito interpretacijos skiriasi. Viename variante Tesėjas saloje paliko merginą miegančią, o pats išplaukė į Atėnus. 


Ariadne 1898

Antrame - gražuolę iš Tesėjo pasivogė Dionisas. 

Ticiano versija, kaip dionisas pavogė Ariadnę.


Egėjo mirtis

 Egėjas buvo Atėnų karalius, valdęs karalystę 1282–1234 m. pr. Kr..

Prieš išvykdamas keršyti Minotaurui, Tesėjas susitarė su tėvu, kad jei liks gyvas, juodas bures, su kuriomis išplaukė į Kretą, pakeis baltomis. Jei ne – laivas grįš juodomis burėmis. Sielvartaudamas dėl prarastos Ariadnės, Tesėjas užmiršo pakeisti bures. Pamatęs juodas bures Egėjas nusiskandino, dar Tesėjo laivui neįplaukus į uostą... 

Galiausiai Tesėjas tapo Atėnų karaliumi ir jūrą pavadino tėvo Egėjo vardu. Vėliau jis vedė Ariadnės seserį Fedrą, o Ariadnė ištekėjo už Dioniso.


Poseidono jautis ir Heraklis

Heraklio 7-as žygis buvo iš Kretos salos į Mikėnus atvesti Poseidono jautį, dovanotą Dzeuso sūnui, Minui. Heraklis užduotį įvykdė perplaukdamas Egėjo jūrą ant jaučio nugaros. 
Poseidonas baltą jautį „padarė“ iš vandenų ir jūros putos. Tai, kad Heraklis šį jautį „atginė“ („atplukdė“) į kontinentą, simbolizavo galios centro persikėlimą iš Kretos į Graikiją, į to meto Mikėnus – kieno „laukuose“ „ganėsi“ Poseidono (jūrų valdovo) jautis, tam Viduržemio jūroje priklausė galia. 




Ekonomika

Kretos salos ilgis 260 km, plačiausia vieta – 60 km. Sala buvo ir yra seisminėje zonoje. Dabar Viduržemio jūros vanduo yra gerokai pakilęs, lyginant su tuo, koks jis buvo Kretos civilizacijos laikais. Todėl dalis antikinės Kretos teritorijos, su žemės drebėjimų, cunamių sugriautais pakrančių miestais atsidūrė po vandeniu ir dabar yra povandeninės archeologijos entuziastų tyrinėjimų objektas.
Kretos sala nebuvo centralizuota valstybė – šią civilizaciją sudarė didesnių ir mažesnių savarankiškų miestų-karalysčių neformali sąjungą (pasak Homero, to meto Kretoje buvo 90 miestų), kuriai vadovavo didžiausias Knoso miestas. Kiekviename didesniame mieste buvo akropolis (tvirtovė ant kalno), agora (turgavietė slėnyje, arčiau uosto). Didesnius miestus tarpusavyje jungė akmens blokais grįsti keliai.  
Nors saloje buvo auginama nemažai galvijų, kiaulių, ožkų, avių (senoviniuose molinių lentelių tekstuose minima, kad to meto Kretoje buvo 80 000 - 100 000 avių!), Kretos civilizacija, visų pirmiausia, buvo prekeivių civilizacija. Iš salos į kitus kraštus dideliais kiekiais keliavo audiniai ir kiti gaminiai iš vilnos.

Viena paklausiausių Kretos prekių buvo tuo metu labai vertinami purpurinės spalvos dažai. Ypač buvo vertinami ryškiai purpurinės spalvos siūlai ir audiniai. Dažai buvo išgaunami iš jūros moliuskų. 
Iš kroko buvo gaminami geltoni ir oranžiniai dažai – taip pat labai paklausi eksporto prekė. 

Dirbamos žemės saloje nebuvo daug (centrinę salos dalį sudarė kalnai), tačiau kretiečiai  sau išsiaugindavo kviečių, miežių, vykių, avinžirnių, aguonų (greičiausiai mokėjo gamintis opiumą). Populiariausios daržovės: salierai, salotos, morkos, šparagai. Iš vaisių: obuoliai, kriaušės, vynuogės, figos, granatai, datulės, citrinos, iš tolimų kraštų atgabenti apelsinai. Taip pat augino alyvmedžius. Dalį žemės ūkio produkcijos Kreta , matyt, importuodavo mainais į savo prekes.

Tuo metu pasaulyje dar dominavo prekyba-mainai natūra. Tačiau Kretoje atsirado ir universalus mainų matas – didelis vario lydinys. Šis, 23 kg. svėręs luitas, priminė išdirbtą žvėries kailį ir, matyt, buvo naudojamas to meto „didmeninėje“ prekyboje.  

Archeologus ir istorikus stebina, kad nors Kretos miestai buvo statomi ant aukštumų (akropoliai), tačiau jų gynybinės sienos nebuvo tokios masyvios, kaip kitose to meto kraštuose. Kai kurie Kretos miestai gynybinių sienų apskritai neturėjo. Knoso rūmuose A. Evansas rado visai nedaug ginklų - daugiausiai simboliais išraižyti labai dideli (kai kurie didesni už žmogų), todėl kovoms netinkantys, dviašmeniai bronziniai kirviai, kurie akivaizdžiai naudoti tik kaip sienų dekoracija. Kretiečių freskose, reljefuose beveik neaptinkama karo scenų. 

Iš to daroma gal ir klaidinga išvada, kad Kretos-Mino civilizacija buvo taiki prekybininkų civilizacija, kuri klestėjo iš to, kad palaikė prekybinius ryšius tarp skirtingų Viduržemio jūros baseine esančių šalių. Kretiečių saugumo garantas buvo jūra ir galingas laivynas. Jų rankose buvo ne tik Viduržemio, bet ir Juodosios jūros prekybiniai keliai.  


Kretiečiai galėjo neturėti pakankamai žmogiškųjų resursų karo priemonėmis konkuruoti su hiksais, hetitais, egiptiečiais ar kitais galingais kaimynais, todėl pasirinko kitą išgyvenimo strategiją. Gal kretiečius nukariauti niekam nebuvo naudinga, nes jie gerai atliko tarpininkų tarptautinėje prekyboje funkciją. Gal tai panašus modelis, kokį XVII-XVIII a. pasirinko olandai, arba per II pasaulinį karą - Šveicarai.

Tai kad didieji Kretos miestai buvo susikoncentravę centrinėje ir rytinėje salos dalyje rodo, jog Kretos-Mino civilizacijai didžiausią įtaką darė Mažoji Azija, Mesopotamija ir Egiptas. Kad Kreta prekiavo su Egiptu, Mažosios Azijos šalimis, akivaizdu iš jų keramikos dirbinių paplitimo. To meto Egipte keramikos dirbiniai iš Kretos buvo labai vertinami, o Naujosios Egipto karalystės kapaviečių reljefuose ir freskose randami pavaizduoti žmonės, savo apranga ir išvaizda labai panašūs į atvykėlius iš Kretos.

Nors kretiečių linijinio rašto A kilmė nenustatyta, bet degtų molinių lentelių, kuriose tokie rašmenys buvo rasti, tradicija atkeliavo iš Mesopotamijos. Savo ruožtu Mesopotamijoje, kaip ir Egipte, randama keramikos dirbinių iš Kretos.

Kretos prekybiniai lavai buvo talpūs ir dideli. Didžiausius prekybinius laivus irklavo 24 vyrai. Panašiai kaip ir egiptiečių laivai, jie buvo daromi iš lentų tarpusavyje sutvirtintų virvėmis.





Istorija

Egėjo Kretos-Mino civilizacija pradėjo klestėti apie 3000 m. pr. Kr., nors žmonės į Kretos salą atsikėlė apie 12 000 m. pr. Kr.

Apie 1700 m. pr. Kr. fiksuojamas pirmasis sugriovimų periodas, po kurio salos ekonomika palyginti greitai atsigavo. Apie 1600 m. pr. Kr. fiksuojamas antrasis sugriovimų periodas. Apie 1450-1400 m. pr. Kr. – trečiasis. 

Visais trimis atvejais datos labai apytikslės (dėl jų nesutariama). Visus šiuos sugriovimus galėjo sukelti žemės drebėjimai, vulkanų išsiveržimai, cunamiai, bet neatmetama ir svetimšalių invazijos versijos, ypač kalbant apie trečiąjį sugriovimų periodą.

Apie 1420 m. (kai kur rašoma 1375 m.) Kretos kultūra užleido dominuojančias pozicijas kontinentinei Mikėnų civilizacijai, nors Knosas, kaip didžiausias salos ekonominis-prekybinis centras, dar išsilaikė iki 1200 m. pr. Kr..




Teros (Thera) salos  ugnikalnis

Dabar Teros sala vadinama Santorino (Santorini) vardu. Nuo Kretos ji nutolusi apie 110 km.

Kretos sala ir aplink ją esančios mažesnės salos yra labai aktyvioje seisminėje zonoje. Visos šios salos yra vulkaninės kilmės. Manoma, kad vidurinis Kretos-Mino civilizacijos sugriovimų periodas, įvykęs apie 1600 m. pr. Kr.,  tiesiogiai siejasi su galingo Teros ugnikalnio išsiveržimu. 

Kokio dydžio būta ugnikalnio rodo dabartinės Santorino salos įlankos dydis. Ši įlanka, tai užpiltas vulkano krateris.



Istorikai taip pat nesutaria, kurie senuosiuose tekstuose, mituose, legendose  užfiksuoti įvykiai tiesiogiai siejasi su šia katastrofa. Kinų raštuose kalbama apie šiuo laikotarpiu įvykusį klimato pasikeitimą, badmetį ir Xia dinastijos (Xia dynasty) žlugimą. Tekstuose minimas saulę paslėpęs „geltonas rūkas“, šaltis liepos viduryje ir pasirodžiusios 3 saulės (tai labai retas atmosferos reiškinys, kai ore susikaupia daug mikroskopinių ledo kristalų, kurie atspindi saulės šviesą). 

Kad tuo metu visame Šiaurės pusrutulyje nukrito temperatūra byloja ir Kalifornijos pušų bei Airijos pelkėse rastų ąžuolų analizė.  Medžių rievės rodo, kad apie 1620 m. pr. Kr. augalų augimo staiga sulėtėjo. 


Teros ugnikalnio išsiveržimas  (Minoan eruption, Thera eruption) – vienas galingiausių vulkano išsiveržimų žmonijos istorijoje. Anksčiau manyta, kad šio išsiveržimo metu iš žemės gelmių išsiveržė apie 30 kub./km. materijos. Nemaža dalis materijos pateko į apatinius stratosferos sluoksnius, t. y. pakilo į 20-25 km. aukštį.

Po nuodugnesnių 1991 m. tyrimų ugnikalnio išsiveržimo galingumas buvo padidintas iki 39 kub./km. Paskutiniai tyrimai kalba apie 60-100 kub./km. materijos, išsiveržusios iš Žemės gelmių. Tai reiškia, kad Thera išsiveržimas buvo 4 kartus galingesnis už 1883-ių metų Krakatau išsiveržimą. 

Kada tiksliai įvyko išsiveržimas – nesutariama. Uolienų specialistai teigia, kad išsiveržimas vyko apie 1500 m. pr. Kr.. Medžių rievių analizė rodo, kad tai vyko apie 1620 m. pr. Kr.. Ledo analizė Grenlandijoje (giluminiuose sluoksniuose rastos sieros junginių nuosėdos) nukelia išsiveržimo datą į 1640 m. pr. Kr.. 


Kaldera: 


Kai kurie istorikai su Teros ugnikalniu sieja ir Senajame Testamente aprašytus žydų egzodo  (žydų pabėgimo iš Egipto) įvykius. Jų manymu, žydus persekiojusią egiptiečių kariuomenę „užklojo“ būtent iš Teros salos atplaukusi cunamio banga. Žinoma, kad tuo metu Egipte, kaip ir Kinijoje, prasidėjo badmetis.

Ayvazovsky: "Passage of Jews through the Red Sea"
Teros ugnikalnio išsiveržimas galėjo atsispindėti ir graikų mituose. Heziodo „Teogonijoje“ aprašė senųjų dievų titanų, kuriems vadovavo Kronas, ir Olimpo naujosios kartos dievų žūtbūtinę kovą - Titanomachiją. Dzeusas, pasikvietęs pagalbon gigantus ir vienaakius kiklopus sugrūdo į Tartarą (požemius) titanus ir taip laimėjo šį karą.

Turint omenyje ugnikalnio galią, archeologai to meto Kretos kultūriniame sluoksnyje randa palyginti mažai pelenų. Manoma, kad taip atsitiko todėl, kad išsiveržimo metu pūtė stiprus pietvakarių vėjas, nešdamas pelenus dabartinės Turkijos link.

Egipte, Karnako šventykloje, po II-ojo pasaulinio karo rasta stela (The Tempest Stele, Storm Stele), kurioje iškaltas tekstas byloja apie 1550 m. pr. Kr. Egiptą nusiaubusį uraganą, kuris griovė ne tik šventyklas, bet ir piramides. Skeptikai teigia, kad žodžiais „audra“, „uraganas“ to meto tekstuose galėjo būti pavadintas ir hiksu puolimas.


Daug kas su Teros išsiveržimu sieja ir Platono aprašytą Atlantidą. Šiais laikais mus klaidina Atlanto vandenyno pavadinimas. Platonui Atlantida galėjo sietis ne su vandenynu, o su vandenų dievu, pasiglemžusiu Atlantidą.


Nepaisant ugnikalnio galios, pačioje Santorino (Teros) saloje dalis antikinio miesto liko užpilta po lavos sluoksniu ir išliko. Dabar, panašiai kaip Pompėja, jis atkastas. Mokslininkus nustebino senovinių gyvenamųjų namų architektūra. Manoma, kad ji buvo pritaikyta atlaikyti seisminius žemės paviršiaus virpesius.

Nors Kretoje laivų nuolaužų randama kalnų viršūnėse, istorikai, archeologai nesutaria, kiek stipriai cunamio banga pakenkė salai ir joje buvusiems miestams - ar cunamio bangą sustabdė Kretos krantai, ar ji tiesiog persirito per visą salą.

Nesiliauja ginčai ir dėl to, kas nutiko apie 1400 m. pr. Kr., kai Kreta galutinai prarado savo įtaką Egėjo jūros baseine. Ar įvyko dar vienas gamtos kataklizmas, ar Kretą nukariavo karinga Mikėnų civilizacija. Bet kuriuo atveju, XIV a. pr. Kr. Kreta buvo visiškai helenizuota, o civilizacijos centras persikėlė į žemyną, kur Peloponeso pusiasalio rytuose ėmė dominuoti Mikėnų miestas-karalystė. Pasak mitų, šio miesto masyvias gynybines sienas statė vienaakiai milžinai kiklopai. Būtent Mikėnų valdovai rengdavo užjūrio žygius, kurių žymiausias buvo karaliaus Agamemnono valdymo laikais įvykęs Trojos puolimas (XIII a. pr. Kr. pab.), apdainuotas Homero “Ilijadoje”.




Kapavietės

Kretos – Mino kultūroje buvo paplitusios požeminės, kupolo formos kapavietės tolai (beehive tomb arba tholos tomb). Kupolo formos Tolo vidinė erdvė buvo konstruojama iš akmens (rečiau iš molio) blokų. Ant apatinio apskritimo formos konstrukcinio pagrindo buvo dedama kiek mažesnio skersmens akmenų žiedas, ant jo dar mažesnis ir t. t. iki susiformuodavo skliautas. Kadangi tokiu būdu sudėti taisyklingo pusrutulio formos konstrukciją sudėtinga, kupolas įgaudavo pasmailintą  „kiaušinio“ formą. 


OLYMPUS DIGITAL CAMERA
Palaidojus velionį ir sudėjus įkapes visa tolo konstrukcija (kupolas, įėjimo portalas, koridorius)  iš išorės būdavo užpilama žemėmis – taip suformuodavo pilkapis.


Yra teorijų teigiančių, kad pilkapio kalnas buvo palaipsniui pilamas sudėjus vis naują (kiek mažesnė už apatinį) akmens blokų žiedą. Tokiu būdu gruntas iš išorės suspausdavo blokus į stabilią rato formą ir visa tolo konstrukcija tapdavo labai stabili. 

Į Kretą tolų tipo kapaviečių tradicija galėjo atkeliauti iš Azijos. Apie 1450 m. pr. Kr.  ji persikėlė į Mikėnus, iš ten - toliau į Rytų Europą. 


Tolai Azijoje: Dakhla Oasis, Al Qasr

Kontinentinėje Graikijoje buvo statomi ir kiek kitokios konstrukcijos tolai. Kapavietė buvo kertama uoloje ir tik viršutinė kupolo dalis iškildavo virš uolos paviršiaus kaip nedidelis kauburys.


Tolų dydžiai priklausė nuo palaidotų žmonių turtingumo. Kapavietė galėjo būti skirta vienam kilmingam asmeniui ar keliems žmonėms, pvz. karaliui ir karalienei. Aptinkami tolai, kuriuose sulaidota visa šeima ar net giminė. 

Tolose palaikai būdavo laidojami žmogaus dydžio moliniuose ąsočiuose (pithos) arba karsto pavidalo moliniuose sarkofaguose (larnax arba ash chest). Tokie patys dideli ąsočiai būdavo naudojami saugoti grūdams, aliejui, vynui. Kremuotų palaikų pelenų laikymas didelėse amforose buvo paplitęs ir Graikijoje.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
 
 

 
 

Kretoje, kaip ir senovės baltų gentyse, skirtingais periodais palaikai būdavo deginami arba laidojami. Kas nulėmė laidojimo tradicijų pasikeitimą iki galo nėra išsiaiškinta.  




Liniarinis raštas A

A. Evansas rado apie 3000 molinių lentelių su keistais, niekur kitur neaptinkamais rašmenimis. Daugumoje lentelių buvo raštas, kurį A. Evansas pavadino „B liniariniu raštu“. Taip rašė Mikėnų kultūros žmonės. Taigi šios lentelės priklausė vėlyvajam Kretos periodui, kai saloje jau dominavo graikai (liniarinį raštą B 1952 m. iššifravo  Michael Ventris). 

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
Tačiau buvo rasta keletas pavyzdžių su kitokiais, kur kas senesniais - piktografinio stiliaus ženklais. A. Evansas juos pavadino „liniarinis raštas A“. Tai seniausias kretiečių raštas, iš kurio, kaip manoma, išsivystė liniarinis raštas B. Liniarinio rašto A iššifravimui trūksta informacijos – jis kol kas taip ir lieka neiššifruotas.

Žymiausias „A liniarinio rašto pavyzdys“ - 15 cm. skersmens Phaistos diskas, rastas 1908 m.. Moliniame diske iš abiejų pusių įspausti rašmenys.  Kokia šio disko paskirtis – neaišku. Jame iš viso yra 241 ženklas. Iš jų 45 ženklai - skirtingi. Ženklai įspausti spirale. Manoma, kad kiekvienas ženklas reiškia skiemenį. Jei tai ne klastotė (kai kas mano, kad gali būti ir taip) – šis diskas yra pirmasis pasaulyje spausdinto (įspausto) teksto pavyzdys.


Comments