Egiptas: Mumijos



 
Žodžio "mumija" kilmė yra arabiška - ji taip vadino balzamuotą lavoną. 

Viduramžiais Vakaruose mumijomis buvo vadinami vaistai, kuriuose buvo ištirpinti sumaltų mumijų milteliai. Mumijų milteliai, gabenti iš „tolimojo Egipto“, buvo labai brangūs. Tokių vaistų „madą“ apmalšino choleros ir maro epidemijos. Nežinodami šių epidemijų paplitimo priežasčių, žmonės įtarinėjo viską ir visus (pvz. žydus). 

Kada Egipte pradėtos daryti mumijos, mokslininkai nesutaria. Vieni sako, kad mumijų darymo pradžia yra 5000 m. pr. Kr., kiti, kad V-ame tūkst. pr. Kr. palaikai dar buvo užkasami į karštą dykumos smėlį ir išdžiūdavo natūraliu būdu. 

Klasikiniai egiptiečių balzamavimo metodai (vidaus organų išėmimas, balzamavimas, kūno „džiovinimas“ sodoje, jo „impregnavimas“  dervomis, aliejais) susiformavo IV-os dinastijos laikais – apie 2600 m. pr. Kr. Tobuliausiai mumijos buvo daromos Naujosios karalystės laikais - apie XV a. pr. Kr.. 

Kūnų balzamavimas ir mumijų darymas egiptiečiams buvo labai svarbus ritualas. Tikrai žinoma, kad Naujosios karalystės laikais kariuomenė turėjo savo profesionalius balzamuotojus. Žuvę kariai būdavo balzamuojami, o jų mumijos gabenamos namo.

Fayum portretai

Egipte mumijos buvo daromos ir romėnų valdymo laikais. Bet brangias pomirtines kaukes, kurios tradiciškai būdavo dedamos ant mumijų veidų ankstesniais laikai, imta keisti ant lentų tapytais velionių realistiniasi portretais - fayum. Portretai buvo tapomi enkausktika arba tempera ant medžio lentų. 

Tapant enkaustikos technika, natūralus bičių vaškas yra įkaitinamas, sumaišomas su pigmentu ir tepamas ant pasirinkto pagrindo. Tokiu būdu tapyti paveikslai nekeičia spalvų, neblunka, netamsėja, greitai džiūsta, ir svarbiausia - yra ilgaamžiai.
Egipte rasta daugiau nei 900 fayum portretų; daugiausiai Faiyum nekropolyje (iš čia ir pavadinimas). Sausame klimate jie palyginti gerai išsilaikė. 

Graikų ir romėnų tapybos (išskyrus freskas ir mozaikas) neišliko, todėl fayum portretų vertė ypatinga. Meno istorikai pripažįsta, kad realistinio romėnų portreto atsiradimui lemiamos reikšmės turėjo būtent egiptiečių mumijų tradicija. 

Egiptiečių balzamavimo tradicija baigėsi 4 a. kartu su krikščionybės, kaip oficialios Romos imperijos religijos, įsigalėjimu ir paplitimu. 

Žemiau yra daug fayum portretų pavyzdžių. Atkreipkite dėmesį į moterų puošybą ir apskritai - kokie šiuolaikiški ir "normalūs" atrodo tie žmonės, gyvenę prieš 2 tūkstančius metų:


Mumijų kaina - 3 centai už 0.5 kilogramo

Meno istorijos vadovėliuose dažniausiai rašoma apie prabangias faraonų kapavietes ir jų mumijas, tačiau didžioji dalis Egipte rastų ir randamų mumijų yra paprastų žmonių balzamuoti palaikai. Tokios prasčiokų mumijos būdavo „dedamos“ ne į sarkofagus, o į masines kapavietes kalnų olose; viena ant kitos, kaip audinių rietiniai medžiagų parduotuvėse. Vienoje tokioje oloje (masinėje kapavietėje) jų randama tūkstančiais. Apie „prasčiokų“ mumijų gausą byloja faktas, kad XX a. pradžioje, įsibėgėjus kolonializmui, JAV verslininkai mumijas importuodavo „tonomis“ ir pardavinėdavo gana pigiai: 0,5 kg . – 3 tų laikų centai. Fabrikantai įsigudrino iš mumijų gaminti net gelsvos spalvos vyniojamą popierių. Markas Tvenas rašė, jog kartais mumijomis kolonizatoriai pakūrendavo ir garvežius...

Mokslinis domėjimasis mumijomis prasidėjo tik XX a. pradžioje. Nors Vakaruose (ypatingai Britanijoje) mumijų kolekcionavimo bumas tęsėsi per visą XIX a., tik 1901 m. pirmą kartą mumija buvo preparuota naudojant mokslinius metodus. Išradus rentgeno aparatą, viena pirmųjų šios revoliucingos technologijos panaudojimo sričių, buvo mumijų tyrimas; rentgeno spinduliais mumija pirmą kartą peršviesta 1903 m..

Mumijų paplitimas

Mumijos randamos visuose kontinentuose. Seniausia, 9400 m. pr. Kr. senumo, natūraliai užsikonservavusi mumija rasta Šiaurės Amerikoje (Nevados dykumoje). Ir net dirbtiniu būdu mumifikuotas seniausias lavonas yra ne Egipte:

Seniausios balzamavimo būdu padarytos mumijos randamos Čilėje (inkai) – 5500 m. pr. Kr. (Chinchorro mummies)

Seniausia išlikusi egiptietiška mumija – 3500 m. pr. Kr. senumo. Klasikiniai egiptiečių balzamavimo metodai susiformavo apie 2600 m. pr. Kr.


Tačiau geriausiai kūno sandarą išsaugodavo sušalimas lede:





Žmogaus palaikai natūraliai gali „užsikonservuoti“ ne tik sausose ir karštose vietovėse. Mumijos randamos durpynuose, pelkynuose, sniegynuose. Ištobulintos palaikų balzamavimo tradicijos susiformuodavo tose vietose, kur žmonės gyveno arti dykumų. Būtent ten formavosi pasaulėžiūra, turėjusi paaiškinti šį, žmogaus išlikimo sudžiūvusios mumijos pavidalu, fenomeną. Ten pomirtinis gyvenimas buvo susietas su būtinybe išsaugoti kūnišką velionio pavidalą, kad mirties akimirką atsiskyrusi žmogaus siela galėtų surasti („atpažinti“) savo „šeimininką“ ir vėl su juo susijungti tolimesniam amžinam gyvenimui. 

Iki V-to tūkst. pr. Kr. (o gal ir iki IV-to tūkst. vidurio) egiptiečiai laidodavo negiliose duobėse dykumoje. Ten karštame smėlyje lavonai natūraliai išdžiūdavo ir užsikonservuodavo. Vystantis civilizacijai ir didėjant klasinei nelygybei, turtingiausi žmonės nebebuvo laidojami smėlio duobėse. Tuomet teko išrasti tobulesnes balzamavimo technologijas, o tuo pačiu pagalvoti apie tai, kaip amžiams išsaugoti ir pačias kapavietes.


Sielos samprata senovės Egipte

Senovės egiptiečiai galvojo, kad žmogus turi materialų kūną (Khat) ir sielą. Siela, jų supratimu, buvo ganėtinai sudėtingas „darinys“.

Egiptiečių sielą sudarė:

Gyvybingasis pradas – Ka. Būtent tada, kai Ka palikdavo kūną, žmogus mirdavo. Ka yra mistinė energija, ateinanti per maistą ir gėrimus, t. y. per augaluose, gyvūnuose, skysčiuose sukauptą „energiją“.

Todėl dievai, o po mirties ir faraonai, buvo kasdien „maitinami“ ritualinių pietų metu. Viena iš teorijų teigia, kad senovės graikų žodis „charizma“ („dovana“, „malonė“) kilo iš Ka-risma. Kitose religijose Ka tapo – „spirit“. 

žmogaus individualumą apsprendžianti sielos dalis – Ba.  Ba vaizduojama kaip paukštis žmogaus galva. 

Jei „energetinio“ sielos prado Ka žmogus tiesiogiai pajausti negali (nebent tuomet kai praranda jėgas, gyvybingumą), tai su Ba, pasak egiptiečių, jis „susiduria“ sapnuodamas. Sapnuose „veikia“ būtent sielos Ka pavidalas.

Egiptiečiai neturėjo Pragaro. Jiems egzistavo „gyvųjų pasaulis“ ir „mirusiųjų pasaulis“. Jei po mirties velionio Akh, Ka ir Ba susijungdavo ir jei velionis sėkmingai „įveikdavo“ pomirtinį „Ozyrio teismą“, jo laukdavo „amžinas gyvenimas“. Kitu atveju jo Ba palikdavo žemę ir išskrisdavo į dausas. Todėl ši sielos dalis ir vaizduojama paukščio pavidalu. 
Ka ir Ba junginys – Akh. Mirties akimirką Ka ir Ba palieka materialųjį kūną Khat (tai ir yra mirties priežastis). Po kažkiek laiko abi sielos dalys „siekia“ vėl sugrįžti į savo pirminį „būstą“ Khat, bet tai gali padaryti tik tuomet, jei „savo kūną“ jos „atpažįsta“. Todėl egiptiečiai ir darydavo mumijas, pomirtines kaukes, sarkofagus su mirusiojo veidu, personifikuotas skulptūras, personifikuotus reljefus ir t.t. Jei Ba ir Ka savo Khat po mirties nesurasdavo („neatpažindavo“) ir nesusijungdavo į Khat, toks žmogus neturėdavo jokių galimybių patekti į „amžinąją tamsos karalystę“ ir „gyventi“ „amžiną pomirtinį gyvenimą“.

Be aukščiau paminėtų dalių  egiptiečių siela dar turėjo Šešėlį ir Vardą (Ren).  Šešėlis (Suyt) – likimas, o likimui didelės  įtakos turėjo ir Vardas. Senovės Egipte vardo parinkimas buvo labai svarbus, asmens gyvenimą lemiantis veiksnys.


Kaip buvo daromos mumijos

Mumijos paruošimas trūkdavo 70 dienų. Būtent tokiam laikotarpiui prieš “prisikeliant“ iš dangaus skliauto išnykdavo Sirijus. Po išnykimo ši žvaigždė dangaus skliaute vėl pasirodydavo kartu su Nilo potvyniu. Nilo potvyniai, jų metu drėkinama ir patręšiama žemė, turėjo lemiamos reikšmės egiptiečių egzistencijai. Todėl būtent nuo Sirijaus pasirodymo egiptiečiai skaičiuodavo naujuosius kalendorinius metus – naująjį gyvybės ciklą.

Pagrindinis mumijos darymo tikslas – apsaugoti kūną nuo parazitų (mikrobų, grybelio, vabzdžių), puvimo ir irimo. Mumijos paruošimas susidėjo iš 2-jų etapų:
  1. Palaikų balzamavimas. Kūnas impregnuojamas nuo puvimo ir įvairių parazitų apsaugančiomis medžiagomis, o iš audinių šalinami skysčiai.
  2. Mumijos darymas. Kūnas apvyniojamas impregnuotomis lino drobės juostomis.
Pirmojoje mumijos paruošimo fazėje kūnas būdavo kruopščiai nuplaunamas. Vėliau iš jo atsargiai, nepažeidžiant, išimami vidaus organai bei „iškrapštomos“ smegenys. Vidaus organai išimami pro prapjovimą kairėje pilvo pusėje, o smegenys - pro šnerves. Tai būdavo daroma tam, kad kūne liktų kuo mažiau skysčių. 

Toliau kūnas ir iš vidaus, ir iš išorės dezinfekuojamas: plaunamas palmių vynu, skalaujamas stipriu žolių koncentratu, įtrinamas prieskoniais, „prifarširuojamas“ mira, cinamonu, kitomis bakterijas neutralizuojančiomis medžiagomis. 
 
 
Gerai išdezinfekuotas ir pradžiūvęs kūnas (vidaus organai taip pat) 40-iai dienų dedamas į natrio karbonatą (sodą). Natrio karbonato mineralais pripildomos ir visos vidinės kūno ertmės. Soda, absorbuodama skysčius, audinius išdžiovindavo. 

Kitas balzamavimo etapas – „impregnavimas“. Iš išorės ir iš vidaus kūną tepdavo 7-iais „šventaisiais“ aliejais (dervomis) ir įtrindavo kvapniosiomis medžiagomis, prieskoniais (natūraliais konservantais). Natrio karbonato išdžiovintas kūnas tokiu būdu „užsikonservuodavo“, tapdamas atsparus drėgmei, bakterijoms, grybeliui. Kvapniosios medžiagos, savo ruožtu,  atbaidydavo įvairiausius parazitus. Tuo balzamavimas iš esmės ir baigdavosi. Toliau sekdavo mumijos darymo fazė.
 

Darant mumiją balzamuotas kūnas būdavo vyniojamas į kelis arba keliolika lininio audinio sluoksnių (pvz., Tutanchamono mumija įvyniota į 13 sluoksnių). Kiekviena kūno dalis (pirštai, rankos, kojos ir t.t.) vyniojama atskirai, o po to visas kūnas į vientisą mumijos kokoną. Kiekvienas audinio sluoksnis impregnuojamas aliejais, dervomis, kvapniosiomis medžiagomis, klijais. Vyniojant audinio juostas ant velionio kūno tarp jų būdavo dedami amuletai, kiti mumiją turėję apsaugoti daiktai (pvz., durklai). Padaryta mumija dar būdavo džiovinama.

Galutinai paruošta mumija dekoruojama amuletais, juvelyriniais dirbiniais, ant veido uždedama kaukė ir visa tai talpinama į sarkofagą(us).

Jei šeima neturėdavo pakankamai lėšų apmokėti skrodimą ir vidaus organų balzamavimą, būdavo taikomas „pigusis“ vidinių organų išvalymo pro aklinąją žarną metodas. Tam reikalui kūną pro aklinąją žarną „pripildydavo“ didelės koncentracijos kedrų aliejumi. Pripildžius aklinoji žarna būdavo užkemšama kamščiu.  Aliejus palaipsniui sugrauždavo vidaus organus (jie pavirsdavo skysčiu), o tuo pačiu dezinfekuodavo kūną iš vidaus. Kai vidaus organai galutinai suskystėdavo, jie,  išėmus kamštį, būdavo išspaudžiami lauk. 

„Pigiuoju“ būdu balzamuojant kūną jis dažniausiai nebebuvo apvyniojamas impregnuotomis juostomis. 


Vidaus organai

Vidaus organų balzamavimas būdavo sudėtingiausia ir brangiausia mumijų paruošimo dalis; tik turtingiausių žmonių mumijos randamos su balzamuotais vidaus organais. Vidaus organai -  kepenys, plaučiai, skrandis, žarnos – skrodimo metu būdavo atsargiai išimami (jų negalima buvo pažeisti), atskirai balzamuojami ir sudedami į specialius indus. 

Visi faraonai buvo Ozyrio ir Izidės sūnaus Horo (dievo sakalo) gyvi įsikūnijimai Žemėje. Todėl po mirties jų vidaus organus dėdavo į indus, vaizduojančius Horo sūnus: Imsety, Hapy, Duamutef  ir Kebehseneuf. Kiekvienas organas buvo susietas su konkrečiu Horo sūnumi.  Indai su organais kruopščiai užkonservuojami, dedami į specialią skrynią, o ši statoma kuo arčiau sarkofago su mumija. Laidojimo procesijoje dėžė taip pat būdavo nešama šalia sarkofago. 

Paskutiniaisiais senosios Egipto civilizacijos egzistavimo šimtmečiais paplito tradicija kiekvieną atskirai balzamuotą vidaus organą įvynioti į audinį ir „grąžinti“ atgal į kūną. Tuomet sakralinių vidaus organų dėžių ir indų nebeliko.


Širdis

Širdis - vienintelis vidaus organas, kuris visais laikais po balzamavimo būdavo „grąžinamas“ į kūną.  Egiptiečiams širdis buvo svarbiausias vidaus organas. Jie manė, kad širdis atsakinga ir už jausmus, ir už mąstymą. Lietuvių kalboje išlikęs posakis „beširdis“ primena laikus, kai mūsų protėviai mąstė panašiai kaip egiptiečiai. 

Nuo Vidurinės karalystės laikų šalia širdies į mumijos vidų buvo dedamas dažniausiai iš akmens išskaptuotas ir į audinį įvyniotas vabalas skarabėjus. Šių, mėšlu mintančių vabalų pavidalo amuletai, antspaudai, papuošalai buvo labai populiarūs. Kodėl būtent skarabėjai buvo laikomi tarpininkais tarp „gyvųjų“ ir “mirusiųjų“ pasaulių – neaišku. Viena iš teorijų teigia, kad juodi, maita (Mirtimi) mintantys vabalai auštant pakyla į orą, todėl Senovės Egipte asocijavosi su kylančia saule ir prisikėlimu. 


Smegenys

Kokią funkciją atlieka smegenys, egiptiečiai nežinojo. Smegenų pilkoji masė jų nedomino. Balzamuojant smegenys būdavo šalinamos, o kaukolė iš vidaus plaunama ir dezinfekuojama. Randama mumijų, kuriose į kaukolę vietoj smegenų pripilta vaško ir dervos mišinio.

Herodotas, kuris smulkiai nežinojo mumijų paruošimo metodikos, rašė, kad balzamuojant smegenys būdavo iškrapštomos metaliniu „virbu“. Vienos Senosios karalystės laikų mumijos kaukolėje rastas organinės kilmės „virbas“, greičiausiai netyčia įstumtas ir paliktas atliekant smegenų šalinimo procedūrą.

Gali atrodyti, kad smegenis iškrapštyti pro nosies ertmes, ganėtinai sudėtinga. Bet šiai procedūrai, kaip ir vidaus organų „skystinimui“, egiptiečiai naudojo specialias medžiagas. Medžiagos būdavo sušvirkščiamos į kaukolę ir po kiek laiko suskystėjusios smegenys išvarvėdavo pro nosies ertmes, todėl su „virbu“ daug darbuotis nereikėdavo. 


Kiti organai

Balzamuojant buvo stengiamasi kuo tiksliau išsaugoti asmens individualius bruožus. Problemos kildavo, pvz., su akimis, nes jose yra daug vandens. Kai vanduo išgaruodavo, vokai įgriūdavo ir velionis tapdavo nebepanašus į save. Todėl vietoj akių po vokais balzamuotojai dažnai įdėdavo išdžiovintą svogūną arba ką nors tokio, kas „išsaugotų“ akies formą. 

Ramzio II-asis turėjo didelę erelio nosį. Siekiant išsaugoti jos formą, darant mumiją į šnerves buvo prikišta pipirų. Pipirai tuo pačiu atliko ir konservantų funkciją. 

Nepaisant visų apsaugos priemonių, didžioji dalis randamų mumijų daugiau ar mažiau yra pažeistos grybelio. Pagrindinė to priežastis, netinkamos mumijų laikymo sąlygos. Beveik visos kapavietės buvo išplėštos dar antikiniais laikais, o tai reiškia, kad į jas galėjo patekti mumijoms pražūtinga drėgmė arba drėgnas oras.


Kas darė mumijas? 

Egipte balzamavo specialiai pasirengę žmonės. Balzamavimo tradicijos, kaip ir bet koks kitas amatas iki pat moderniųjų laikų, būdavo perduodamos iš kartos į kartą, todėl rašytinių šaltinių, apie tai kaip tai buvo daroma, nėra. Rasti papirusai, kuriuose aprašyti laidojimo ritualai, bet ne mumijų darymo technologijos. 

Bene pirmasis balzamavimo metodiką aprašė Herodotas. Jo aprašymas trumpas ir ne detalus. Greičiausiai, graikų istorikas neturėjo galimybių savo akimis stebėti mistifikuotą, įslaptintą mumijos darymo procesą ir aprašė jį tik iš kažkieno pasakojimų. 

Mumijos paruošimo procese dalyvaudavo mažiausiai 3 asmenys: „raštininkas“ (maldininkas), tas kuris daro skrodimą (išima vidaus organus) ir balzamuotojas. Tas, kuris skrosdavo, dėvėdavo specialius drabužius ir Anubio (dievas-šakalas) kaukę. Balzamavimo ir mumijos darymo metu, kad atbaidyti „blogąsias“ jėgas, buvo pastoviai meldžiamasi,. Tuo užsiimdavo maldininkas.

Mumijas ruošdavo specialioje palapinėje šalia būsimos palaidojimo vietos. Jei tai būdavo faraono palaikai, tokią palapinę statydavo laidojimo šventykloje vakariniame Nilo krante taip pat šalia būsimos palaidojimo vietos. 

Balzamavimo ir mumijos kokybė skyrėsi, priklausomai nuo mirusio socialinio statuso ir pajamų. Kokybiškas (bet ne „karališkas“) balzamavimas kainavo 4 mėnesinius vidutinio darbininko statybvietėse atlyginimus. Meistrai, lyginant, pvz., su žemdirbiais, gaudavo nemažas pajamas. Taigi, balzamavimas nebuvo pigus malonumas. 


Laidojimo tradicijos

Egipte buvo laidojama saulei leidžiantis. Žmonių vėlės turėjo išvykti į Tamsos karalystę kartu su Saule (Ra). 

Faraonų laidotuvių metu laivų vilkstinė (laivų „procesija“) pajudėdavo iš rytinio Nilo kranto link vakariniame krante esančios faraono laidojimo šventyklos. Ceremonijoje dalyvaudavo šventikai, šokėjai, muzikantai, profesionalios raudotojos, kurios garsiai raudodamos „raudavosi“ plaukus, barstydavo galvą pelenais. 

Nuo laidojimo šventyklos iki kapavietės sunkūs marmuriniai sarkofagai būdavo traukiami smėlio rogėmis. 





Svarbus laidojimo ceremonijos ritualas buvo „Burnos atidarymo ritualas“. Prieš atsisveikinant su velioniu, prieš uždarant kapavietę, vyriausias šventikas (tokiu dažniausiai tapdavo sostą paveldėjęs naujasis faraonas) specialiu ritualiniu kabliu kelis kartus prisiliesdavo prie velionio mumijos, sarkofago ar skulptūrinio atvaizdo burnos. Tokiu būdu velioniui būdavo suteikiamos galios „bendrauti“ pomirtiniame pasaulyje ir „apsiginti“ dievų teisme.


Įdomus momentas, kad saulei leidžiantis laidotuvės vykdavo ir Dzūkijoje. Pavyzdžiui, taip jas vaizdavo M. K. Čiurlionis:



Sarkofagas

Pažodžiui išvertus iš senosios graikų kalbos, „sarkofagas“ – „kūną valganti dėžė“. Vidurinės karalystės pradžioje (XII dinastijos pabaigoje) pomirtinį „namą“ simbolizuojančius stačiakampio formos sarkofagus ėmė keisti žmogaus mumijos formos - antropomorfiški sarkofagai.  Tokie sarkofagai faraoną vaizdavo arba kaip Ozyrį arba kaip sielą Ba (paukštis žmogaus galva).

Coffin of Khnumnakht, ca. 1802–1640 B.C.Egyptian, Middle KingdomWood, paint; L. 207.5 cm (81 11/16 in); W. 51.8 cm (20 3/8 in); H. 68 cm (26 3/4 in)The Metropolitan Museum of Art, New York, Rogers Fund, 1915 (15.2.2a, b)http://www.metmuseum.org/Collections/search-the-collections/544326


Mirusiųjų knyga

Tai papirusas, kuris būdavo dedamas kaip įkapės į turtingesnių žmonių kapus. Kuo kapavietės senesnės, tuo „Mirusiųjų knygos“ tekstų ir piešinių, iliustruojančių pomirtinę kelionę, mažiau. Pvz., pirmosios dinastijos faraonų kapuose tokių tekstų apskritai nerasta. Tuo tarpu Naujosios Karalystės laikų kapavietėse „Mirusiųjų knygos“ fragmentai aptinkami ne tik faraonų, bet ir diduomenės kapuose. Tai rodo, kad senovės Egipte pomirtinio gyvenimo samprata istorijos eigoje buvo nuolat plėtojama.

Archeologai rado apie 25 000 šio šventojo teksto fragmentų. Juos sudėjus buvo sudaryta visa „Mirusiųjų knyga“. Manoma, kad pirminis pilnas tekstas, parašytas faraono vėlei, turėjo net 189 skyrius.

„Mirusiųjų knyga“ - tai tiksli „instrukcija“, ką po mirties turi daryti vėlė, norėdama sėkmingai nukeliautų į amžinąją Mirusiųjų karalystę: su kokiais dievais susitikti, kaip į kokius klausimus atsakyti, kada kokius užkeikimus ar burtažodžius ištarti. Tai buvo savotiška pagalbinė priemonė mirusiajam, kuris pomirtiniame pasaulyje dievų akivaizdoje galėjo pasimesti ir kažką padaryti klaidingai. „Mirusiųjų knygos“ iliustracijos ir tekstai - savotiški sufleriai-pagalbininkai.

Egiptiečiai laidodavo saulei leidžiantis. Kad patektų į amžinąją tamsos karalystę, mirusysis turėjo pereiti 12 vartų  (12 Tamsos valandų), kuriuos akylai saugojo kobros. Prie kiekvienų vartų tas gyvates reikėdavo „užkalbėti“. Be to, velionio laukė 42-iejų dievų teismas, kurio metu buvo tikrinamas ir žmogaus nuodėmingumas -  sveriama širdis. Sveriant širdį ant vienos svarstyklių lėkštelės dėdavo širdį, ant kitos – plunksną (Teisingumas). Jei širdis būdavo „per sunki“, mirusiojo laukdavo baisiausia, ką galėjo įsivaizduoti egiptietis – akistata su Ammut. Tai būtybe, susidedanti iš  krokodilo, hipopotamo ir liūto.

Visus 12 vartų, 42-iejų dievų teismą, širdies svėrimo ceremoniją velionis turėjo „įveikti“ iki aušros. Jei „suklupdavo“ arba nespėdavo, jį prarydavo Chaosas. Todėl į visus dievų klausimus žmogus turėdavo atsakinėti tiksliai, negaištant laiko, visas kobrų užkalbėjimo formules žinoti mintinai. Tam ir turėjo pasitarnauti „Mirusiųjų knyga“. Būtent todėl vaizdais, iliustruojančiais „Mirusiųjų knygos“ tekstus, buvo puošiamos turtingiausių žmonių kapavietės, sarkofagai, įkapės. Į tokius tekstus būdavo įvyniojami net mumijų amuletai. Tai rodo, kad „Mirusiųjų knyga“ turėjo maginės galios ir apsauginės reikšmės. Kuo kapavietė prabangesnė, tuo tiksliau jos „Mirusiųjų knygoje“ ir apdailoje pavaizduotos pomirtinės kelionės detalės. 

Amžinasis pomirtinis gyvenimas senovės egiptiečių pasaulėžiūroje buvo pats svarbiausias dalykas. Todėl faraonai savo kapavietėmis imdavo rūpintis vos įžengę į sostą. Lygiai taip pat jie rūpinosi ir „Mirusiųjų knygos“ papirusu. Prabangiausi „Mirusiųjų knygos“ papirusai būdavo tikri vaizduojamosios dailės šedevrai; juose iliustracijos ir tekstų apdaila užimdavo didžiausią papiruso dalį. 

Paprastesniais „Mirusiųjų knygos“ variantais prekiaudavo šventyklose. Vietos, kur turėdavo būti įrašytas mirusiojo vardas būdavo paliekamos tuščios; vardą parašydavo prieš dedant papirusą į indą, kaip įkapes. „Mirusiųjų knygas“ perrašinėdavo šventyklų raštininkai. Tokie papirusai buvo vienas iš šventyklų pajamų šaltinių. „Mirusiųjų knygos“ papiruso ritinėlis būdavo įspraudžiamas į mumijos „delnus“.

„Mirusiųjų knyga“ (egiptiečių pomirtinio gyvenimo samprata) padarė didelę įtaką vėlesnių religijų, tame tarpe krikščionybės, pomirtinio gyvenimo sampratai. 


Gyvūnų mumijos

Egipte rasta keliolika milijonų mumijų. Didžioji jų dalis – gyvūnai: katės, įvairūs paukščiai, beždžionės, krokodilai, šakalai, gazelės ir t.t.. Pvz., Sakaros (Saqqara) nekropolyje, šalia Džoserio laiptuotos piramidės, buvo atkastas ibių nekropolis – 1,5 mln. specialiuose induose balzamuotų paukščių. Kai XIX a. buvo kasamas Sueco kanalas, statybininkai rado kelis milžiniškus kačių nekropolius. Tuomet į meno rinką plūstelėjo daug žalvario ir medžio karstų, kuriuose laidotos kačių mumijos.

Manoma, kad senovės Egipte gyvūnų mumijos buvo pardavinėjamos šventyklose. Egiptiečiai jas pirkdavo panašiai kaip krikščionys pašventintas žvakes. Milijonai rastų dievą Horą simbolizuojančių sakalų mumijų byloja apie tai, kad šių paukščių veisimo, auginimo, balzamavimo „industrija“ buvo gerai išplėtota. Prekyba „šventų“ gyvūnų mumijomis buvo vienas iš svarbių šventyklų pajamų šaltinių.

Egipte buvo stiprios gyvūnų garbinimo ir zoomorfizmo tradicijos. Pvz., baseinuose prie šventyklų plaukiojo auskarais, „apyrankėmis“, paauksuotais dantimis dekoruoti krokodilai. Mirus katei, šeimos nariai nusiskusdavo antakius. Katės, kaip ir kiti naminiai gyvūnai, būdavo balzamuojamos ir laidojamos arba šeimos kapavietėje, arba gyvūnų nekropolyje.



Comments