Egiptas: Hipogėjai




Hipogėjai – tai kalnų uolose iškirstos prabangios faraonų ir kitų Egipto didikų kapavietės. Senąja graikų kalba hipogėjus - tai „požeminė šventykla“. Hypo – reiškia “po” arba “viduje”, o Gaia – graikų Žemės dievybė. Hipogėjais taip pat vadinamos bet kokios didesnės po žeme iškirstos patalpos, tarp jų ir ankstyvųjų krikščionių katakombos. Hipogėjai atsirado Naujosios karalystės laikais. Tokio tipo kapavietėse buvo laidojami XVIII – XX dinastijos faraonai. 

Žymiausios hipogėjų vietos – Karalių ir Karalienių slėniai. Karalių slėnyje faraonai ir turtingiausi jų aplinkos didikai buvo laidojami apie 500 metų  (XVI – XI a. pr. Kr.). Seniausia Karalienių slėnio kapavietė datuojama 1301 m. pr. Kr.. Tai reiškia, kad čia hipogėjai pradėti kirsti keliais amžiais vėliau.

Kuris iš faraonų pirmasis įsakė netoli Tėbų, vakariniame Nilo krante, kalnų masyve iškirsti kapavietę, nesutariama. Tai galėjo būti arba antrasis XVIII-os dinastijos faraonas Amenhotepas I (Amenhotep I) arba jo įpėdinis Tutmozis I (Thutmose I).

Perėjimą nuo mastabų ir piramidžių tipo kapaviečių prie hipogėjų greičiausiai lėmė keli faktoriai:
  1. Nepaisant milžiniškų resursų, kurie būdavo investuojami į piramidžių statybas, šie gigantiški antkapiai vis tiek neapsaugojo faraonų palaikų nuo suniokojimo ir apiplėšimų. Sunaikinus palaikus, tuo pačiu būdavo „sugriaunamas“ egiptiečiams pats svarbiausias dalykas – amžinas pomirtinis gyvenimas.
  2. Hipogėjų atsiradimą galėjo sąlygoti ir to meto „technologinė revoliucija“ – laipsniškas perėjimas nuo bronzos prie geležies. Hetitai, karinga Mažosios Azijos tauta, antrosios Egipto suirutės laikotarpiu turėjusi didelę įtaką Egipte, apie 1500 m. pr. Kr. išrado geležį ir ėmė lieti geležinius ginklus bei įrankius. Geležies išgavimo technologiją hetitai akylai slėpė, bet, nepaisant visko, geležiniai ginklai ir įrankiai palaipsniui plito kaimyninėse šalyse. Kada jie pasiekė Egiptą – nesutariama. Tikėtina, kad Naujosios karalystės laikais egiptiečiai tokius įrankius jau turėjo.


Hipogėjų sudaro į kalno gilumą nuožulniai besileidžianti šachta ir šachtos gale esantys laidojimo kambariai. Po laidotuvių šachta būdavo aklinai užpresuojamas gruntu ir skalda. 

Hipogėjus galėjo būti skirtas vienam asmeniui, visai giminei arba dar platesniam faraono aplinkos ratui. Jei šalia faraono toje pačioje kapavietėje būdavo laidojami jo dvaro didikai, tuomet karališkajai koplyčiai ir palaikams tekdavo tolimiausios požeminio labirinto patalpos.
Pirmieji hipogėjai buvo T raidės formos – gale šachtos 90 laipsniu kampu  iškirstos patalpos sarkofagui ir įkapėms. Tačiau kažkokio griežto plano požeminės kapavietės neturėjo. Šachtos ilgis, gylis, kambarių skaičius, jų išsidėstymo tvarka ir logika priklausė ir nuo konkretaus faraono ar didiko resursų, nuo to, kurioje kalnų slėnio vietoje būdavo kalama kapavietė. Buvo tikimasi, kad kuo ilgesnis ir gilesnis požeminis tunelis, tuo didesnė tikimybė, kad kapavietė liks nepaliesta. Ilgiausia rasta kapavietė į kalno gylį įsiskverbusi kelis šimtus metrų. 

Po laidotuvių, saugumo dėlei kapavietės šachta būdavo užmūrijama (užpresuojama) skalda, gauta tą šachtą kertant.  Šachtoje priešais laidojimo kambarius dažniausiai iškirsdavo gilų, platų šulinį. Bet yra hipogėjų ir be šulinių. Kokia šulinio paskirtis – nesutariama. Gilus šulinys galėjo būti kalamas tam, kad priėjimas prie kapavietės būtų kuo labiau apsunkintas. Galėjo būti kalamas ir tam, kad į šulinį subėgtų vanduo, jei jis stichinio potvynio metu prasisunktų pro „užpresuotą“ šachtą. 

Karalių ir Karalienių slėniuose iškrenta labai nedaug kritulių, bet kartais praūžia galingos liūtys. Tuomet nuo kalnų į slėnį nuplaunama tūkstančiai tonų purvo ir grunto. Vanduo ir skysta masė skverbdavosi į mažiausius plyšelius, tame tarpe ir į kapaviečių šachtas. Vėliau, vandeniui palaipsniui susigeriant į gruntą ir garuojant, klampi masė susipresuodavo į tvirtą monolitą. Manoma, kad būtent toks stichinis reiškinys „išgelbėjo“ nuo kapaviečių plėšikų vienintelę neišplėštą Tutanchamono kapavietę. 

Pasirenkant vietą kapavietei pirmiausiai būdavo ieškomi natūralūs uolų įtrūkimai arba sluoksniai, susiformavę nuošliaužų metu, nes tokiose vietose kalti gruntą būdavo kur kas lengviau. Tačiau tokių vietų nebuvo daug, todėl dažniausiai tekdavo „skverbtis“ pro kalno monolitą. 

Vieni Karalių ir Karalienių slėnių sluoksniai kietesni, kiti – lengviau pasiduoda kirtimui. Kapaviečių statytojai stengdavosi pasirinkti kuo minkštesnės uolėnos klodus, bet braunantis į kalno gilumą, sluoksniai keisdavosi, todėl kartais tekdavo keisti ir šachtos kryptį. 

Žinomi ir tokie atvejai, kai tunelio kryptis buvo pakeista todėl, kad kalant šachtą statytojai įsirėždavo į kito hipogėjaus požemius. 

Kairėje paveikslėlis iliustruoja, kad kai kurie hipogėjai yra padaryti "vienas ant kito", jei žiūrėtume iš viršaus.

Kaip egiptiečių meistrai kirsdami ir dekoruodami požemines kapavietes pasišviesdavo –  neaišku. Akivaizdu, kad darbas ruošiant didžiuosius hipogėjus turėjo trukti keliolika metų. Per tą laiką, pasišviečiant aliejinėmis lempomis ar kažkokiomis kitokiomis priemonėmis (pvz., fakelais) sienos turėjo gerokai aprūkti. Tačiau jokių suodžių pėdsakų kapavietėse nerasta. 

Kitas klausimas - kaip, pasišviečiant deglais, galima užtikrinti šviežio oro tiekimą? Kaip įsitikino Marina Abramovič (savo performanso metu), net gryname ore esanti ugnis gali išdeginti deguonį netikėtai greitai...

Kapavietes kirsdavo, įrengdavo ir dekoruodavo meistrai, kurių miestelis Deir el-Medina buvo įsikūręs tarp Karalių ir Karalienių slėnių. Teigiama, kad meistrų ir jų šeimų pragyvenimo sąlygos Deir el-Medinoje būdavo, palyginti, geros: juos aprūpindavo maisto produktais, gėrimais, teikdavo kvalifikuotą medicininę pagalbą. 

...Tačiau viename to meto papirusų („Turin strike papyrus”) aprašytas kapaviečių statytojų streikas. Tai pirmasis istorijoje žinomas darbininkų streikas. 



Comments