Egiptas: Įvadas



Senoji Egipto sostinė buvo Memfis (Memphis). Egiptiečiai šį miestą-šventvietę vadino „Hut-ka-Ptah“ – „dievo Ptah sielos rūmai“. Senąja graikų kalba – „Ai-gy-ptos“. Iš čia ir Vakaruose paplitęs šalies pavadinimas.


„Juodoji žemė“

Senovės egiptiečiai savo šalį vadino „Msr“ (žemė, šalis) arba „Kemet“ (juodas). Sujungus abu žodžius – „juoda šalis“ („juoda žemė“), t. y. juoda, derlinga Nilo potvynių „apvaisinta“ žemė. Derlingos, „juodos“ žemės juosta abipus upės (išskyrus deltą) buvo vos nuo kelių iki keliolikos km. pločio. Todėl, nors Egipto valstybė didžiausio klestėjimo laikotarpiais driekėsi iki 2-3 krioklio (apie 1200 km. nuo Viduržemio jūros), bendras jos derlingų žemių plotas buvo beveik 2 kartus mažesnis už dabartinę Lietuvos teritoriją.
Aukščiausio ekonominio pakilimo laikais (pvz., valdant Ramziui II) Egipte galėjo gyventi iki 3 mln. gyventojų. Statant Gizos piramides jų buvo apie 1,6 mln. Valdant XI dinastijai, kai Egiptas išgyveno nuosmukį, gyventojų galėjo būti vos apie 1 mln.


„Žalioji zona“

Žemėje klimatas nuolatos keitėsi ir keičiasi. Ten kur Egipto laikais (ir dabar) driekėsi dykumos, iki XI tūkst. pr. Kr. buvo „žalioji zona“. Kai XI tūkst. pr. Kr. iš Lietuvos traukėsi paskutinis ledynmetis, paskui save palikdamas dabartinį mūsų krašto reljefą su daugybe ežerų, dabartinės Sacharos teritorija ėmė „kaisti“. Išnyko daug augalų, gyvūnų rūšių, o žmonės buvo priversti trauktis arčiau vandens – Atlanto vandenyno, Viduržemio jūros, Nilo upės. Tačiau po poros tūkstančių metų (apie 8000 m. pr. Kr.) „žalioji zona“ vėl palaipsniui išsiplėtė, pasislinkdama į Afrikos Šiaurę.

5000 m. pr. Kr. klimatas dar kartą ėmė drastiškai „kaisti“. Dykumos plotai didėjo, o iš kadaise buvusios „žaliosios zonos“ liko tik kelios Sacharos oazės. Eilinį kartą visa, kas gyva, įskaitant žmones, turėjo „pasislinkti“ link vandens. 

Visi šie pokyčiai atsispindi akmeningos Sacharos akmens amžiaus uolų piešiniuose. Dykumoje randami gyvūnų, kuriems reikia daug vandens, pvz. hipopotamai ar krokodilai, atvaizdai. Sacharoje randama apie 3000 (!!!) vietų su tokiais uolų piešiniais. Tai reiškia, kad kadaise ši teritorija pirmykščių žmonių buvo tankiai apgyvendinta.

Perėjimas nuo vieno gyvenimo būdo (medžioklė, augalų rinkimas) prie kito (žemdirbystė, gyvulininkystė) neįvyko staiga ir sklandžiai. Kol žmonės išmoko selekcijos būdu atrinkti augalus, juos dauginti, kol prisijaukino naminius gyvūnus, sekė siaubingų badmečių periodai. Kaip pasekmė, žmonių ūgio vidurkis, lyginant su pirmykščių medžiotojų gentimis, žymiai sumažėjo. 

Istorikai teigia, kad „prarastojo rojaus“ vaizdiniai šiuolaikinėse religijose (kaip Adomo ir Ievos išvarymas iš rojaus krikščionybėje) galėjo sietis su prarastu patogiu ir užtikrintu gyvenimu „žaliosios zonos“ sąlygomis, kurio atsiminimas išliko kolektyvinėje sąmonėje.


Nilas

Graikų istorikas Herodotas rašė, kad Egiptas, turtingiausia to meto  civilizacija, už viską turėjo būti dėkingas Nilui. Nilas yra ilgiausia pasaulio upė (apie 6671 km). Paskutinieji 100 km – delta. Tačiau Egiptui geriausiais klestėjimo laikais priklausė apie 1200 km upės nuo deltos iki slenkčių. 

Nilas iš esmės dalijamas į 2 dalis: (i) Mėlynasis Nilas (apie 60% vandens) vandenis kaupė Etiopijos kalnuose (2200 km nuo deltos) ir iš Tana ežero, (ii) Baltasis Nilas – iš Viktorijos ežero (Uganda, Kenija, Tanzanija). Mėlynasis Nilas ir Baltasis Nilas susijungia Sudano dykumoje, ten kur yra Khartoum miestas.

Kasmetiniai Nilo potvyniai daugiausiai priklausė nuo kritulių Etiopijos kalnuose, Sudane ir tirpstančio ledo centrinės Afrikos kalnuose birželio-rugpjūčio mėnesiais. Potvynio vanduo pasiekdavo Egiptą liepą ir tęsdavosi iki spalio (4 mėnesius). Iš Etiopijos kalnų vanduo atplukdydavo rudai-rausvos spalvos nuosėdas, todėl Nilo vanduo potvynio pradžioje parausdavo. Vėliau jis patamsėdavo, o potvyniui slūgstant viskas sužaliuodavo.

Skirtingais metais potvynių aukštis varijavo nuo 2 iki 10 metrų. Didesnių potvynių metu kai kuriose Egipto vietose Nilas išsiliedavo taip, kad nesimatydavo krantų, o delta virsdavo ištisine jūra. Didesnių potvyniu metu miestai pūpsodavo kaip salos, o deltoje didesnius miestus apskritai buvo vengiama statyti. 

Nepaisant išsiliejusio vandens pražūtingos galios, egiptiečiai laukdavo potvynių kaip išganymo. Kuo didesnis potvynis, tuo didesni žemės plotai būdavo patręšiami. Kuo daugiau trąšų ir vandens, tuo didesni derliai. 


Potvynių vanduo nuplaudavo bet kokius žemės žymeklius, todėl egiptiečiai buvo priversti tobulinti žemės matavimo įgūdžius – geometriją. Jie pirmieji išmoko apskaičiuoti apskritimo plotą. Tiesa, jų ‚pi“ buvo lygus ne 3.14, o 3.16. Dešimtainių trupmenų egiptiečiai dar nenaudojo.

XX a. miestai darėsi vis didesni. Žemės ūkyje imtos naudoti cheminės trąšos. Nilo potvyniai atnešdavo daugiau žalos nei naudos. Todėl 1961 m. buvo nuspręsta statyti didelę Asvano  (Aswan) užtvanką , kurios pagalba galima būtų suvaldyti (reguliuoti) vandens srautus. Viena sudėtingiausių šio tarptautinio projekto dalių buvo perkelti kelias šventyklas, kad jos neatsidurtų marių dugne. Būtent todėl statybos užtrūko 10 metų.  Tai buvo vienas sudėtingiausių XX a. statybų projektas. 


Kalendorius

Su Nilo potvyniais dalinai siejasi dar vieno egiptiečių išradimo – Saulės kalendoriaus sukūrimas.
Kaip ir daugelis kitų pirmykščių genčių bei senovės tautų, Egiptiečiai pirmiausiai naudojosi Mėnulio kalendoriumi. Bet Mėnulio kalendorius neatitiko Saulės judėjimo: Mėnulio ciklas trunka apie 29,5 paros (12 Mėnulio mėnesių = 354,367 dienos). Tai buvo problema, nes Saulės, žmonių egzistencijai kur kas svarbesnio dangaus kūno, ciklai nesutapo su Mėnulio kalendoriumi. 

Egiptiečių astronomai pastebėjo, kad Sirijaus žvaigždės ciklas - 365 dienos ir tai tiksliai atitinka Saulės metus. Be to, Sirijus vidurvasarį 70-iai dienų išnyksta iš dangaus horizonto ir vėl prieš aušrą pateka rytiniame dangaus skliaute tuo metu, kai dažniausiai prasidėdavo egiptiečiams gyvybiškai svarbus Nilo potvynis. Egiptiečiai visą tai suvokė ne kaip atsitiktinumą, o kaip kosminės tvarkos pasireiškimą. Tokį jų supratimą stiprino ir faktas, kad Nilas, Žemės gyvybės arterija, potvynio pradžioje imdavo plukdyti tikrąja to žodžio prasme raudonus vandenis (nuosėdos iš Etiopijos kalnų). 

Tokiu būdu Sirijus tapo esminiu dangaus kūnu ne tik egiptiečių kalendoriuje, bet ir jų pasaulėžiūroje. Sirijaus išnykimas 70-iai dienų prieš Atgimimą (potvynį) galėjo apspręsti ir mumijų paruošimo pomirtinei kelionei trukmę – mumijos buvo ruošiamos 70 dienų.

Sirijaus žvaigždė, buvo garbinama kaip deivė Sopdet (graikiškai Sotis). Sirijaus (Sotis) kasmetinis patekėjimas kartu su Saule buvo laikomas naujų metų pradžia (kosminio „apvaisinimo“ pradžia), o tuo pačiu ir pirmo mėnesio pagal senąjį Egipto kalendorių atskaitos momentu.  

Atkreipę dėmesį į aukščiau išvardintus „sutapimus“ ir interpretavę juos kaip kosminės-dieviškos tvarkos ženklus, egiptiečių astronomai „kūrybiškai“ sujungė mėnulio kalendorių su 365 dienų Saulės (Sirijaus) ciklu. Jų kalendorius turėjo 12 mėnesių po 30 dienų ir dar 5 pridėtines dienas metų gale, kurios buvo laikomos Osirio ciklo dievų gimtadieniais. 

Egiptiečių kalendorius turėjo 3 metų laikus po 4 mėnesius: potvynis, augimas, derliaus nuėmimas. Visi 12 mėnesių - po 30 dienų (3 dekados). Diena buvo dalijama į 12 valandų. Trumpėjant (arba ilgėjant) dienai, trumpėdavo ir valandos. Kas 4 metai, egiptiečių metai prasidėdavo viena diena anksčiau.

Taigi, egiptiečiai pirmieji pasaulyje sudarė 365 dienų kalendorių ir parą padalino į 24 valandas. 

XV a. pr. Kr. jie išrado ir nešiojamus saulės laikrodžius. 


„Gyvųjų ir mirusiųjų žemė“

Egipto valstybė atrodė labai specifiškai. „Juodoji“ (derlingoji) žemė abipus upės buvo naudojama žemės ūkiui, tačiau gyvųjų žmonių būstai (miestai, gyvenvietės) buvo statomi tik rytiniame krante (dešinysis Nilo krantas). Vakariniame krante stovėjo ne mažiau įspūdingi (ir ploto, ir monumentalumo prasme) nekropoliai su savo šventyklomis, prieplaukomis, kanalais. 

Taigi, Nilas turėjo 2 krantus: „gyvųjų“ ir „mirusiųjų“. Saulė tekėdavo ten kur gyvenama, o leisdavosi ten, kur „gyvenama amžinai“. Išimtį iš šios taisyklės sudarė vos keli miestai (pvz., senoji sostinė Memfis), vakariniame krante buvusios nekropolių statytojų gyvenvietės ir už vakarinio kranto dykumoje esančios oazės (šuliniai-prekybos kelių susikirtimo vietos), kuriose taip pat buvo gyvenama ir statomos šventyklos.


„Rojus žemėje“

Nepaisant to, kad kartais Nilo potvyniai nuplaudavo gyvenvietes, o kartais kelis metus iš eilės potvynių beveik nebūdavo ir tai sukeldavo badmečius, reliatyviai vertinant (lyginant su kitomis tuometinėmis civilizacijomis), derlinga Nilo juosta buvo „rojus žemėje“. Tai pripažindavo visi, kas senovėje apsilankydavo Egipte.

Egiptas buvo ilgiausiai - daugiau kaip 3000 metų - klestėjusi civilizacija. Būtent todėl nei viena civilizacija po savęs nepaliko tiek daug monumentalių statinių, kiek jie. Nei viena civilizacija neskyrė tiek daug dėmesio didingiems pomirtinio gyvenimo paminklams. Tiek energijos sąnaudų skirti ne išgyvenimui galėjo tik labai geras sąlygas turinti ir klestinti visuomenė. Egiptas buvo ideali vieta atsirasti ir klestėti ankstyvajai agrarinei kultūrai. 

Egipto klestėjimo prielaidos:
  • kiekvienais metais Nilo dumblu patręšiama derlinga pakrančių žemė. 
  • puikios galimybė plėtoti irigacines sistemas. 
  • naudodami irigacines sistemas, egiptiečiai per sezoną nuimdavo po kelis derlius.
  • pigaus ir patogaus vandens transportavimo Nilo upe galimybės. Egipto ypatybė – dominuoja Šiaurės (nuo Viduržemio jūros) vėjai. Todėl naudojant bures ir irklus nesunku kilti upe į viršų. 
  • šiaurėje Viduržemio jūra buvo tinkama vystyti prekybą.
  • didelis saugumas: rytuose ir vakaruose  dykumos, pietuose 5 grėsmingi Nilo slenksčiai, šiaurėje Nilo delta, kuri realiai buvo šimtai kilometrų klampių pelkių. 
  • nepaisant visų išskirtinių sąlygų, Egipte dominavo natūrinis ūkis.

Irigacija

Senovės Egipto klestėjimo pagrindas – kasmetiniai, reguliarūs Nilo potvyniai ir kontroliuojama irigacija. Mėlynasis Nilas patvindavo Etiopijos kalnuose prasidėjus lietaus sezonui ir tirpstant sniegynams. Tuo pat metu lietaus sezonas prasidėdavo ir Sudane iš kur atitekėdavo Baltasis Nilas. Potvynis aukštupyje prasidėdavo birželio mėnesį, o Egiptą jis pasiekdavo liepą. Potvynis trukdavo apie 4 mėnesius. 

Bendrai vertinant, Nilas net potvynių metu buvo palyginti rami, „taiki“, prognozuojama upė. Nelaimes nešantys potvyniai Egipte pasitaikydavo labai retai. Didesnis pavojus buvo deltoje, kur ir buvo senoji sostinė Memfiis. Viena iš teorijų teigia, kad Memfio miestas buvo apsuptas galingu pylimu ir aukštomis sienomis, bet ir tokiomis priemonėmis didesnių potvynių metu sulaikyti vandens spaudimo nepavykdavo, todėl sostinė buvo perkelta į Tėbus (toliau nuo deltos). 


Atslūgstant potvyniui kasmet reikėdavo greitai stiprinti dambas, gilinti kanalus. Tam reikalui būdavo sutelkiamos jungtines pajėgos - skelbiama visuotinė darbų prievolė. Visi pajėgūs dirbti rinkdavosi su kirtikliais, kapliais ir krepšiais. Nuo šio darbo nebuvo atleidžiamas niekas, net šventikai - žyniai ir aukšti pareigūnai prižiūrėdavo darbų eigą.
Palei Nilą upės suneštos žemės buvo lengvos ir labai tinkamos žemdirbystei. Egiptiečiai taikė sėjos metodą, kai pasėjus grūdus į drėgną dirvą, laukus ne akėdavo, o paleisdavo gyvulius, kad tie kanopomis įmintų grūdus į dirvožemį.

Patvinus Nilui drumzlinu vandeniu būdavo užpildomos dambos (kartais net ežerai). Vėliau, nuleidžiant vandenį atgal į Nilą, būdavo drėkinami laukai, o susikaupęs nuosėdų dumblas naudotas kaip trąšos. Vandeniui atslūgus irigacinės sistemos vandeniu būdavo papildomos šadufais (the shadufs) - „gervėmis“. Asilų ir žmonių sukami ratai vandeniui iškelti paplito gan vėlai - tik persų invazijos metu (VI a. pr. Kr.). Dar vėliau buvo išrastas „Archimedo sraigtas“. 

Čia irigacijos veikimas pavaizduotas video:


Taiki žemdirbių civilizacija


Egiptiečių pomirtinio gyvenimo samprata skyrėsi nuo krikščioniškos. Tradiciškai krikščionys geresnio amžino gyvenimo tikisi po mirties, egiptiečiai vylėsi, kad amžinas gyvenimas po mirties būtų toks pats, koks buvo žemėje. Krikščionys „blogą“ gyvenimą nori iškeisti į geresnį, egiptiečiams to nereikėjo. Egipte tokia pasaulėžiūra galėjo susiformuoti tik ekonomiškai stabilioje, prognozuojamoje, to meto kriterijais gerai gyvenusioje bendruomenėje.
Lyginant su kitomis senovės civilizacijomis (valstybėmis), egiptiečiai buvo patys taikiausi, mažiausiai linkę kariauti, nes garantuotą gyvenimą susikurdavo savo krašte, savo pačių rankomis. Čia, lyginant su kitomis ankstyvomis civilizacijomis, buvo mažiausia klasinė nelygybė, o moterys, lyginant su kitomis to meto patriarchalinėmis kultūromis, tiek kasdienėje buityje, tiek viešajame gyvenime turėjo daugiausiai teisių ir įtakos.

Neatsitiktinai viename svarbiausių egiptiečių mitų Ozyris vaizduojamas kaip ramus, galingas, stabilus, o jo žmona-sesuo Izidė kasdieniame žemiškame gyvenime yra kur kas aktyvesnė, veiklesnė. Kai Ozyrio brolis, blogio dievas Setas, užmušė gerąjį Ozyrį ir įmetė jo kūną į Nilą, būtent Izidė surado ir atgabeno vyro palaikus iš tolimojo Finikijos Biblo miesto. Tai sužinojęs įsiutęs Setas sukapojo Ozyrio palaikus į 14 gabalų ir išmėtė po visą Egipto žemę. Bet Izidė vėl nenuleido rankų - surado visas vyro  kūno dalis...

1,5 tūkstančio metų egiptiečiai neturėjo profesionalios kariuomenės. Ji atsirado tik XVI a. pr. Kr. kai šalį užpuolė azijatai hiksai.
Herodotas Egipto (ypač Viršutinio) gyventojus laikė pačiais sveikiausiais. Romėnai į Egipto vykdavo gydytis. 

Rasinė tapatybė

Musicians at a banquet. Mural from the tomb of Rekhmire, vizier under Thutmosis III (1490-1439 BCE) and Amenophis II (1439-1413 BCE). 18th Dynasty, New Kingdom, Egypt.
Iki azijatų įsiveržimų  Vidurinės karalystės laikais, visi Egipto faraonai buvo juodaodžiai. Rasiniu požiūriu Egipto širdis – Afrika (Nubija, Kušo karalystės). Vėliau maišantis su azijatais egiptiečių oda šviesėjo. Naujojoje karalystėje Egipte jau buvo rasių įvairovė. Valstybė užtikrindavo, kad egiptiečiai, hiksai, semitai, libiai, kušitai, graikai elgtųsi pagal įstatymus ir sugyventų taikiai.



Comments