Egiptas: kaip jie tai pastatė?





Vis nesibaigia diskusijos, kaip egiptiečiai prieš beveik 5 tūkst. metų, kai dar nebuvo išradę rato, sugebėjo pastatyti tokias monumentalias konstrukcijas, kurios ir šių dienų statybininkams keltų rimtų problemų. Pavyzdžiui, Cheopso piramidė turi apie 2 300 000 blokų, sveriančių nuo 2 iki 15 tonų. Žinoma, kad šią piramidę statė ne ilgiau kaip 20 metų. Apskaičiuota, kad jei egiptiečiai dirbtų po 12 val. per dieną (kiek užtrunka šviesi diena), kas 2 minutes turėjo atsirasti po vieną bloką. Per dieną jiems reikėtų preciziškai tiksliai sudėti 800 t blokų. 

1964 m. statant Asuano užtvanką reikėjo perkelti dvi Ramzio II Abu Simbel šventyklas, kurios buvo kruopščiai supjaustytos į 2200 blokų. Tarptautinėms statybininkų pajėgoms su moderniausia tų laikų technika šią užduotį atlikti užtruko 5 metus.

Suprantama, kad mūsų dienų statybininkams užtruko abi šventyklas preciziškai supjaustyti, tačiau į 20 Cheopso piramidės statybos metų taip pat reikia įskaičiuoti 2 300 000 blokų iškirtimą, pjaustymą, šlifavimą, gludinimą. Visą tai reikėjo daryti laikais kai dar nebuvo ne tik geležies, bet ir žalvario.

Žalvaris atsiras tik Vidurinės karalystės laikais – jį į Egiptą atgabens ateiviai iš Azijos. Tuo tarpu Senosios karalystės laikais tobuliausi įrankiai buvo iš sąlyginai minkšto vario ir akmens. Kyla logiškas klausimas, kaip jie tai sugebėjo padaryti?

Manoma, kad kalant ir laužiant didelius granito, marmuro, kalkakmenio blokus egiptiečiai naudojo šiais laikais nenaudojamas technologijas. Galbūt jie galėjo prieš kalant uolėną ją reikiamose vietose stipriai įkaitinti, o po to tą vietą užpilti šaltu vandeniu. Staigaus temperatūrinio pokyčio įtakoje uolėnoje atsirasdavo mikro įtrukimai, kurie vėliau žymiai palengvindavo uolos skaldymą. Galbūt galėjo būti dar kažkokie kiti būdai, kurių mes nežinome, nes sėkmingai naudojamės tais, kuriuos turime.



Įrankiai

Yra daug dalykų, susijusių su Gizos piramidėmis, kurie stebina ir kol kas neturi  tikslių paaiškinimų. Vienas tokių, kaip toks milžiniškas nekropolis su trimis gigantiškomis piramidėmis galėjo būti pastatytas naudojant pačius elementariausius įrankius tuomet, kai šalyje gyveno vos 1,6 mln. gyventojų. 

Gizos piramidės buvo pastatytos bronzos amžiuje, kai dar nebuvo ne tik geležies, bet ir žalvario. To meto meistrų įrankiai buvo  akmeniniai, mediniai arba, geriausiu atveju, variniai. Bronzos amžiaus egiptiečių statybininkų darbų tikslumas stulbinantis. Cheopso piramidės pagrindo kraštinės ilgis 230.4 metro. Didžiausia kraštinės ilgio paklaida – vos 58 milimetrai! Tai neįtikėtinas tikslumas, žinant, kad piramidės blokai nebuvo standartiniai – jie visi skirtingų matmenų.

Piramidžių išoriniai blokai buvo dailiai nuglūdinti. Kalkakmenį egiptiečiai šlifavo titnaginiais gremžtukais.




Primityvių įrankių "galią" demonstruoja filmuko komentaras, kuriame pasakojama apie 1300 t sveriantį obeliską, rastą kasyklose (mat dalis jo sutrūko ir jis nebebuvo tinkamas). Įsivaizduokite, kaip tokį daiktą egiptiečiai planavo pergabenti į jo vietą?

2 300 000 skirtingų matmenų blokai buvo taip preciziškai „pritašyti“, kad ir šiandieną tarp jų neįmanoma prakišti adatos plonumo strypo. Būtent todėl piramidės atlaikė ne vieną stiprų žemės drebėjimą (paskutinį jų - jau mūsų laikais).

Kad 5 900 000 tonų sverianti piramidė būtų visiškai stabili, nesideformuotų ar neįtruktų, pirmiausia reikėjo idealiai tiksliai padaryti 6 futbolo aikščių dydžio pamatą. Kaip buvo pastatytas idealiai horizontalus pamatas – nesutariama. Viena teorija teigia, kad pamatas buvo išlygintas vandens pagalba. Aplink piramidės pamatą buvo padarytas griovys. Į jį prileista tiek vandens, kokio aukščio pamatą norėta daryti. Toliau 43 000 kvadratinių metrų ploto pamato kauburys lyginamas iki reikiamo vandens lygio. Kai vanduo tolygiai užlieja visą pamatą, jis yra idealiai horizontalus. Kita teorija teigia, kad egiptiečiams nereikėjo akmens grunte daryti vandens griovio. Jie panaudojo paprasčiausius įrankius, kuriais tiksliai nustatė pamato horizontalumą.

Egiptiečiai turėjo gulsčiukus, bet visai kitokio tipo nei mes, todėl galėjo tiksliai patikrinti horizontalių ir vertikalių plokštumų tikslumą. 

Gręžiant akmens blokuose skyles, egiptiečiai taip pat naudojo kvarcinį smėlį. Būdas primityvus, bet efektyvus:

O čia - dar vienas stebuklas. Egiptiečiai darydavo vazas iš vientiso akmens gabalo. Kaip jie sugebėdavo išgremžti akmenį taip, kad jis nesutrūkinėtų?

Atkasus Cheopso dengtos laidojimo galerijos bazalto grindinio likučius, buvo nustatyta, kad jo plokštės pjautos 4.6 m ilgio variniu pjūklu, kurio svoris galėjo būti apie 140 kg. Kadangi varis nėra kietas, pjaustant uolėną, greičiausiai, buvo naudojamas aliejus ir kvarcinis smėlis. Pjaustant be vandens ar aliejaus efektyvumas žymiai mažesnis, be to, greičiau dyla pjūklas. Kas ir kaip tokį pjūklą traukė – neaišku. Akivaizdu, kad turėjo būti sugalvota kažkokia konstrukcija, įgalinanti vienu metu panaudoti kelių (ar net keliolikos) vyrų jėgą. 



Rampos

Sunkiai tikėtina: 

Žymusis graikų istorikas Herodotas, apsilankęs Egipte ir pamatęs neįtikėtino dydžio statinius, „graikiškai“ išmąstė, kad tokios mastelio konstrukcijas egiptiečiai galėjo pastatyti naudodami galingus medinius svertus ir pastolius. Egiptiečiai tikrai buvo sverto, vadinamo „gerve“ išradėjai, tačiau jie turėjo labai nedidelius medienos išteklius, o galingi rąstai apskritai buvo didžiausias deficitas. Medieną dideliems laivams jie plukdė iš tolimosios Nubijos. Taigi, nors egiptiečiai išmanė svertų ir pastolių technologijas, tačiau jos galėjo būti tik pagalbinės priemonės piramidžių statyboje.

Ilgai buvo manyta, kad statydami piramides egiptiečiai naudojo iš akmens blokų, skaldos, molio, purvo, smėlio statomas rampas, kuriomis galingi blokai buvo traukiami rogėmis, prieš roges ant molinio pagrindo liejant vandenį. 

Egiptiečiai naudojo medines roges, nes ratų dar nebuvo išradę. Ratas dykumų sąlygomis nebuvo labai praktiškas dalykas, todėl jo „išradimas“ Egipte užtruko ilgiau nei, pvz., Mesopotamijoje.


Įskaitant blokų skaičių, tai pareikalautų labai daug laiko. Todėl gimė lenktos spiralės formos rampos, prigludusios prie piramidės kraštų, idėja. Stiebiantis piramidei rampa kilo aukštyn kaip kampuota spiralė.



Tiesių rampų panaudojimo idėja taip pat kėlė daug abejonių. Jeigu rampos pakilimo kampas viršijo 7 laipsnius, kelių ar keliolikos tonų svorio blokus traukti įkalnėn buvo beveik neįmanoma. Tačiau naudojant 7-ių laipsnių rampą, paskutinėje Cheopso piramidės statybos fazėje rampos ilgis turėtų siekti beveik 2 kilometrus! Tokį atstumą įveikti pakrautomis smėlio rogėmis traukiant į kalną milžiniškus svorius – titaniška darbas. 

XX a. pabaigoje prancūzų architektas Žan Pjeras iškėlė idėją, kad Cheopso piramidė buvo pastatyta naudojant vidines šachtas kaip rampas. 


Prancūzų manymu. pradžioje buvo naudojama tiesi 7 laipsnių kampo rampa, bet pasiekus „Karalienės kameros“ lygį, pereita prie vidinių rampų. Detaliau visą tai paaiškinta filme - The Secret of The Great Pyramid: Khufu Revealed (Ancient Egypt History Documentary).
Norėdami patikrinti šią teoriją, prancūzai 9-ame deš., naudodami pačią moderniausią techniką, „peršvietė“ piramidę ir labai nustebo, kad jos tankis nėra vienodas. Įdomiausia buvo tai, kad tankio praretėjimo linijos piramidės viduje išsidėsčiusios lenktos spiralės forma. Mokslininkai paskaičiavo, kad piramidei „trūksta“ 15 % masės. Be to, piramidės viršutinėje dalyje net nuoga akimi buvo matomos šviesesnės linijos, kurios kilo 7 laipsniu kampu. Piramidės viršutinėje dalyje, ten kur šviesesnė linija „lūžta“ pereidama nuo vienos plokštumos link kitos, yra keista blokų griūtis. Mokslininkai sumodeliavo, kad būtent toje vietoje vidinė rampa-tunelis keitė savo kryptį. Kažkurio žemės drebėjimo metu ši vieta neišlaikė ir įvyko blokų griūtis. 







Comments