Egiptas: Mastabos



Palaidojimų raida




Egipte, kaip ir kitose kultūrose, palaidojimų ir kapaviečių raida tiesiogiai siejosi su žmonių gyvenimo būdu ir gyvenamųjų būstų raida. Pradžioje Sacharoje ir jos apylinkėse sėsliai dar negyvenę nomadai laidojo negiliose duobėse. Kad šakalai ir kiti maitėdos neištampytų palaikų, ant viršaus supildavo kūgius smėlio arba uždėdavo akmenų. Kuo svarbesnis asmuo, tuo smėlio (ar akmenų) pylimas būdavo didesnis. Tokie pilkapių tipo palaidojimai buvo paplitę visame pasaulyje  (kurgans, burrial mounds (barrows), tumulus ir t.t.). 


Kai egiptiečiai ėmė gyventi sėsliau, pasikeitė ir jų būstai. Sėslių genčių pagrindine statybine medžiaga tapo iš purvo, molio, šiaudų ir mėšlo daromos plytos, kurias egiptiečiai nesunkiai išsidžiovindavo kaitrioje Sacharos saulėje. 

Šitaip atrodė plytų gamybos procesas:


Kapaviečių statybose taip pat įvyko pokyčiai: smėlio pylimus palaipsniui ėmė keisti purvo ir molio pylimai. Tokiuose 5000 – 3500 m. pr. Kr. įrengtuose kapuose kūnai randami susirietę ant kairiojo šono „embriono pozoje“. Kartais jie būdavo suvynioti į odas arba demblius, o šalia jų - įkapės: buities įrankiai, puodynės, ginklai, papuošalai, net ritualinės kosmetikos paletės...

Šiuo archajiniu laikotarpiu dar buvo gajus paprotys ne tik aukoti žmones dievams, bet ir mirus karaliui kartu paaukoti  žmonas bei tarnus. Aplinkiniai turėjo tarnauti „šeimininkui“ pomirtiniame gyvenime taip pat, kaip kad jie tarnavo  žemėje. Sakralinės žmogžudystės priemonės buvo ne tik ginklai, bet ir nuodai. Istorikai nesutaria, ar I-os faraonų dinastijos laikais (apie 3000 m. pr. Kr.) šis paprotys jau buvo išnykęs.

Bendruomenėms gyvenant vis geriau, šis paprotys, „aukoti“ faraono aplinkos žmones, palaipsniui sunyko. Tačiau tradicija, visą valdovo dvarą laidoti toje pačioje vietoje, išliko dar ilgam. Aplink I-mos dinastijos faraonų, karalienių, kai kurių didžiūnų kapavietes rikiuojasi jų giminaičių, sugulovių, tarnų, neūžaugų juokdarių, mylimų šunų, kačių, kitų augintinių kapai. Savo viršūnę šis paprotys pasiekė karaliaujant III-ios dinastijos faraonui Džoserui, o paskui palaipsniui irgi ėmė nykti. Seniausia karališkų kapaviečių vieta kur buvo laidojami pirmieji faraonai buvo Abydos nekropolis. 

Apie 4000 m. pr. Kr. laidojimo duobes ėmė keisti „požeminiai namai“. Egiptiečiai nuožulnias požeminės stačiakampės kapavietės sienas išdėdavo nedegtomis purvo plytomis, o iš viršaus laidojimo kamerą uždengdavo sijomis ir nendrėmis. Ant "požeminio namo“, kaip ir anksčiau, supildavo smėlio, purvo (molio) ar akmenų pylimą. 



Mastaba - pirmasis monumentalus Egiptiečių kapaviečių tipas

Apie 3000 m. pr. Kr. faraonų ir elitui priskiriamų žmonių kapavietėse įvyko dar vienas pasikeitimas. Viršutinės dalies kūgio formos pylimas buvo pakeistas „antžeminiu namu pasvirusiomis sienomis“. Šis namas buvo išmūrytas iš nedegtų „purvo“ plytų ir nuo namo, kuriame gyveno faraonas, skyrėsi tik tuo, kad neturėjo nei langų, nei durų. Taip gimė pirmasis egiptiečių monumentalių kapaviečių tipas – mastaba. 
Mastaba – monumentalus namo formos antkapis su požeminiais kambariais palaikams ir įkapėms saugoti. Įdomu, kad pirminė žodžio „faraonas“ reikšmė irgi buvo „didelis namas“. 

Istorikai nesutaria, ar pirmasis suvienyto Egipto faraonas Nameras (apie 3150 m. pr. Kr.) buvo palaidotas jau mastaboje ar seno tipo pilkapyje. Net jei mastaboje, tai jo „amžinojo gyvenimo namas“ turėjo būti kuklus, lyginant su vėlesnių kartų faraonų pomirtiniais „dvarais“, kurie, Egiptui klestint, vis didėjo.

Pirmieji mastabų kompleksai aptikti Abydos karališkajame nekropolyje. Manoma, kad pirmasis kompleksas su mastabomis priklausė Namero sūnui faraonui Hor-Aha. Aplink jo mastabą mažesnėse mastabose buvo sulaidotas visas dvaras. 

Mastaba –  arabų kilmės žodis (mastabah), reiškiantis „suolą“, „suolą iš molio“. Pavadinimas kiek klaidinantis, nes vėlesnio periodo prabangiausių mastabų  molinės sienos galėjo būti dengiamos ir akmens plokštėmis. 

Mastabos, kaip egiptiečių monumentalios kapavietės tipas, išsilaikė ilgai. Kai III-IV dinastijų faraonai ėmė statyti gigantiškas piramides, jų nekropoliuose aplink piramides būtent mastabose buvo laidojami kilmingieji. Mastabos buvo statomos ir tuomet, kai faraonus pradėjo laidoti nebe piramidėse, o hipogėjuose. Mastabų tradicija ėmė nykti Naujosios karalystės pradžioje (apie 1550 pr. Kr.)., kai vietoje „amžinojo gyvenimo namų“ pasiturintys žmonės (ne faraonai) pradėjo statyti nedideles piramidžių formos antkapines koplyčias.

Mastabos savotiškai atgimė Christo kūryboje - jo suprojektuota naftos statinių mastaba turėtų būti pastatyta Abu Dabyje, ir dydžiu turėtų pranokti Cheopso piramidę.

Mastabų išplanavimas

Mastabos, kaip ir „gyvųjų“ egiptiečių namai, turėjo plokščią stogą, o jų sienos, žiūrint iš apačios į viršų, siaurėjo. Tokia sienų forma, turint omenyje, kad namai buvo statomi iš ne itin tvirtų nedegtų purvo plytų - pati stabiliausia.

Paprastai mastabos statytos ant šiaurės-pietų ašies ir į ilgį 4 kartus ilgesnės, nei į plotį. Kuo faraonas turtingesnis, tuo jo mastaboje daugiau aklinai užmūrytų kambarių. Didžiausioje iš rastų mastabų (ji priklausė I-os dinastijos faraonui) buvo 65 kambariai – visai kaip faraono dvare. 

Žemėje po mastaba buvo plytomis arba akmens blokais išdėtos 1 - 2 kapavietės (kameros). Jei požeminės kameros būdavo dvi, vienoje iš jų stovėdavo sarkofagas su mumija, o kitoje – įkapės:  įvairiausi „kasdieniam“ gyvenimui reikalingi daiktai, maistas, gėrimai, grūdai ir t.t.. Kai vėlesnių laikų mastabos tipo kapavietėse gausioms įkapėms požeminėse kamerose vietos nebeužtekdavo, stambesnės įkapės (laivai, dideli ąsočiai su grūdais, vynu, alumi, įvairios skrynios, baldai ir t.t.) būdavo užmūrijamos specialiuose statiniuose šalia pagrindinės faraono mastabos.


Nuo požeminių(ės) mastabos kamerų(os) iki pat stogo būdavo išmūrijamos šachtos, kurios plokščiame stoge atsiverdavo kaip stačiakampės angos. Manoma, jog angos būdavo paliekamos tam, kad velionio sielos pavidalai Ka, Ba, reikalui esant, galėtų pakilti į dausas. Tiesa, yra mastabų, kuriose požeminių kambarių šachtos angų stoge neturėjo. Kodėl tokia įvairovė - nesutariama.


Šalia mastabos būdavo pastatomas atviro tipo prieangis, į kurį kiekvieną dieną ateidavo šventikai „maitinti“ faraono sielą.
Mastabos sienoje, esančioje prie atviro prieangio būdavo iškalamas nedidelis plyšys (ertmė). Už šio plyšio aklinoje tamsoje stovėjo faraono skulptūra. Faraonas „stebėdavo“ susirinkusius į „puotą“. Puotaujantys „amžinosios tamsos karalystėje“ esančio velionio atvaizdo nematydavo. Jei ritualine forma „bendravo“ su velioniu, kalbėdavo į tą patį plyšį mastabos sienoje.


Mastabų dekoras


Jei resursai leisdavo, vidinės mastabos patalpos būdavo dekoruojamos: ištapomos, išraižomos, išrašomos heroglifais. Vėlesnių laikų mastabose dominavo „Mirusiųjų knygos“ tekstai ir tuos tekstus iliustruojantys reljefai arba freskos. Pirmųjų faraonų dinastijų kapavietėse dažniau aptinkami kasdienybę ir buitį iliustruojantys vaizdai. 


Mastabų puošnumas koreliavo su jų dydžiu ir išplanavimo sudėtingumu. Faraonai savo „amžinojo namo“ statyba imdavo rūpintis vos tik atėję į valdžią, tam reikalui negailėdami nei materialinių, nei žmogiškųjų resursų. Nors buvo laikomasi griežtų kanonų ir tradicijų, kiekvieno faraono mastaba, dekoravimo, o dažnai ir išplanavimo prasme, buvo unikali. 



Ti mastaba

Tai privati aukšto V-os dinastijos faraono valdininko Ti mastaba. Ti buvo ūkio prievaizdas ir karališkos šeimos kirpėjas. 

Ti mastaba - viena puošniausių, o jos sienų dekoras labai neblogai išsilaikęs. Ši mastaba buvo visiškai užpustyta ir atkasta tik 1865 m.  

Vidinių patalpų freskose detaliai pavaizduota to meto žmonių buitis; maisto gaminimas, lauko darbai, laisvalaikis, šokiai, medžioklių scenos, žvejyba, prekyba, laivų statyba ir t.t. Prie kai kurių freskų surašyti net trumpi žmonių pokalbiai-dialogai. Kapavietės atradimas turėjo didelės reikšmės senovės Egipto kasdienio gyvenimo, paprastų žmonių buities supratimui. 


Comments