Egiptas: Tutanchamonas



 Tutanchamonas, 1341 – 1323 m. pr. Kr.. XVIII dinastijos faraonas (Echnatono sūnus), paskutinis Tutmozio dinastijos palikuonis. Valdė 1332–1323 m.

2010 m. atlikta DNR ekspertizė parodė, kad Tutanchamono motina yra ne Nefertitė, kaip kad anksčiau manyta (Nefertitė Echnatonui sūnaus taip ir nepagimdė), o viena iš „jaunesniųjų“ Echnatono žmonų Mitanijos princesė Kiya. Greičiausiai Kiya tėvo buvo išsiųsta į Egiptą, siekiant palaikyti draugiškus santykius su Egiptu. Kiya mumija įvardijama kaip "The Younger Lady".

Iki Tutanchanmono gimimo Kiya vardas buvo dažnai minimas to meto tekstuose, bet po gimimo ji niekur nebeminima. Tyrėjai siūlo dvi versijas: a) princesė galėjo mirti gimdydama; b) galėjo būti nužudyta, kaip konkurentė, galbūt net su Nefertitės (Vyriausioji Echnatono žmona) žinia.


Kilmė

Tikras Tutanchamono vardas – Tutankhaten – “gyvas Atono atvaizdas”. Tokį vardą jam davė tėvas Achnatonas, pradėjęs vietoj Amono garbinti Atoną. Po tėvo mirties Tutanchamonas grįžo prie tūkstantmetės religinės tradicijos ir savo vardą iš Tutanchateno pasikeitė į Tutanhamoną – „gyvas Atono atvaizdas“ tapo „gyvu Amono atvaizdu“.

Formaliai Tutanchamonas sostą perėmė 9-10-ies metų, o mirė 18-19-os. Valdyti kaip savarankiškas faraonas jis galėjo, geriausiu atveju, kelis metus. Kol faraonas buvo nepilnametis šalį realiai valdė karo vadas viziris Ay. Ay buvo Tutanchamono senelio Amenchotepo III jauniausias brolis.  Tutanchamono  karūnavimo metu Ay buvo 61-eri. Jis vizirio pareigas ėjo ir Tutanchamono senelio, ir tėvo Echnatono dvare, todėl labai gerai išmanė ir jautė politinę situaciją. Būtent Ay, kaip regentas, darė reformas, kurios formaliai priskiriamos Tutanchamonui. Pagrindinė reforma – religinės revoliucijos, kurią pradėjo Echnatonas ir kurios metu Amono kultas buvo pakeistas Atono kultu, sustabdymas.


Tutanchamono žmona Ankhesenamun buvo jo tėvo ir Nefertitės (pirmoji Echnatono žmona) vyresnioji (iš trijų) dukra. Ankhesenmun buvo 2 metais vyresnė už Tutanchamoną. Pora susilaukė 2 dukterų, bet abu kūdikiai mirė neišnešioti.  2011 m. mumijų tyrimai parodė, kad viena mergaitė mirė 5-6 mėnesių, o kita - 9-rių. Manoma, kad pagrindinė mirčių priežastis – kraujomaiša (incestas). Abiejų neišnešiotų embrionų mumijos buvo rastos Tutanchamono kapavietėje vienoje iš skrynių. 

Žinoma, kad po staigios jaunojo Tutanchamono mirties karalienė Ankhesenamun parašė laišką hetitų karaliui, kuriame išreiškė pageidavimą tekėti už jo sūnaus, nes „vyro iš saviškių tarpo nenorinti“. 

Po Tutanchamono mirties vyriška XVIII dinastijos linija nutrūko. Tutanchamono senelis Amenchotepas turėjo keletą dukterų, bet vienintelį sūnų - Echnatoną. Echnatonas taip pat turėjo keletą dukterų, bet vienintelį sūnų - Tutanchamoną. Tutanchamonui staiga mirus liko senelio brolis senasis viziris Ay, kuris turėjo šalyje didžiausią įtaką, bet tapti faraonu galėjo tik tuo atveju, jei būtų vedęs Tutanchamono našlę Ankhesenamun. 

Neaiškiomis aplinkybėmis hetitų princas, kurio rankos prašė Ankhesenamun, staiga mirė (gal buvo nužudytas), ir Tutanchamono našlę vedė ne kas kitas, o 70-etis viziris Ay. Tutanchamono kapavietėje nutapyta, kaip būtent Ay ritualiniu auksiniu kabliu vadovauja Tutanchamono „burnos atidarymo“ ceremonijai. Šį ritualą dažniausiai atlikdavo asmuo, perėmęs faraono valdžią.

Situacija komplikavosi, nes Ankhesenamun buvo Echnatono ir Nefertitės duktė, o Nefertitė, galimas daiktas, buvo vizirio Ay duktė (tai nėra 100% įrodyta). Jei taip, tai reiškia, kad po Tutanchamono mirties Ankhesenamun turėjo ištekėti už savo senelio pagal motinos liniją. Suprantama, kodėl Ankhesenamun rašė hetitams ir siekė santuokos su užsienio princu.

Faraonas Ay valdė vos 4 metus. Per tą laiką jaunoji Ankhesenamun keistomis aplinkybėmis kažkur dingo (tekstuose, reljefuose ir freskose jos vardas nustotas minėti). Ay “vyriausiąja žmona” imama vadinti jo pirmoji jo žmona Tey. 

Prasidėjusį karą su hetitais egiptiečiai pralaimėjo. Po to sekė eilinė Egipto suirutė, kurios metu Tutanchamono, jo tėvo Echnatono, Ay vardai ir atvaizdai buvo naikinami. Todėl, kai 1922 m. Carter atkasė Tutanchamono kapavietę, jis nė nenumanė, kieno tai kapavietė, nes tokio faraono kaip Tutanchamonas to meto egiptologai nežinojo.

Kai kurie istorikai teigia, kad jaunasis Tutanchamonas, su vizirio Ay pagalba sugrąžinęs senuosius dievus, senąsias šventyklas, senuosius šventikus, senąją sostinę (Echnatono sostinė iš Amarnos vėl buvo perkelta atgal į Tėbus), turėjo būti labai populiarus ir liaudyje šlovinamas. Kol Tutanchamonas buvo gyvas, gal taip ir buvo, bet vėliau tėvo „eretiko“ rykštė skaudžiai kirto ir jam, ir Ay. Abiejų atvaizdai buvo negailestingai naikinami. Ay prisidėjo ne tik prie religinės reformos pasekmių likvidavimo, bet, kaip Echnatono viziris ir kariuomenės vyriausias vadas, buvo tiesiogiai atsakingas už šios reformos įgyvendinimą. Suprantama, kodėl vėlesnių laikų faraonų sąrašuose nei Ehnatonas, nei Tutanchamonas, nei Ay vardai nebuvo minimi.

Nors Ay valdė labai trumpai, jo kapavietė žymiai didesnė, nei Tutanchamono. Istorikai mano, kad Ay buvo palaidotas ne savo kapavietėje, o, galimas daiktas, kapavietėje, kuri buvo ruošta Tutanchamonui. Dėl staigios mirties Tutanchamono kapavietės nespėjo paruošti arba apdairusis Ay, žinodamas, kad irgi negyvens amžinai, „rezervavo“ šią kapavietę sau, o jaunąjį faraoną palaidojo kukliame kape KV 62.  



Kapavietė

Po to kai 1922 m. lapkričio 2 dieną Karalių slėnyje buvo surastas Tutanchamono kapas (KV 62), daugiau karališkų palaidojimų nerasta. 2005 m. rasta kapavietė KV 63, regis, yra tik Tutanchamono giminės balzamavimo kambarys. Iš 63 kapaviečių Karalių slėnyje ir 110 surastų Karalienių slėnyje tik Tutanchamono kapas buvo neišvogtas. Archeologams vilties teikia faktas, kad šiai dienai daugiau kaip 200 faraonų palaikai dar nerasti. 

Visos kapavietės buvo apiplėštos dar senovės Egipto laikais. Po plėšikų apsilankymų jose mažai kas belikdavo; dažniausiai smulkesni keramikos dirbiniai ir mažytės medžio, molio skulptūrėlės (taip vadinamos ushabti arba shabti), kurių priskaičiuojama tūkstančiais, todėl jos vagių nedomino.

Neaišku kodėl, bet 5 a. rastoje Cheopso (Kufu) motinos (Sneferu jaunesnės žmonos) Hetepheres (apie 2600 m. pr. Kr.) kapavietėje, esančioje priešais Didžiąją piramidę, buvo palikta dalis vertingų daiktų. 1925 m. antrą kartą atkasus kapavietę, joje rastas balto alebastro sarkofagas, dėžė su vidaus organų indais, auksiniai baldakimo strypai, lova, sostas, kėdė, pogalvis, kažkiek juvelyrinių dirbinių, dėžė su audiniais ir t.t.. Visa tai dabar saugoma Kairo muziejuje. Nors karalienės sarkofagas buvo „užplombuotas“, mumijos jame nebuvo. Kodėl sarkofagas tuščias – spėliojama.

Sekant tradicijas Hetepheres turėjo būti palaidota jos vyro Sneferu nekropolyje. Gali būti, kad Cheopsas, sužinojęs, kad nekropolis apvogtas, perlaidojo motinos įkapių likučius šalia savo piramidės. 

Viena iš mažųjų Gizos piramidžių, esančių šalia Didžiosios, yra pavadinta Hetepheres vardu. Tačiau 1925 m. rasta kapavietė buvo ne po šia piramide. 

Hetepheres kapavietė



Vėlesnių laikų papirusai atskleidžia, kad XX dinastijos laikais, kai Egiptas buvo giliame nuopuolyje, kapų plėšimas tapo organizuota, aukščiausių šalies valdininkų palaikoma ir dangstoma praturtėjimo forma. 

Tutanchamono hipogėjų nuo plėšimų išgelbėjo tai, kas, pvz.,  Ramzio II ir jo sūnų kapavietes sunaikino – t. y. liūtys ir purvo, grunto sąnašos. Tutanchamono kapavietė yra žemiausioje slėnio vietoje, kur retų, bet kartais labai stiprių liūčių atveju vanduo sunešdavo nemažus sąnašų sluoksnius. 

Teigiama, kad ir ši kapavietė buvo kelis kartus apiplėšta. Abiem atvejais vagims kažkas sutrukdė. Pirmą kartą įsilaužta neužilgo po laidotuvių, t. y. kol dar šachta nebuvo užgrūsta skalda ir gruntu.  Tokią išvadą tyrėjai padarė, atradę, kad skylė užantspauduotame įėjime į kapavietę iškalta labai žemai, palei pat žemę. Antrą kartą buvo įsilaužta kiek vėliau; antroji skylė pramušta gerokai aukščiau. Tai reiškia, kad vagys šachtoje buvo prasivalę siaurą tunelį iki įėjimo. 

H. Carter aptiko, kad kapavietės pirmojo kambario daiktai buvo išvartyti, kai kurios dėžės ištuštintos. Lyginant su kitais kambariais, pirmajame kambaryje akivaizdžiai trūko brangiųjų metalų, stiklo, parfumerijos indų (kvepalai Egipto laikais buvo prabangos dalykas). Pvz., strėlių antgaliai, kurie, greičiausiai buvo padaryti iš paauksuotos bronzos, nulaužti. H. Carter, siekdamas išsiaiškinti, kiek daiktų buvo išnešta, net pasisamdė žinomą kriminologą, kad tas kruopščiai apžiūrėtų kapavietę. Archeologas savo užrašuose konstatavo, kad jo manymu, iš pirmojo kambario išnešta apie 60% daiktų. Vagys būtų išnešę dar daugiau, bet, matyt, skrynios su įkapėmis nepralindo pro siaurą tunelį.

Skylė buvo pramušta ir į pagrindinį laidojimo kambarį, kuriame buvo žymieji karstai ir sarkofagai, bet iš ten kažkodėl niekas nepavogta. Manoma, kad į šią patalpą buvo įsilaužta pirmojo apiplėšimo metu. Antrojo įsilaužimo metu vagys į šią patalpą patekti nespėjo, nes po pirmojo plėšimo skylė vėl buvo užmūryta. 

Greičiausiai abiem atvejais vagys buvo pagauti nusikaltimo vietoje. Po antrojo įsilaužimo šachta vėl užpresuota. Neužilgo, didelės liūties metu kapavietė apskritai buvo užpilta storu purvo sluoksniu.

M. Carter
Lord Carnarvon
Tutanchamono kapavietę KV 62 surado ir atkasė anglų archeologas Howard Carter. Darbus finansavo lordas Carnarvon. Paieškos ir kasinėjimai prasidėjo 1907 m. ir trūko iki 1914 m.  – darbus nutraukė I pasaulinis karas. 1917 m. darbai buvo atnaujinti. 1922 m. ėjo į pabaigą 6-oji archeologo ekspedicija į Karalių slėnį. Prieš tai buvusios ekspedicijos buvo nevaisingos – rasta labai nedaug objektų. Lordas laiškais ragino archeologą baigti paieškas ir nebeeikvoti pinigų.

Baigiantis 6-tai ekspedicijai numatytam laikui kapavietė, galima sakyti, buvo rasta atsitiktinai. Carter padėjėjas (berniukas, atsakingas už vandenį) pamėgino giliau į žemę įkasti indą su vandeniu, kad vanduo karštą dieną nesušiltų. Kasdamas smėlį, jis aptiko plokštę. Vaikinui pasirodė keista, kad tokioje vietoje yra kažkoks kietas pagrindas. Jis kreipėsi į archeologą. Taip buvo atrasti laiptai, vedantys į kapavietę. 

Carter išsiuntė skubią telegramą lordui Carnarvon. Po 3 savaičių atvyko lordas Carnarvon. Iki to laiko Carter pravalė šachtą iki 2-ųjų užantspauduotų durų. Kapavietė turėjo dvejas duris. Šachta tarp dviejų pirmųjų durų buvo aklinai užpresuota akmenimis, skalda ir smėliu. Už antrųjų durų buvo užmūryta siena – tikrasis įėjimas į kapavietę. 


Pagal Egipto karališkus standartus Tutanchamono hipogėjus buvo labai mažas – vos 4 nedideli kambariai.  Užmūrytą įėjimą į pagrindinį kambarį su sarkofagais saugojo dviejų sargybinių skulptūros.

Užtruko kelis mėnesius, kol archeologas ir jo komanda, prižiūrimi Egipto relikvijų departamento atstovų, sudarė pirmajame kambaryje buvusių daiktų katalogą. Per tą laiką sensacinga žinia apskriejo visą pasaulį. Į Luksoro gyvenvietę, esančią šalia Karalių slėnio, plūstelėjo minios žurnalistų, bet jie prie kapavietės nebuvo prileidžiami, baiminantis, kad kažkas gali dingti ir iškeliauti iš Egipto.


Kapavietėje objektų buvo tiek daug, kad jų kruopštus registravimas užtrūko iki 1932 metų (10 metų!). Tuo užsiėmė kiti profesionalai, o H. Carter, kaip moderniosios archeologijos žvaigždė, keliavo po pasaulį, skaitydamas sensacingas paskaitas.

Kaip ir daugelis faraonų, Tutanchamonas turėjo žindyvę (wet nurse) vardu Maia, kurios vardas buvo įrašytas faraono kapavietėje. Jos pačios kapavietė rasta Sakaroje (Saqqara). Būti faraono žindyve buvo ypatinga garbė – egiptiečių supratimu, tokia moteris savo krūtimi maitino patį dievą.



Mitas apie Tutanchamono prakeiksmą


Visų laikų visų faraonų kapavietes „saugojo“ sakraliniai tekstai, užkeikimai, mitinių būtybių atvaizdai, įvairūs amuletai. Daug tokio pobūdžio ženklų, objektų buvo ir Tutanchamono kapavietėje.

Kai archeologas Carter 6-tą kartą atvyko į Karalių slėnį, su savimi jis atsivežė sėkmės simbolį – aukso spalvos kanarėlę. Tą dieną, kai buvo atrasta Tutanchamono kapavietė, kobra (kobra yra faraonų globėja) įšliaužė į Carter namus ir prarijo Carter mylimą paukštelį. Mokslininkas tai interpretavo kaip atsitiktinumą, o tarnas egiptietis – kaip prakeiksmą.

Tutanchamono kapavietės „atidaryme“ dalyvavęs lordas Carnarvon mirė po 5 mėnesių (dabar teigiama, kad nuo moskito įkandimo). Lordo mirties valandą Kaire 20-iai minučių dingo elektra. Carnarvon sūnus, taip pat buvęs tuo metu Kairo viešbutyje, bet kitame numeryje, pažadintas iš miego prie mirštančio tėvo turėjo bėgti pasišviesdamas žibintuvėliu. Lordas  Carnarvon, finansavęs ekspedicijas į Karalių slėnį, mirė visiškoje tamsoje.

Vėliau lordo namiškiai papasakojo žurnalistams, kad tą pačią dieną Anglijoje, lordo dvare (už 3000 km), neįprastai garsiai ir ilgai kaukęs, mirė aristokrato mylimas šuo. Kairo spauda paskelbė, kad tai Tutanchamono prakeiksmas. Netrukus po lordo laidotuvių nuo širdies smūgio mirė jo asistentas. Po kelių dienų nusižudė to asistento tėvas, taip pat geras Carnarwon draugas, lordas Westbury. Praėjus 5 mėnesiams nuo lordo Carnarvon mirties mirė jo jaunesnis brolis.

Tutanchamono kapavietės atidaryme dalyvavo ir geležinkelių magnatas George Jay Gould. Jis taip pat mirė nedaug laiko praėjus po kapo atidarymo. Vėliau mirė dar keli asmenys dalyvavę kapavietės „atidaryme“.

Kai 1926 m. buvo nuspręsta atvynioti Tutanchamono mumiją, tai užtruko, nes impregnuoto lininio audinio sluoksniai buvo kietai sulipę. Mumiją išardžius ir ištraukus joje esančius amuletus, mirė 2 šioje operacijoje dalyvavę mokslininkai.

1929 m. žurnalistai priskaičiavo 13 mirčių, kurios spaudoje „buvo siejamos“ su „Tutanchamono prakeiksmu“. Vėliau aukų skaičius buvo „išaugintas“ iki 22. 

Bet ... archeologas Carter pragyveno 64 metus. Senatvės sulaukė ir berniukas (vandens nešėjas), kuris, dėl mažo ūgio, buvo pirmasis įkeltas į kapavietę pro iškaltą nedidelį plyšį. Dabartiniai tyrimai atskleidė, kad iš 56 žmonių, kurie 1922 m. buvo įėję į kapavietę, iki II pasaulinio karo mirė tik 8. 



Sarkofagai

Tutanchamono kapavietėje KV 62 iš keturių kambarių, vienas buvo skirtas faraono palaikams. Faraono mumija buvo įdėta į 8-is sarkofagus ir baldakimą. Iš viso 9 „apsauginiai“ sluoksniai. Skaičius „9“ egiptiečių pasaulėžiūroje simbolizavo amžinybę. Devynių sluoksnių „kevalą“ sudarė: baldakimas, 4 dideli paauksuoto medžio stačiakampio gretasienio formos karstai-kambariai (shrines), stačiakampio gretasienio formos akmeninis sarkofagas ir 3 antropomorfiniai (žmogaus pavidalo) sarkofagai. 


4 didieji karstai buvo padaryti iš medžio - sienų storis iki 3,2 cm storio). Medžio panelės iš abiejų pusių buvo padengtos paauksuotais gipso reljefais. Vietomis paauksuotas medis inkrustuotas. Karstams daugiausiai buvo naudotas Libano kedras.
Rytinėje didžiųjų karstų pusėje buvo dviejų dalių durys. Šios durys iš išorės ir iš vidaus buvo dekoruotos dievų, mitologinių zoomorfinių būtybių atvaizdais. 

Karstai, baldakimas ir sarkofagai (eilės tvarka nuo didžiausio iki mažiausio):


1. Pirmasis stačiakampio gretasienio formos karstas, padarytas iš paauksuoto medžio. Jis užėmė beveik visą laidojimo kambario tūrį. Nedidelį namą primenančio karsto matmenys – 5 x 3,3 x 2,8 metrai. Konstrukcija sunerta iš 20 detalių. Karstas iš išorės ir iš vidaus gausiai dekoruotas Izidės (Isis), Ozyrio simboliais, mitologinėmis zoomorfinėmis būtybėmis, „Mirusiųjų knygos“ siužetais ir tekstais.

2. Baldakimas. Stačiakampio gretasienio formos paauksuotas medžio rėmas buvo aptrauktas audiniu, vaizduojančiu dangų ir žvaigždes. Audinio, susiūto iš kelių dalių, dydis – 5,5 x 4,4 metro. 

H. Carter baldakimo audinį rado sveiką, tačiau po to, kai dalis relikvijų buvo pergabentos į Kairo muziejų ir ten tyrinėjamos, kapavietė buvo uždaryta. H. Carter reikalavo, kad Egipto valdžia kapavietėje įrengtų ventiliaciją, bet į tai nebuvo atsižvelgta. Po kelių metų pastebėta, kad trapus baldakimo audinys nepataisomai pažeistas drėgmės ir grybelio. Per tūkstančius metų atsparumą praradusį audinį greitai sugadino kapavietėje pasikeitęs mikroklimatas ir mikroorganizmai.
 
3. Po baldakimu buvo antrasis, taip pat stačiakampio gretasienio formos paauksuotas karstas, bet jo stogas buvo nuožulnus. Virš durų stogas buvo aukštesnis, ir nedideliu nuolydžio kampu leidosi žemyn. Teigiama, kad ši forma imitavo Aukštutiniame Egipte buvusią Per-wer šventyklą. 
Antrasis karstas iš išorės ir iš vidaus buvo gausiai dekoruotas dievų, mitologinių grifų, praskleistais sparnais, atvaizdais,  „Mirusiųjų knygos“ siužetais ir tekstais.  
Tyrėjai atrado, kad šiame karste vardas Tutanchamonas parašytas ant nutrinto pirminio faraono vardo Tutanchatenas. Iš to galima daryti išvadą, kad karstas pradėtas daryti dar iki faraonui pasikeičiant vardą. Vardo pakeitimas siejosi su senojo dievo Amono  kulto sugrąžinimu; Tutanchamono tėvas Echnatonas buvo įvedęs dievo Atono kultą. 
4. Trečiasis, taip pat paauksuotas nuožulnaus stogo karstas buvo labai panašus į antrąjį, tik kiek mažesnis. Jei didysis karstas buvo sunertas iš 20 dalių, antrasis - iš 16, tai trečiasis iš 10 dalių. Šis karstas, kaip ir visi kiti, gausiai dekoruotas iš išorės ir iš vidaus. 
5. Ketvirtasis (mažiausias iš didžiųjų) karstas buvo 5 dalių. Jo matmenys: 2,9 x 1,5 x 1,9 metro. Karsto dekoras išsiskiria labai puošniomis lubomis. Lubose pavaizduota dangaus skliauto deivė Nut kartu su sakalu Horu „apgaubianti“ žemiau esantį faraono iš akmens padarytą sarkofagą. 

6. Monumentalus stačiakampio gretasienio formos sarkofagas buvo padarytas iš vientiso luito labai kieto  kvarcito. Sarkofago matmenys: 2,75 x 1,5 x 1,5. Pažeidžiamiausiose vietose sarkofagas sustiprintas detalėmis iš alebastro. Sarkofago svoris – 1,25 tonos.

Sarkofago dangtis buvo nuožulnios formos - kaip ir 2-tojo, 3-iojo bei 4-ojo karstų stogai. Dangtis iškaltas iš rausvo granito ir nudažytas gelsvai, kad derėtų prie kvarcito sarkofago. Tyrėjai mano, kad tai nėra originalus dangtis. Greičiausiai, faraono laidotuvėms dangčio iš kvarcito nespėjo iškalti, todėl pritaikė kažkam anksčiau darytą ir dėl kažkokių priežasčių įskilusį dangtį. Tutanchamono granito dangtis yra suklijuotas gipsu. Šis įtrukimas labai komplikavo sarkofago atidarymą. Jam buvo ruoštasi daugiau nei metus. Po dangčiu buvo prakištos storos plieninės juostos ir tik tuomet dangtis iš lėto pakeltas. Nepaisant visų atsargumo priemonių, įskilimo vietoje dalis granito aptrupėjo.
Kvarcito sarkofagas buvo lakoniškai, bet labai skoningai dekoruotas. Iš išorės kampuose pavaizduotos 4 dievybės, savo sparnais apgobusios faraono palaikus. Taip pat iškalti simboliniai frizai, mistiniai tekstai, Horo akis. 

7. Kvarcito sarkofage buvo didysis antropomorfinis sarkofagas, o jame dar tu mažesni Tutanchamoną  vaizduojantys sarkofagai. Didysis sarkofagas buvo pridengtas dviem prabangiais audiniais. Visi trys antropomorfiniai sarkofagai kartu sudėjus svėrė 1,36 tonos.  

Tik praėjus 1,5 metų nuo kapavietės atradimo H. Carter ir jo komanda buvo pasirengusi ištraukti šį didžiausią archeologų smalsumą kėlusį objektą. Ištraukus sarkofagą, paaiškėjo, kad jis buvo padėtas ant liūtų galvomis papuoštų paauksuoto medžio neštuvų.

Didysis sarkofagas buvo padaryti iš kipariso, padengto gipso reljefais. Gipso reljefai savo ruožtu aptraukti aukso folija. Aukso folijos atspalviai ir storis skyrėsi. Storiausias sluoksnis buvo ant veido ir rankų. Sarkofago dangtis turėjo keturias masyvias sidabrines rankenas. 

2,25 m. ilgio didysis antropomorfinis sarkofagas buvo šiek tiek per didelis, todėl talpinant jį į kvarcito sarkofagą buvo apgadinta dangčio kojų dalis. Tyrėjams tai sukėlė abejonių, ar nebus taip, kad ne tik granito dangtis, bet ir kvarcito sarkofagas nebuvo Tutanchamono. Tai patvirtintų prielaidas, kad jaunojo Tutanchamono mirtis buvo staigi, netikėta ir jai nebuvo pasiruošta.
8. 2,04 m. dydžio dar puošnesnis vidurinis antropomorfinis sarkofagas buvo apdengtas raudonu lininiu audiniu, o ant audinio padėtos gėlių girliandos. Pagal tai, kad girliandoms panaudotos pavasarinės gėlės, nuspręsta, jog Tutanchamonas mirė pavasarį. 

Antrasis sarkofagas buvo padarytas iš nenustatytos medienos. Medis padengtas gipso reljefu, o ant gipso priklijuotos aukso plokštelės ir spalvoto stiklo gabalėliai. Spalvotas stiklas Egipto laikais buvo tokia pat brangi medžiaga kaip auksas.
Veidui, barzdelei, faraono regalijoms, karūnai, kaklo papuošimui, apyrankėms buvo naudotas lazuritas, fajansas, turkis. Akys padarytos iš vulkaninio stiklo.  

Kažkodėl vidurinio antropomorfinio sarkofago dangtis buvo be rankenų. Dangtis buvo prikaltas prie apatinės sarkofago dalies dešimčia sidabrinių vinių paauksuotomis galvutėmis. Tai sukėlė papildomų problemų atidarant sarkofagą. 

9. Trečiasis 1,88 metro  ilgio antropomorfinis sarkofagas buvo padarytas iš gryno aukso ir svėrė 111 kg.. Aukso storis skirtingose vietose siekė nuo 2,5 iki 3 cm. storio. Į auksą buvo įlydytas spalvotas stiklas, fajansas, lazuritas, turkis.
Sarkofagas buvo „užklotas“ trimis sluoksniais raudono lininio audinio taip, kad faraono veidas liko nepridengtas. Atkloję sarkofagą, archeologai pamatė, kad jis padengtas tąsia tamsia medžiaga. Atlikus ekspertizę paaiškėjo, kad tai metų bėgyje patamsėję kvapnieji tepalai. 

Faraono akys buvo padarytos iš vulkaninio stiklo. Kaklą papuošė didelis prabangus koljė.  Barzdelė ir ausys buvo nulietos atskirai ir pritvirtintos. 

Archeologus nustebino, kad ausyse buvo skylės auskarams, bet jos buvo pridengtos aukso skarda. Egipte berniukai auskarus nešiojo tik vaikystėje. Sulaukę brandos vyrai auskarų nenešiojo. 

Šiame sarkofage rankenos buvo ne tik ant dangčio, bet ir apatinėje dalyje. Iš to sprendžiama, kad auksinis sarkofagas su mumija buvo nešamas laidotuvių procesijos metu, o visi kiti sarkofagai ir karstai jau buvo kapavietėje.

Įskaitant 11 kg sveriančią auksinę mumijos kaukę ir auksą, kuriuo buvo paauksuoti kiti antropomorfiniai sarkofagai ir didieji karstai, iš viso Tutanchamono palaikams pašarvuoti buvo panaudota apie 200 kg gryno aukso.  Šiandien už tokį kiekį tauraus metalo reikėtų pakloti daugiau nei 7,5 mln. $. Egipte auksas buvo laikomas Saulės dievo metalu; jo įkapėse turėjo būti kuo daugiau.

Visi didieji karstai buvo surinkti iš detalių. Iš viso 51 detalė. Detalės sužymėtos. Iš to daroma išvada, kad didieji Tutanchamono kapavietės karstai buvo surenkami vietoje (laidojimo kambaryje).

Tūkstančius metų išstovėjęs medis buvo labai trapus. H. Carter su asistentais karstus išrinkinėjo 3 mėnesius. Prieš pergabenant detales į Kairo muziejų, kiekvieną jų buvo padengta storu sluoksniu parafininio vaško. Karstų išrinkimas ir konservavimas užtrūko 6-erius metus. Dar 2 metus detalės gulėjo ramybės būsenoje parafine ir tik po to laikantis ypatingų atsargumo priemonių nugabentos į muziejų.




Auksinė kaukė

Tutanchamono auksinė kaukė laikoma vienu brangiausių ir gražiausių visų laikų meno dirbinių. Auksinė kaukė sveria arti 11 kg, dar 2,5 kg sveria barzdelė, kuri prie kaukės pritvirtinta atskirai. Į auksą inkrustuoti brangieji akmenys ir spalvoto stiklo gabaliukai. 

Kaukė padaryta iš kelių dalių: veidas, priekinė galvos apdangalo dalis ir nugarinė dalis. Visos dalys sulituotos ir papildomai sutvirtintos kniedėmis. Taip kaukių Egipte niekas nedarydavo. Todėl tyrėjams iškart kilo klausimas, ar tikrai viso trys dalys priklausė vienai kaukei?

Kaukės ausyse yra skylės auskarams. Egipte tik moterys ir maži vaikai nešiodavo auskarus. Sulaukę brandos vyrai, o tuo labiau faraonai, auskarų nenešiojo. Įdomu ir tai, kad kai H. Carter atidengė paskutinį sarkofagą, skylės ausyse kažkodėl buvo pridengtos aukso skardos gabalėliais. 

Vidinėje kaukės pusėje buvo rastas mėgintas ištrinti vienos iš Echnatono žmonų, karalienės Neferneferuaten vardas. Tyrėjų nuomone, labai didelė tikimybė, kad Tutanchamonui buvo pritaikytas būtent šios moters kaukė. Jos veidas išpjautas ir įstatytas jaunojo faraono atvaizdas. Šią versiją patvirtina dar viena detalė: faraono veide panaudotas lazuritas, tuo tarpu likusi kaukė inkrustuota spalvotu stiklu. Iš pirmo žvilgsnio abi medžiagos labai panašios, tačiau, jei kaukė būtų daryta tuo pat metu, ir veidui, ir likusiai kaukei būtų naudotos tos pačios medžiagos.

Įdomu, kad vidurinio antropomorfinio sarkofago ir kaukės veidai taip pat skiriasi. Kai kurie mokslininkai antrąjį sarkofagą priskiria ne Tutanchamonui, o karalienei Nefertitei. Jei taip yra iš tikrųjų, eilinį kartą pasitvirtina versija, kad jaunasis faraonas mirė staiga, o jo laidotuvėms buvo ruoštasi labai skubotai.



Po auksine kauke, ant mumijos galvos, buvo diadema su sakalo  (Aukštutinis Egiptas) ir kobros (Žemutinis Egiptas) galvomis. Gyvas būdamas šią diademą Tutanchamonas nešiojo ant peruko. 





Nefertitė

Tutanchamono motinos, Nefertitės, biustas turbūt yra antras pagal tobulumą, žymumą bei svarbumą ir grožį Egiptiečių kamerinės skulptūros pavyzdys po Tutanchamono kaukės. Skulptūra rasta 1912 m., kasinėjant Amarnos (Tutanchamono tėvo Echnatoto įkurtos Egipto relinigės sostinės religinei reformai paremti) griuvėsius. Dabar skulptūra saugoma Berlyno muziejuje.






Mumija
 
H. Carter su savo komanda Tutanchamono mumiją pamatė praėjus 2-iems metams po kapavietės atradimo. Tiek laiko užtruko įkapių tvarkymas ir paruošiamieji darbai.

H. Carter žinojo, kad nemažai brangių amuletų, juvelyrikos dirbinių galima rasti tarp mumijos lininio audinio sluoksnių. Tačiau mėginimas mumiją išvynioti tapo rimtu išbandymu, nes visi 13 aliejais ir derva impregnuoto lininio audinio sluoksnių buvo sulipę į vientisą „kevalą“. 

2008 Sandro Vannini TutankhamunÕs Golden Sandals have engraved decoration that replicates woven reeds.
Lininiame mumijos apvalkale H. Carter rado 143 objektus. Ant mumijos galvos buvo užmauta auksinė kaukė. Po kauke diadema. Iš aukso išlietuose delnuose faraonas laikė regalijas. Mumijos kūnas buvo dekoruotas inkrustuoto aukso juostomis ir auksiniu sakalo Horo atvaizdu.  Pirštus puošė aukso žiedai. Ant pėdų - paauksuoti sandalai. Tarp lininių juostų be juvelyrinių dirbinių, amuletų H. Carter komanda rado ir auksinį durtuvą bei karo amunicijos detales.  

Dabartiniai mokslininkai turi daug priekaištų H. Carter komandai, kad ji mumijos tyrimo darbus atliko skubotai, neprofesionaliai, net aplaidžiai. Trapi ir taip ne itin geros kondicijos mumiją, išimant joje įvyniotus daiktus, buvo gerokai apgadinta. 1968 m. rentgeno analizė atskleidė, kad nuimant auksinę kaukę, nuo stuburo atitrūko galva. Abi mumijos rankos taip pat buvo atsiskyrusios nuo kūno, o kojos išsinėrusios iš klubų. Mumijoje trūko kairiosios pusės viršutinių šonkaulių. Kiti šonkauliai buvo pažeisti. Trūko dalies kairiojo dubens kaulų. Sulaužyti kairiosios kojos kaulai, pažeistas dešinysis kelis. Kairiosios pusės apatinis žandikaulis įskilęs. Kažkur dingo kairioji ausis ir penis, nors H. Carter tyrimų metu darytose nuotraukose matyti, kad abi šios kūno dalys dar yra. Žodžiu, rentgeno analizė atskleidė, kad Tutanchamono mumija yra labai prastos būsenos. 

Labai keista, bet Tutanchamono mumijoje nebuvo širdies - pagrindinio organo, kuriam egiptiečiai skyrė ypatingą dėmesį. Nebuvo ir širdies plotą dengiančių viršutinių kairiosios pusės šonkaulių. Vietoj širdies į krūtinės ląstą buvo prikišta impregnuoto lininio audinio. Apskritai, kairioji mumijos pusė buvo labai stipriai pažeista. 

Viena iš teorijų šią problemą aiškina taip. Galimas daiktas, kad faraonas patyrė sunkią traumą, pvz., iškrisdamas iš karo vežimo. Jo iš prigimties trapūs kaulai (incesto pasekmė) neatlaikė smūgio ir sutrupėję šonkauliai pažeidė širdį. Balzamuotojai į amžiną pomirtinį gyvenimą faraono su suknežinta širdimi „išlydėti“ nedrįso ir ją pašalino.

Dėl kažkokių priežasčių, po to kai iš mumijos buvo ištraukti joje buvę objektai. mumija nebuvo pervyniota (užkonservuota). To pasekmė - per keliasdešimt metų, veikiama drėgmės ir karšto oro, mumija gerokai sunyko.

Mūsų dienų mokslininkai nesutaria, kurie mumijos pažeidimai yra neprofesionalaus H. Carter komandos darbo rezultatas, o kurie - Tutanchamono ligų, traumų, gal net skuboto balzamavimo pasekmė. Tai labai apsunkina tyrėjų darbą, nustatant faraono mirties priežastį. Todėl skirtingi mokslininkai pateikia pačius įvairiausius, kartais net vienas kitam prieštaraujančius, faraono mirties scenarijus. 

Parodos su Tutanchamono įkapėmis surenka milijonines auditorijas. Nuo 8-to deš. jos reguliariai keliauja po visą pasaulį. Tam tikslui iš transportavimui atsparių medžiagų buvo padaryta Tutanchamono mumijos kopija. Originali mumija saugoma kapavietėje KV 62, specialiai padarytoje stiklinėje dėžėje, kurioje palaikoma pastovi temperatūra ir drėgmė. 



Skrynia su vidaus organais (canopic chest)

Kitaip, nei reikalavo tūkstantį metų gyvavusios tradicijos, Tutanchamono vidaus organai buvo sudėti į indus, kurių dangčiai vaizdavo ne 4 Horo sūnus (Imsety, Hapy, Duamutef, Kebehseneuf), bet patį Tutanchamoną. Tai, kad zoomorfinės formos buvo pakeistos personifikuotais atvaizdais, rodo individualizmo sustiprėjimą Echnatono ir Tutanchamono laikais. 




Tradiciškai indai su vidaus organais būdavo sudedami į skrynią. Tutanchamono atveju alebastro skrynia su organų indais papildomai dar buvo įdėta į didesnę paauksuoto medžio skrynią. Medinės dėžės išorėje pavaizduotos 4 dievybės - Isis, Nepthys, Neith, Selket. Dievybės nusisukusios į dėžės vidų, ten kur yra indai su organais. Jos, kaip ir 4 Horo sūnūs, egiptiečių mitologijoje buvo atsakingos už organų globą ir saugumą. 

Išorinės - didžiosios vidaus organų skrynios dangtis buvo dekoruotas kobrų galvomis, laikančiomis Saulės diskus.




Mirties priežastys

Nors Tutanchamono kape rastas paauksuotas karo vežimas, ginklai, kareiviška amunicija, tačiau faraonas vargu ar galėjo dalyvauti karo kompanijose, nes gimęs kraujomaišoje buvo silpnos sveikatos. Palyginti aukšto ūgio (1,8 m.) faraonas buvo raišas (stipriai deformuota kairioji koja), sirgo skoloze (stuburo iškrypimas) ir, greičiausiai, vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazdele; kapavietėje rastos net 139 (!) juodmedžio, dramblio kaulo, aukso lazdelės. 

1968 m. peršvietus Tutanchamono kaukolę, pakaušio apačioje, arčiau kaklo, buvo aptikta nedidelė skylė, o pačioje kaukolėję –  kaulo fragmentas. Remiantis šiais atradimais buvo iškelta faraono nužudymo versija. 2005 m. po nuodugnaus skenavimo ši versija buvo paneigta. Tyrėjai nustatė, kad skylė nebuvo smurtinio pobūdžio trauma. Mediku teigimu,  pas vaikus, gimusius incesto atveju, pakaušio apačioje kaukolės kaulai dažnai iki galo nesuauga. Šia ypatybe galėjo pasinaudoti balzamuotojai, traukiant velionio smegenis; tarpą jie dar šiek tiek padidino.  

Ištraukta iš auksinio sarkofago Tutanchamono mumija buvo neįprastai juoda, o jos audinių sluoksniai vietomis tiesiog sukepę į vientisą masę. Paskutiniųjų metų ekspertizė parodė, kad mumija yra apdegusi. Greičiausiai, nespėję pilnai išdžiūti, aliejais ir derva sutepti lininiai audiniai suanglėjo jau sarkofago viduje. Tradiciškai 40 dienų sodoje džiovintą kūną balzamuodavo, apvyniodavo dervomis ir aliejais išmirkytomis lino juostomis, o po to vėl gerai išdžiovindavo. Tutanchamono mumija kažkodėl į sarkofagą buvo įdėta nepilnai išdžiūvusi. Tai ir sukėlė cheminę degimo reakciją.

Toks neapdairumas kelia nuostabą, nes Naujosios karalystės laikais balzamavimo ir mumifikavimo technologijos pasiekė aukščiausią lygį. Nors 2005 metų skenavimu buvo patvirtinta, kad Tutanchamonas mirė ne nuo smurtinės mirties, yra tyrėjų, kurie su tuo nesutinka. Jie mano, kad bloga mumijos kondicija – tai skubėjimo ir technologinių režimų nesilaikymo pasekmė. Skubinti įvykius (laidotuves) galėjo kažkokie politiniai įvykiai. Šios tyrėjų grupės nuomone, Tutanchamonas galėjo būti kovos dėl valdžios auka.

Mumijos analizė parodė, kad kairiosios kojos kaulai lūžę ir nespėję suaugti. Tokiu atveju mirties priežastimi galėjo būti infekcija, peraugusi į gangreną. Įskaitant faktą, kad visa mumijos kairioji pusė stipriai pažeista (įskeltas žandikaulis, nėra kai kurių šonkaulių, sutrupinti dubens kaulai ir t.t.), gan įtikinamai skamba versija, kad faraonas galėjo patirti traumą, pvz., važiuodamas dviračiu karo vežimu.

2012 m. buvo iškelta dar viena mirties versija. Faraonas galėjo sirgti epilepsija. Traumą jis galėjo gauti priepuolio metu. Po to prasidėjo komplikacijos.

Mūsų dienų mokslininkai Tutanchamono mumijoje aptiko maliarijos bakterijų. Maliarija labai silpnina imuninę sistemą. Ši liga galėjo būti papildoma Tutanchamono mirties priežastimi. Gavęs traumą faraonas nebesugebėjo atsistatyti.  




Įkapės


Tutanchamono kapas nuo jo atradimo 1922 metais buvo tyrinėjamas 10 metų. Kape archeologai rado 3500 likusių objektų. Jų vertė didesnė, nei visus Egipte rastus archeologinius (ne architektūrinius ir skulptūrinius) radinius kartu sudėjus. Įvertinus šios, Egipto masteliais kuklios, kapavietės, kuri priklausė net istorikams nežinomam faraonui, turtus, galima nesunkiai suprasti, kodėl visos kitos kapavietės buvo išplėštos dar gilioje senovėje.

Tarp Tutanchamono įkapių yra: Tutanchamono ir dievų statulėlės; keli šimtai mažų skulptūrėlių vaizduojančių mumifikuotus pavaldinius (ushabti arba shabti figūrėlės); 2 paauksuoti sostai; 6 išrinkti natūralaus dydžio karo vežimai (reprezentacinis vežimas - paauksuotas);  35 skirtingų laivų modeliai; kardai, durtuvai, lankai, bumerangai, skydai; aukso indai, taurės; parfumerija (kvepalai, aliejai, tepalai, dažai); maistas, vynas (30 indų); muzikos instrumentai; rašymo reikmenys; lovos ir patalai; apavas, rūbai (50 vienetų), įskaitant tuniką, kiltą, apatinius, pirštines, kaklajuostes, galvos apdangalus); stalo žaidimai; net medinis faraono manekenas... Kokia manekeno paskirtis – nesutariama. Gali būti, kad ant jo buvo kabinami rūbai ir papuošalai... 

2016 m. ekspertizė atskleidė, kad vieno iš Tutanchamono durklų geležtė, padarytas iš meteoritinio metalo. Geležtės cheminė sudėtis tokia pati, kaip ir Tėbų apylinkėse rasto meteorito.


Vienas prabangiausių kapavietėje rastų objektų (neskaitant karstų, sarkofagų ir mumijos) buvo paauksuotas sostas. Sosto atkaltėje pavaizduotas jaunasis faraonas, jo žmona Ankhesenmun. Už jų – Saulės dievas su spinduliais, kurie baigiasi delnais. Būtent taip buvo vaizduojamas Atonas Echnatono religinės revoliucijos laikais. Tutanchamonas likvidavo tėvo pradėtos religinės revoliucijos padarinius, tačiau vaizdavimo tradicija išliko. Įdomu, kad sosto kartuše šalia faraono parašyta ne „Tutankhamon“, o „Tutankhaten“ -  „gyvas Atono atvaizdas“. Tai tikrasis (pirmasis) faraono vardas, kurį jam davė tėvas.


Viename iš prabangių kvepalų indų rastas tepalas iki dabar skleidžia malonų aromatą. Egiptiečiai nežinojo destiliavimo technologijos, todėl nemokėjo gaminti skystų kvepalų. Jų kvepalai – tai bespalviai gyvulinės kilmės riebalai sumaišyti su balzamu (sakais) ir kvapniosiomis medžiagomis. Tiršta masė imdavo skleisti intensyvų kvapą kai būdavo sušildoma arba įtrinama į kūną. Mokslininkai teigia, kad kai kurios kvapniosios medžiagos į Egiptą buvo gabenamos net iš Nepalo. Suprantama, kodėl parfumerija Egipte buvo labai brangi. 


Tutanchamono įkapės – populiariausi ir daugiausiai pasaulyje eksponuoti meno objektai. Kai britai  1972 m., minėdami 50-ąsias Tutanchamono kapo atradimo metines, Nacionaliniame muziejuje surengė 40-ies Tutanchamono kapavietės objektų parodą, Londono gyventojai ir svečiai eilėje stovėdavo mažiausiai po 4 valandas. Jubiliejinę parodą pažiūrėjo 1,6 mln. lankytojų. Tai visų laikų Nacionalinio muziejaus rekordas. 

Juvelyrika:

Muzikos instrumentai bei žaidimai:



Ushabti (arba shabti) 

Ushabti (arba shabti) - įvairaus dydžio figūrėlės, randamos kapavietėse nuo Senosios karalystės laikų. Dažniausiai tai kilmingo žmogaus pomirtinio gyvenimo pagalbininkų figūrėlės, nors tokiu pavidalu gali būti vaizduojami ir faraonai, ir jų aplinkos asmenys. Ushabti buvo daromos iš pačių įvairiausių medžiagų: medžio, molio, akmens, kaulo, vario, net aukso.

Pats pavadinimas ushabti (shabti) paplito Naujosios karalystės laikais. Iki tol figūrėlės buvo vadinamos „laidojimo figūrėlėmis“. Ushabti reiškia „lydintysis“ arba „atsiliepiantis“ (kaip tarnas).

Archajiniais laikais, kaip įkapes, į karalių kapavietes dėdavo tikrus tarnų, žmonų kūnus. Valdovų palydovai ritualinių apeigų metu būdavo nužudomi arba savanoriškai išeidavo anapilin paskui šeimininką, pvz., išgėrę nuodų. Vėliau gyvus žmones pradėjo keisti iš pradžių žmogaus dydžio, galiausiai -  mažesnėmis figūrėlėmis.
 
Kuo kapavietė turtingesnė, tuo ushabti daugiau. Kartais tokiomis figūrėlėmis būdavo nuklojama („nustatoma“) visa kapavietės patalpa, kurioje stovėdavo sarkofagas su velionio palaikais. Tutanchamono kapavietėje rasta virš kelių šimtų tokių skulptūrėlių.
 
Kadangi shabti figūrėlių būdavo labai daug, senovėje kapaviečių vagys ne iš tauriųjų metalų padarytų figūrėlių net neimdavo. Todėl šių dienų įvairių šalių muziejuose (jų Egipto meno skyriuose) didžiąją dalį eksponatų sudaro būtent šios nedidukės žmogaus pavidalo skulptūrėlės.



Libijos dykumos (arba meteorito) stiklas

Tutanchamono įkapių juvelyriniuose dirbiniuose randama detalių iš dykumos stiklo. Sacharos dykumoje yra regionas, kur toks, pusiau skaidrus, gelsvos (kartais žalsvos) spalvos stiklas yra randamas kartais visai nemažais gabalais. Tai nėra vulkaninis stiklas, kuris susiformuoja 1200 laipsnių temperatūroje ir dažniausiai yra tamsus. Dykumos stiklui susiformuoti reikia mažiausiai 1800 laipsnių temperatūros. Mokslininkai mano, kad šis stiklas susiformavo virš dabartinės Sacharos dykumos prieš 26 mln. metų sprogus nemažesniam kaip 120 m. skersmens meteoritui. 

Su panašiu reiškiniu, kai prie labai aukštos temperatūros smėlis pavirsta stiklu, amerikiečiai susidūrė 1945 m. išbandydami pirmąją atominę bombą Meksikos dykumoje. Po sprogimo jie labai nustebo, kad dykumos paviršius pasidengė plono stiklo pluta. Einant ji trupėjo kaip plonas ledas...

Comments