Graikija: Helenizmo įvadas

nystrom_map 045

Terminas „helenizmas“ pirmą kartą paminėtas 1836 m. vokiečių mokslininko J. G. Droyseno knygoje „Helenizmo istorija“. Šiuo terminu dažniausiai apibrėžiamas periodas, trūkęs nuo Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. Kr. iki 31 m. pr. Kr., kai romėnai galutinai nukariavo paskutinę graikų kilmės Ptolemajų dinastiją Egipte. Etnines graikų žemes romėnai nukariavo dar anksčiau - 146 m. pr. Kr..

27 m. pr. Kr. Romai tapus imperija, Graikija pavirto jos rytine provincija. Tačiau kultūrine prasme graikai atsilaikė prieš užkariautojus - perėmę helenų kultūrą, romėnai ją toliau plėtojo. Romėnų poetas Horacijus rašė: “Romėnų užgrobtoji Graikija įveikė savo žiaurųjį užkariautoją”. Net Bizantija, Romos kultūrinę tradiciją išlaikiusi dar 1000 metų po Romos imperijos žlugimo, buvo tiesioginė helenizmo kultūros įpėdinė.  

Dalis istorikų antikinės Graikijos klasikinio laikotarpio pabaiga laiko 338 m. pr. Kr., kai makedonai, sumušę jungtinę graikų kariuomenę, tapo Graikijos valdovais. Tuomet atsirado nauja graikų pasaulio politinio valdymo forma – monarchija. Senieji graikų poliai neišnyko, bet jiems buvo paliktas tik vietinės savivaldos statusas. Miestai-valstybės turėjo į karalystės iždą mokėti mokesčius, išlaikyti dalį karaliaus armijos, teikti jai kareivius. Polius prižiūrėjo karalių skirti valdininkai - vietininkai. Tiesa, kai kurie poliai (pvz., Rodo sala) sugebėjo išsaugoti savo savarankiškumą,. Buvo polių konfederacijų, išlaikiusių ir demokratijos dvasią. Tačiau visumoje helenizmo periodu vyravo monarchijų tipo valstybės.

20 metų po Aleksandro Didžiojo mirties vyko įnirtingi karai tarp buvusių jo generolų. Dar beveik tiek pat laiko – tarp jų palikuonių. Tuo laikotarpiu pagrindiniai ekonominiai-pekybiniai-kultūriniai centrai iš Graikijos kėlėsi į Rytus. Prasidėjo didelė migracijos banga. Jauni ir ambicingi graikai, praradę tikėjimą galimybe išsaugoti savo miestų-valstybių savarankiškumą, migravo į Aziją. Galiausiai iškilo ir ėmė dominuoti Ptolemajų valdoma Aleksandrija Egipte, Seleukidų imperija (geriausiais laikais jai priklausė Mažoji Azija, Antiochija Sirijoje,  Mesopotamiją, Pakistanas ir net Turkmėnija), Atalidų valdoma Pergamo karalystė. 

Aleksandrija. Užgrobęs persų aukso išteklius  - 50 000 talentų (talentas – 26,2 kg.) - Aleksandras sparčiai ėmė statyti naujus miestus pagal graikų pavyzdį. Naujieji miestai buvo ne tik karinių įgulų forpostai, bet ir graikiškos kultūros rytuose centrai. Vos per kelis metus Azijoje išdygo virš 20 Aleksandrijų. Žymiausia buvo Aleksandrija Egipte. Naujai pastatyta Aleksandrija helenistiniame pasaulyje išsikovojo tokią pat vietą, kokią klasikinėje graikų kultūroje turėjo Atėnai geriausiais savo klestėjimo laikais. Dar ir Romos imperijos laikais Aleksandrija savo prabanga nusileido tik „amžinajam miestui“.
Sirakūzai. III a. pr. Kr. Sirakūzai buvo antras pagal dydį Viduržemio jūros baseino miestas ir paskutinysis stambus etninių graikų polius, atkakliai kovojęs su kylančia Romos galia. Aplink Sirakūzus visa lyguma buvo apjuosta ilga akmeninių sienų juosta, vainikuojančia ir aukštas uolas. Gynybiniai įtvirtinimai driekėsi apie 50 km. Vietomis buvo pastatytos trigubos sienos. Mieste gyveno virš 500 000 gyventojų, pasiskirsčiusių į 5 priemiesčius. Patys Sirakūzai pasaulio centru laikė ne Romą ar semitinę Kartaginą, o Aleksandriją. Sirakūzų pasididžiavimas buvo 196 m ilgio ir 11 m aukščio Dzeuso altorius - pats didžiausias antikos laikų altorius. Pasak senovės istorikų, per didžiąsias šventes ant altoriaus vienu metu buvo aukojama 450 jaučių. Sirakūzų užkariavimas 212 m. pr. Kr. (po 2 metų apgulties) romėnų tarpe pagimdė graikiškos kultūros maniją, kuri palaipsniui tapo kultūrine norma. Kai Sirakūzai pasidavė, Kartagina prarado atraminį punktą kovoje prieš Romą ir greitai buvo pati nukariauta. 
Rodas. Dar vienas, išskirtinį politinį-ekonominį statusą turėjęs miestas, buvo Rodo salos sostinė Rodas. To meto antikiniame pasaulyje Rodo statusas buvo toks pats, kokį XX a. išsikovojo Šveicarija. Mieste buvo susikoncentravę didžiausi tarptautiniai bankai (saugyklos). Nepriklausoma sala stengėsi nesijungti į jokias karines sąjungas ir su visais palaikyti kiek įmanoma geresnius santykius. Remiantis tarptautiniais susitarimais šią teritoriją vengta pulti. Kai 226 m. pr. Kr. Rode įvyko didelis žemės drebėjimas jungtinėmis įvairių valstybių pajėgomis miestas buvo stebėtinai greitai atstatytas. Anuomet kitų šalių atžvilgiu tokia praktika nebuvo taikoma.



Bendrinė „koine“ kalba

Helenizmo laikais graikų „koine“ kalba tapo dominuojančia visame Viduržemio jūros regione ir Mažojoje Azijoje. Žodis „koine“ senąja graikų kalba reiškė „bendra“. „Koine“ kalba kalbėjo ir Afrikos šiaurėje įsikūrusios Kartaginos gyventojai ir prie Tigro ir Eufrato gyvenusių tautų aukštuomenė. Bendrinė „koine“ kalba buvo naudota ne tik politikoje ar buityje - ja buvo kuriama ir literatūra. Panašus procesas atsikartojo brandžiaisiais Viduramžiais, kai XIII a, Italijoje Dantė bendrinę italų kalba pradėjo kurti literatūrinius tekstus. Iki jo privilegijuotos kalbos statusą turėjo lotynų kalba. Panašiai kaip senoji lotynų kalba Vakarų Europoje, senosios graikų kalbos formos antikos laikais akimirksniu neišnyko: epe toliau buvo išsaugota „homerinė“ kalba, lyrikoje – ajolėnų, o bukolikoje – dorėnų tarmės.

Bendroji rinka ir globalizacija. Buvusios Aleksandro Makedoniečio imperijos teritorijoje prekyba tarp įvairių šalių buvo labai intensyvi. Ją, kaip ir mūsų laikais, reguliavo bendroji rinka. Dideliame graikų kalbos paplitimo areale pagrindiniu piniginiu vienetu buvo Aleksandro įvesta sidabrinė drachma. Be atitinkamo lygio infrastruktūros, gerų kelių, didelio prekybos laivyno tokia  sistema egzistuoti negalėjo. Istorikai teigia, kad to meto intensyvūs prekybiniai ryšiai, žmonių mobilumas, kosmopolitinės pažiūros ėmė formuoti reiškinį, kurį šiais laikais vadiname globalizacija. 


Masinės vestuvės

Aleksandras tautų ir kultūrų maišymosi, o tuo pačiu ir niveliacijos procesą stengėsi palaikyti pačiais įvairiausiais būdais. Pvz., siekdamas didelę imperiją suvienyti „iš vidaus“, jis vykdė agresyvią santuokų politiką. Imperatorius organizuodavo masines savo karininkų vestuves su persų diduomenės moterimis. Garsiausios tokios vestuvės įvyko Persijoje Susos mieste 324 m. pr. Kr. Kadangi to meto ir makedonų, ir persų įstatymai leido turėti kelias žmonas, Aleksandras, nors jau buvo vedęs princesę Roksaną, į žmonas dar paėmė princeses Stateirą ir Parisatis. Jo generolai taip pat susituokė su karališkų šeimų dukterimis. Manoma, kad iki Aleksandro mirties apie 10 000 makedonų karininkų ir kareivių vedė persų merginas. Visi vedę užsienietes gaudavo nemažas premijas. Tiesa, po Aleksandro mirties didžioji dalis santuokų iširo - makedonai persų moteris paliko. 


Kultūrų maišymasis

Helenizmo laikais graikų kultūra  (architektūra, teatras, literatūra, filosofija, teisė, sporto varžybos ir t.t.), susimaišiusi su vietinių kraštų tradicijomis plito toli už Viduržemio jūros baseino ribų. Tuo metu graikų kultūra darė didelę įtaką net tokioms introvertiškoms (į save orientuotoms) kultūroms kaip egiptiečiai ar žydai. Bet tai tik viena medalio pusė.

Europocentriškai nusiteikę istorikai vengia kalbėti apie tai, kad helenizmo laikais, ne tik Rytai patyrė didelę helenizacijos įtaką, bet ko gero dar didesnę įtaką azijiečių kultūra darė patiems graikams. Į Rytus plūstelėję graikai sudarė absoliučią mažumą beribėse Azijos teritorijose, kurios driekėsi iki Indijos. Dabartiniai istorikai helenizmo europietiškumą laiko anachronistine teorine konstrukcija, sugalvota  XIX a. europiečių, siekiant patiems sau pateisinti savo dominavimą.


Individualizmas

Helenizmo menas, filosofija, literatūra buvo paženklinti dėmesio individui ženklu. Senoji religija, senosios pabrėžtinai visuomeniškos politinės struktūros pergyveno krizę. Nuolat kintančiame pasaulyje trūkinėjant bendruomeniškumo saitams, vis didesnį vaidmenį ėmė vaidinti individo gebėjimai prisitaikyti. Vis daugiau  laiko, pastangų ir resursų buvo skiriama individualiam išsilavinimui. Ypač pradėta garbinti Tichė, dievybė, kuri valdė fortūną (sėkmę). Tichė buvo atsakinga už miestų gerovę, likimą, o tuo pačiu įkūnijo atsitiktinumą, bei permainas.


Pokyčiai švietime

Jau nuo sofistų laikų (V a. pr. Kr. pabaiga) gimnazijose fizinio lavinimo, kaip visuotinai privalomos disciplinos, reikšmė mokyklų programose menko. Sportą iš mokyklinių programų išstūmė įvairūs mokslai. Muzikinis lavinimas taip pat palaipsniui užleido vietą literatūriniam. Ši tendencija helenizmo laikais vis stiprėjo. Net to meto antkapiniuose įrašuose buvo pabrėžiamas žmogaus išsilavinimas ir literatūros išmanymas. Taigi, helenizmo švietimas, kaip ir visuomenė apskritai, nuo archajinio ir klasikos laikų „emocionalaus“ bendruomeniškumo vis labiau suko link logocentrinio individualizmo.


Comments