Graikija: 7 pasaulio stebuklai

4 iš 7 pasaulio stebuklų buvo sukurti Helenizmo laikotarpiu:


Halikarnaso mauzoliejus

Vienas iš 7 pasaulio stebuklų stovėjo Halikarnase (dabartinis Bodrum miestas Turkijoje). Halikarnasas buvo senas graikų miestas Mažosios Azijos vakarinėje pakrantėje, kurio teritorijoje archeologai randa dar Mikėnų civilizacijai priskiriamų 1500 m. pr. Kr. senumo kapaviečių.

Žymusis mauzoliejus buvo Persų imperijos Karijos provincijos satrapo Mausolo ir jo žmonos-sesers Artemisijos kapavietė - savotiški pomirtinio gyvenimo rūmai. Mauzoliejus buvo viena iš naujosios sostinės puošmenų. IV a. pr. Kr. Mauzolas provincijos sostinę iš Melisos perkėlė į Halikarnasą ir į miesto architektūrą investavo milžiniškus pinigus. Tuo metu Karija buvo didelė, turtinga provincija, kuriai priklausė ir Rodo sala.

Mauzolo tėvas Hekatomas turėjo 3 sūnus ir 2 dukras. Dukros buvo ištekintos už vyresniųjų brolių. Pasak legendos, Artemisija savo vyrą-brolį „mylėjo tokia meile, kurios neįmanoma aprašyti, į kurią panašios nerasi pasaulio metraščiuose. [] Kai Mauzolas mirė, Artemisija, apsikabinusi lavoną ir liedama ašaras, įsakė nepaprastai iškilmingai pernešti jį į kapavietę, kur jis buvo sudegintas. Apimta didžiausio sielvarto, Artemisija liepė sumaišyti pelenus su kvapniosiomis medžiagomis, sutrinti į miltelius, tuos miltelius susibėrė į taurę vandens ir išgėrė“. Ar tikrai Mausolo palaikai buvo kremuoti, istorikai nesutaria.

Mausolas valdė 377–353 m. pr. Kr. Dažniausiai teigiama, kad jam mirus Artemisija, vykdydama vyro valią, pasamdė geriausius graikų architektus, skulptorius (tame tarpe ir žymųjį Skopą), kurie ėmėsi prašmatnios kapavietės statybos. Karalienė mirė 351 m. pr. Kr. nesulaukusi statybų pabaigos. Kapavietė buvo baigta 350 m. pr. Kr. jau valdant Mauzolo jaunesniam broliui. Mokslininkai mano, kad, įskaitant kapavietės prabangą, skulptūrų ir skulptūrinių reljefų gausą, per 3 metus mauzoliejų užbaigti buvo neįmanoma. Greičiausiai šis architektūrinis šedevras pradėtas statyti dar Mausolui gyvam esant.

Halikarnaso mauzoliejus iš kitų 7 pasaulio stebuklų išsiskyrė ne išskirtiniu dydžiu ar konstrukcijos ypatumais, o ypatinga apdaila ir prabangia skulptūrine puošyba. Sprendžiant iš pamato blokų, kurie buvo įleisti į  2,4 – 2,7 m gylį, mauzoliejaus perimetras galėjo būti 33 x 39 metro. Ant tokio pamato stovėjo 3 tarpsnių, apie 45 metrų aukščio statinys.

Mauzoliejų sudarė 3 dalys: aukštas cokolis, ant cokolio stovinti šventykla ir 24 pakopų nupjautinės piramidės formos „stogas“. Ant stogo, kuris priminė Egipto piramides - keturių žirgų traukiamas triumfo vežimas (kvardriga) su Mausolo ir Artemisijos figūromis. Manoma, kad sprendimas ant stogo užkelti kvadrigą pirmą kartą buvo panaudotas būtent Halikarnaso mauzoliejuje. 

To meto patriarchalinių kultūrų mene moteris triumfo vežime šalia karvedžio nebuvo vaizduojamos. Ta prasme Halikarnaso mauzoliejaus kvadriga - išimtis. Galbūt taip buvo padaryta todėl, kad po Mausolo mirties Karijos valdove tapusi Artemisija kraštą valdė sėkmingai, pvz., numalšino sukilimą Rodo saloje. Apie Artemisijos būdą Persijos imperatorius sakė: „Atėjo laikai kai vyrai moteriškėja, o moterys valdo kaip vyrai“. Kita vertus, Mausolo ir Artemisijos figūros buvo nuoroda į tai, kad mauzoliejus - abiejų valdovų kapavietė.

Anksčiau manyta, kad Halikarnaso mauzoliejaus struktūra unikali. Vėliau paaiškėjo, kad tokio plano mauzoliejai buvo ilgos kapaviečių evoliucijos rezultatas. IV a. pr. Kr. Mažojoje Azijoje aristokratai, panašiai kaip faraonai Karalių ir Karalienių slėniuose, kapavietes išsikaldavo uolose. Įėjimas į  kapavietę buvo  puošiamas portiku.  Siekdami išsiskirti karaliai pradėjo statytis pilno tūrio pomirtines šventyklėles „užkeltas“ ant labai aukšto cokolio, imituojančio kalną.  Būtent tokio plano buvo Mausolo kapavietė.

Mausolo kapavietė buvo pastatyta miesto centre ant iš visų pusių gerai matomos aukštumos. Nuo gyvenamųjų statinių  ji buvo atitverta akmens blokų siena, taip suformuojant didelį uždarą kiemą. Kiemo centre stovėjusi kapavietė žiūrint iš toliau (nuo uosto) atrodė kaip danguje pakibusi šventykla.

Kapavietės antrojo tarpsnio (aukšto) šventykla išsiskyrė puošniu 36 jonėninio orderio kolonų  prostiliumi (kolonada). Tarp kolonų stovėjo skulptūros. Vieni istorikai teigia, kad tai buvo dievų ir deivių, o kiti - kad Mauzolo ir Artemisijos sudievintų giminaičių skulptūros. Skulptūros ir kvadriga buvo užkeltos kranais. Sutuoktinių (brolio ir sesers) laidojimo kripta buvo būtent šioje šventykloje. Mausolo ir Artemisijos sarkofagai, jei tokie buvo, dingę.

Prie kapavietės pamato iš visų keturių pusių ant masyvių postamentų puikavosi monumentalios raitelių, o gal karių-sargybinių (dėl to nesutariama) skulptūros. Be to, pastatą supo 20 liūtų skulptūriniai atvaizdai (išliko tik kelios figūros). Skirtinguose cokolio lygiuose buvo iškalti skirtingo mastelio skulptūriniai frizai. Šiuose frizuose, kaip įprasta helenams, buvo pavaizduota graikų kova su kentaurais, amazonėmis ir trojiečiais. Reljefai simbolizavo helėnų pergalę prieš barbarybę ir barbarus. Ir skulptūrų, ir reljefų dekoravimui buvo naudojama sodri polichromija.

Manoma, kad skirtingas kapavietės puses dekoravo skirtingos skulptorių komandos. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad už šiaurinę pusę buvo atsakingas Skopas ir jo meistrai.

Klasikinio laikotarpio graikų kapai buvo palyginti kuklūs - juos žymėjo akmens plokštės (stelos) puoštos reljefais. Helenizmo kultūroje sustiprėjus Rytų įtakai, kartu su polinkiu į gigantomaniją susiformavo tradiciją karalių kapavietes statyti kaip šventyklas. Mausolas buvo vienas pirmųjų pasistatęs tokio tipo statinį. Garsas apie ypatingo grožio pomirtinę šventyklą greitai pasklido po visą antikinį pasaulį, o romėnų valdymo laikais Mausolo kapavietė tapo eponimu – visos monumentalios kapavietės imtos vadinti mauzoliejais. 

Mauzoliejus išstovėjo beveik 1900 metų. Per tą laiką Halikarnasas ne kartą buvo užgrobtas, bet nei vienas iš užkariautojų šio architektūrinio šedevro nedrįso liesti. XIII – XIV a. kapavietę sugriovė vienas po kito sekę žemės drebėjimai. Kada tai tiksliai įvyko, neaišku. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad 1494 m. kryžiuočiai mauzoliejaus griuvėsių blokus jau buvo panaudoję tvirtovės statybai. 

1846 m. britai iš tos tvirtovės sienų išlupo 12 Amazonomachiją vaizduojančių reljefinių plokščių ir parsivežė jas į Londoną (Britanijos muziejų). Vėliau kasinėdami mauzoliejaus teritoriją jie rado dviejų liūtų, žirgo ir  2 m skersmens kvadrigos rato fragmentus. Iš skeveldrų dalinai buvo rekonstruotos 3 m vyro ir kiek žemesnė moters statulos. Šios statulos, esančios Britanijos muziejuje,  įvardijamos kaip Mausolo ir Artemisijos atvaizdai. Ar tai tikrai Mausolo ir Artemisijos statulos - neaišku.

1966 – 1977 m. danų vadovaujama archeologinė ekspedicija nuodugniai tyrinėjo mauzoliejaus vietą. Rasta negausi medžiaga dabar eksponuojama Herkulanumo muziejuje. 

Mauzoliejaus architektūrinę idėją naudojo ir modernios valstybės savo monumentaliesiems pastatams:


Artemidės šventykla Efese

Artemidė - tai skaistumo, medžioklės, laukinės gamtos globėja. Apolono sesuo dvynė, Dzeuso ir Leto dukra. Hera uždraudė Leto gimdyti žemėje ir saloje. Leto pasirinko gulbių apsuptą plaukiojančią Delo salą (Delas buvo Apolono kulto vieta). Kadangi Artemidė gimė diena anksčiau ir padėjo motinai gimdyti brolį dvyni, ji laikoma vaisingumo ir gimdyvių globėja. Graikijoje Artemidės kultas nebuvo labai populiarus, o Mažojoje Azijoje ji laikyta aukščiausia dievybe. Tradiciškai vestuvių išvakarėse mergaitės savo skaistumo simbolius (žaislus, plaukų sruogą) namuose sudėdavo būtent ant Artemidės altoriaus.

Pirmąją mūrinę Artemidės šventyklą Efese apie 560 m. pr. Kr. pastatė paskutinysis Lidijos karalius Krezas. Pasak legendos, kai žemės drebėjimas ją sugriovė, kitas karalius įsakęs pastatyti tokią, kurios neįstengtų sugriauti net dievai. Buvo nuspręsta šventyklą statyti pelkėje. Iš medžio rąstų, medžio anglies, vilnos buvo padaryta amortizacinė „pagalvė“. Ant „pagalvės“ buvo pilamos žemės ir klojami pamatų blokai. Šią šventyklą 356 m. pr. Kr. sudeginęs šventikas  Herostratas ir tai padaręs tą pačią dieną, kai Makedonijoje gimė Aleksandras Didysis. Jokių faktinių duomenų, patvirtinančių kad Herostratas buvo šventikas, nėra. Prieš mirtį kankinamas jis, atseit, prisipažinęs, kad tokį poelgį padaręs siekdamas nemirtingumo. Gali būti, kad pasakojimas apie Herostratą tėra legenda, o medinės stogo perdangos galėjo užsidegti ir nuo žaibo iškrovos.

Pasak tos pačios legendos sudegintą šventyklą įsakęs atstatyti Aleksandras. Ant padidintų pamatų išaugo gražiausia antikos laikų šventykla, kuri vėliau buvo įtraukta į 7 pasaulio stebuklų sąrašą.  Vieni šaltiniai teigia, kad Aleksandras atstatytą šventyklą matęs, kiti - kad ji buvo pradėta tik 323 m. pr. Kr., t. y. Aleksandro mirties metais. 

Trečiosios Artemidės šventyklos stilobato perimetras - 69 x 137 m. Stilobatas - ne kaip įprasta 3, o 10-ties (gal net ir daugiau) pakopų.

Šventyklos kolonų aukštis 18,5 m. Skirtingais duomenimis iš viso galėjo būti nuo 120 iki 127 kolonų. Kolonos turėjo ne tik bazes, bet ir reljefais išpuoštus kolonų postamentus, kuriuos su padėjėjais kalė pats Skopas. Kolonų kaneliūrą sudarė ne 24 (kaip įprasta jonėninei kolonai), o 48 vertikalūs grioveliai. Išlikę buhalteriniai užrašai byloja, kad vienos kolonos pastatymas kainavo 40 000 drachmų, t. y. apie 2 mln. dabartinių eurų. Tokiu atveju vien tik kolonų pastatymas kainavo apie 374 mln. eurų. 

Fasadą puošė tripterinis portikas (3 eilės po 8 kolonas). Portiko antuose -  keturių kolonų gylio porinė kolonada. Visas pastatas buvo apjuostas dviejų eilių kolonada (dipteris). Nors kaip iš tikrųjų atrodė statinys, nėra tiksliai žinoma, todėl skirtingose reprodukcijose jis vaizduojamas kiek skirtingai. 

8,74 m. ilgio architravo blokai svėrė po 24 tonas. Į 20 m. aukštį jie buvo keliami skrydinių pagalba.

Pasak legendos, šventykloje buvo dailininko Apelo (Apelles of Kos) tapytas Aleksandro Didžiojo portretas, kuriame imperatorius, pavaizduotas kaip Dzeusas, leidžiantis žaibus. Žaibą leidžianti ranka atrodė išsišokusi į priekį ir tai kėlė visų nuostabą. Tapytojui už šį šedevrą buvo sumokėti 25 talentai. Jei tai būtų tiesa, tektų konstatuoti, kad per 23 amžius nė vienas menininkas už vieną darbą nėra gavęs tokio didelio honoraro.


268 m. gotų invazijos metu šventykla buvo apgriauta. Koks buvo tolimesnis pastato likimas nėra tiksliai žinoma, bet dalis šios šventyklos skulptūrų, kolonų fragmentų vėliau buvo aptikta kituose Bizantijos imperijos miestuose. Viduramžiais į jūra įtekanti upė galutinai sąnašomis užpylė uostą ir miestas buvo apleistas. Iš Artemidės šventyklos istorijos bėgyje praktiškai neišliko nieko. 1869 m. britų archeologai rado šventovės liekanas 6 m gylyje, bet ypatingai dideliais radiniais pasigirti negalėjo. Šiandieną šventyklos vietoje simboliškai pastatyta vienintelė, iš atsitiktinių fragmentų sudėta kolona. 

Atskiro dėmesio nusipelno ir pats Efeso miestas (jau vien todėl, kad jame gimė gimė žymus antikos filosofas Herakleitas). 

Helenizmo laikais Efese buvo pastatytas vienas didžiausių (25 000 vietų) teatrų. Romos valdymo laikais teatras buvo pritaikytas gladiatorių kovoms.

Helenizmo laikais Efesas buvo Pergamo karalystės dalis, todėl kai 133 m. pr. Kr. Pergamas atiteko Romai, Efesas taip pat natūraliai perėjo į romėnų rankas. Romėnų valdomas miestas toliau klestėjo. Vienas turtingiausių Romos Rytų provincijos miestų geriausiais laikais galėjo turėti apie 200 000 gyventojų (kai kurie istorikai mano, kad toks skaičius per didelis). Į miestą iš kalnų švarų vandenį plukdė net 6 akvedukai. 

Markas Aurelijus (Roma tuomet gyveno paskutiniuosius respublikos dešimtmečius) pasirinko gyventi būtent Efesą ir privertė ten vykti Kleopatrą. Kleopatra atvyko į Efesą ne tik dėl savo mylimojo, bet ir suvesti sąskaitas su seserimi Arsinoja, kuri susirado saugų prieglobstį būtent Artemidės šventykloje. Marko Aurelijaus įsakymu moteris prievarta buvo išnešta iš šventyklos teritorijos  ir nužudyta. 

Efesas išsiskyrė marmurine architektūros apdaila, nes miesto apylinkėse buvo apie 40 akmens skaldyklų. Efeso marmuras buvo eksportuojamas į įvairiausius miestus. Paties Efeso centrinės gatvės buvo, kaip įprasta, išklotos ne akmens rieduliais, o marmuru. Marmurui pjaustyti buvo naudojami vandens malūnai. 

Romėnų senatorius Tiberijus Julijus Celsijus 125 m. Efese pastatė grandiozinę biblioteką, kuri buvo laikoma trečia pagal dydi antikinio pasaulio biblioteka po Aleksandrijos ir Pergamo. Po mirties senatorius šios bibliotekos kriptoje buvo palaidotas. Tokiu būdu žymioji biblioteka tapo ir mauzoliejumi. 1970-1978 m. buvo rekonstruotas bibliotekos fasado fragmentas.

Efesas, kaip ir Pergamas, buvo vienas didžiausių ankstyvosios krikščionybės centrų. Pasak vienos iš legendų, Efese po Kristaus mirties kurį laiką gyveno Marija, todėl miestas iki dabar yra žymus piligrimystės centras. 

Silpnėjant Romos imperijai prasidėjo ir Efeso nuosmukis. Viduramžiais po eilės stiprių žemės drebėjimų miestas nebebuvo atstatytas ir galutinai sunyko.

Efeso amfiteatras
Celcijaus bibliotekos fasado fragmentas
Marmuro skaldyklos - veikia iki šiol.
Marmurinės Efeso gatvės



Aleksandrijos švyturys

Aleksandrijos švyturys statytas tarp 280 – 247 m. pr. Kr. valdant Ptolemėjui II. Statybos užtrūko keliolika metų ir valstybės iždui kainavo 800 talentų.

Tradiciškai, nors kai kurie istorikai tuo abejoja, švyturio architektu laikomas Sostratas, kuris antikiniame pasaulyje buvo žymus ir tuo, kad ėmė projektuoti dviaukštes stojas. Be to, garsėjo gimtajame Knido mieste sukonstruota pasivaikščiojimams skirta „kabančia aikštele“. 

3 tarpsnių (aukštų) švyturys stovėjo ant 30 x 30 m pamato ir siekė 120 m aukštį. Švyturys buvo pastatytas iš masyvių kalkakmenio blokų, o vėliau padengtas baltu marmuru. Statinį vainikavo 8 m aukščio Saulės dievo Helijo (kitur Dzeuso Gelbėtojo arba Poseidono) paauksuota (kai kur rašoma – auksinė) skulptūra. 

Švyturys buvo matomas už 50-60 km – tai atstumas, už kurio 120 m aukščio švyturio nesimato dėl Žemės linkio.
  • Pirmas lygis. Masyvus (30 x 30 m. pamatas) 60 m. aukščio keturkampis bokštas, kurio kampuose stovėjo paauksuotos, į dideles kriaukles pučiančių tritonų statulos. Prie svarbiausio įėjimo į švyturį stovėjo Ptolemėjo II ir jo žmonos statulos. Pirmame aukšte buvo kareivinės.
  • Antras lygis. Aštuonkampis kiek siauresnis už apatinį bokštas. Statinio viduje beveik visą antrojo tarpsnio erdvę užėmė spiraliniai laiptai
  • Trečiasis lygis. Apsuptas kolonų cilindro formos bokštas. Šiame bokšte buvo įrengti šlifuoto plieno veidrodžiai. Dieną jie atspindėjo saulės spindulius, o naktį – laužo šviesą. Manoma, kad veidrodžių skydai sukosi aplink šviesos šaltinį, panašiai kaip policijos ar greitosios pagalbos mašinų švyturėliai.   


Kaip švietė švyturys? Natūraliai ateinanti į galvą versija – malkos. Malkos laužui buvo pastoviai gabenamos įvijais laiptais, tokiais nuolaidžiais ir plačiais, kad į viršų užvažiuotų asilų traukiamos vežėčios. Kai kurie mokslininkai spėja, kad švyturyje galėjo būti liftas. Tačiau puikiai žinoma, kad Egipte mediena visais laikais buvo deficitas... Koks galėjo būti kitas kuras? Gal nafta?

48 km nuo Aleksandrijos yra laidojimo monumentas the Pharos of Abusir (Abusir funerary monument), kuris, kaip ir švyturys, pastatytas Ptolemėjaus II laikais. Manoma, kad šis 20 m aukščio statinys yra Aleksandrijos švyturio sumažinta kopija, savo forma ir proporcijomis atitinkanti švyturio aprašymus istoriniuose šaltiniuose. 

Pasak romėnų satyriko Lukiano, ant vienos švyturio sienos buvo užrašas, šlovinantis Ptolemėją II. Jis buvo išrašytas ant tinkuoto paviršiaus.  Laikui bėgant tinkas nubyrėjo ir pasimatė akmenyje iškaltas kitas įrašas: “Sostratas, Dekstifono sūnus iš Knido, plaukiotojų labui paskyrė dievams gelbėtojams”. Kai pasimatė antrasis užrašas nei Ptolemėjo II, nei Sostrato gyvųjų tarpe jau nebuvo.

Švyturys prastovėjo apie 1500 metų. 956 – 1323 m. jį gerokai apgriovė 3 žemės drebėjimai. XII a. nevalomas uostas uždumblėjo. Musulmonai paskutinį aukštą buvo pavertę mečete. Galiausiai 1480 m. ant apgriuvusio švyturio pamatų Egipto sultonas Kaitbėjus pasistatė tvirtovę, kuri stovi iki dabar. 

Manoma, kad arabai perėmė įspūdingą Faro švyturio formą ir pritaikė minaretams. Dar Antikoje Faro vardas tapo bendriniu daiktavardžiu, reiškiančiu švyturį. Naujausiais laikais šis žodis daugelyje kalbų irgi reiškia švyturį arba prožektorių.

1994 m. narai uosto dugne rado švyturio blokus ir skulptūrų liekanas. Keli blokai buvo ištraukti į krantą. Paaiškėjo, kad tai yra Asvano granitas, naudotas ir piramidžių statybose. Asvanas nuo Aleksandrijos nutolęs apie 1200 km.

2015 m. buvo kalbama apie galimybę įsteigti povandeninį Aleksandrijos muziejų, kuriame būtu eksponuojamos dugne išlikusios švyturio liekanos.

332 m. pr. Kr. nugalėjęs Siriją, Aleksandras Didysis savo kariuomenę perkėlė į Egiptą. Čia jis aptiko nedidelį uostą (Rhakotis), kuris, kaip pasirodė karvedžiui, buvo tinkamiausia vieta jo būsimajai sostinei. Po poros mėnesių palikęs Egiptą, Aleksandras įpareigojo generolą Cleomenes rūpintis naujojo miesto statybomis. Į Aleksandriją jis niekada nebesugrįžo. 33 metų genialusis karvedys mirė tolimajame Babilone - galimas daiktas, kad buvo nunuodytas. 

Po Aleksandro mirties Aleksandrijos valdymą perėmė Aleksandro dešinioji ranka Ptolemėjas I (Soteras). Jis parsivežė Aleksandro palaikus iš Babilono ir palaidojo prabangioje kapavietėje gryno aukso sarkofage. Aleksandro, kaip ir daugelio kitų faraonų palaikai, dingo ir niekada nebuvo rasti.  

Valdant Ptolemėjams miestas greitai augo ir buvo paskelbtas Egipto karalystės naująja sostine (ankstesnė sostinė - Memfis). Aleksandrija Egipto sostine išbuvo iki 641 m., kai musulmonai Egipto sostinę perkėlė į miestą, kuris vėliau pavadintas Kairu.

Per šimtą metų Aleksandrija tapo vienu didžiausiu to meto pasaulio miestų, savo galia ir įtaka aplenkdamas net Kartaginą. Spėjama, kad I a. pr. Kr. Aleksandrijoje gyveno apie 1 mln. gyventojų. Romos imperijos laikais Aleksandrija buvo antras po Romos pagal dydį ir svarbą daugiatautis miestas su didžiausia pasaulyje žydų diaspora. Ptolemėjų dinastija Aleksandriją (ir Egiptą) valdė 300 metų (332 – 30 m. pr. Kr.). 
 
Patogus uostas, grotelinis išplanavimas
Marėjos ežeras
Aleksandrija buvo statoma pagal vieningą architekto Deimokrato sudarytą planą, naudojant helenizmo laikais dažnai taikomą „grotelių planą“. 8 km/kv (perimetras apie 24 km) miestas stačiais kampais susikertančiomis gatvėmis buvo padalintas į 5 rajonus, pavadintus pirmomis graikų abėcėlės raidėmis. Architektas pasinaudojo gilios įlankos, kurią užstojo pailgos formos sala, privalumais. Plačiu 1,3 km ilgio molu (Heptastadiumas) sala buvo sujungta su sausuma. Taip atsirado saugus uostas su patogiomis prieplaukomis. Saloje pastačius žymųjį švyturį, ji buvo pavadinta Faros („švyturio“) vardu. Aleksandrija garsėjo ne tik uostu, švyturiu, bet ir to meto didžiausia laivų statykla. 

Dar viena Aleksandrijos geografinis privalumas – Marėjos (Mareotis) ežeras. Ežeru laivai galėjo įplaukti į Nilą ir pasiekti tolimas Egipto sritis. Tokiu būdu Aleksandrija tapo didžiausiu Viduržemio jūros uostu bei prekybiniais vartais į Arabų šalis, Indiją, Afrikos gilumą.

Centrinė akmens blokais grįsta miesto gatvė buvo 30 m pločio. Ja vežimai ir vežėčios riedėjo 4-iomis eismo juostomis į abi puses. Eismas buvo reguliuojamas kelio ženklais. 

Mūsų eros pradžioje Aleksandrija tapo vienu pagrindinių krikščionių religijos centrų - II a. krikščionybė išplito visoje Nilo deltoje, o iš ten ėmė skverbtis tolyn į Egiptą. Iš Aleksandrijos šv. Morkus skelbė savo Evangeliją. Čia ilsėjosi jo palaikai, kol venecijiečiai 829 m. jų nepavogė ir neperkėlė į naujai pastatytą šv. Morkaus katedrą. Tik V a. Aleksandriją, kaip krikščionių centrą, pranoko Bizantija. 



Rodas ir jo kolosas

Rodo sala yra viena didžiausių Egėjo jūros salų. Salos globėjas buvo saulės dievas Helijas. Graikams gyvenantiems kontinente saulė kildavo būtent nuo Rodo salos pusės. Neatsitiktinai žymusis Rodo kolosas taip pat buvo skirtas saulės dievui Helijui. 

Sala visuomet buvo jūrinių prekybinių kelių tarp Afrikos, Azijos ir Europos susikirtimo taškas, todėl pirmieji gyventojai čia įsikūrė labai anksti – dar 4000 m. pr. Kr.. Turint omeny, kad senovėje laivininkystė pagrinde vyko pakrantėmis, Rodo sala turėjo ypatingą strateginę reikšmę. Todėl istorijos bėgyje ji daug kartų ėjo iš rankų į rankas - salą kontroliuodavo tie, kas tuo metu dominuodavo rytiniame Viduržemio jūros regione. 

Iki įsiveržiant Santorino ugnikalniui Rodo sala buvo Kretos civilizacijos įtakos zonoje. Nuo XV a. pr. Kr. ją valdė Mikėnai. Homero „Iliadoje“ minima, kad rodiečiai dalyvavo Trojos kare graikų pusėje. VIII a. pr. Kr., praėjus graikų „tamsiesiems viduramžiams“, salą vėl apgyvendino dorėnų gentys. 

Po persų ir graikų permainingų tarpusavio karų (VI a. pr. Kr. pabaiga – V a. pr. Kr. pirmoji pusė) sala vėl atiteko graikams. Peloponeso karo metu Rodas stengėsi laikytis neutraliai ir aktyviai nepalaikė nei vienos iš kariaujančių pusių. Ši strategija tolimoje perspektyvoje pasiteisino.

408 m. pr. Kr., Peloponeso karui dar nepasibaigus, saloje buvo pradėtas statyti naujas Rodo miestas, kuris ir tapo salos sostine. Miestą projektavo legendinis architektas, matematikas, filosofas Hipodamas (Hippodamus of Miletus, 498-408 m. pr. Kr.). Antikiniame pasaulyje jis pagarsėjo tuo, kad planuojant miestus taikė “grotelių” principą (grid plan). Helenizmo laikais šis principas taikytas statant daugelį naujų miestų (pvz. Halikarnasą, Aleksandriją, Antiochiją ir t.t.). Pirmą kartą tokį išplanavimą architektas panaudojo Periklio prašymu projektuodamas Pirėjų uostą prie Atėnų.

Hipodamo supratimu mieste privalėjo būti ne tik patogiai sutvarkyta infrastruktūra, bet savo išplanavimu jis turėjo atitikti socialinę sąrangą (socialinę tvarką). Savo planuose jis numatydavo, kur konkrečiai gyvens kariai, amatininkai, ūkininkai ir t.t. Visa tai priklausė nuo geografinės padėties, dirbamų žemių, gynybinių sienų, geriamos vandens viadukų, kanalizacijos ir t. t. dislokacijos. Mieste gatvės susikirsdavo stačiais kampais, o centre būdavo suprojektuojama erdvi agora, kurią pasiekti būdavo patogu iš bet kurio miesto pakraščio. Tikslingai buvo parenkamos vietos teatrui, šventykloms, stojoms. Gyvenamieji namai projektuoti taip, kad kuo daugiau šviesos patektų į centrinį kiemą, aplink kurį buvo planuojamos gyvenamosios patalpos. Aristotelis Hipodamą vadino urbanistikos, kaip atskiros architektūros srities, pradininku. 

Hipodamui priskiriamas ir patentų sistemos išradimas. Patento atsiradimas byloja apie didėjantį inovacijų skaičių ir suprastą poreikį materialiai motyvuoti įvairių sričių išradėjus.

Po Aleksandro Didžiojo mirties jo generolams pasidalinus didelę imperiją Rodui teko ypatingas vaidmuo – miestas tapo viso regiono finansiniu-prekybiniu centru; Rodas turėjo tokį patį statusą, kokį XX a. Vakarų Europoje išsikovojo Šveicarija. Rodas buvo nepriklausoma sala ir nors turėjo labai stiprų laivyną, kuris kontroliavo Egėjo jūros prieigas, vykdė merkantilinę politiką, nesijungdamas į jokias karines sąjungas ir stengdamasis su visomis šalimis palaikyti kiek įmanoma geresnius santykius. Remiantis tarptautiniais susitarimais šią teritoriją vengta pulti. Ryškesnė išimtis buvo 305-306 m. pr. Kr. apgultis, kai Makedonijos ir Kipro valdovo Antigono I sūnus Demetrijus Poliorketas ryžosi užkariauti turtingąjį Rodo miestą. 

Subūręs sąjungininkus, Demetrijus atplaukė prie Rodo miesto su beveik 1500 laivų kariauna. Apgultis truko metus. Kadangi gerai įtvirtinto uosto makedonai ir jų sąjungininkai paimti nesugebėjo, jie šalia pasistatė savo uostą su galingu molu, nuo kurio mėgino atakuoti Rodo gynybinius įtvirtinimus. Rodą mėginta pulti ir iš sausumos. Šiame kare buvo panaudota tiems laikams labai moderni puolamoji ir gynybai skirta ginkluotė. Galiausiai po metų apgulties užpuolikai atsitraukė. Karo technikos buvo atgabenta tiek daug, kad rodiečiai, pardavę jiems nereikalingą priešo puolamojo pobūdžio ginkluotę ir išlydę apgadintoje priešų karo technikoje naudotą metalą, pastatė žymųjį Rodo kolosą, kuris simbolizavo Rodo salos jėgą, laisvę ir siuntė žinią, kad „Heraklio palikuonys turi valdyti jūrą ir žemę“.

Kai 226 m. pr. Kr. Rode įvyko didelis žemės drebėjimas, nuvertęs ir kolosą, jungtinėmis įvairių valstybių pastangomis miestas buvo stebėtinai greitai atstatytas. Antikoje kitų šalių atžvilgiu tokia praktika nebuvo taikoma. Tai dar kartą įrodo išskirtinį privilegijuoto Rodo miesto statusą. Rodas buvo ne tik stambiausias finansinis centras - Rodo valiuta buvo pripažįstama visame Viduržemio jūros baseine. Miestas savo meno bei mokslo pasiekimais konkuravo su Aleksandrija ir Pergamu. Manoma, kad būtent Rode susiformavo antikinio baroko ("Hellenistic Baroque") architektūrinis stilius. Žymiausią helenizmo skulptūrinį šedevrą „Laokonas ir jo sūnūs“ taip pat sukūrė Rodo meistrai.

Rodas klestėjo ir tuomet, kai 164 m. pr. Kr. atiteko romėnams, tačiau nepaisant visko IV-III a. pr. Kr. laikomi Rodo „aukso amžiumi“. 

Helenizmo laikais Rodo sala garsėjo ne tik pinigų saugyklomis (bankais), bet ir skulptorių mokykla. To meto keliautojai teigė, kad saloje skulptūrų buvo ne mažiau nei Atėnuose. Manoma, kad garsiojo Pergamo aukuro meistrai taip pat galėjo būti kilę iš Rodo. Rodo meistrams priskiriama Nikė iš Samotrakės, skulptūrinė grupė „Laokonas ir sūnūs“. 

Dalį pinigų kolosui rodiečiai gavo pardavę karo techniką, paliktą Demetrijo Poliorketo kariuomenės po 305-304 m. pr. Kr. apgulties. Už karo techniką rodiečiai gavo daugiau kaip 300 talentų. 

Nėra tikrai žinoma nei kurioje vietoje statula stovėjo, nei kaip tikrai atrodė, nei kaip buvo sukonstruota. Manoma, kad ji buvo 33 - 36 m aukščio (tokio pat dydžio kaip ir Laisvės skulptūra Niujorke, tik pastarosios aukštesnis postamentas). Kolosas stovėjo ant 15 m aukščio ir 18 m skersmens aštuonkampio (gal ir apskrito) marmurinio cokolio. Tai buvo didžiausias antikos laikų skulptūrinis monumentas.  

Dėl monumento konstrukcijos nesutariama. Yra manančių, kad koloso kojos buvo iškaltos iš akmens. Viršuje jos buvo sujungtos geležinėmis sijomis. Saulės dievo apsiauste išradingai buvo įkomponuota dar viena geležinė sija. Viršutinės dalies (torsas, galva ir t.t.) konstrukcija buvo padaryta iš geležinių strypų ir pritvirtinta prie monumentalios ir stabilios apatinės dalies. Saulės dievo figūra buvo padengta bronzos lakštais, tarpusavyje sujungtais kniedėmis. Priklausomai nuo vietos lakštų storis galėjo būti nuo 2,5 cm iki 0,65 cm storio (apatinėje dalyje buvo naudojami storesni lakštai).  

Sudėtingos konstrukcijos kolosą darė 12 metų (292 - 280 m. pr. Kr). Užbaigta apatinė dalis buvo apsupta rąstų „šuliniu“ ir užpilta žemėmis. Darbų eigoje žemės sampyla augo. Monumentą užbaigus žemės buvo nukastos.


Kolosą sukūrė Lisipo mokinys Charas Lindietis (Chares of Lindos). Rodo kolosas buvo žymiausias, bet ne vienintelis šio skulptoriaus šedevras. Plinijus aprašo kaip 57 m. pr. Kr. į Romą buvo atgabenta šio skulptoriaus darbo milžiniškų matmenų galva ir pastatyta ant Kapitolijaus kalvos. Apie patį Charą žinoma nedaug. Legenda pasakoja, kad skulptorius nusižudė 282 m. pr. Kr., taip ir nepamatęs savo šedevro. Vienoje legendos versijoje tai padarė, nes monumento pamate buvo pastebėti įtrukimai, kitoje – nes neapskaičiavo projekto sąnaudų ir bankrutavo.

Dėl to kaip atrodė Saulės dievas ir kaip jis laikė švyturį, taip pat nesutariama. Iki galo neaišku, ar apskritai monumentas buvo švyturys. Senuosiuose tekstuose parašyta, kad „Rodas uždegė laisvės fakelą“, bet ar tai buvo švyturys?

Dabar dominuoja nuomonė, kad Helijas stovėjo uoste, bet nebuvo taip plačiai  išsižergęs, kad laivai galėtų praplaukti jam tarp kojų. Būtent taip jis dažniausiai vaizduotas nuo vėlyvųjų Viduramžių. Kad Rodo kolosas atrodė būtent taip buvo tikima dar XX a. pradžioje. Niujorko Laisvės statulos postamente yra 1903 m. plokštė, kurioje parašyta: „ [...] The brazen giant of Greek fame with conquering limbs astride from land to land […] ”.

Kolosas, išstovėjęs 54 metus, griuvo 226 m. pr. Kr. per labai stiprų žemės drebėjimą. Apkrovų  neatlaikė geležinė konstrukcija, o iš akmens iškaltos kojos taip ir liko stovėti. Iš čia gimė posakis „milžinas molinėmis kojomis“. 

Pasak legendos, Egipto valdovas Ptolemėjas III norėjo nugriuvusią skulptūrą parsiplukdyti į Aleksandriją, bet Delfų orakulas, kuris žemės drebėjimą interpretavo kaip dievų bausmę, rodiečiams įsakė  monumentą atstatyti.  Kadangi niekas šio sudėtingo ir didelių išteklių reikalaujančio darbo nesiėmė, kolosas pragulėjo beveik 900 metų. Nugriuvęs milžinas buvo to meto keliautojų traukos objektas. Vyrai galynėjosi, kas įstengs rankomis apimti monstro nykštį.

Kai 653 m. salą užkariavo musulmonai, Sirijos kalifas įsakė nuplėšti bronzos lakštus ir juos išlydyti. Luitai buvo parduoti žydų pirkliui, kuris juo išsigabeno 900 kupranugarių karavanu.


Nors tiksli monumento vieta nėra žinoma, 2008 ir 2015 metais spaudoje buvo pasirodžiusi informacija  apie ketinimus Rodo kolosą atstatyti. Kolosas galėjo stovėti Šv. Nikalojaus pilies vietoje, galėjo būti pastatytas krante. Neatmestinas variantas, kad skulptūra stovėjo Rodo akropolyje šalia Apolono šventyklos. 

Nerono kolosas. Romos imperatorius Neronas savo naujuose „Aukso rūmuose“ 64-68 m. pasistatė 30-37 m aukščio skulptūrą, vaizduojančią Neroną. Po Nerono mirties Vespasiano įsakymu kolosas buvo perdarytas į Saulės dievo skulptūrą. 128 m. Hadrianas įsakė kiek „pakoreguotą“ kolosą perkelti prie Flavijaus amfiteatro. Manoma, kad dėl to amfiteatras pradėtas vadinti Koliziejumi. Platformą su gigantiška skulptūra stūmė 24 drambliai. Tuo koloso transformavimo istorija nesibaigė. Imperatorius Komodas (161 – 192) įsakė pakeisti Saulės dievo galvą į Komodo ir perdaryti kolosą į Heraklį. Monstrui į rankas buvo įstatytas masyvus vėzdas, o šalia sukonstruota gigantiška Nemėjos liūto skulptūra. Po Komodo mirties Saulės dievo galva vėl buvo atstatyta. Paskutinį kartą kolosas paminėtas 354 m. istorinėse kronikose. Kokiomis aplinkybėmis jis dingo – neaišku.





Pergamo altorius

Pergamo miestas yra dabartinės Turkijos teritorijoje, 26 km nuo dabartinės Egėjo jūros kranto linijos (prie šių dienų Bergamo miesto). Čia gyvenvietės būta jau VI a, pr. Kr., bet iki Helenizmo laikų ji neturėjo svarbesnės reikšmės. Pergamo aukso amžius prasidėjo po Aleksandro Didžiojo mirties, kai vienam iš šlovingos armijos generolų Lisimachui atiteko vakarinis ir pietinis Mažosios Azijos pusiasalio pakraštys. 

Valdant Atalidų dinastijai Pergamas iš nedidelio miestelio tapo karalystės sostine ir to meto vienu stambiu religiniu, moksliniu, kultūriniu centru, konkuravusiu su Egipto Aleksandrija, Sirakūzais, Antiochija ir kylančia Roma. Pergamo karalystės klestėjimo apogėjus – 188 m. pr. Kr. Tuo metu Pergamo mieste gyveno apie 200 000 gyventojų. 90 ha teritorija buvo apsupta 4 km ilgio gynybine siena.

Pergame dominavo graikų kultūra. Miestas garsėjo ne tik savo Dzeuso altoriumi, bet ir milžiniška biblioteka bei teatru. Plutarchas rašė, kad 4-iuose bibliotekos kambariuose buvo 200 000 ritinėlių. Kad rankraščiai nepelytų, biblioteka turėjo dvigubas gerai ventiliuojamas sienas. Bibliotekos kieme stovėjo Atėnės šventykla. Kiemą juosė  kolonados. Pačios bibliotekos korpusai buvo prisišlieję prie dviaukštės Šiaurės Stojos. Pagrindinėje salėje stovėjo Feidijo  Partenono Atėnės sumažinta (1 : 3) kopija. Išliko šios skulptūros romėnų laikų kopija. Kadangi originali Feidijo Atėnė neišliko, būtent šia Pergamo bibliotekos kopija remtasi rekonstruojant Atėnės Partenės statulą. 

Tuo metu Pergamas su Aleksandrija kariavo tikrus karus dėl to, kas įsigys daugiau rankraščių, kur dirbs geresni įvairiausių sričių žinovai. Mokslininkams buvo keliami atlyginimai, augo rankraščių kainos. Ptolemėjas V, sužinojęs kad Aristofanas Bizantietįs ruošiasi išvykti į Pergamą, pasodino literatūros, kalbų ir gramatikos žinovą į kalėjimą.

Pasak to paties Plutarcho 43 m. pr. Kr. Markas Antonijus vesdamas Kleopatrą Cezario sudegintai Aleksandrijos bibliotekai padovanojo didžiąją dalį Pergamo rankraščių kaip vestuvių dovaną. Vėliau imperatorius Augustas Oktavianas dalį ritinėlių sugrąžinęs. Ar taip tikrai buvo, istorikai nesutaria. Faktas, kad ankstyvosios krikščionybės laikais apie Pergamo biblioteką, kaip apie kažkuo ypatingai išsiskiriančią, jau nebekalbėta. 

Pergamui priskiriamas pergamento išradimas. Paplitusi nuomone, kad kai Aleksandrija, vengdama konkurencijos mokslo srityje, uždraudė eksportuoti papirusą, Pergame buvo išrastas pergamentas. Tačiau pergamentas Mažojoje Azijoje buvo žinomas dar iki Pergamo suklestėjimo. Gali būti, kad Aleksandrijos papiruso embargas žymiai padidino Pergame gaminamo pergamento kiekį. Lotynų kalbos žodis “pergamīnum” verčiasi kaip „Pergamo lapas“. 

Kokybiškiausias pergamentas buvo gaminamas iš negimusio ėriuko odos. Tai buvo labai brangi medžiaga, nes reikėjo užmušti ir avį, ir jos nešiojamą vaisių. Prastesnės kokybės (storesnį ir ne tokį lankstų) pergamentą gamindavo iš veršiukų, ėriukų ar net avies odos. 


Pergamas garsėjo ir savo teatru, kuris talpino apie 10 000 žiūrovų. Teigiama, kad šio teatro amfiteatras buvo pats stačiausias. Kaip ir Atėnuose, šalia šio teatro stovėjo nedidelė Dioniso šventykla. Dar vienas teatras, talpinęs 3500 žiūrovų buvo apatiniame mieste. 

Pergamas buvo pagrindinis Romos sąjungininkas kovojant su Azijoje dominavusia Seleukidų imperija. 133 m. pr. Kr. paskutinis Pergamo karalius Atalas III, neturėdamas vyriškos lyties įpėdinio, po mirties testamentu karalystę perleido Romos Respublikai. Romos laikais Pergamas buvo klestintis kurortinis miestas, garsėjęs savo Asklepijo šventykla ir gydyklomis.

II a. Pergamas tapo vienu svarbiausių ankstyvosios krikščionybės centrų. Šv. Jonas Evangelistas miestą mini kaip vieną iš 7-ių stambiausių krikščionybės centrų. 262 m. Pergamas buvo stipriai apgriautas žemės drebėjimo. Tuo pasinaudoję gotai nusiaubė miestą.

Didysis Pergamo Dzeuso altorius, pagal savo meninę vertę prilyginamas Atėnų Partenonui. Manoma, kad altorius statytas apie 197 - 159 m. pr. Kr. Nors tradiciškai altorius vadinamas Dzeuso vardu, iš tikro nežinoma nei kokio tai dievo (ar dievų) altorius, nei  kieno užsakymu, nei kokia proga pastatytas. Architektas ir skulptoriai taip pat nežinomi.

Balto marmuro altorius stovėjo šalia Atėnės šventyklos ant vienos iš Pergamo Akropolio terasų. Į aukojimo vietą vedė 20 m pločio paradiniai laiptai. Laiptai buvo vakarinėje dalyje, o pats altorius, kaip ir pridera, rytinėje pusėje. Aukojimui skirti gyvuliai į centrinį kolonų apsuptą kiemą laiptais užlipti negalėjo, todėl dėl pačios aukojimų procedūros kyla daug klausimų. Gali būti, kad ant aukuro buvo aukojama šalia aukuro paskerstų gyvulių mėsa arba deginamos ne kraujo aukos.

Pergamo altorius turėjo 3 dalis: 
  • aukštas skulptūriniu reljefu papuoštas cokolis
  • ant cokolio stovinti ir laiptus iš abiejų pusių įrėminanti jonėninio orderio kolonada
  • peristilinįs (kolonados apsuptas) kiemas, kurio centre - tikrasis altorius (aukojimų vieta)
Altoriaus cokolio matmenys - 36 x 34 x 5,6 m. Visą cokolio apatinę dalį juosė 110 m. ilgio ir 2,3 m aukščio iškilus skulptūrinis frizas, vaizduojantis Olimpo dievų ir gigantų (Gajos vaikų) žūtbūtinę kovą - Gigantomachiją, Tai vienas didžiausių ir įspūdingiausių antikinių skulptūrinių frizų. Už jį ilgesnis buvo tik Atėnų Partenono frizas. Viena iš teorijų teigia, kad to meto Pergamo valdytojai įsivaizdavo, kad jų miestas, taip pat globojamas Atėnės, turi tapti naujaisiais Atėnais. Lygiuojantis į Atėnus buvo pastatytas altorius, o konkuruojant su Aleksandrija – Pergamo biblioteka.


Jonėninių kolonų apsupto peristilinio kiemo, kurio centre buvo altorius matmenys - buvo 25,5 x 15,5 m. Kiemą juosė, lyginant su didžiuoju cokolio frizu, kiek žemesnis - 1,58 m aukščio - ir ne toks iškilus frizas, vaizdavęs Telefo (Telephus), mitologinio Pergamo valdovo, Heraklio ir princesės Augos (Auga) sūnaus, gyvenimo scenas. 

Manoma, kad Pergamo altoriaus frizus sudarė 71 plokštė. Berlyno muziejuje jų yra tik 51. Kelios plokštės yra Britanijos nacionaliniame muziejuje. Kai kurių plokščių išlikę tik fragmentai. 

Manoma, kad altoriaus jonėninio orderio kolonadą ir stogą puošė monumentalios skulptūros Romėnų rašytojas Liucijus Apelijus (Lucius Ampelius) rašė, kad Pergame stovėjo milžiniškas įstabaus grožio altorius su kolonomis, skulptūromis ir frizais. Kiek viso buvo skulptūrų, ką jos vaizdavo – neaišku (rastos kelios stipriai apgadintos skulptūros). Yra iškelta versija, kad žymioji kompozicija „Laokonas ir sūnūs“, dabar eksponuojama Vatikano muziejuje, gali būti didžiosios originalios skulptūros, kuri kadais puošė Pergamo altorių, romėnų sumažinto mastelio kopija.

Kiek meistrų kalė Pergamo altoriaus frizus ir skulptūras, nežinoma. Altoriaus skulptūriniame dekore nėra nė vieno pasikartojančios figūros. Visų pozos, plaukų sruogos, drabužiai, apavas unikalūs. Visų skulptūrų atlikimo maniera stebėtinai panaši. Akivaizdu, kad tokį milžinišką darbą negalėjo nudirbti keli skulptoriai, tačiau kiek jų buvo – neaišku. Ekspertų siūlomi skaičiai varijuoja nuo 15-os iki 40-ies.

Kaip ir visi antikos laikų monumentalūs statiniai, Pergamo altorius (frizai, portikai) turėjo būti polichromiškai dekoruoti, nors jokių dažų liekanų archeologai nerado. Gali būti, kad paskutinės dažų liekanos nuo skulptūrinių fragmentų buvo nuvalytos jas atradus XIX a. ir nė neįtariant, kad antikiniai statiniai ir skulptūros galėjo būti polichromiškai dekoruojami.

Ar buvo skulptūriniais reljefais papuoštas tikrasis altorius, kuris stovėjo kolonų apsuptame viršutiniame peristiliniame kieme, nežinoma. Iš rašytinių šaltinių aišku, kad romėnų valdymo laikais šis aukojimų altorius turėjo baldakimą. Ar baldakimą turėjo originalus II a. pr. Kr.  altorius, ar jį vėliau pristatė romėnai  – neaišku.

VII a. ginantis nuo arabų, Pergamo Akropolis buvo paverstas gerai įtvirtinta tvirtove. Miestas nuolatos buvo puldinėjamas kol galiausiai XIII a. atiteko turkams. Visų šių kovų metu altorius buvo suniokotas.

XIX a. suklestėjus istorijos mokslui, didžiuosiuose Vakarų Europos miestuose vienas po kito ėmė rastis dideli muziejai. 1871 m. susivienijusi Vokietija taip pat nestokojo ambicijų vytis Angliją, Prancūziją ne tik ekonomikos, karo pramonės srityse, bet ir kultūroje. Todėl valstybė daug resursų skyrė antikinių relikvijų paieškai. 

1878 m. vokiečių inžinierius Carl Humann, dirbęs Turkijoje prie kelių statybų, pamatė vietinius gaminančius kalkes iš reljefais išpuoštų balto marmuro plokščių. Inžinierius apie tai informavo Berlyno muziejaus administraciją. Susitarę su Turkijos vyriausybe, 1878 m. vokiečių archeologai pradėjo Pergamo altoriaus paieškas. Pergamas ir Olimpija tapo  pagrindiniais vokiečių archeologų tyrinėjimų objektais.  Pergame kasinėjimo darbai užtrūko iki 1886 m. 

Kadangi tuo metu Osmanų imperija pergyveno nuopuolį, vokiečiams pavyko papirkti turkų administraciją ir visi rasti objektai iškeliavo į Vokietiją (graikų, kalbant apie radinius Olimpijoje, vokiečiams „įkalbėti“ nepavyko). Berlyne 1901 m. Pergamo iškasenoms buvo pastatytas specialus muziejus. Pakviesti italų restauratoriai iš frizų plokščių ir tūkstančių smulkių fragmentų pradėjo dėlioti altoriaus visumą. Įpusėjus darbams gimė mintis atstatyti visą vakarinę altoriaus dalį su centriniu laiptų maršu. Bet tam reikėjo kur kas erdvesnio muziejaus. Toks muziejus buvo pastatytas 1930 m., Vokietijai kiek atsigavus po Didžiojo karo. Paveiktas Pergamo altoriaus didybės Hitleris liepė suprojektuoti „Kareivių memorialą“ Berlyne, kuris savo išplanavimu turėjo būti panašus į Pergamo altorių, tik žymiai didesnis.

Kai raudonoji Armija 1945 m. užėmė Berlyną, Pergamo altoriaus frizų plokštės iškeliavo į Ermitažą. 1958 m., susitarus su Demokratinės Vokietijos valdžia, didžioji dalis Pergamo kolekcijos buvo sugrąžinta į Berlyną. 

Pokariu, altoriaus plokštes kelis kartus perkeliant iš vienos vietos į kitą, jos buvo apgadintos. Geležinės kabės, jungiančios frizo fragmentus ėmė rūdyti, o rūdys savo ruožtu pradėjo ardyti marmurą. Nuo 1994 iki 2004 m. frizai buvo restauruojami - tam skirta 3 mln. eurų. Restauracijos metu Turkijos valdžia pareiškė norą altorių susigrąžinti, bet pasaulinė praktika rodo, kad tokios vertės meno objektai negrąžinami. 

Vėliau Berlyno  „Pergamon Museum“ buvo atstatyti vieni iš Babilono vartų - Ishtar Gate. 2014 m. muziejus, kuriame yra Pergamo altorius ir Ištar vartai buvo uždarytas 6-ių metų rekonstrukcijai. Prieš uždarant muziejų rekonstrukcijai į metus jį aplankydavo 1,5 mln. lankytojų.

Gigantomachija - mėgstamas graikų motyvas (jaunesnės kartos dievų kova su vyresne karta) - vaizduojamas aplink visą altorių:



Comments