Graikija: Helenizmo architektūra

Miestai

Jei archajinėje ir klasikinio periodo graikų architektūroje dominavo šventyklų statyba, tai helenizmo laikais vis didesnis dėmesys buvo skiriamas pasaulietinei architektūrai. Šiuo metu karalių ir turčių rūmai savo masteliais ir prabanga pradėjo konkuruoti su šventyklomis.

Helenizmo laikais buvo įkurta apie 150 naujų miestų. Nemažai jų gavo Aleksandro Makedoniečio, jo karininkų ar artimųjų vardus: buvo pastatyta virš 20 Aleksandrijų, keliolika Seleukėjų, Antiochijų, Laodokėjų ir t.t.. Pačioje Graikijoje buvo statoma palyginti mažai – graikų meistrai kraustėsi svetur. Pagrindiniams centrams keliantis į Aziją, Egiptą prasidėjo ir graikų jaunimo migraciją į tuos kraštus.

Helenizmo laikais plėtojantis ekonomikai, prekybiniams ryšiams, vystantis mokslui miestai didėjo. Jei savo klestėjimo laikais (apie 430 m. pr. Kr.) Atėnai turėjo iki 200 000 gyventojų, tai Egipto Aleksandrijoje II a. pabaigoje gyveno apie 1 mln. gyventojų. 

Valstybę, kurią persai “lipdė” kariaudami daugiau nei 50 metų, Aleksandras Didysis pajungė per dešimtmetį. Po Aleksandro mirties (323 m. pr. Kr.) jo generolai pasidalino imperiją ir ji skilo į Pergamą (Mažoji Azija), Antiochiją (Artimieji Rytai), Aleksandriją (Egiptas) ir Makedoniją (Apeninų pusiasalis). Naujuose centruose rezidavo karališkosios dinastijos, kurios puoselėjo  rytietiškai prabangią rūmų architektūrą, kokios Graikija neregėjo nuo Mikėnų laikų. Karališkoji globa architektūrai ir monumentaliajam menui kėlė visiškai kitokius reikalavimus nei polių santvarka. 

Kadangi nuolatos tobulėjo karo technika, helenistinių miestų architektūroje vis didesnį vaidmenį vaidino gynybiniai įtvirtinimai. Tipinės to meto didmiesčių sienos buvo 20 - 40 m aukščio ir ne mažiau kaip 4,5 m. storio. Kad priešams sunkiau būtų naudoti ištobulintus taranus ir kitas puolimo sistemas, aplink miestų sienas buvo kasami gilūs ir platūs vandens grioviai. Kai kurie miestai turėjo net 3 vandens griovių linijas.

Nauji miestai buvo statomi remiantis iš ankstiniu planu. Netvarkingas, nepatogus pastatų išdėstymas, siauros, kreivos, negrįstos gatvės, kanalizacijos nebuvimas kaipmat paralyžiuotų didmiesčių gyvybingumą. Projektuojant miestus dažniausiai vadovautasi V a. pr. Kr. Hipodamo Mileto miestui pritaikyta „grotelių“ sistema. Remiantis „grotelių“ principu miesto erdvė būdavo suskirstoma į stačiakampio formos kvartalus, atskirtus gatvėmis. Aristotelis, o paskui jį ir kiti teigė, kad tai buvo graikų išradimas. Dabartiniai architektūros istorikai teigia, kad pagal tokį planą dar VIII a. pr. Kr. buvo suprojektuotas Zernaki Tepe miestas dabartinėje Armėnijos teritorijoje (buvusi Urartų karalystė). Hipodamo „grotelių“ miesto planas buvo populiarus ir naujaisiais laikais. Taip miestai buvo statomi ne tik Senojoje Europoje, bet ir Naujojoje Anglijoje, t. y. Amerikoje. 

Miletas, Hipodamo planas, V a. pr. Kr.
Dura-Europos 300 pr. Kr, prie Eufrato
VIII a. pr. Kr., Zernaki Tepe, Armenija (Urartai)
Filadelfija 1682
Vašingtonas 1791


Planuojant naujus miestus buvo atsižvelgiama į geografinę padėtį, reljefo ir gamtos peizažo ypatumus. Miestams buvo reikalingi saugūs uostai su patogiomis prieplaukomis, akvedukais iš kalnų plukdomas švarus vanduo, centralizuota kanalizacija, kelių ir gatvių tinklas. Aleksandrijoje, didžiausiame to meto mieste, centrine gatve vežimų ir vežėčių eismas į kiekvieną pusę judėjo keturiomis kelio ženklais reguliuojamo eismo juostomis. 

Išaugus miestiečių pragyvenimo lygiui, pasikeitus žmonių kultūriniams poreikiams prekyvietės (agoros), centrinės miestų aikštės (stojos), teatrai, muzikos salės, sporto aikštynai, stadionai, hipodromai, viešbučiai - visa tai be ko negalime įsivaizduoti šiuolaikinio didmiesčio -  palaipsniui tapo pagrindiniais miestų architektūriniais akcentais. Visi šie statiniai, taip kaip anksčiau šventyklos, buvo gausiai puošiami kolonadomis, portikais, skulptūromis, skulptūriniais reljefais ir polichromiškai dekoruojami. 

Projektuojant miestus buvo laikomasi jau klasikiniu periodu patikrintų miestui būtinos infrastruktūros išdėstymo principų. Pvz., agoros dažniausiai būdavo projektuojamos centre, gimnasijai su prie jų prisišliejusiais stadionais – miesto pakraštyje, kalnų šlaituose įsikurdavo teatrai, o didelių  tūrių hipodromai – už gynybinių sienų. Miestuose atsirado naujas architektūros elementas – parkai. Jie būdavo projektuojami ne tik prie karalių rūmų, bet ir miestų teritorijose, kaip miestiečiams skirtos rekreacinės zonos.


Standartizacija

Noras statyti greitai ir funkcionaliai vedė prie standartų ir unifikacijos. Taisyklingi keturkampiai kvartalai labai suvienodino miestus. Skirtingų miestų vienodo plano pastatai neretai skyrėsi tik išorine puošyba. Namų vidinis išplanavimas irgi dažnai būdavo ganėtinai panašus. Kadangi buvo siekiama statyti kuo greičiau, ilgalaikiškumo kriterijų taip pat nepaisyta. Visa tai lėmė, kad helenistinės architektūros iki mūsų dienų išliko kur kas mažiau nei, pvz., archajinio ar klasikinio periodo statinių.


Gigantomanija

Išskirtinis helenizmo architektūros bruožas - polinkis į monumentalumą. Jei klasikinio periodo Atėnų Dioniso teatras talpino apie 17 000 žiūrovų, tai didžiausi helenizmo laikų teatrai surinkdavo apie 40 000 lankytojų. Lygiai taip pat klasikiniais laikais priešais šventyklas stovėję sąlyginiai kuklūs altoriai virto impozantiškais altoriais-statiniais. Pvz., Sirakūzuose (Sicilijoje) Hieronas II pastatė altorių, kurio ilgis siekė stadiją – 196 m., o Pergame kolonadomis ir didingais skulptūriniais reljefais išpuoštas Dzeuso altorius stovėjo ant 36 x 34 m. cokolio.  Kaip niekad anksčiau pradėtas vertinti skulptūrų dydis, o nauji liejimo įgūdžiai leido sukurti net 30-36 m. aukščio Rodo kolosą. Neatsitiktinai būtent šiuo periodu buvo pastatyti 4 (iš 7) Pasaulio stebuklai.  

Helenizmo laikais buvo suprojektuota, bet taip ir nebaigta statyti Apolono šventykla Didimoje (Apollo at Didyma), 20 km. nuo Mileto (Jonija). 217 x 54 m. perimetro šventyklą dviem eilėmis turėjo juosti 108-uonios 20 m. aukščio kolonos. Kolonų bazės dekoruotos skulptūriniais reljefais.


Statiniai

Daugumos pastatų architektūrinė forma nuo Klasikos laikų išliko nepakitusi, bet pasikeitė proporcijos – statiniai tapo didesni ir erdvesni. Tipiniai to meto privatūs namai turėjo iki 12 kambarių. Įėjimas dažniausiai būdavo pasuktas į pietus, kad ir žiemą į namus patektų kuo daugiau šviesos. Pastatai darėsi ne tik erdvesni, bet ir puošnesni. Apie 170 m. pr. Kr. korintinis orderis tapo dominuojančiu eksterjere. Tokia yra ir Olimpijos Dzeuso šventykla Atėnuose. Jos kolonų aukštis 17,4 m., plano perimetras - 41x108 m. Prieš ją klasikinio periodo Partenonas ar Sicilijoje esančios archajinio periodo šventyklos atrodytų kukliai.

Visur plito korintinis orderis, palaipsniui pakeitęs dekoro prasme kuklesnius dorėninį ir jonėninį orderius. Pakito kolonų proporcijos -  jos darėsi aukštesnės, lieknesnės, lengvesnės. Vis rečiau pasitaikančiuose dorėninio orderio statiniuose tarp kolonų padaugėjo metopių ir triglifų (klasikinio periodo dorėniniuose orderiuose tarp kolonų  buvo po dvi metopes ir triglifus, o helenizmo architektūroje – po tris).

Pirmą kartą korintinis orderis eksterjere buvo panaudotas Olimpijos Dzeuso šventykloje Atėnuose. Tiesa, šventykla su 104 milžiniškomis 17-os metrų aukščio ir 2 metrų skersmens korintinėmis kolonomis buvo baigta tik Hadriano laikais 129 mūsų eros metais. Šventykla buvo sumanyta kaip viena didžiausių antikiniame pasaulyje. Jos 108 x 41 m. dydžio pagrindui buvo panaudotas dar 550 m. pr. Kr. pastatytos, bet vėliau nugriautos šventyklos pagrindas. Dabar beliko stovėti 15 kolonų, dar šešiolika guli šventyklos vietoje nugriuvusios. Paskutinės kolonos griuvo 1852 m. didelės audros metu.
 
Helenistinio periodo šventyklų architektūroje buvo atsisakoma opistodomo (galinės patalpos, simetriškos pronaosui). Bendrai paėmus, po Aleksandro Didžiojo mirties (323 m. pr. Kr.) Rytų įtakoje išauga helenistinės architektūros tradicijų įvairovė,

Kitas šios epochos gigantas – jonėninė Apolonui skirta šventykla Didymoje (Jonijos pakrantė, Turkija), pradėta statyti apie 300 m. pr. Kr. ir baigta jau romėnų laikais. Tai milžiniškas dekastilinis dipteris su 5 kolonų gylio portiku (kaip Egipto hipostilis). Kadais šventyklos priešnavyje, tarsi scenoje, orakulas bylodavo savo išmintį, vykdavo misterijos. Viduje buvo atviras kiemas, apjuostas aukšta siena, o kiemo viduje – maža prostilinė Apolono šventyklėlė (8,5 x 9 m).

Sunku surasti kitą laikmetį (nebent Roma savo klestėjimo laikais), kad miestuose dirbtų tiek daug profesionalių architektų, skulptorių, kitokio profilio menininkų. Kiekvienas turčius kaip įmanydamas puošė savo aplinką. Viešų, ir privačių pastatų interjeruose atsirado daug dailės elementų: vidiniai kiemeliai, sodai, gyvenamosios patalpos buvo puošiamos skulptūromis, tinkuotos sienos ištapomos freskomis, mozaikomis puošiamos grindys, ėmė plisti medinių kesoniniųlubų mada,, baldai spindėjo aukso ar dramblio kaulo ornamentais ir t.t.  

Visuomeninių ir privačių erdvių puošybai reikėjo daugybės skulptūrų. Todėl būtent šiuo periodu ėmė plisti graikiškų klasikinių skulptūrų kopijavimo mada, kuri peraugo į gerai sustyguotą industriją. Graikų skulptūrų kopijavimas dar didesnes apimtis įgis tik Romos imperijos laikais. 

Helenizmo laikų puošnumas turėjo panašumo su naujųjų laikų baroko stilistika. Tiesa, monumentalios helenizmo periodo formos puoselėtos labiau siekiant įspūdžio ir efekto, o ne iš pagarbos dievams. Votyvinės dovanos šventvietėms taip pat aukotos labiau iš puikybės nei iš pamaldumo.


Gyvenamieji namai

Paprasti miestelėnai gyveno daugiaaukščių pastatų (dažniausiai 4 aukštų) kvartaluose. Jų būstai visomis prasmėmis atrodė kukliau. Tokie pastatai buvo romėnų insulių (daugiaaukščiai daugiabučiai gyvenamieji namai su nuomojamais kambariais arba butais ir prekybos patalpomis pirmame aukšte) pirmtakai.

Ir valdovų rūmams, ir turčių privatiems namams ir eilinių daugiabučiams buvo būdingas į vidų orientuotas planas, t. y. visos patalpos grupuotos aplink vidinius kiemelius (kiemą).Taisyklingų stačiakampių formos miestų kvartalai nuo gatvių būdavo atskirti aukšta siena. Statinių išorėje, išeinančioje į gatvės pusę, paprastai nebūdavo jokio architektūrinio orderio ar šiaip puošnesnių fasado detalių. Todėl gatvės net turtingiausiuose miestuose atrodė kuklios ir vienodos, kol nepatekdavai į vidinį kvartalo ar privataus namo kiemą. Tokie kiemai buvo vadinami peristiliniais (kolonomis apsuptais).

Plebso insulės
Romenu insulės
Privatus pasiturinčio miestiečio namas, su peristiliais (vidiniais kiemeliais)
Vidinis kiemelis - Peristilis



Visuomeninio pastato centras - stoja

Dengtų kolonų eilė su aklina siena vienoje pusėje dar buvo vadinama stoja (dengta kolonada arba vieta po stogu). Stojos buvo svarbiausias helenistinio miesto architektūrinis akcentas. Mažosios ir Centrinės Azijos miestuose stojos pradėtos statyti ne tik vidiniuose kiemuose, bet ir pastatų išorėje, išilgai gatvių. Stojų viduje dažniausiai būdavo įrengiamos krautuvėlės, viešbučiai, verslo ar administracijos įstaigos. Stojos buvo pasivaikščiojimų, pasikalbėjimų, susitikimų vieta. Būtent iš čia kilo filosofų stoikų pavadinimas. Didmiesčiuose stojos galėjo tęstis kelis šimtus metrų. Knido miesto architektas Sostratas (vėliau pastatęs Aleksandrijos švyturį) sugalvojo statyti ir dviaukštes stojas. 



Arkos ir cilindriniai skliautai

Šiuo laikotarpiu pradėjo plisti arkų statyba. Klasikiniu periodu arkas jau mokėta statyti, bet greičiausiai dėl techninių problemų jos dar nebuvo plačiai paplitusios. Kita naujovė, kuri tobulai bus įvaldyta tik romėnų – cilindriniai skliautai. Ši architektūrinė detalė jau buvo įprasta Makedonijos karališkiesiems kapams.

Olimpija II a. pr. Kr.
Cilindrinis skliautas
Romenu arkos ir cilindriniai skliautai

Comments