Graikija: Helenizmo erotizmas

Ryškus erotizmas – tai dar vienas helenistinių skulptūrų bruožas. Tačiau vertinant šį reiškinį reikia turėti omenyje, kad antikinėje kultūroje nuogas kūnas pats savaime nebuvo suvokiamas erotiškai. Nuogą kūną nuodėmingu ir erotišku pavertė krikščionių kultūra.

Krikščioniška kultūra, kovojusi su antikiniu nuodėmingumu, ypač jautriai reagavo į vyrų nuogumą. O vyrų nuogo kūno antikiniame mene apstu; apsinuoginusių vyrų kur kas daugiau nei moterų. Tai mus irgi kiek neįprasta.

Antikiniais laikais vyro genitalijos pirmiausiai buvo ne erotiškumo, o vyro dominavimo ir socialinės galios simbolis. Hermos su išryškintais falais simbolizavo vyrišką jėgą ir saugumą. Kai 415 m. pr. Kr. Peloponeso karo metu, naktį, prieš išplaukiant Atėnų laivynui į mūšį, mieste buvo vandališkai apdaužytos hermos, gyventojai suprato, kad tai yra ženklas, jog šis jūros mūšis bus pralaimėtas. 

Ptolemajaus Filadelfijaus Aleksandrijoje šventės metu buvo nešamas 60 m. ilgio įvairiai ištapytas ir dekoruotas falas, kuris simbolizavo vaisingumą ir niekam nekėlė jokių erotinių jausmų. 

1975 m. grupės Rolling Stones koncertinio turo Niujorke metu, atliekant dainą „Star Star“ pripūstas 5 (7) metrų falas, simbolizavęs lotoso žiedo piestelę, sukėlė pasaulinio lygio skandalą.


Pasaulio muziejuose galima pamatyti votyvinių falų iš terakotos, kurie savo metu buvo dovanojami dievams, kaip padėka. Tai ta pati krikščionių kultūroje plačiai paplitusi votų dovanojimo tradicija, tik išreikšta kiek kitokia, labiau archajiška, vaisingumą išaukštinančia forma.

Krikščioniški votai: širdys, kryželiai, pasveikusios žmogaus kūno dalys
Antikiniai votai: vyrų genitalijos.


Graikų žodis „eros“ reiškė „geismą“. Kalbant apie erotizmą, įdomi dievo Eroto transformacija, palyginant kaip jis buvo įsivaizduojamas ir vaizduojamas archajiniu laikotarpiu ir vėlesniais helenizmo bei Romos imperijos laikais. Seniausiuose mituose pasakojama, kad Erotas buvo vienas iš pirmųjų dievų, atsiradęs iš chaoso. Tai kažkokia galinga jėga buvusi jau chaoso įsčiose. Būtent Erotas suvedė Uraną (Dangų) su Gaja (Žeme). Archajiniame mene Erotas buvo vaizduojamas kaip stiprus, seksualinės energijos kupinas vyras, kuriam paklusdavo ir visi kiti dievai. Vėlesnių laikų mituose Erotas jau pradėtas interpretuoti kaip įnoringas, ne visada paklusnus meilės deivės Afroditės vaikas. Dar vėliau jis transformavosi į meilų, putlų, žaismingą Veneros palydovą – sparnuotąjį Kupidoną. 

Pirmykštis Erotas, besiritantis iš pasaulio pradžios kiaušinio:

Erotas - išdykėlis Afroditės sūnus

Erotas - Kupidonas, žaismingas Veneros palydovas


Jau archajinio periodo pabaigoje graikai pradėjo skirti erosą („geismą“) nuo pirminio „gyvuliško“ seksualinio poreikio (libido). Jie pradėjo mąstyti apie tai, kad erotinis geismas yra geismas paties geismo. Nors apie erotizmą lengviausia diskutuoti kalbant apie seksualinius dalykus, tai nebūtinai turi būti susiję su seksu. XX a. psichologai ir filosofai priėjo išvados, kad erotinis geismas yra pirmesnis ir fundamentalesnis už seksualinę fiziologiją. Erosas – tai gyvybingoji energija, geidžianti būti su kuo nors, būti ten, kur abipusis susijaudinimas augina geismo troškimą. Erotinė energija gali būti nukreipta į viską, kas gyva, kas žmoniška. Erosas ir libido veikia kaip priešybės. Pirmoji labiau simbolizuoja moteriškąjį pasaulį, antroji – vyriškąjį. Libido siekia panaikinti įtampą ir yra linkęs į susinaikinimą. Erosas, atvirkščiai, yra „gyvybės instinktas“, dedantis pastangas gyvybei (pačia plačiausia prasme) dauginti ir stiprinti. Erosas geidžia ne objekto, o per objektą išreikšto geismo - gyvybės. 

Iš antikinių tekstų matyti, kad kalbėdami apie fizinį (kūnišką) patrauklumą, graikai labai mažai dėmesio skyrė veidui ir veido bruožams. Jiems gražus buvo visas kūnas kaip visuma – tiek vyrų, tiek vėliau ir moterų. Moterų kūnas patriarchalinėje graikų kultūroje buvo „atrastas“ kiek vėliau. Tik V a. pr. Kr. antrojoje pusėje pro plonus apsiaustus nedrąsiai ima rodytis moteriško kūno grožis. Tuo pat metu primą kartą vazų tapyboje aptinkamos jaunavedžių scenos, kai jaunikis vedasi namo jaunąją, o virš jų skrenda Erotas. 

Sutuoktinių porą lydi skrendantis Erotas (V a. pr. Kr.)
Pirmoji žinoma antikos poetė - Sapfo (630-570 m. pr. Kr.)



„Kai tik tave pamatau, mano balsas nutrūksta, liežuvis sustingsta, po visa mano oda perbėga kibirkštis, akys neberegi, ausyse pasigirsta griaustinis, nuo manęs žliaugia prakaitas, aš visa virpu, blankstu labiau už žolę ir atrodau lyg būčiau mirus.“

Renesanso ir vėlesniais laikais (ypač pradėjus kasinėti Vezuvijaus užpiltas gyvenvietes) buvo atrasta meno kūrinių, kurie dėl katalikams nepriimtino atviro erotizmo ėmė kelti daug moralinio-etinio pobūdžio problemų. „Sprendžiant“ šias problemas skulptūrose genitalijos dažniausiai būdavo pridengiamos lapais, o kartais net ir keičiamos originalios kompozicijos. Literatūroje panašiai buvo cenzūruojami Aristofano, Juvenalio, kitų autorių tekstai. 

1819 m. Neapolio karalius įsakė tokio pobūdžio meną uždaryti į „slaptąjį kabinetą“ ir viešai jo nedemonstruoti. Kadangi smalsuolių, norėjusių patekti į kabinetą išvengti nepavyko, 1849 m. įėjimas į kabinetą buvo apskritai užmūrytas. Plačiajai visuomenei Neapolio „slaptojo kabineto“ durys, įveikus didelį Bažnyčios pasipriešinimą, buvo atvertos tik 2000 m.

Vienas iš Neapolio "Slaptojo kambario" eksponatų
Hermafroditas ir satyras, 150 m. pr. Kr.
Panas, santykiaujantis su ožka:

Nors antikos laikais požiūris į kūną ir kūniškumą iš esmės skyrėsi nuo krikščioniško, vis tik viešose vietose demonstruojamame mene tuo nebuvo piktnaudžiaujama. Atvirkščiai, graikams atviro sekso scenos buvo barbariškumo ženklas. Meno istorikai pastebi, kad nors vyrų nuogumas buvo įprastas dalykas, tačiau jų genitalijos dažniausiai vaizduotos net šiek tiek sumažintos. Atviras ir nevaldomas erotizmas buvo „laukiniškumo“, gyvuliškumo, ne civilizuotumo požymis. Su išdidintais falais dažniausiai vaizduoti satyrai, silenai, kentaurai. Tokius pat dirbtinius išdidintus falus turėjo komedijų personažai, iš kurių visi juokėsi.

Karių/pusdievių skulptūros - peniai nedideli

Seleukidų princas - didžiuojasi treniruotu kūnu, bet ne genitalijomis
Afroditės sūnus - Priapas


Antikinė moneta su satyru ir menade

Kad graikai naudojo erotines scenas kaip stimuliuojančius vaizdinius akivaizdu iš keramikos. Kontraversiškiausios erotinės scenos aptinkamos kilikų, iš kurių buvo geriamas vynas simpoziumų metu, dugnuose. Tuose simpoziumuose dalyvaudavo ir heteros, ir profesionalios šokėjos, muzikantės, kurios buvo puikiai įvaldžiusios ne tik šokio meną. Aliejinės lempos taip pat dažnai vaizduodavo „panus“, „priapus“, satyrus stipriai išdidintais falais. Akivaizdu, kur kokia proga tokios lempos buvo naudojamos.





Miegantis faunas arba Barberinio faunas (greičiausiai III-II a. pr. Kr. sandūra.)

Gali būti, kad tai yra originalas, o jei ne - tuomet labai kokybiška romėnų kopija. Kai skulptūra buvo rasta 1625 m., ji atiteko popiežiaus Urbono VIII iš Barberini giminės kolekcijai. XIX a. skulptūrą įsigijo Bavarijos princas Liudvigas. Dabar faunas yra Miuncheno Glipotekoje (Glyptothek in Munich,). Faunas yra romėnų graikų satyras. Dažniausiai vaizduojamas kaip pusiau ožys, pusiau žmogus. Šioje skulptūroje jo gyvuliškumas gerokai užslėptas - matyti tik uodegos galiukas. Satyro gyvuliškumas labiausiai išreikštas poza - gašliai pražergtos kojos. Išsekintas faunas, ant uolos pasitiesęs leopardo kailį (leopardas Dioniso palydovas), miega. Kas jį išsekino? Skulptūra provokuoja įvairias interpretacijas.

Natūralaus didžio skulptūra rasta 1625 m. Romoje, šv. Angelo pilies, buvusios Hadriano kapavietės, griovyje.

Istorikas Prokopijus (Procopius) rašė, kad kai 537 m. gotai puolė Romą, gindamiesi romiečiai nuo Hadriano kapavietės ant priešų galvų mėtė mauzoliejų puošusias skulptūras. Greičiausiai tokiu būdu skulptūros fragmentai ir atsirado šalia pilies.

Skulptūra buvo rasta be dešiniosios kojos, trūko abiejų rankų ir veido fragmentų. 

Tradiciškai manoma, kad skulptūrą restauravo Berninis, nors jokių šį faktą patvirtinančių objektyvių duomenų nėra. Vėliau skulptūra buvo dar ne kartą restauruota. Dabar Miunchene ji eksponuojama be kairiosios rankos.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
Fauno veidas pavaizduotas labai tikroviškai: viršutinis dešinysis skuostas atsipalaidavęs, todėl vos įkritęs, o apatinis (kairysis), veikiamas traukos jėgos, kiek nusviręs. 



1726 m. skulptorius Edmé Bouchardon padarė marmurinę kopiją, kurioje atvaizdavo ir numanomą kairiosios rankos padėtį. Ši skulptūra yra Luvre. Kituose muziejuose yra daugiau Miegančio fauno kopijų. Skulptūros originalas yra Miunchene, o žymiausia kopija – Luvre. Tačiau įvairiuose pasaulio muziejuose yra daug „Miegančio fauno“ kopijų. Ne visos jos vienodai kokybiškos. Žinomas atvejis, kai Milane studentas, norėdamas nusifotografuoti ant fauno kelių, koją nulaužė. Ši kopija buvo gipsinė atlieja. 

Originalas - Miuncheno muziejuje:
1726 m. Edme Bouchardon kopija, kurioje pridėta ranka, ir ryškiau matoma "uodegėle"
Milane esanti kopija, nukentėjusi nuo "studento"




Miegantis hermafroditas 

Helenizmo laikų skulptūra, 1608 m. rasta Romoje, šalia buvusių Diokletiano termų. Skulptūrą rado kasdami pamatus bažnyčiai. Radinys atiteko kardinolui Borgezei, todėl šis kūrinys dar vadinamas ‚Borgezės hermafroditu“. 1619 m. kardinolas užsakė Berniniui nukalti čiužinį. Baroko meistras tai atliko tobulai, tuo parodydamas, kad nėra prastesnis skulptorius už antikos laikų meistrus. Tuo pat metu Berninio mokinys restauravo nuskilusį nosies galiuką ir atskilusią koją.

Kai XVIII a. pabaigoje Napoleono sesuo Paulina ištekėjo už princo Kamilio Borgezės, kuriam tuo metu priklausė kolekcija, prancūzams atsirado proga ir pretekstas šį kūrinį įsigyti. Taip „Miegantis hermafroditas“ atsidūrė Luvre.

Kas yra Hermafroditas? Hermafroditas buvo Hermio ir Afroditės sūnus. Ovidijus „Metamorfozėse“ pasakoja, kad kai 15 metų dievaitis klajojo miškais, jį pamatė vandens nimfa Salmasis ir beprotiškai pamilo. Vaikinas jos meilę atstūmė, bet kai nusprendė išsimaudyti, nimfa prigludo prie jo kūno maldaudama Dzeuso, kad juos sujungtų amžiams. Dzeusas nimfos prašymą išpildė ir sujungė abu pradus viename kūne.  
Platonas, kalbėdamas apie žmonių kilmę, pasakojo mitą, kad pirmieji žmonės buvę su keturiomis rankomis, keturiomis kojomis, turėjo galvą su dviem veidais ir galėjo vienu metu žiūrėti į visas puse. Pirmoji žmonių padermė buvo trijų rūšių: vyras ir moteris, abu vyrai, abi moterys. Dzeusas, vengdamas pirmųjų žmonių maišto, perskėlė juos pusiau. Nuo to laiko skirtingos vieno žmogaus dalys viena kitos ieško, siekdamos atstatyti savo buvusią vienybę.

Hermafrodito skulptūrinis atvaizdas apgaulingas. Iš nugaros jis pavaizduotas kaip mieganti, erotiškai gundanti apsinuoginusi mergina, o iš priekio atsiveria kiek trikdantis natūralizmas. 

Iš nugaros - gundanti mergina. Visiškai ramios draperijos

Iš priekio - matyti vyriškos genitalijos, o draperijos sujauktos (greičiausiai vaizduoja vidinį konfliktą)
 Iš viršaus draperijų "drama" geriausiai matosi:


Luvro „Miegantis hermafroditas“ yra helenizmo laikų (gal II a. pr. Kr.) bronzinio originalo romėnų (I a. pr. Kr. pabaigos) kopija. Hermafrodito tema helenizmo ir Romos laikais buvo populiari. Luvre yra dar viena „Miegančio hermafrodito“ kopija. 

Trečioji helenizmo laikų kopija rasta 1781 m. (dabar ji eksponuojama Borgezės galerijoje - Galleria Borghese). 1880 m. Romoje buvo rasta ir ketvirtoji romėnų laikų kopija. Ji išsiskiria tuo, kad nėra viršutinės kairiosios kojos dalies (eksponuojama Romos nacionaliniame muziejuje). Kitos antikos laikų kopijos yra Uficių galerijoje Florencijoje, Vatikano muziejuje, Ermitaže Sant Peterburge. Visos jos šiek tiek skiriasi: poza, dydžiu, čiužinio forma, faktūra.

Naujaisiais laikais taip pat buvo padaryta eilė šios skulptūros kopijų. „Miegantis hermafroditas“ yra Prado muziejuje Ispanijoje, Versalyje, Metropoliteno muziejuje Niujorke. Paskutinę kopiją, remiantis Luvro variantu, iš juodo marmuro 2010 m. padarė amerikiečių skulptorius Barry X Ball. Christi aukcione 2016 m. darbas buvo parduotas už 800 000 $.

1781 m.: antrasis Borgeze hermafroditas

1880 m. rastas kitas variantas - Romos nacionalinis muziejus
Two views of ‘Sleeping Hermaphrodite’; second-century-AD Roman marble copy of a second-century-BC Greek original, on view in the Metropolitan Museum’s exhibition ‘Pergamon and the Hellenistic Kingdoms of the Ancient World’
Uficci galerija Florencijoje

Labiausiai pažeistas variantas - Sankt Peterburge
1652 m. bronzinė kopija Prado muziejuje Madride

Metropolitan muziejus Niujorke:
http://www.metmuseum.org/art/collection/search/206698
2010 m. Barry X Ball kopija


Comments