Graikija: Helenizmo skulptūra

Nors ir šio laikotarpio autentiškų darbų išlikę nedaug, bet, skirtingai nei aptariant Graikijos meną, dabar galima remtis ir negausia originalia helenizmo laikų kūryba, o ne vien romėnų kopijomis. 

Helenizmo laikais išaugo skulptūrų paklausa. Priežastys:
  • Žmonės gyvena turtingiau ir poreikis (ypač pasiturinčių) savo namus, rūmus puošti meno dirbiniais išauga.
  • Egipte, Anatolijoje, Sirijoje, statosi daug naujų „graikiškų“ miestų (vien Aleksandro laikais pradėta statyti apie 150 miestų). Miestuose neišvengiamai turi būti šventyklos, o šventyklose ir jų šventoriuose – graikų dievų atvaizdai. Siekiant šventyklas ir apskritai visą naujų miestų aplinką padaryti „graikiška“ reikėjo daug „graikiškų“ atvaizdų.
  • Aikštės, atsiradę parkai, pasaulietinės paskirties statiniai (teatrai, koncertų salės, pirtys, stojos, cirkai, gladiatorių arenos ir t.t.) taip pat buvo gausiai puošiami skulptūromis. 
Išaugusi skulptūrų paklausa gimdė naujus reiškinius:
  • Graikų klasikinio laikotarpio skulptūrų kopijų industriją. Graikų bronziniai originalai dažniausiai būdavo reprodukuojami marmure.
  • Formuojasi paviršutiniškas akademizmas, kai kopijų gamintojai labiau orientuojasi į paviršutinį panašumą, o ne į originalų vidinę, giluminę meninę išraišką.
3 a. pr. Kr. paplito sudėtingesnės daugiafigūrės kompozicijos, kurias, norint  suvokti kūrinio idėją, reikėjo apžiūrėti ne vien iš priekio, bet iš visų pusių. Labai dažnai helenistinėse statulose raumenų anatomija hiperbolizuojama. Tokia vaizdavimo maniera vadinama anatominiu hyper realizmu. Tai tinka ir skulptūroms, ir skulptūriniams reljefams (pvz., Pergamo altorius). Toks stilius taip pat vadinamos helenistiniu „baroku“.



Kopijos

Niekada agorose, stojose, šventyklose (šventoriuose), teatruose, gimnasijose nestovėjo tiek daug statulų kaip Helenizmo laikais. Skulptūros paplito ir privačių namų interjeruose. Išaugęs poreikis pagimdė reiškinį, kurį galime vadinti “akademizmu”, t. y. kai kopijų meistrai nesistengia (o gal ir neįstengia) atskleisti originalų klasikinės darnos ir labiau orientuojasi į išorinį panašumą. Todėl kopijos (net ir pačios geriausios) dažnai dvelkia meniniu formalizmu. 

Bronzinių originalų kopijos dažniausiai būdavo kalamos iš marmuro, nes marmuras buvo pigesnė medžiaga. Bet iš marmuro ne visada pavykdavo iškalti tokias sudėtingas kompozicijas, kokias pavykdavo išlieti iš bronzos.  Todėl kopijų meistrai sugalvodavo kompozicines atramos, kokių bronziniai originalai neturėjo. Remiantis tomis marmuro kopijomis, mūsų laikais kai kurios garsios skulptūros vėl buvo išlietos iš bronzos.

Karališkieji rūmai ir jų teritorija (kiemai) taip pat buvo puošti skulptūromis; didžiojo dvaro madomis sekė ir pavieniai aristokratai. Delo (Kikladų salyno sala, greta Delfų svarbiausia Apolono kulto vieta), kurio gyventojai buvo praturtėję iš prekybos vergais, II a. pr. Kr. namai garsėjo turtinga skulptūrine puošyba. Didžioji dalis jų meno buvo religinio pobūdžio – atskiroms dievybėms skirtos skulptūros buvo statomos nišos pavidalo namų šventyklėlėse. 



Skulptūros evoliucija

Skulptūros evoliucija iki Helenizmo nuėjo tolimą kelią. Nuo paprasčiausių stulpų skulptūra evoliucionavo iki psichologinio portreto (Helenizmo laikais jis nebuvo pasiektas, tačiau Romėnai tai jau darė puikiai):



Dinamizmas

Naujas ryškus helenistinių skulptūrų bruožas – dinamiškumas ir dramatizmas. Mėgstami siužetai, kuriuose emocijos pasiekia ekstremalią išraišką (žūtbūtinės kovos, mirties scenos). Dėl to, kad dramatiškumą lengviau išreikšti per prieštaringų charakterių konfrontaciją, labai paplito skulptūrinės grupės, kuriomis ne tik  būdavo atpasakojamas konkretus įvykis, bet ir atskleidžiami veikėjų ekstremalūs išgyvenimai. Tokios skulptūros dažnai lyginamos su manierizmo ir baroko menu. Ryškiausiai „helenistinio baroko“ stilius pasireiškė Pergamo ir Rodo meistrų darbuose.

Gali būti, kad dinamizmą helenistiniame mene skatino ir nuolatiniai karai, kurie nuolatos vyko tarp skirtingų karalysčių.  Panašus posūkis nuo saikingo klasicizmo link emocionalaus ampyro vyko ir Napoleono karinių kampanijų metu. 

Jei archajinėje  ir klasikinio laikotarpio skulptūroje emocijos buvo išreiškiamos daugiausiai per judesį, tai pradedant IV a. pr. Kr. išmokstama įvairias emocijas ir būsenas vaizduoti veido mimika. III – II a. pr. Kr. jau išmokta vaizduoti skirtingo amžiaus, skirtingų lyčių jausminio pasaulio subtilybes. Nors helenizmo portretuose dar dominavo stiprios, aiškiai matomos emocijos, bet palaipsniui buvo artėjama prie psichologinio portreto, kuriame skulptoriai gebėjo apibendrintai išreikšti portretuojamojo vertybines nuostatos, gyvenimišką patirtį, likimo niuansus. 

Dinamizmas ir dramatizmas reiškėsi ne tik pozomis, gestais, veido išraiška, bet ir audinių klostėmis. Drabužių klostės tapo labai svarbiu prasminiu elementu,  padedančiu perteikti ir bendrą veiksmo įtampą, ir atskirų personažų nuotaikas. 

Helenizmo meistrai taip įgudo bronzoje ir akmenyje vaizduoti ploniausias drabužių klostes, kad pro jas buvo lengvai įžiūrimos ir ne mažiau išraiškingos nuogo kūno detalės.  Tokią techniką (wet draperry stile) jau buvo įvaldę ir Partenono reljefų (440 m pr. Kr.) meistrai.  

Laokonas ir jo sūnūs

Skulptūrinės grupės aukštis – 2,42 m. Paties Laokono figūra kiek didesnė nei 2 m. Sūnų figūros mažesnės – pagrindinei žynio figūrai ir jo sūnų figūroms taikytas skirtingas mastelis. Kompozicija skirta žiūrėti tik iš priekio. 

Dėl šio helenizmo laikų šedevro daug diskutuojama ir nesutariama:
  • Balto marmuro skulptūra atsitiktinai (gal kasant šulinį arba pamatus) buvo rasta 1506 m. Romoje 4 m gylyje. Atkasant dalyvavo ir Mikelandželas. Pradžioje manyta, kad tai apie 200 m. pr. Kr. laikų originalas. Vėliau romėnų istoriko Plinijaus, gyvenusio I-ame mūsų eros amžiuje, raštuose rastas teiginys, kad originalas buvo nulietas iš bronzos. 
  • Tradiciškai skulptūra yra priskiriama Rodo skulptūrinei mokyklai, nes tas pats Plinijus kaip skulptūrą padariusius meistrus mini rodiečius Afenadorą, Agesandrą ir Polidorą. Įskaitant faktą, kad skulptūra yra Pergamo baroko (Pergamene baroque) stiliaus, galima spėti, kad Rodo meistrai buvo tik marmurinės kopijos autoriai, o kur kas didesnio mastelio bronzinis originalas galėjo stovėti Pergamo altoriuje. 
  • 1506 m. rasta skulptūra yra sudaryta iš 8 dalių, tuo tarpu Plinijus rašė, kad skulptūra buvo iškalta iš vientiso marmuro luito. Gali būti, kad tai dvi skirtingos skulptūros, dvi skirtingos romėnų laikų marmurinės kopijos.
  • Marmurinė skulptūra, kurią matė Plinijus, buvo imperatoriaus Tito dvare. Vėlesni šaltiniai pasakoja apie panašią skulptūrą Romos termose. Ar abiem atvejais kalbama apie tą pačią skulptūrą, neaišku. Skulptūros „Laokonas ir jo sūnūs“ marmurinių kopijų Romoje galėjo būti ne viena. 

Skulptūroje pavaizduota Trojos žynio Laokono ir jo sūnų priešmirtinė agonija. Graikus Trojos kare palaikiusi Atėnė (kitame variante Dzeusas arba Poseidonas) nubaudė žynį už tai, kad tas perspėjo savo miestiečius saugotis graikų klastos, jų klastingos dovanos  – „medinio arklio“. Homero „Iliadoje“ šis mitas neaprašytas – jį aprašė kiti rašytojai, tame tarpe Sofoklis. Žynio istoriją mini ir Vergilijus „Eneidoje“. Vienuose mito variantuose Laokonas yra nužudomas kartu su sūnumis, kituose nužudomi tik sūnūs, o Laokonas paliekamas kentėti.

1506 m. rasta skulptūra nebuvo idealios būsenos: dešinioji vyresnio sūnaus figūra buvo atskilusi nuo kitų dviejų, visų 3-jų figūrų į viršų iškeltos rankos taip pat buvo nuskilusios, daug kitų pažeidimų. Labiausiai sutrupėjusi buvo gyvatės figūra. Esminių detalių nebuvimas kėlė daug diskusijų apie tai, kokios buvo figūrų autentiškos pozos. Tose diskusijose dalyvavo ir Bramantė, Rafaelis, Mikelandželas,,, Kai 1798 m. Napoleono įsakymu skulptūra iš Romos buvo pervežta į Paryžių, ten ji vis dar eksponuota be vyresniojo sūnaus figūros (šedevras grąžintas į Romą 1816 m.).  

1506 m. rasta skulptūra tapo europinio lygio sensacija. Buvo mėginama restauruoti skulptūrą, suteikiant jai numanomą pirminį pavidalą. Natūralu, kad skirtingi skulptoriai skirtingai įsivaizdavo kompozicinę visumą ir jos prarastas detales.  Tam turėjo įtakos ir skirtingi skirtingų epochų estetiniai skoniai. 

1906 m. netoli tos pačios vietos kur 1506 m. buvo rasta skulptūra archeologai aptiko rankos fragmentą. Buvo nustatyta, kad tai Laokono dešiniosios rankos detalė. 1957 m. centrinės figūrosseniau „rekonstruota“ ranka nuo peties buvo pašalinta ir pritvirtintas autentiškas fragmentas.

XX a. pabaigoje įsivyravo požiūris, kad reikia palikti tik tas detales, kurios buvo rastos 1506 m., o visa kitą, kas buvo įvairių restauracijų pridėta iš vaizduotės, panaikinti. Tokia skulptūra šiandieną eksponuojamas Vatikano muziejuje.  

Kaip skirtingų epochų meistrai įsivaizdavo „Laokono ir jo sūnų“ kompozicinę visumą galima pamatyti po pasaulį plačiai paplitusiose skirtingų mastelių marmuro ir bronzos kopijose. Tokias kopijos yra Rode, Romoje,  Florencijoje, San Franciske..., net Odesoje.



Farnezės jautis arba Dirkės bausmė

Dzeusas susižavėjo upės dievo Asopo dukra, Tėbų karaliaus Niktėjo žmoną Antiopę. ir pasivertęs satyru ją jėga paėmė. Iš gėdos Antiopė turėjo bėgti iš Tėbų. Ji nuvyko į Skiono miestą, kur galiausiai tapo karaliaus Epopėjaus žmona. Tėbų karalius Niktėjas prieš mirtį liepė broliui Likui Antiopę nubausti. Likas surengė žygį į Skioną, nukovė Epopėją ir pagrobė Antiopę. bet Antiopė jau buvo nėščia. Pakeliui, prie Kitairono kalno, ji pagimdė dvynius Amfioną ir Zetą, bet turėjo juos ten palikti. Tėbuose, kaip vergę, Antiopę prižiūrėjo Liko žmona Dirkė. Po daugelio metų Antiopei pavyko pabėgti. Ji susirado savo sūnus. Sūnūs nukariavo Tėbus ir keršydami už mamos kančias Dirkę nukankino pririšę prie nesutramdomo jaučio ragų.

Tai Rodo mokyklos skulptūrinė grupė, rasta 1546 m. kasinėjant Karakulos termų gimnasijų Romoje. Skulptūra pirmiausia pateko į kardinolo Aleksandro Farneze rinkinį, todėl taip ir vadinama. Greičiausiai tai yra III-II a. pr. Kr.  helenistinės skulptūros romėnų (III a.)  kopija. Savo tūriu, tai pati didžiausia helenistinė skulptūrinė grupė. Ji iškalta iš vieno 3.66 m × 2.75 m balto marmuro bloko. Bendras aukštis su postamentu  – 4 m. Skulptūros svoris – beveik 22 tonos.
 
Kompozicine prasme skulptūra sudėtinga – ji turi būti apžiūrima iš visų pusių.

Pradedant XVI a. skulptūra buvo ne kartą restauruota. Mikelandželas ją mėgino pritaikyti fontanui. Senesniais laikais autentiškumo standartai buvo kur kas žemesni nei dabartiniai, todėl kompozicijoje atsirado detalių (ypač kalbant apie pagrindą), kurių originale galėjo ir nebūti. 

Dabar XVI rasta skulptūra yra eksponuojama Neapolio muziejuje. Yra ir daugiau šios skulptūros kopijų.



Galai

Pergamo karalius Atalas I (Attalus I, 269-197 BC) savo pergalę prieš galus (galatus) nusprendė įamžinti didingais skulptūriniais monumentais. Vienas, kurio figūros kiek didesnės nei natūralus žmogaus ūgis, buvo pastatytas Pergamo aikštėje šalia Atėnės šventyklos (Atėnė Pergamo globėja), o kitas, kiek mažesnis, papuošė Atrėnų akropolį. Atalas I manė, kad jo pergalė prieš galatus prilygo graikų pergalei prieš persus, o Pergamas yra naujieji Atėnai. Atėnams dovanoto monumento skulptūros vadinamos The Minor Attalid Dedication.

Galai (graikai juos vadino galatais)  - tai viena iš Mažosios Azijos tautų, gyvenusi Anatolijoje, dabartinės Turkijos teritorijoje (nepainioti su galais Prancūzijoje).

Apie 230 – 220 m. pr. Kr. iš bronzos buvo išlietos abi daugiafigūrės kompozicijos. Deja, nei viena originali skulptūra neišliko. Kadangi abu monumentai buvo pagarsėję, helenizmo ir romėnų laikais atsirado daug norinčių turėti šių skulptūrų marmurines kopijas. XVII a. Italijoje buvo atkastos kelios romėnų laikų kopijos. Iš to kas buvo rasta, neįmanoma tiksliai nustatyti, kaip galėjo atrodyti abu monumentai (Pergamo ir Atėnų). Gali būti, kad visas šias skulptūras sukūrė žymiausias garsiosios Pergamo skulptorių mokyklos meistras, Atalos I dvaro skulptorius Epigonas (Epigonus).

Šiose skulptūrose didžioji dalis galų karių vaizduojami be jokių šarvų, visiškai apsinuoginę. Istorikai nesutaria, ar toks nuogumas yra meninė priemonė simbolizuojanti barbariškumą, ar realybė. Ne vienas senovės istorikas teigė, kad barbarai dažnai kaudavosi visiškai nuogi. Gal todėl, kad kaudavosi ne darnioje gretoje, o po vieną, o tokiu atveju šarvai tik varžydavo jų judesius. Yra nuomonė, kad barbarai, siekdami psichologiškai paveikti priešininkus, galėjo specialiai demonstruoti savo raumeningus kūnus. 

Galas žudantis save ir savo žmoną (Gaul Killing Himself and His Wife). 230 – 220 m. pr. Kr. marmurinė bronzinio originalo kopija. Skulptūrinės kompozicijos aukštis – 2,11 m. Skulptūra dar vadinama Ludovisi Gaul, nes manoma, kad buvo surasta Liudoviko vilos (Villa Ludovisi) teritorijoje (romėnų laikais ten irgi buvo vila). Dabar skulptūra eksponuojama Romoje. 


Mirštantis galas (kartais dar vadinama „Mirštantis gladiatorius“). Skulptūra taip pat rasta Villa Ludovisi teritorijoje. Kairioji koja buvo suskaldyta į 3 gabalus. Ilgos plaukų sruogos taip pat nuskilusios, todėl skulptūrą restauruojant buvo gerokai patrumpinta šukuosena. Vaizduojamas karys, kurio dešinėje krūtinės pusėje kraujuojanti žaizda. Vyras susmukęs ant skydo. Šalia sulūžęs durtuvas liūto rankena, diržas, sulankstytas trimitas (anksčiau skulptūra vadinta „Mirštantis trimitininkas“). Karys su barbarams būdingais charakteringais ūsais ir kaklo papuošalu. Archainėje ir klasikinėje skulptūroje nebuvo vaizduojamas žmogiškas skausmas, neviltis. Dominavo idealizuotos išraiškos, archajinė šypsena. Helenizmo skulptūroje, tai matoma ir „Mirštančio galo“ atveju,  pabrėžiama emocija, išgyvenimai. XVII a. rasta skulptūra greitai tapo Europos sensacija. Buvo padaryta daug įvairių mastelių „Mirštančio galo“ kopijų. 1797 m. Napoleonas skulptūrą iš Italijos pervežė į Paryžių. 1816 m. skulptūra buvo grąžinta italams. Dabar ji eksponuojama Kapitolijaus muziejuje. Šios skulptūros kopijų yra Anglijoje, Airijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Amerikoje, Čekijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir t.t.

Dedikacija atėnams - analogišką mirštančių galų skulptūrų kompoziciją Atalas I padovanojo Atėnams:


Sperlonga skulptūros

1957 m. tiesiant pajūrio kelią tarp Romos ir Neapolio buvo rasta Romos imperatoriaus Tiberijaus (14 – 37 m.) vila Sperlongoje.   Šioje viloje, šalia jūros, grotoje (urve) Tiberijus kadais buvo įsirengęs prabangų valgomąjį. 26 m., turbūt dėl žemės drebėjimo,  imperatoriui pietaujant grotoje iš viršus pradėjo kristi akmenys. Tiberijų išgelbėjo tik jo bendražygio Sejano pasiaukojantis elgesys – vyras savo kūnų užgulė imperatorių. Žemės drebėjimas stipriai apgadino ne tik grotą, bet ir joje, bei šalia jos stovėjusias daugiafigūres  skulptūrines kompozicijas. 1963 m. vilos vietoje buvo atidarytas muziejus. Muziejuje eksponuojamos skulptūros vadinamos „Sperlonga skulptūromis“. 

4-ios „helenistinio baroko“ stiliaus skulptūrinės grupės buvo iškaltos iš balto marmuro, Jos vaizdavo Odisėją ir jo keliones. Dar viena skulptūra vaizdavo Ganimedą ir erelį. Nors visų skulptūrų stilius helenistinis, manoma, kad jos buvo iškaltos Tiberijaus laikais, t. y. mūsų eros pradžioje. Greičiausiai šios skulptūrinės grupės yra kopijos neišlikusių helenistinių bronzinių kompozicijų, apie kurias nėra jokių  žinių.

Kadangi marmuras yra kur kas trapesnė medžiaga nei metalas, kalant bronzinių skulptūrų kopijas, kaip taisyklė, buvo naudojamos papildomos atramos. Tokių atramų Sperlonga skulptūrose buvo rasta nemažai. Tai dar vienas argumentas marmurinių kopijų naudai.

Griūties metu skulptūros buvo sutraiškytos į tūkstančius fragmentų. Daug fragmentų dingo, todėl rekonstruojant numanomas kompozicijas teko fragmentus derinti, jungti vieną prie kito pasitelkiant ir meninę fantaziją Ar visos figūrų detalės atsidūrė savo autentiškose vietose, ar rekonstruotos grupės atitinka originalus – nesibaigiančių diskusijų objektas. 

Sperlonga skulptūrinės grupės:
  1. „Polifemo apakinimas“
  2. „Scilė, puolanti Odisėjo laivą“
  3. „Odisėjas ir Achilas“
  4. „Odisėjas ir Diomedas“
  5. „Erelis ir Ganimedas“

„Polifemo apakinimas“. Monumentali skulptūrinė grupė vaizduoja nuo vyno apsvaigusį vienaakį kiklopą Polifemą ir Odisėją, su bendražygiais mėginantį įkaitintu ieties galu išdurti milžinui akį. Rekonstruotoje kiklopo Polifemo skulptūroje originalių detalių ne tiek ir daug: galva, kairioji koja, dešiniosios kojos pėda, viena ranka, kitos rankos plaštaka ir dar kelios detalės. Ar tikrai figūra atkurta tokia, kokia ji buvo, neaišku. Šių dienų menotyrininkai į tokias „laisvas“ rekonstrukcijas žiūri skeptiškai. 
Britanijos muziejuje esantis vyro biustas labai panašus į Vyno nešėją iš Polifemo grupės. Menotyrininkai galvoja, kad abi šios skulptūros gali būti to paties bronzinio originalo skirtingos kopijos.
Polifemo tema buvo pasirinkta neatsitiktinai. Ji idealiai tiko grotos aplinkai, o Tiberijus save galėjo įsivaizduoti kaip legendinį Odisėją.

„Scilė, puolanti Odisėjo laivą“. Scilė buvo jūros pabaisa su dvylika šuniškų kojų ir žuvies uodega. Kartu su Charibde ji puldinėjo jūreivius. Praplaukdamas pro Scilę, Odisėjas neteko 6 savo jūreivių, kuriuos pabaisa prarijo.
Manoma, kad kompozicija buvo ne žemesnė kaip 3 m.

„Odisėjas ir Achilas“ Skulptūra vaizduoją Odisėją, nešantį iš mūšio lauko Achilą. Kartais ši kompozicija įvardinama kaip „Menelajas, nešantis Patrokli“, nes ji panaši į Florencijoje esančia to paties pavadinimo skulptūrą ("Pasquino group").. Išlikę tik keturių kojų fragmentai ir Achilo ranka.

„Erelis ir Ganimedas“. Ganimedas buvo Trojos karaliaus Trojo sūnus, nepaprasto grožio vaikinas, kurį Dzeusas liepė ereliui pagrobti ir atnešti į Olimpą. Ten Ganimedas tapo nemirtingas ir pilstė vyną per dievų puotas. Simboliškai skulptūra stovėjo virš įėjimo į grotą, kur puotavo Tiberijus. 



Belvederio sostas

Manoma, kad tai yra I a. pr. Kr. kopija. Originalas turėtų būti 2 a. pr. Kr.. Anatominio hyper natūralistinio realizmo maniera pavaizduotas nuogo vyro kūnas ant kailio. Koks siužetas originalioje skulptūroje buvo pavaizduotas, neaišku. Ant bazės yra užrašas: "Apolonijus, Nestoro sūnus, Atėnietis". Iš istorinių šaltinių apie skulptorių Apolonijų jokių duomenų nėra. Naujųjų laikų istoriografijoje skulptūra pirmą kartą paminėta 1430 m. XVI pradžioje skulptūra atsidūrė Vatikane ir buvo eksponuojamas Belvederio kieme (iš ten pavadinimas). Ja imta žavėtis, padarytos kelios kopijos.

Legenda pasakoja, kad popiežius Julijus II prašęs Mikelandželo šią skulptūrą restauruoti. Mikelandželas atsakęs, kad palikta nerestauruota ji bus gražesnė. Šiuo torsu Mikelandželas labai žavėjosi. Torsas padarė didelę įtaką Mikelandželo vyrų kūnų modeliavimui. 

Buvo mėginimų šią skulptūrą rekonstruoti. Tokiu atveju dažniausiai vaizduotas ant Nemėjos liūto kailio sėdintis Heraklis. 



Pakabintas Marsijas

Pasak mitų, nendrinę fleitą išrado Atėnė. Kai deivė pamatė, kad grojant nendrinė fleita išsikreipia jos tobulas veidas, ji uždraudė bet kam prisiliesti prie šio instrumento. Silenas Marsijas nepaklausė draudimo ir Atėnei negirdint išmoko šiuo instrumentu tobulai groti. Sulaukęs pagyrų jis galiausiai išdrįso iškviesti į dvikovą Apoloną. Apolonas atvyko su kitara. Buvo nuspręsta, kad pralaimėjusiam bus nudirta oda. Abu taip gerai grojo, kad klausytojai niekaip negalėjo nustatyti nugalėtojo. Tuomet Apolonas pasiūlė varžytis, kuris geriau pagros apverstu instrumentu. Tuomet Aplonas ir laimėjo. Marsijui buvo nudirta oda. Apolonas dažnai vaizduojamas su Marsijo oda permesta per petį ir tai, greičiausiai, simbolizuoja intelektualiojo prado viršenybę virš kūniško emocionalumo. Pasak mito, po egzekucijos sileno kraujas gėrėsi į žemę ir iš ten ištryško tyriausios Frigijos upės, pavadintos Marsijo vardu vanduo.

Fleitomis buvo grojama jausminga muzika, primenantį sileno kančias. Be to, fleitos buvo daromos nulupus nuo medžio odą. Medis, netekęs odos, tapdavo labai jautrus, todėl subtiliai atliepdavo į kiekvieną muzikuojančio emocijų proveržį. 



Realizmas

Helenistiniame skulptūroje galima išskirti 3 pagrindines kryptis: 
  • „helenistinį baroką“
  • akademizmą arba neoklasicizmą 
  • realizmą 
Platonas ir Aristotelis labiau vertino „senąjį“ klasikinio periodo meną, todėl realizmo apraiškas helenistiniame mene vertino neigiamai. Jiems atrodė, kad menas nuo religinio pobūdžio visuomeniškai angažuotų, reiškinius apibendrinančių idėjų pasuko link banalesnės kasdienybės. Šią tendenciją gerai iliustruoja „Kumštininkas“, „Borgezės gladiatorius“,  „Berniukas, traukiantis dyglį“.

Archajinio ir klasikinio periodo mene dominavo idealizuoti, stilizuoti dievų, sudievintų žmonių, atletų, kaip vyriškumo idealo, atvaizdai. Helenizmo laikais mitologiniai, epiniai motyvai bei personažai išliko, bet juos palaipsniui ėmė išstumti realius istorinius įvykius, realias istorines asmenybes vaizduojantys siužetai. Jei seniau dievų statulų užsakovais buvo visa religinei idėjai susitelkusi bendrovė, tai helenizmo laikais  užsakovų ratas prasiplėtė. Skulptūras fundavo valdovai, teismai, filosofinės mokyklos, profesinės pirklių, aktorių gildijos ir t.t. Siekdami įsiteikti karaliams, turtingi magnatai  užsakinėjo jų atvaizdus, tokiu būdu stiprindami ne tik valdovo kultą, bet ir savo, kaip įtakingo asmens, autoritetą. Ryškiais individualybės bruožais pažymėtos mirtingųjų portretinės statulos buvo statomos ne tik aikštėse, agorose, stojose, teatruose, turtingesnių piliečių namuose, bet ir šventyklose. Jei anksčiau šventyklos buvo tik  dievų ir dievybių namai, tai helenizmo laikais jos įsileido ir įtakingiausių žmonių atvaizdus. 

Didelį postūmį tokiai tendencijai davė Aleksandras Makedonietis. Jis paskyrė žymiausius to meto menininkus, skulptorių Lisipą (Lysippus) ir tapytoją Apelį (Apelles), savo rūmų dailininkais, kad tie meninėmis priemonėmis kurtų imperatoriaus asmens kultą. Būtent Lisipas skulptūros meną stipriai nukreipė realizmo link.



Helenizmo skulptūroje pradėjo formuotis psichologinis žmogaus atvaizdas, kuriame vidinis asmenybės turinys ėmė stelbti kanonizuotą išorinių proporcijų harmoniją. Žmogaus veide imta ieškoti tokių bruožų, kurie atspindėtų jo gyvenimo patirtį, charakterio savybes, net lemties žymes. Tiesa, vis dar tebegaliojo klasikinės formos dėsnis, kuris neleido per daug individualizuoti išorinių žmogaus proporcijų. Tokio ankstyvojo psichologinio portreto pavyzdys - „Demosteno“ statula.

Be portretų helenizmo mene populiarėjo įvairios žanrinės scenos (buitiniai siužetai). Vis dažniau buvo kuriamos skulptūros, kuriose vaizduojama senatvė, vaikystė, moterys, skurdesnių socialinių sluoksnių atstovai, silenai, satyrai, gyvūnai, net fizinė negalia ir hermafroditai. IV a. pr. Kr. pabaigoje vaikai jau nebevaizduoti kaip mažų proporcijų suaugę asmenys. Tokie patys pokyčiai įvyko ir vėlyvaisiais viduramžiais formuojantis Renesanso realizmui. 

Pasikeitė ir antkapinė skulptūra. Jei archajiniais ir klasikos laikais kapinėse buvo statomos per amžius susiformavusius, griežtus  kanonus atitinkančios statulos arba reljefais papuoštos stelos, tai helenizmo antkapiniams atvaizdams būdingas portretinis panašumas, gyvųjų užuojautos nuotaika, naujai suvokta intymesnė kompozicijos erdvė.  

Kumštininkas ir kiti sportininkai

„Kumštininkas“. 

Skulptūra išlieta iš bronzos. Lūpos,  speneliai, žaizdos, kraujo lašai - iš vario. Skulptūra padaryta iš 8 atskirų segmentų, kurie taip kruopščiai tarpusavyje sujungti, kad iš išorės siūlių beveik nesimato. Dėl jos datavimo nesutariama – datos varijuoja nuo 350 iki 50 m. pr. Kr.. Manoma, kad tai yra originalas. Skulptūra rasta Romoje 1885 m. ruošiant pamatus Nacionaliniam teatrui imperatoriaus Aurelijaus Saulės rūmų teritorijoje.  Skulptūra yra palyginti labai geros būklės (iškritusios tik akys). Manoma, kad ji galėjo būti paslėpta prieš barbarams įsiveržiant į Romą. 
 


„Borgezės gladiatorius“

Manoma, kad ši natūralaus žmogaus ūgio skulptūra buvo nukalta 100 m. pr. Kr. Efeso mieste, nors stilistiškai priskiriama Lisipo mokyklai – maža galva, trumpi plaukai, maksimali kūno įtampa. Skulptūra rasta Romoje 1611 m. buvusio Nerono dvaro teritorijoje. Nepaisant pavadinimo, skulptūra vaizduoja ne gladiatorių, o karį kovojantį su raiteliu (kairėje rankoje buvo skydas). Skulptūra priklausė  Camillo Borghese kolekcijai. 1807 m. ją įsigijo Napoleonas – taip ji atsirado Luvre. XVIII-XIX a. buvo padaryta daugiau šios skulptūros kopijų (tiek iš marmuro, tiek iš bronzos).



„Berniukas, traukiantis dyglį“ („Boy with thorn in foot“).

Žinoma ne viena šios III a. pr. Kr. skulptūros romėnų kopija (ir iš bronzos, ir iš marmuro). Renesanso ir vėlesniais laikais buvo padaryta dar daugiau kopijų. 
Anksčiau manyta, kad tai jaunojo olimpiečio skulptūra. Kita legenda apie berniuką atnešusį Romos senatui skubių naujienų ir tik po to iš pado išsitraukusį rakštį. Gali būti, kad siužetas kur kas paprastesnis – berniukas įsivarė rakštį dirbdamas vynuogyne. Vaizduojama buitinė scena, bet berniuko veide jokių skausmo grimasų. Gali būti, kad tai ne charakterio stiprumo išraiška, o klasikinio „griežtojo stiliaus“ vaizdavimo kanonai.



Portretai

„Vyro iš Delo portretas“. 
Bronzinė skulptūra datuojama 100 m. pr. Kr.. Išlikusi tik statulos galva, bet jos stovis labai geras (skulptūra rasta Delo saloje, ežero dugne). Koks asmuo atvaizduotas neaišku. Galimas daiktas, kad tai ir koks nors turtingas pirklys. 

„Demostenas“
Demostenas (384 – 322 m. pr. Kr.) buvo žymus Atėnų politikas ir oratorius. Žymiausios jo kalbos, vadinamos Filipikomis, nukreiptos prieš Makedonijos karaliaus Filipo agresyvią politiką. Po Aleksandro Makedoniečio mirties Demostenas vadovavo Atėnų išsivaduojamajam sukilimui. Naujam Makedonijos karaliui Antipatrui sukilimą numalšinus 62-jų metų Demostenas nusižudė. 280 m. pr. Kr. (42 metai po Demosteno mirites) atėniečiai skulptoriui Polieukui (Polyeuktos) užsakė nulieti iš bronzos garbingo piliečio statulą, kuri buvo pastatyta agoros aikštėje netoli „12 dievų altoriaus“. Demostėno portretas vienas pirmųjų, kurį galima priskirti prie psichologinių portretų. Romos valdymo laikais buvo padaryta virš 50 šios skulptūros kopijų. 


Kiti siužetai:




Neoklasicizmas

Meno istorijoje galima pastebėti dėsningumą, kad emocionalų, dinamišką meną po kažkiek laiko keičia racionalesnis, mažiau ekspresyvus menas, kurį vėliau vėl keičia dinamiškesnis ir emocionalesnis. Taip Vėlyvųjų Viduramžių meną keitė racionalesnis Renesansas, pastarąjį emocionalesnis Manierizmas ir Barokas, po Baroko grįžo į Renesansą panašus Klasicizmas, pastarąjį keitė Romantizmas... Kažkas panašaus, matyt, vyko ir antikos laikais. III a. pr. Kr. dominavusį helenistinio baroko stilių II a. pr. Kr. keitė domėjimasis klasikinio periodo menu – savotiškas neoklasicizmas (Neo-Attic style). Gali būti. kad šie skirtingi stiliai koegzistavo lygiagrečiai vienas labiau dominavo vienose teritorijose, kitas - kitose  Iš Romos imperijos laikų skulptūrų kopijų taip pat galima matyti, kad skirtingais laikotarpiais labiau orientuotasi tai į stilizuotą klasikinį graikų meną, tai į helenistinį baroką. 
II a. pr. Kr. sustiprėjo domėjimasis klasikinio periodo graikų skulptūra. Įdomu, kad anksčiausiai kolekcionuoti neoklasikinį meną pradėta Pergame, mieste kur III a. pr. Kr. buvo sukurta stipri ir įtakinga helenistinio baroko mokykla. Būtent Pergamo karaliai ir diduomenė pirmieji ėmė užsakinėti graikų skulptūrų kopijas, tokiu būdu paskatindami kopijų gaminimo madą, kuri tęsėsi ir romėnų valdymo laikais iki pat V a.. Manoma, kad daugiausiai graikų skulptūrų kopijų buvo padaroma Atėnuose.




Comments