Graikija: įvadas į antikinę dramaturgiją


Drama

Teigiama, kad vaidybos elementai ditirambų tradicijoje atsirado apie 700 m. pr. Kr., o pirmosios dramaturgų varžybos įvyko apie 534 m. pr. Kr.. Taigi, evoliucija nuo religinių apeigų su šokiais ir giesmėmis iki religinių švenčių vaidinant dramas, užtruko mažiausiai 160 metų. Kaip šis perėjimo procesas vyko, nėra aišku. Egzistuoja daug teorinių versijų, bet jos grindžiamos tik spėjimais.

V a. pr. Kr. iš visų literatūros žanrų labiausiai klestėjo dramos žanras. Prieš atsirandant dramai graikų literatūra jau turėjo herojinį ir didaktinį epus, ištobulintą įvairių žanrų lyriką. Epo pagrindas – įvykių pasakojimas, lyrika atskleidė individo jausmus, o drama (gr. drama – veiksmas) sujungė viena ir kita bei rodė įvykius kaip dabar vykstančius, kaip tiesiogiai, betarpiškai išgyvenamus. 

Drama sujungė epams būdingą įvykių atpasakojimą su lyrikoje atskleidžiamais individų jausmais. Dramose buvo rodomi įvykiai, bet tuo pačiu parodomi ir personažų išgyvenimai. Tuo pat metu kai plėtojosi drama, vaizduojamajame mene (skulptūra, vazų tapyba) stiprėjo realizmas - siekis vaizduoti konkrečius žmones (dievus,mitų herojus, didvyrius). Tai sietina su individualizmo stiprėjimu. 


Mitai kitaip

VI a. pr. Kr. pabaigoje pirmieji teatrai buvo statomi šalia Dioniso šventyklų, o pirmosios dramos buvo kuriamos mitų apie Dioniso gyvenimą pagrindu. Tačiau nuo V a. pr. Kr. vaidinimų tematika išsiplėtė – pasakojimus apie Dionisą palaipsniui išstūmė kiti mitai ir jų interpretacijos. Universali mitų medžiaga leido simboline forma vaizduoti polio aktualijas, kelti socialines, etines, filosofines problemas, kalbėti apie bendražmogiškus dalykus.

Tragedija – miestietiškos kultūros produktas. Ji atsirado todėl, kad dar pirmykštėje bendruomenėje sukurti mitai, epai ir juose veikę personažai, nebegalėjo paaiškinti miestietiško gyvenimo sąlygomis atsiradusių naujų socialinių reiškinių, moralinių-etinių problemų. Tragedija  įsivyravo tuomet, kai mito kalba nebedarė reikiamos įtakos polio realijoms ir buvo nebepajėgi spręsti bendruomenei aktualių problemų. 

Mitai natūraliai nebeevoliucionavo, nebekito, o tuo pačiu prarado savotišką „lankstumą“, nuo tada kai buvo užrašyti. Todėl tragedijų kūrėjai, siekdami juos aktualizuoti, ėmėsi mitus interpretuoti, palikdami tik jų fabulos karkasą. Kadangi mitai buvo visiems gerai žinomi, publiką domino ne tiek jų fabula, kiek jos interpretacijos. Miesto sąlygomis gyvenantiems, labiau civilizuotiems ir išsilavinusiems graikams prireikė naujų formų, kaip naujai atpasakojant dievų gyvenimus, tuo pačiu spręsti piliečiams aktualias moralines, etines, politines problemas. Dramaturgai pasirinkdavo ir interpretuodavo tokius mitus ir tas jų vietas, kurios buvo aktualiausios.  


Demokratija

Drama, kaip moderni religinių apeigų, o tuo pačiu ir literatūrinė forma, suklestėjo kartu su Atėnų demokratija VI a. pr. Kr. pabaigoje - V a. pr. Kr. Būtent Atėnuose susiformavo pagrindinės dramos formos – tragedija, komedija. Atėnuose buvo pastatytas ir pirmasis statinys tokioms dramoms vaidinti – Atėnų Dioniso teatras. Dramų siužetai buvo iš mitų, bet pagrindinės idėjos rėmėsi kolektyvinėmis demokratinio polio vertybėmis. 

Mitų interpretacijos buvo galimos tik įsigalėjus demokratijai, individo saviraiškos prasme kur kas laisvesnei, tolerantiškesnei socialinei santvarkai. Teatro ir demokratijos atsiradimas turėjo tiesioginių sąsajų. Galima netgi teigti, kad tragedija gimė tuomet, kai į mitus imta žvelgti piliečio akimis – kai mitus pradėta interpretuoti.

Atėnuose susiformavo 3 dramos rūšys:
  • Tragedija  – pirmąją tragediją dramaturgas Tespidas pastatė 534 (536?) m. p. Kr..
  • Satyrų drama – apie 500 m. pr. Kr.
  • Komedija – 490 m. pr. Kr.

Drama kilo iš atgimimo, vynuogininkystės dievui Dionisui skirtų religinių apeigų, kurių metu ožių kailiais apsisiautę Dioniso palydovai satyrai vaizduodavo įvairius Dioniso gyvenimo epizodus, giedodavo jį šlovinančias giesmes – ditirambus. Iš rimtosios šių liaudies vaidinimų dalies kilo tragedija, o iš dalies, kurioje nešvankiomis dainuškomis, blevyzgomis ir veiksmais buvo „skatinamas“ vaisingumas,  derlingumas - komedija. 


Satyrų drama ir komedija

Satyrų dramos greičiausiai atsirado iš Mažųjų Dionisijų linksmybių. Mažosios Dionisijos vykdavo vėlyvą rudenį, nuėmus derlių. Pagrindiniai satyrų dramų veikėjai buvo satyrai. Skirtingai nei tragedijose, satyrų dramose vyravo pokštai, kvailiojimai, linksma nuotaika.

Per Didžiąsias Dionisijas vykstant dramaturgų varžytuvėms, satyrų dramos, kaip publikos atsipalaidavimui skirti veikalai, būdavo vaidinamos ketvirtą dieną. Nuo 486 m. pr. Kr. dramaturgų varžyboms vietoj satyrų dramos galėjo būti rašoma ir komedija. Yra manančių, kad pirmųjų dramaturgų varžybų metu satyrų dramos galėjo būti rodomos per pertraukas tarp  trilogijos atskirų dalių.

Satyrų dramos nuo komedijų iš esmės skyrėsi tuo, kad pirmosios rėmėsi epais ir mitais, o antrosios – kasdienybe ir buitimi. Satyrų dramose vyravo linksmybės, tačiau nebuvo pašaipų, ironijos, sarkazmo būdingų kiek vėliau atsiradusioms komedijoms.

Kaip ir tragedijos, satyrų dramos buvo individualizmo, kritinio mąstymo ir savotiškos distancijos nuo dievų ženklas (galima pasijuokti ir iš dievų). Tai kad satyrų dramos evoliucionavo į komedijas, liudija individualizmo ir buitinio realizmo stiprėjimą.

Komedijos pavadinimas galėjo atsirasti iš žodžio, reiškiančio linksmą persirengėlių būrį, per Dioniso šventes vaikščiojantį nuo vienų namų prie kitų. (gr. komos – įsilinksminusių ūžautojų minia). Persirengėliai su savimi nešiodavosi didelį falą ir dainuodavo nešvankias dainas. Taip buvo linkima vaisingumo ir derlingumo. Taigi komedijų atsiradimas siejosi su Užgavėnių tipo liaudiškomis linksmybėmis. 



Dramos struktūra

Savita antikinės dramos dialogo tėkmė, kai vaidmenų atlikėjai pakaitomis sakydavo tik po vieną eilutę, vadinta stichomitija. Tokia dialogų forma padidindavo scenų dramatiškumą.
  • Prologas: Įvadinė senosios graikų tragedijos dalis iki choro pasirodymo
  • Parodas: Pirmoji choro giesmė, kuri buvo giedama išeinant į orchestrą
  • Epeisodijai: Veikėjų dialogai bei jų pokalbiai su choru
  • Stasimai: Choro partijos tarp dviejų epeisodijų
  • Komas: Veikėjo ir choro pakaitomis atliekama rauda
  • Eksodas: Baigiamoji tragedijos dalis, kai choras, pasikalbėjęs su veikėju(ais) išeina

Tragedijos saulėlydis

Helenizmo laikotarpiu (po 338 m. pr. Kr.) tragedijos žanras sunyko. Teatras prarado ryšį su apeiginiu Dioniso kultu. Turtingiau gyvenančias bendruomenes vis labiau domino pramogos, todėl teatrinėje scenoje ėmė dominuoti lengvo turinio, kartais labai realistiškai (tikroviškai) kasdienį gyvenimą, meilės intrigas, neištikimybę vaizduojančios komedijos su laiminga pabaiga. 




Dramaturgų varžybos

Antikinei graikų kultūrai buvo būdingas tarpusavio varžymosi principas. Jis buvo perkeltas ir į tragedijų vaidinimus. Per Didžiąsias Dionisijas į Atėnus, stebėti dramaturgų varžytuvių rinkdavosi žmonės iš visos Atikos. 

Yra manančių, kad iki 534 m. pr. Kr., kai pirmąsias dramaturgų varžybas laimėjo Tespidas, religinių švenčių metu tarpusavyje varžėsi Homero herojinių epų fragmentus giedoję rapsodai (rhapsodes). Todėl varžymasis tarp dramaturgų principas atsirado natūraliai – kaip tradicijos tąsa.

Graikijoje naujai parašytas (ir pastatytas) dramas vaidindavo tik per Didžiąsias Dionisijas (kovo pabaiga – balandžio pradžia). Šių religinių švenčių metu ir vykdavo tragikų varžybos. Vienų Dionisijų metu būdavo leidžiama rungtis trims dramaturgams. Kiekvienas parašydavo trilogiją (trijų dalių tragediją) dažniausiai vieno mito motyvais ir satyrą (vėliau komediją). Vieno autoriaus trilogijai vaidinti būdavo skiriama viena diena. Tris dienas publika žiūrėdavo tragedijas, o ketvirtąją – visų trijų autorių komedijas. IV a. p. Kr. tragedijoms išėjus iš mados, dramaturgų konkursuose dalyvaudavo po 5 naujas komedijas.

Trilogijos trukdavo iki 9 valandų, todėl žmonės į teatrą atsinešdavo užkandos, gėrimų bei pagalvėles, kad būtų minkščiau sėdėti. Tragedijų vaidinimas prasidėdavo auštant. Kai kurie mokslininkai abejoja, ar moterys eidavo žiūrėti komedijų.


Choregas

Norintis dalyvauti konkurse dramaturgas turėdavo įteikti poliui vadovaujančiam archontui pjesės tekstą. Trims geriausiems dramaturgams archontas paskirdavo po choregą – žmogų, kuris padengdavo visas trilogijos pastatymo išlaidas. Kiekviena filė iš anksto nurodydavo, kuriam jos nariui atėjo eilė būti choregu. Būtent iš tokių žmonių archontas ir išsirinkdavo. Būti choregu buvo didelė garbė.

Choregu galėjo būti tik labai turtingas pilietis, nes dramų pastatymai reikalaudavo didelių materialinių ir finansinių išteklių. Kai Peloponeso karo pabaigoje labai sumažėjo pasiturinčių žmonių, vienam dramaturgui būdavo skiriami net 2 choregai. Atėnų polio krizei dar pagilėjus, didžiąją dalį išlaidų ėmė dengti valstybė. 

Chorai būdavo atrenkami chorų varžybų metu - tik nugalėtojai gaudavo teisę dalyvauti teatriniuose pastatymuose. Iki Sofoklio laikų (V a. pr. Kr. vidurys) choristai buvo mėgėjai, o nuo Sofoklio laikų choristams ir aktoriams pradėjo mokėti iš valstybės iždo – taip atsirado profesionalūs aktoriai ir chorai. 

Choregas mokėdavo atlyginimus choristams, korifėjui (choro vadovui). muzikantams, dekoracijų gamintojams, kostiumų ir kaukių meistrams. 

    
Apdovanojimai

Geriausią tragediją išrinkdavo 10 (arba 20) teisėjų - po vieną (arba po du) iš kiekvienos Atėnų filės. 

Pirmose dramų varžybose nugalėjusius choregą ir dramaturgą apdovanodavo lauro vainiku - jie tapdavo laureatais – o jų vardus iškaldavo Dioniso teatro sienoje. Vėliau, Atėnams gyvenant vis prabangiau, „prizinis fondas“ išaugo. Nugalėtojams būdavo įteikiamas gyvas ožys, trikojis aukuras ir piniginiai apdovanojimai iš polio iždo. Nugalėtojų aukurai būdavo statomi šalia teatro ant postamentų „Aukurų alėjoje“. Postamente iškaldavo varžybų datą, chorego ir dramaturgo vardus. Nugalėtojo vardas būdavo įrašomas ir specialiuose aktuose - po kiekvienų Didžiųjų Dionisijų archontas parengdavo ataskaitą ir atiduodavo ją į polio archyvą.

Iki V a. pr. Kr. vidurio apdovanojimus gaudavo tik choregas ir dramaturgas (pirmosiose tragedijose jis dažniausiai būdavo ir protagonistu). Tačiau Sofokliui padidinus aktorių skaičių, nuo 449 m. pr. Kr. pradėti atskirai vertinti ir aktoriai. Geriausi aktoriai pradėti vertinti, ne mažiau nei dramaturgai.




Atlikėjai


Choras

Archajiniais laikais ditirambus Dioniso garbei pritariant aului giedodavo 50-ies vyrų choras. Ankstyvosiose dramose choro vaidmuo taip pat buvo labai didelis - Aischilo tragedijose choro giesmės sudarė daugiau nei pusę teksto. Lyginant su ditirambų tradicija, Aischilas choristų skaičių sumažino iki 12, o komedijose – iki 24 žmonių. Sofoklio kartos dramaturgai tragedijose choristų skaičių padidino iki 15, o komedijose taip ir liko 24 žmonės.

Antikinėse tragedijose choras atstovavo bendruomenę ir buvo savotiškas „tiesos balsas“, apibrėžiantis etinius-dorovinius principus, tradicinėje visuomenėje nusistovėjusius elgesio kanonus. Choras komentuodavo ir vertindavo veikėjų poelgius, savo pasirodymu ir pasitraukimu iš orchestros žymėjo dramos veiksmo pradžią ir pabaigą, jungė atskiras dramos scenas. Chorui pritadavo mažiausiai vienas instrumentas (aulas).  Jei reikėdavo didesnio pritarimo, instrumentais galėjo groti ir choristai. Choras ne tik giedojo, rečitavo, grojo, bet ir šoko, atlikdavo mimų scenas. Tragedijai evoliucionuojant choro vaidmuo palaipsniui mažėjo, bet didėjo aktorių svarba.

Manoma, kad dalis dramų teksto būdavo giedama, pritariant aului, o dalis – rečituojama. 


Aktoriai

VI a. pr. Kr. viduryje iš choro išsiskyrė choro vadovas -  korifėjus (korifagas), graikiškai “koryphaios” — vadas, vadovas. Nuo 534 m. pr. Kr. Tespido tragedijose atsirado aktorius protagonistas, kurio dialogai su choru ir korifėjumi tapo svarbiausiu apeiginio-teatrinio veiksmo elementu. Protagonistas turėjo kitokią kaukę ir savo išvaizda išsiskyrė iš choristų.

V a. pr. Kr. Aischilo tragedijose jau vaidino 2 aktoriai, o Sofoklis jų skaičių padidino iki 3. Manoma, kad tolimesnį aktorių skaičiaus didinimą ribojo „varžybų formatas“. Vienodas aktorių skaičius formaliai sulygindavo dramaturgų galimybes, be to, kiekvienam aktoriui buvo mokama, todėl augo dramų pastatymo sąnaudos.

Pagrindinis aktorius buvo protagonistas arba „pirmasis rungtyniautojas“. Antrasis – deuteragonistas – „antrasis rungtyniautojas“ (dar jis buvo vadinamas antigonistu). Trečiasis – tritagonistas – „trečiasis rungtyniautojas“. Dramose pasirodantys sargybiniai, vaikai, palydovai, miesto žmonės ir t.t. nekalbėjo.

Aktoriais galėdavo būti vyrai, sugebantys pasiekti ekstazę - „išeiti iš savęs“, t. y. „įsikūnyti į dievus“ arba į kitus dramų personažus. Ekstazė – „išėjimas iš savęs, persikūnijimas“. 

Antikiniame teatre vaidindavo tik vyrai – jie atlikdavo ir moterų vaidmenis. Yra manančių, kad iki IV a. pr. Kr. teatro žiūrovai irgi galėjo buvo tik vyrai. 


Kaukės

Vaizduojamus herojus, jų dvasinę būseną apibūdindavo ne tik tekstas, vaidyba, bet ir aktorių galvas dengiančios didelės kaukės ir kiti simboliniai atributai. Kaukių spalva ir forma pabrėždavo personažo bruožus: tamsi kaukė – vyras, balta – moteris, geltona – ligonis, ruda – gudruolis, daug raukšlių kaktoje – pagyvenęs žmogus ir t.t. Naudodamiesi kaukėmis aktoriai galėdavo toje pačioje pjesėje vaidinti po keletą vaidmenų, t. y. pavirsti kitu asmeniu. Todėl romėnai kaukes lotyniškai vadino persona. Aktoriai kaukes persirengdavo skenėje (palapinėje). 

Manoma, jog pirmasis kaukes panaudojo, antikinės tragedijos pradininkas Tespidas. Originalių VI - V a. pr. Kr. kaukių nėra išlikę, todėl neaišku, ir iš ko jos būdavo daromos. Neaišku, ir kaip teatrinės kaukės evoliucionavo. Žinoma, kad IV a. pr. Kr. jos jau buvo kaip šalmai – aktoriai jas užsidėdavo ant galvos, prie jų būdavo tvirtinami perukai. Apie teatrines kaukes daugiausiai galima spręsti iš vazų tapybos.

Pagal kaukių išvaizdą net tolimiausiose eilėse sėdinti publika galėdavo nustatyti personažo amžių, lytį, socialinį statusą, charakterį. Su kaukėmis vyrams būdavo paprasčiau vaidinti moteris. Manoma, kad, pvz. karaliaus Oidipo kaukės, iki jam išsiduriant akis ir po egzekucijos, turėjo skirtis. Kaukes turėjo ir choristai. Choristų kaukės, lyginant su pagrindinių veikėjų, buvo mažesnės.

Vaidinant su kaukėmis, didelis vaidmuo buvo skiriamas kūno plastikai, gestams, pantomimai. Kai kurie istorikai teigia, kad kaukėse galėjo būti įmontuoti ruporai, stiprinantys aktoriaus balsą (akivaizdžių įrodymų šiam faktui pagrįsti nėra).

Klasikiniais laikais kiekvienas veikalas būdavo vaidinamas tik vieną kartą, bet kaukes panaudodavo ir kitiems spektakliams – jos buvo saugomos specialioje patalpoje. 


Koturnai (koturnos)

Aktorius su koturnais.
VI a. pr. Kr. aktoriai vaidino basi arba dėvėjo patogų odinį apavą plokščiu padu. Koturnų (cothurni ) - apavo ant aukštų kaladžių išradimas priskiriamas Aischilui. Gali būti, kad aktorių galvas pridengus didelėmis kaukėmis, siekiant išsaugoti natūralesnes proporcijas, reikėjo padidinti ir jų ūgį.

Su kaukėmis ir koturnais aktoriai ne tik atrodydavo didesni už choristus, bet ir jų eisena būdavo specifinė; jie judėdavo lėtai, iškilmingai - kaip dievai. 

Žodžiu cotthurni buvo vadinama ir pakyli vaidinimo maniera. Jei aktoriaus apsiaustas (chitonas) būdavo labai ilgas, koturnų galėjo ir nesimatyti. Koturnus aktoriai avėdavo tik vaidindami tragedijas. Komedijų aktoriai koturnų neturėjo – kai kuriose scenose, tam kad sukelti juoką, jiems reikėjo lakstyti greitai.

Choristai taip pat koturnų neavėjo, nes savo stotu negalėjo konkuruoti su pagrindiniais tragedijos personažais, be to, choristams tekdavo ir  šokti. 

Tragedijų aktorių kostiumai imitavo žynių apdarus, o komedijų aktoriai, atvirkščiai, buvo apsirengę buitiškai ir paprastai. Vaizduodami storulius, jie į tunikas ir kelnes prisikišdavo sauso šieno, šiaudų. Vaizduodami ištvirkėlius - prisitaisydavo didelius falus (graikų komedijose grubios nešvankybės buvo norma). Komedijose apskritai aktoriams būdavo paliekama žymiai daugiau laisvės improvizuoti. 
Komedijose nereikėjo nei koturnų, nei kelnių...



Comments