Graikija: muzika





Mūzos ir muzika


„Mūzos“ ir „muzika“ – vienos šaknies žodžiai. Archainiais laikais visos mūzos, įskaitant Mnemę (atminties), Klio (istorijos), Uraniją (astronomijos, geometrijos), buvo tiesiogiai susijusios su muzika, nes tuomet kai rašto kultūra ir raštingumas dar nebuvo išplitę, ne tik istoriniai, bet ir filosofiniai tekstai buvo eiliuojami ir giedami pritariant instrumentu.


Herojinės giesmės ir epas

Graikai nuo seno turėjo mitus, neeiliuotus pasakojimus apie dievus ir gamtos reiškinius. Mitus VIII a. pr. Kr. sueiliavo Hesiodas – „Teogonija“. 

Be mitų graikai turėjo ir eiliuotą epą. Graikų epas susiformavo sujungus į vieną visumą herojines giesmes, kuriose buvo apdainuojami karo žygiai. Ir herojinės giesmės, ir epas buvo giedami pritariant formiksu. “Iliadoje” epines giesmes gieda patys senovės didvyriai, o “Odisėjoje” giesmių ir epo atlikimas patikėtas profesionaliems dainiams aoidams (aedams). 10 metų trukusi Odisėjo kelionė namo prasidėjo iškart po Trojos karo, aprašyto „Iliadoje“. Ar galėjo per tokį trumpą laiką įvykti tokie pasikeitimai tradicijoje? Greičiausiai, kad 400-500 metų senumo įvykiai graikų epe apdainuoti ne preciziškai tiksliai, bet juose vis tik užfiksuotas momentas, kai epinių giesmių atlikimas tapo profesionalų reikalu. 

Aoidai buvo geri improvizatoriai ir savo apdainuojamus istorinius įvykius papildydavo vis naujomis detalėmis, tokiu būdu plėtodami epą. Aoidų kūryba nebuvo užrašoma, o perduodama iš atminties – „iš lūpų į lūpas“.

Herojines giesmes, epą, epines dainas atlikdavo ne tik aoidai, bet ir klajojantys dainiai rapsodai. Rapsodai, skirtingai nuo aoidų, patys giesmių nekurdavo. 

Aoidas  ir rapsodai sau dažniausiai pritardavo nebe formiksu, o tobulesne lyra. 


Nomai

Kol dar nebuvo paplitęs raštas, tam, kad lengviau įsiminti, anksčiausiai kurti ne prozos, o eiliuoti tekstai. Taip atsitiko ir su nomais – įstatymais. Senovės graikai sueiliuotus įstatymus giedodavo pritariant lyra. Manoma, kad pirmuosius nomus sukūrė Terpandras iš Lesbo salos. Tikrai žinoma, kad būtent jis sukūrė Spartos nomus. 

VII-VI a. pr. Kr. nomais jau buvo vadinamos instrumentinės pjesės; nomą instrumentine pjese pavertė Sakadas. 


Lyrika

Lyrika - eiliuotų tekstų giedojimas, dažniausiai pritariant lyra. Lyrika nuo epo ir herojinių giesmių skyrėsi tuo, kad čia didžiausias dėmesys buvo skiriamas ne įvykių atpasakojimui, o jausmų išraiškai. Anksčiausiai susiformavo chorinė, kiek vėliau ir solinė lyrika. Nei chorinės, nei solinės lyrikos muzika neišliko – tik tekstai. IV a. pr. Kr. pabaigoje muzikos ir poezijos vienybė (sinkretiškumas) iširo. Susiformavo dvi savarankiškos meno formos – muzika ir eiliuotų žodžių menas.

Chorinė lyrika

Chorinei lyrikai priskiriamos ir karinės giesmės, kurioms buvo pritariama garsiau nei lyra skambančiais aulais. Tokios giesmės buvo atliekamos žygių metu, prieš mūšius, apdainuojant didvyrius ir žuvusius. Karinė chorinė lyrika ypatingai buvo išplėtota Spartoje. Savo aukštumų chorinė lyrika pasiekė Pindaro (522 – 443 m. pr. Kr.) kūryboje. Pindaras kūrė įvairaus turinio chorines giesmes (himnus, ditirambus, raudas ir t.t.), bet išliko tik pergalės odės, skirtos šlovinti įvairių varžybų nugalėtojus. Laikui bėgant chorinė lyrika sunyko, užleisdama vietą solinei lyrikai. Kaip sakė senovės rašytojai, „Pindaro odės pavirto tyla, dėl jaunimo apsileidimo ir nenoro jas mokytis atmintinai“.

Solinė lyrika

Anksčiausiai (VII – VI a. pr. Kr.) solinė lyrika susiformavo Jonijoje. Visi žymiausi solinės lyrikos meistrai buvo iš šio krašto: Alkajas iš Mileto (gimė apie 620 m. pr. Kr.), Anakreonas iš Teo (582 – 485 m. pr. Kr.) ir Sapfo iš Lezbo salos (gimė apie 560 m. pr. Kr.). 

Alkajas iš Mileto
Anakreonas iš Teo
Sapfo iš Lezbo salos 

Pagrindinės solinės lyrikos rūšys buvo odės, himnai, monologai tragedijose, elegijos (dažniausiai atliekamos pritariant fleita), puotų dainos, erotinė lyrika. 

Senovės graikai turėjo tradiciją puotų metu giedoti “kreivąsias dainas“. Apdainavęs kažkokį karo žygį, vyras perduodavo mirtos šakelę bet kuriam kitam puotos dalyviui ir tas turėdavo arba pratęsti pasakojimą, arba pradėti dainuoti apie kitą žygį. Paplitus profesionaliems atlikėjams (aoidams, rapsodams), ši tradicija sunyko, nors dar klasikiniame laikotarpyje graikų kalbos žodis “neišsilavinęs” apibūdindavo nesugebantį dainuoti sau pritariant lyra.

Solinės lyrikos muzikinis ritmas tiesiogiai priklausė nuo eiliavimo ir rimavimo, t. y. nuo poetinio ritmo.


Dainių ir muzikantų varžybos

Graikai turėjo ne tik atletų, dramaturgų, bet ir dainių bei muzikantų varžybas, skirtas Apolonui. Varžantis būdavo atliekami herojinio epo fragmentai, giesmės dievams. Vėliau į varžybas buvo įtraukta ir dainių originali kūryba. Žymiausios tokio pobūdžio varžybos vykdavo Delfuose. Olimpijoje olimpiadų metu taip pat vykdavo dainių varžybos, bet čia būdavo atliekami pergalės himnai nugalėtojams.

Iki IV a. pr. Kr. Graikijoje dominavo vokalinė-instrumentinė muzika. Tokioje muzikoje instrumentai daugiau naudoti kaip pritariamieji, o ne kaip savarankiški, o juo labiau soliniai, melodiniai instrumentai. Instrumentinės, kaip savarankiškos, muzikos klestėjimas prasidėjo tik helenizmo epochoje. Būtent tuomet atsirado dideli orkestrai, o kažkoks Timofejus iš Mileto IV a. atliko virtuozinį kūrinį kitarai solo, kuriuo įtaigiai “pavaizdavo audrą”.

Platonas rašė, kad groti solo fleita ar kitara, yra neskoninga - tai gali dominti tik “fokusininkus”. Tačiau tokios nuomonės laikėsi ne visi. Žinoma, kad dar 676 m. pr. Kr., 250 metų iki Platono laikų, Terpandras laimėjo kitaristų varžybas Spartoje.


Instrumentai

Antikinėje Graikijoje instrumentai tradiciškai buvo skirstomi į apoloniškus (dvasingus, kuriais buvo pritariama dainuojant) ir dionisiškus (ekstaziškus, jausmingus). Žinoma Mirono skulptūra “Atėnė, metanti fleitą silenui Marsijui” atspindi graikų požiūrį į instrumentų prigimtį. Atėnė sukūrė žmonėms dvigubą fleitą, bet kai pati pamėgino ją pūsti, pamatė, kad išsipūtę skruostai kenkia dieviškam jos grožiui, todėl sviedė fleitą ant žemės. Skulptūra vaizduoja momentą, kai silenas Marsijus ruošiasi pakelti jam patikusį instrumentą, bet atšoka pervertas smerkiančio Atėnės žvilgsnio.

Platonas (427-347) „teisingam muzikiniam auklėjimui“ pripažino tinkamus tik lyrą ir kitarą, o dionisiškuosius pučiamuosius instrumentus ignoravo. Tačiau Aristotelis (384-347) kur kas labiau, nei jo mokytojas,  vertino “naująją muziką”- muziką, kurioje jausmus galima buvo perteikti ir instrumentais. 

Tai kad antikinėje Graikijoje dominavo vyriškas giedojimas galima nustatyti pagal tai, kokios tesitūros (diapazono) instrumentai tuo metu vyravo. Įprastas klasikinio periodo graikų instrumentų diapazonas atitiko vyriško balso parametrus -  nuo didžiosios oktavos “fa” iki pirmos oktavos “fa”.

Kai IV a. pr. Kr. vazų tapyboje, skulptūroje, dramose vis dažniau ėmė rodytis moteriški personažai, kitaros stygų skaičius ne atsitiktinai padėjo iki 20. Buvo pridėtos aukščiau skambančios stygos, kad patobulintas instrumentas atitiktų ir moterų balso diapazoną. 

Atėnė ir Marsijas
Platonas ir Aristotelis (Rafaelio "Atėnų mokyikla" fragmentas)


Apoloniški instrumentai

Populiariausi apoloniškos prigimties instrumentai buvo formiksas (formingė), lyra, barbitonas ir kitara. Visi jie buvo styginiai gnaibomieji instrumentai ir į Graikiją atkeliavo iš Azijos arba Egipto. Vienas nuo kito skyrėsi akustinės dėžės dydžiu, stygų ilgiu, skaičiumi, o tuo pačiu  ir garso kokybe. Grojant šiais instrumentais stygos būdavo užkabinamos pirštais ir plektru, o nereikalingas stygas slopindavo kairės rankos pirštais.

Formiksas - pats seniausias ir primityviausias lyros tipo styginis instrumentas, pagamintas iš medžio. Jis skambėjo minkščiau ir tyliau nei lyra. Formiksais buvo pritariama Homero, Hesiodo laikais. Vėliau formiksas tapo „moterų instrumentu“.

Seniausios lyros buvo gaminamos iš vėžlio kiauto, antilopės ragų, gyvulio odos ir turėjo tik 4 stygas. Lyros išradėju laikomas Hermis. Pradėjus lyras gaminti iš medžio, jos ėmė skambėti garsiau ir kokybiškiau.
Žinoma, kad VII a. pr. Kr. Terpandras (iš Lesbo salos) iš keturstygės lyros padarė septinstygę. Viena legenda pasakoja, kad Timopheus Miletietis buvo išvytas iš Spartos už tai, kad pridėjo lyrai papildomas stygas.

Profesionalūs dainiai (aoidai, rapsodai, chorinės ir solinės lyrikos atlikėjai) sau pritardavo tobuliausiais lyros tipo instrumentais - kitaromis. Kitaros galėjo turėti 7-12, o IV a. pr. Kr. ir 20 stygų. Autentiškų kitarų nerasta – jos atkurtos analizuojant graikų vazose, skulptūrose, sieninėje tapyboje pavaizduotus instrumentus.

Barbitonas turėjo nedidelę akustinę dėžę, ilgesnius ragus ir ilgesnes stygas, todėl skambėjo tyliau ir minkščiau. Barbitonais vyrai muzikuodavo namie „savo malonumui“.

Arfa į Graikiją iš Azijos „atkeliavo“ tik V a. pr. Kr. antrojoje pusėje, tačiau nei Graikijoje, nei vėliau Romoje niekada nepasiekė lyros populiarumo. Arfomis skambindavo tik moterys.

Formiksas

Senoji lyra
Kitara 12-styge (būdavo iki 20)

Barbitonas


Dionisiški instrumentai

Aulas – rėžiančio garso dvigubo liežuvėlio melodinis pučiamasis instrumentas, savo konstrukcija giminingas obojuj (romėnai jį vadino tibia). Aulai buvo gaminami iš storų nendrių stiebų arba stambių gyvulių kaulų. Dažniausiai muzikantai profesionalai grodavo dviem aulais vienu metu. V a. pr. Kr. aulą patobulino pritaikydami juo groti įvairioms dermėms. Iki tol kiekvienai dermei būdavo daromi skirtingi aulai. 

Išilginė fleita. Instrumentas panašus ir į mūsų išilginę fleitą. Laivų irkluotojų komandos sudėtyje paprastai būdavo ir fleitininkas. Antikos laikais Azijoje jau buvo žinoma ir skersinė fleita, bet Graikijoje ji nebuvo paplitusi.

Pano fleita (syringė). Į skudučius panašus instrumentas, paplitęs visame pasaulyje. Sudarytas iš 5-7, o vėliau ir iš 14 skirtingo ilgio švilpynių. Graikai juo grojo melodingai, o ne akcentuotai, kaip lietuviai su skudučiais.

Trimitas (salpingė). Muštukinis varinis pučiamasis instrumentas, dažniausiai naudotas kariuomenėje.

Aulai
Grojimas aulais naudojant burnos raištį
Išilginės fleitos
Pano fleita
Trimitas


Mušamieji instrumentai

Būgnai, tambūrinas, lėkštės, sistros, kastanjetės. Karo laivyno vadai keleustai plodami mušdami būgną žymėdavo irklavimo ritmą (tai galėjo daryti ir fleitininkas).


Pitagoras (apie 570-496 m. pr. Kr.)

Pitagoras manė, kad pasaulio sąrangos ypatumus galima išreikšti per matematinius santykius ir proporcijas. Eksperimentuodamas su vienos stygos instrumentu (monohordu), jis nustatė, kad „matematika yra ir stygoje“. Pvz., norint garsą paaukštinti per oktavą, reikia stygą dvigubai patrumpinti. Sutrumpinus stygą 2/3, garsas paaukštėja per kvintą, o sutrumpinus ¾ - per kvartą. Pitagoras manė, kad 5 planetos, Saulė ir Mėnulis atitolę vienas nuo kito tokiais pačiais santykiais kaip ir  natos jo „sugalvotoje“ dermėje. Besisukdamos ratu, jos skleidžia „sferų muziką“, kurios žmonės negirdi, nes jų girdėjimo diapazonas yra ribotas. Tačiau naudojant Pitagoro dermę, tokią muziką galima išgirsti.

Graikų žodis „harmonija“ reiškia „darną“ - kosminės visumos ir jos dalių darną, vidaus ir išorės darną, turinio ir formos atitikimo darną. Pitagoriečiams muzikos darna atitiko ir visatos darną.

Pitagoriečiai muziką suprato, kaip tobuliausią ne žmogiškos, o dieviškos kilmės meną, atspindintį būties ir kosminę tvarką. Todėl jie tikėjo, kad muzika galima veikti žmonių dvasią ir moralines savybes.

Aristotelis, iškeldamas muzikos svarbą auklėjant žmogų, laikėsi tos nuomonės, kad užsiėmimas muzika neturėtų virsti profesija. “Politikoje” jis rašė: “Aišku, kad muzikos mokymasis neprivalo nei trukdyti ateities darbams, nei silpninti kūną ir daryti jį netinkamą karinėms pratyboms bei visuomeninėms pareigoms [..] o tai atsitiktų, jei muzikos būtų mokomasi pernelyg uoliai, siekiant dalyvauti profesionalių muzikantų varžybose”.


Monochordas
Monochordo modelis


Muzikinis raštas ir palikimas

IV – III a. pr. Kr. Graikijoje formavosi notacija – muzikos garsų užrašymas. Graikai turėjo dvi skirtingas notacijas – vieną vokalinei muzikai, kitą – instrumentinei. Vokalinei muzikai naudotos raidės. Graikai vokalinėje muzikoje žymėdavo tik natų aukštį, nes ritmą, metrą, trukmę apspręsdavo poetinis tekstas – jo eilėdara ir metras. 

Iš viso rasti  45 trumpi tekstų fragmentai, kuriuose užrašyti ir muzikiniai garsai (didžioji jų dalis priklauso Romos periodui). Iš tokios skurdžios informacijos sunku nustatyti, kaip tikrai skambėjo graikų muzika. Neįmanoma atgaminti tempų, dinamikos, skambesio specifikos, atlikimo manieros. Yra rasta nemažai, bet labai prastos kokybės papirusų fragmentų su graikų dainomis. Jų amžius apie 125 m. pr. Kr.. Kai kuriuose fragmentuose vos keli žodžiai ar eilutė su virš jų užrašytais muzikiniais garsais. Iš viso to galima susidaryti labai paviršutinišką įspūdį apie graikų dainų melodiką. Be to, visi šie fragmentai yra jau Romos laikų graikų muzika.



Seikilo epitafija

Seniausias autentiškas dokumentas, kuriame aptikta graikų notacija – „Seikilo epitafija“, datuojama apie 200 m. pr. Kr. (yra istorikų teigiančių, kad tai 100 a. pr. Kr., o gal net ir 100-ųjų mūsų eros metų senumo tekstas). Tai Turkijoje, netoli Efeso miesto, rasta laidojimo stela su keliais tekstais. Greičiausiai tai Seikilo epitafijos žmonai Euterpei. Viename iš tekstų raidiniais ženklais užrašyta melodija. Stela rasta 1883 m. tiesiant geležinkelį. Dabar ji saugoma Kopenhagos nacionaliniame muziejuje.

Steloje užrašytas natas ir tekstą pavyko iššifruoti: čia pateiktas atliekamas variantas:


Delfų himnai Apolonui

Tai dviejų akmeninių plokščių fragmentai, datuojami 138 m. pr. Kr. ir 128 m. pr. Kr. (dėl jų amžiaus ir nesutariama). Delfuose prie Apolono šventyklos graikų poliai turėjo pasistatę relikvijų saugyklas (koplyčias). Šios dvi marmuro plokštės, su iškaltais rašmenimis yra Atėnų koplyčios fragmentai. Abi akmenyse iškaltos giesmės dedikuotos Apolonui. Dabar abi plokštės saugomos Delfų muziejuje.


Muzikos pavyzdžiai



Atlikimo pavyzdžiai

Lyra

Kitaros technika

Kitara


Grojimas Aulais, grandininiu kvėpavimu (atlikėjas įkvepia nenutraukdamas grojimo)





Comments