Graikija: šventyklų konstrukciniai elementai ir optiniai patobulinimai


Kolonos

Ankstyvojoje graikų architektūroje būtent kolonos išskirdavo šventyklą, kaip dievo buveinę, iš kitų statinių.  Graikijoje viešieji pastatai (stojos, teismų rūmai, teatrai, agoros) kolonomis pradėti puošti tik V a. pr. Kr. Privatūs pastatai išorėje kolonų neturėjo – tik vidiniame kieme. Kolona skiriasi nuo pilioriaus tuo, kad yra apvalaus skerspjūvio ir turi bazę, liemenį, kapitelį („galvą“). Piliorius – keturkampė, daugiakampė arba sudėtingesnės konstrukcijos atrama-stulpas (pilioriai kartais irgi turi bazę ir kapitelį).

Piliorius ir piliorus su baze
Šventykla su pilioriais
Piliorių ir kolonų palyginimas
Šveentykla su medinėmis kolonomis

Dorėninio orderio kolonos bazės galėjo ir neturėti. Jos būdavo statoma tiesiai ant stilobato (stilobatas yra šventyklos pamato – stereobato - viršutinė pakopa). 

Seniausių šventyklų kolonos buvo medinės, vėliau jas imta kalti iš akmens. 
Mažesnių šventyklų akmeninės kolonos galėjo būti iškaltos iš vientiso luito...

... bet didesnėse šventyklose, kolonas imta konstruoti iš vienas ant kito „sunertų“ akmens cilindrų. 
Šitokia kolonų konstrukcija buvo egiptiečių išradimas.
Cilindrus tarpusavyje jungė mediniai arba metaliniai pleištai. Taip sukonstruotos kolonos buvo ganėtinai atsparios ir seisminiams svyravimams. Nepaisant šių privalumų, vėliau romėnai kolonas kartais kaldavo ir iš vientiso akmens bloko.  

Kolonos turėjo ir simbolinę prasmę. Jos „palaikė“ „kosminę tvarką“, neleido dangaus skliautui (perdangai) nukristi ant pagrindo (žemės), tokiu būdu išvengiant chaoso (tvarkos nebuvimo). Ne atsitiktinai Mikelandželas siksto koplyčios freskoje "Paskutinis teismas" nutapo virstančią koloną.
Kolonos, ypač ankstyvajame periode, išskirdavo šventyklas iš kitų graikų statinių, bet tuo pačiu jos turėjo ir praktinę funkciją. Šventyklas juosiančios kolonos suformuodavo galerijas, kurios buvo patogi vieta pasislėpti  nuo kaitrių saulės spindulių ir šešėlyje stebėti religines procesijas. Šis konstrukcinis elementas buvo pritaikytas ir graikų aikštėse (stojos), turgavietėse (agoros), gyvenamųjų namų vidiniuose kiemuose.  




Kolonos ir jų kapiteliai

  • Dorėninį kapitelį sudaro dvi vienodo aukščio dalys - apskrito plano echinas („pagalvė“) ir kvadratinė plokštė – abakas. Senųjų dorėninių šventyklų kapiteliai buvo neproporcingai dideli, ypač abakas (pvz., šventyklos Pestume). Vėliau kapiteliai šiek tiek sumažėjo ir sudarė harmoningą darną su kolona (pvz., Partenonas).
  • Jonėninės kolonos kapitelis išsiskiria voliutomis – į spiralę  panaši forma. Jonėninio kapitelio echinas ir abakas labai maži - jie tarsi pasislėpę voliutų šešėlyje. Jonėninių kolonų bazių profiliai gali būti labai įvairūs.
  • Korintiniame kapitelyje akanto lapų motyvas sujungtas su mažytėmis jonėninio kapitelio voliutomis. Akanto lapai komponuojami į apversto varpo pavidalą taip, kad sukurtų augimo įspūdį. Korintinis kapitelis evoliucionavo iš egiptietiškos kolonos kapitelio su palmių lapais.




Kariatidės

Jonėninio orderio portikuose graikai vietoj kolonų kartais naudodavo moterų figūrų pavidalo skulptūrines atramas – kariatides. Ši tradicija, į kontinentinę Graikiją atkeliavo iš Mažosios Azijos, nors pirmieji kolonų kapitelius su moteriškų dievybių (Hathor, Mut) atvaizdais pradėjo kalti egiptiečiai. Žymiausios yra Atėnų akropolio Erechtejono kariatidės.

Vienintelis graikų „atlantas“ rastas šalia menkai išlikusios vienos didžiausių dorėninio orderio Dzeuso Olimpiečio šventyklos (480-450 m. pr. Kr.) Agrigente (Sicilija). Tarp griuvėsių rasta didelių aptašytų akmenų krūva, pasirodo, buvo Dzeuso skulptūra, kuri stovėjo tarp kolonų ir rėmė šventyklos architravą. Atsižvelgiant į šventyklos planą, tokių milžiniškų statulų turėjo būti net 35-ios. 

Ar dar kurioje nors graikų šventykloje buvo panaudoti atlantai - nežinoma. Renesanso laikais rastame romėnų architekto Vitruvijaus traktate, buvo aprašytos ne tik kariatidės, bet ir vyrų pavidalo kolonos. Nors nė vienos tokio tipo kolonos nebuvo rasta, architektai pradėjo naudoti atlantus savo projektuose. Dar labiau ši architektūrinė detalė paplito baroko ir klasicizmo laikais.  





Kaneliūros (flutings) ir entazis

Kaneliūros – kolonos liemenį skaidantys išilginiai grioveliai. Jie daromi tam, kad orderyje atsirastų daugiau vertikalios ritmikos ir visas statinys atrodytų lieknesnis, „vertikalesnis“. Ankstyvojo dorėninio orderio medinės kolonos galėjo būti ir be kaneliūros. Dorėninėse kolonose vertikalių strijų skaičius varijuoja nuo 16 iki 20. Jonėninėse ir korintinėse – 24. Yra rasta VI a. pr. Kr. jonėninė kolona su 48 vertikaliais grioveliais. Manoma, kad būtent tiek išilginių griovelių turėjo žymiosios Artemidės šventyklos Efese kolonos. Dorėninių kolonų grioveliai buvo platesni ir kiek gilesni. Jie lietėsi vienas su kitu aštria briauna. Jonėninėse ir korintinėse kolonose gretimus griovelius skyrė siaura juosta. Į tokias kolonas žiūrint iš toliau, susidaro dvigubos kaneliūros įspūdis. Tokia kaneliūra dar labiau vizualiai kilsteli ir taip, lyginant su dorėniniu orderiu, lengvą ir grakštų jonėninį bei korintinį orderius.

Entazis - nežymiai praplatintas kolonos liemuo. Toks kolonos praplatinimas ryškesnis dorėninėse kolonose – jonėninse ir korintinėse kolonose entazis mažiau pastebimas. Entazį pradėta taikyti pastebėjus, kad žiūrint iš toli, tarp kolonų susidarančios tamsios šešėlių vertikalės vizualiai ima „spausti“ (deformuoti) šviesesnes kolonų stiebų vertikales. Dėl šios optinės iliuzijos kolonos atrodydavo per vidurį šiek tiek įlinkusios, o tuo pačiu ne tokios stabilios ir „solidžios“. Siekiant kompensuoti šį optinį efektą buvo sugalvotas entazis – kolonos liemens praplatinimas. Graikai ir romėnai kiek skirtingai taikė entazį. Graikų orderiuose kolona praplatėja viršutiniame trečdalyje, o romėnų – apatiniame. 





Antablementas
 
Anbtablementas – tai pastato (šventyklos) perdanga (dažniausiai virš kolonų), susidedanti iš architravo, frizo ir karnizo. 

Architravas - apatinė perdangos (antablemento) dalis, esanti virš kolonų. Iš esmės, tai yra horizontalios sijos (stačiakampio gretasienio formos blokai), jungiančios ir stabilizuojančios gretimas kolonas. 
Dorėninio orderio architravas dažniausiai būdavo lygaus paviršiaus (be reljefinio dekoro), nes visas puošnumas buvo koncentruojamas į virš architravo esantį frizą. Tačiau yra retų pavyzdžių, kuomet reljefais dekoruotas ir dorėninis architravas.  

Frizas - vidurinioji antablemento konstrukcinė dekoratyvinė „juosta“ tarp architravo ir karnizo. Dorėninio orderio frizą sudarė eilė vienas šalia kito sustumtų mažesnių blokų. Jie vadinasi triglifais ir metopais. Triglifai -  tai vertikaliai sugriovuoti blokeliai, o  metopai - tai akmens blokai, kurie dažniausiai būdavo dekoruojami reljefais arba ištapomi. 

Triglifai akmeninėje dorėninio orderio architektūroje liko kaip savotiškas „atavizmas“ iš medinės architektūros laikų, kai šventyklų fasaduose buvo matyti medinės perdangos buomų galai. Akmeninėje šventyklų architektūroje triglifai nebeturėjo jokios konstrukcinės funkcijos ir buvo tik dekoratyvinis dorėninio frizo elementas. 

Triglifai ir metopai galėdavo būti iškalti kaip atskiri blokai, galėdavo viename didesniame akmens bloke tilpti abu elementai. 

Virš triglifo buvo dedama plokštė – mutas. Mutas buvo papuoštas dekoratyviais lašeliais ir šiek tiek palenktas nuožulniai. Medinės architektūros laikais šis elementas turėjo konkrečią funkciją - apsaugodavo medinių rąstų galus (triglifus), kad ant jų nuo stogo karnizo nenuvarvėtų vanduo. 

Triglifų apačioje yra gražus dekoratyvinis elementas – gutai („lašelai“). Gutai – tai nupjautinės piramidės pavidalo kyšulėliai po dorėninio orderio triglifu.

Dorėninio orderio metopuose dažnai būdavo vaizduojamos figūrinės kompozicijos. Kiekviena metopa – atskira užbaigta kompozicija. Visos frizo metopos galėjo turėti bendrą siužetą, pvz., 12 Heraklio žygių. 

Karnizas - viršutinė antablemento juosta. Karnizas yra svarbus graikų architektų išradimas. Jei nebūtų karnizo, nuo stogo su dulkėmis susimaišęs vanduo tekėtų sienų paviršiumi ir po savęs paliktų dėmėtus plotus.  

5. Antablementas





Frontonas, timpanas ir šventyklos pagrinda

Frontonas -  viršutinė, dažniausiai trikampė (kartais pusapvalė) pastato fasado (gali būti durų, lango) dalis. Frontono vidinė plokštuma vadinama timpanu. 

Timpanas – tai atbrailomis (karnizu) apribota trikampio frontono vidinė plokštuma. Timpanas dažniausiai yra puošiamas reljefinėmis ar skulptūrinėmis kompozicijomis – tai puošniausia šventyklos fasado dalis. 

Seniausių graikų šventyklų stogai buvo valminiai, todėl frontonų šventyklos neturėjo. Valminis stogas – tai keturšlaitis stačiakampio plano pastato stogas, kurio du ilgieji šlaitai yra trapecijos pavidalo, o du trumpieji – trikampiai. Valminiai stogai buvo pakeisti šlaitiniais stogais su frontonais, supratus, kad frontonus galima įspūdingai dekoruoti, išryškinant statinio sakralinę paskirtį.

Graikų dorėninio orderio šventyklos paprastai stovėdavo ant laiptuoto trijų (arba daugiau) pakopų paaukštinimo, sudėto iš granito plokščių. Dvi apatinės paaukštinimo dalys vadinosi stereobatu, o viršutinė – stilobatu. Jei pakopų skaičius didesnis, vis tiek apatinės pakopos vadinamos stereobatu. Supaprastintai (patogumo dėlei) dažniausiai visas šventyklos paaukštintas pagrindas vadinamas stilobatu. 

Helenizmo ir romėnų architektūroje šventyklų pagrindo pakopų skaičius dažniausiai būdavo didesnis.



Optiniai patobulinimai

Graikai architektai, siekdami tobulos, „dieviškos“ harmonijos, nepasikliovė vien racionalia matematine proporcijų logika. Jie pastebėjo, kad dėl įgimtų žmogaus regėjimo savybių, ypač jei žiūrima iš tolimesnės perspektyvos, horizontalios linijos, ypač kai jas slegia viršutinių architektūrinių detalių svoris, atrodo centre kiek įlinkusios. Daiktai tuščioje erdvėje atrodo plonesni, negu yra iš tikrųjų. Tamsesni šešėlių plotai, atsirandantys tarp kolonų, atrodo didesni nei tokio pat ploto apšviesti paviršiai. 

Atsižvelgdami į visa tai, graikų architektai ėmė koreguoti idealią geometrinę pastato kompozicinę konstrukciją. Tokios korekcijos labai priklausė nuo to, kur šventykla stovėjo (lygumoje, ant kalvos, ar ant akropolio kalno), kokie buvo šventyklos masteliai, kokio orderio tai buvo šventykla. Plika akimi šios minimalios optinės korekcijos beveik nepastebimos – korekcijos tam ir darytos, kad šventyklos žmogaus akiai atrodytų tobulai.

Meno istorikai mano, kad graikai savo šventyklų kompozicinę proporcijų ir dekoro sistemą ištobulino iki absoliučios harmonijos todėl, kad jų šventyklos dažniausiai stovėdavo ant aukštumos ir į jas buvo žiūrima iš visų pusių. Panašiai kaip apvalioji skulptūra, šventyklos turėjo atrodyti tobulai iš bet kurio taško. To preciziškai ir buvo siekiama. Ta prasme graikų šventyklos buvo kaip dideli skulptūriniai monumentai. Romėnų architektūroje tokio pobūdžio optinių patobulinimų mažiau, nes jų šventyklos dažniausiai būdavo įterpiamos į uždaras miesto aikščių (forumų) erdves  ir dažniausiai būdavo apžiūrimos iš priekio (frontaliai).

Dorėninio orderio šventyklose optinės korekcijos lengviausiai matomos kolonų stiebo praplatėjimuose - entazis. Graikai pastebėjo, kad tarp kolonų susidarančios tamsesnės šešėlių erdvės „suspaudžia“ kolonas ir jos, žiūrint iš toliau, atrodo įlinkusios. Kad kolonos atrodytų tvirtos ir stabilios, buvo sugalvotas entazis. Graikų ir romėnų architektai naudojo skirtingus entazio principus: graikų šventyklų kolonos praplatėdavo viršutiniame stiebo trečdalyje, o romėnų kolonose praplatėjimas buvo nuleistas žemiau.

Kitos šventyklų optinės korekcijos:
  • Kraštinės (kampinės) orderio kolonos buvo daromos šiek tiek storesnės ir statomos šiek tiek arčiau viena kitos. Ploniausios buvo centre esančios kolonos. Atstumai tarp centre esančių kolonų irgi būdavo didžiausi. Tokia korekcija šventyklą tarytum suspausdavo iš kraštų į centrą - kaip ir šventykla sujungdavo polio bendruomenę.
  • visos kolonos šiek tiek pasvirusios į pastato centrą – vertikalios tik centrinės kolonos. 
  • visos perimetro linijos – stilobatas, laiptų pakopos, antablementas, kolonados, portikas – šiek tiek įgaubtos į vidų,
  • visos horizontalios linijos  (stilobatas, antablementas) keliais centimetrais į centrą pakeltos. Viduryje esančios kolonos irgi yra keliais centimetrais aukštesnės, nei kraštinės. 
  • Visos kolonos šiek tiek palenktos į pastato vidų, o orderio konstrukciniai elementai, esantys virš kolonų (architravas, frizas, timpanas), pastumiami į priekį. Kuo statinys aukštesnis, tuo frontono palinkimas į priekį didesnis. Taip yra todėl, kad kuo architektūrinė detalė aukščiau, tuo atstumas iki jos nuo apačioje stovinčio žmogaus akių didesnis. Šitas atstumas vaizdą „tolina“ – tarytum atlenkia atgal. Taigi būtina padaryti, kad vaizdas „išsilygintų“ – atrodytų kaip vienoje plokštumoje.
Kokie preciziški ir tiksliai apskaičiuoti optiniai patobulinimai buvo naudojami graikų šventyklose dabartiniai architektai sužinojo pradėję rekonstruoti Atėnų akropolio Partenoną. Pasirodo, šiame dorėninio orderio pastate nėra nei vieno identiško triglifo ar metopo. Beveik visos kolonos skirtingų proporcijų. Pvz., šoninės kolonados vidurinės kolonos 11 cm aukštesnės už kraštines (visos kitos palaipsniui mažėja). Visos kolonos palenktos į pastato vidų: jei fasadų kolonas pratęsti į viršų, jos susikryžiuotų 4800 m aukštyje, o šoninių kolonadų – 2400 m aukštyje.

Darydami optinius orderio „patobulinimus“ graikai, patys to nežinodami, į architektūrą įvedė „žmogiškąjį“, subjektyvų faktorių. Šventyklos nebuvo geometriškai („objektyviai“) tobulos, bet pakoreguotos, atsižvelgiant į žmogaus suvokimo specifiką. 






Šventyklų puošyba


Skirtingai nei į krikščionių bažnyčias, į graikų šventyklas įeidavo tik žyniai, todėl didžiausias dėmesys buvo skiriamas ne „dievo namo“ interjero apdailai, o išoriniam puošnumui. Šventyklos vidus (naosas), su jame stovinčiu dievybės atvaizdu, turėjo likti mistiškai paslaptingas.

Puošniausi būdavo šventyklų fasadai – ypatingai frontono timpanas ir antablemento frizas. Brandžios klasikos laikais (V a. pr. Kr.) ant frontono kraigo (viršūnėje) ir šonuose buvo statomos skulptūros arba kitokio pobūdžio skulptūriniai papuošimai (palmetės, trikojai, floros motyvai, siaubūnų figūros). Toks frontono puošimas skulptūromis arba skulptūriniais elementais vadinasi – akroterijas (acroteria).

Archainėje architektūroje timpane vaizduojamos figūros buvo nevienodų mastelių – einant į kraštus figūros mažėjo, kad jas galima būtų įkomponuoti siaurėjančio trikampio kraštuose. VI a. pr. Kr. viduryje visos timpano figūros (išskyrus centrinę) jau pradėtos vaizduoti vienodo dydžio (vienodų proporcijų). Pradžioje timpano kraštuose būdavo komponuojamos gyvulių ar gyvūnų, o V a. pr. Kr. gulinčių karių figūros.
Artemidės (Corfu) šventykla, 580 m. pr. Kr - proporcijų dar nesilaikoma
500 m. pr. Kr. Aphaia (Aegina) šventykloje visos skulptūros yra vienodų proporcijų, o jų mažėjimas sprendžiamas per kompoziciją.

Dažniausiai frontono timpane būdavo vaizduojama mitologinė scena iš konkrečios dievybės, kuriai skirta šventykla, „gyvenimo“.

Kitaipnei renesanso, klasicizmo, neoklasicizmo architektūra, graikų (vėliau ir romėnų) šventyklos buvo labai spalvingos. Atskirų šventyklos dalių dažymas vadinamas polichromija. 

Šventyklų dekoravimui dažniausiai naudotos 4 spalvos: balta, mėlyna, raudona juoda. Juoda spalva dažydavo detales, kurios natūraliai būdavo šešėlyje. Reljefų figūrų dažymui (timpane, frize) buvo naudojama įvairesnė spalvų paletė. Dalis šventyklos buvo paliekama nedažyta – kuo kokybiškesnis akmuo buvo naudojaas, tuo didesnė statinio dalis paliekama nedažyta.

timpaną dažniausiai dažydavo sodria mėlyna ar raudona spalva, kad tokiame fone išsiskirtų šviesesnis figūrų skulptūrinis reljefas.

<Reconstruction of the Facade of the Temple of Jupiter in Aegina> After Bleuet and Trezel --- Image by © Gianni Dagli Orti/CORBIS
triglifų vertikalūs ryžiai būdavo dažomi juodai arba tamsiai mėlynai, kad išsiskirtų.

karnizo dekorui naudotos ir labiau egzotiškos spalvos: aukso, purpurinė, žalia; ypatingai spalvingas jonėninio orderio karnizo dekoras.

akroterijas, figūrinės skulptūrinės kompozicijos metopuose, timpane taip pat buvo spalvinamos.

Graikų šventyklų architektūroje polichromijos tikslas nebuvo vien spalvinis dekoratyvumas (puošnumas). Vienas svarbiausių statinio dažymo skirtingomis spalvomis siekinių - subalansuoti architektūrines formas, kad šventykla ir proporcijų prasme (racionalumas), ir spalvine prasme (emocionalumas) atrodytų tobulai. 

Archainėje graikų šventyklų architektūroje puošybos mažiau ir ji remiasi geometriniais ornamentais. Tai laikotarpis, kai vazų tapyboje taip pat vyravo geometrinis stilius, o skulptūros dar priminė stabus. Kai V a. pr. Kr. skulptūroje ir vazų tapyboje vis labiau ėmė dominuoti realistinis natūralizmas, šventyklų puošyboje taip pat vis daugiau dėmesio pradėta skirti žmonių figūroms.
Comments