Graikija: Šventyklų tipai ir planai

Graikų šventyklos, kaip vėliau ir krikščionių šventyklos, buvo orientuotos rytų-vakarų kryptimi. Aukojimams skirtas aukuras stovėjo lauke, priešais šventyklos duris, paprastai rytų pusėje. Kontinentinėje Graikijoje prie dorėninio orderio šventyklų statomi altoriai buvo paprastesni. Dažniausiai tai buvo stačiakampės formos, viršuje kiek dekoruotas, masyvus granitinis blokas, bet galėjo būti ir cilindro, ir trikojo formos altoriai. Mažojoje Azijoje ir Egėjo jūros salose aukurai įgavo kur kas monumentalesnes ir puošnesnes formas. Dažniausiai jie statyti aukštesnėse, gerai matomose vietose, nebūtinai prie pat šventyklų. Link aukuro vesdavo plačių laiptų terasa, iš šonų papuošta skulptūriniais reljefais. Geriausias tokio altoriaus pavyzdys, dalinai išlikęs helenizmo laikų Pergamo altorius.

Kaip ir egiptiečių, graikų šventyklos buvo hipostilinės, t. y. paremtos kolonomis. Hipostilis – pastatas su daug taisyklingai išdėstytų lubas remiančių kolonų.


Šventyklų planas

Graikų šventyklos turėjo 3 pagrindines plano dalis: 
  1. Pronaosą  - prieangis prieš įėjimą. 
  2. Naosą (dar vadinamas cele) - centrinė šventyklos patalpa su dievybės skulptūra. Be didelės, belangės, apytamsės (šviesa patekdavo pro angą lubose arba tik pro duris) centrinės naoso erdvės, galėjo būti ir keletas mažesnių patalpėlių relikvijoms, brangenybėms, iždui, ginklams saugoti. Kartais senosiose šventyklose dievybės skulptūra būdavo „paslėpta“ naoso gale specialiai pastatytoje patalpoje. Ankstyvosiose šventyklose naoso centre buvo kolonų eilė, kuri iš vidaus palaikė skliauto perdangą. Vėliau vietoj vienos kolonų eilės pradėta statyti dvi kolonadas, kurios celės erdvę dalindavo į 3 navas. Didžiausiose šventyklose tokios kolonados galėjo būti dviaukštės (pvz., Dzeuso šventykla Olimpijoje, Partenonas). Centrinės navos gilumoje stovėjo dievybės skulptūra.
  3. Opistodomas -  erdvė panaši į pronaosą, bet priešingoje (galinėje) pastato dalyje. Įdomu, kad iš opistodomo į naosą dažniausiai nebūdavo jokio praėjimo. Šioje patalpoje saugoti kultui reikalingi daiktai, brangenybės, kartais ir ginklai. Opistodomas, kaip ir pronaosas, iš lauko pusės dažniausiai būdavo atitveriamas apsaugine pertvara. 

Keletas iliustracijų:

Pronaosas ir naosas su antais - tai seniausias šventyklos planas

Šventyklos planas su opsitodomu (kairėje). Iš opistodomo į naosą nėra jokio praėjimo.
Pažymėtos dalys - tai Antai (nuotraukoje Atėnų iždas Delfuose). Tarp jų stovi "tarpantinis distilas" - dvi kolonos.

Erechteono antų piliastras (apie 410 BCE) Atėnuose.

Šventyklos pjūvis pavaizduoja pronaosą, naosą ir opistodomą


Šventyklų tipai

  1. Šventykla su antais. Antai – tai į šventyklos fasadą išsikišę išilginių šoninių sienų galai, kurie dažniausiai „užbaigiami“ kolona arba piliastru (stačiakampė kolonos imitacija). Tarp antų dažniausiai stovėdavo dvi kolonos – tarpantinis distilas. Antai ir tarpantinis distilas sudarydavo pronaosą. Jei šoninės sienos nebūdavo pratęsiamos už naoso ribų (t. y. antų nebūdavo), fasade susiformuodavo kolonomis paremtas atviras prieangis – portikas. Žr. iliustracijas aukščiau.
  2. Šventykla su dvigubais antais. Tai toks šventyklos planas, kai galinėje šventyklos pusėje būdavo tokie pat antai, kaip ir fasade. Galiniai antai su dviem kolonomis (tarpantiniu distilu) vadinami opistodomu. Tokiu būdu šventykla su dvigubais antais turi pronaosą ir opistodomą. Žr. iliustracijas aukščiau.
  3. Prostilis. Tai šventyklos tipas, kurios fasade yra kolonomis paremtas atviras prieangis – portikas. Portiko kolonos yra per visą pastato plotį – jos remia fasado frontoną.
  4. Amfiprostilis. Nuo prostilio skiriasi tuo, kad toks pat portikas yra ir galinėje šventyklos dalyje. Kitaip tariant, šventykla su dviem portikais – ir rytinėje, ir vakarinėje dalyje.
  5. Peripteris. Tai toks, dažniausiai pasitaikantis graikų šventyklų tipas, kai pastatas per visą jo perimetrą apjuostas dengta kolonada. Pastatą arba kiemą supanti kolonada vadinama peristiliu. Taigi, peripteris yra šventykla su vienos kolonos storio peristiliu.
  6. Dipteris. Šventykla per visą jos perimetrą apjuosta dviguba kolonada. Dorėniniame orderyje dažnesnis peripteris, o jonėniniame – dipteris.
  7. Pseudodipteris. Planas kai iš dipterio „išimama“ viena kolonų eilė. Tokiu atveju tarp kolonų eilės ir sienos susidaro platus praėjimas.

A: šventykla su antais
B: šventykla su prostiliu

Prostilis ir dvigubas prostilis (amfiprostilas) be antu.
Šventykla su prostiliu, bet be antų.
Dvigubas prostilis (amfiprostilis) - planas

Peristilis (šventyklą juosia dengta kolonada) su Peripteriu (kolonada yra vienos kolonos "storio")
Peristilis (su Peripteriu) su antais

Peristilinė šventykla su dipteriu (kai šventyklą juosia 2 kolonų storio kolonada). Heros šventykloje matome, kad kolonos gali būti skirtinos (jonėninės viduje, dorėninės - išorėje).

Pseudodipteris: kai iš dipterinės kolonados pašalinama viena kolonų eilė, ir tarp šventyklos sienos bei kolonados susidaro didelis tarpas.

Dipteris su 12 kolonų. Kaip matome, šventyklos galėdavo būti ir pakankamai sudėtingo plano.



Šventyklų skirstymas pagal kolonų skaičių portike

Graikų šventyklos pagal kolonų skaičių fasade skirstomos: 
  • distilis - dvi kolonos tarp antų
  • tetrastilis - 4 kolonų portikas
  • pentastilis (pentastyle) – 5 kolonų portikas (žinoma tik viena tokia šventykla)
  • heksastilis – 6 kolonų portikas
  • septastilis – 7 kolonos (labai retas)
  • oktastilis – 8 kolonų portikas 
  • eneanstilis (enneastyle) – 9 kolonų portikas (žinomos tik 2 tokios šventyklos)
  • dekastilis – 10 kolonų (pasitaiko irgi labai retai). 

Graikų šventyklų fasade dažniausiai būdavo lyginis kolonų skaičius. Nelyginis – aptinkamas kur kas rečiau.

Dauguma graikų šventyklų yra heksastiliniai peripteriai, t. y. viena kolonų eile apjuostos šventyklos, kurių fasade yra 6 kolonos.  

Šventyklų šoninių kolonų skaičių apskaičiuodavo fasado kolonų skaičių daugindami iš dviejų ir dar pridedami vieną koloną. Šio kanono ne visuomet buvo laikomasi, pvz., Poseidono šventykloje Pestume fasade yra 6 kolonos, o šonuose – 14 (2 x 2 + 2).  

Graikai šventyklų tipus skirstė ir pagal tai, kokio dydžio buvo atstumai tarp kolonų. Skirtingose šventyklose atstumas tarp kolonų galėjo varijuoti nuo 1 kolonos pagrindo spindulio iki 5 ir daugiau. 

Dorėninio orderio šventyklose naoso (celės) erdvė kolonadomis buvo dalijamas į kelias navas. Kolonados ne tik palaikė pastato konstrukciją, bet ir atliko estetinę erdvę organizuojančią funkciją - be šių, erdvę dalijančių kolonadų, vidus atrodytų perdėm didelis ir plikas; dievybės atvaizdas tokioje tuščioje erdvėje atrodytų nejaukiai vienišas.

Interjero pavyzdys, kai kolonos išdėstomos 2 aukštais
Apšvietimas būdavo per stogą. Kai kurios šventyklos būdavo dengiamos plonu marmuro sluoksnius, kuris praleisdavo nedidelį kiekį šviesos

Griežčiausiai tradicinio plano kanonų buvo laikomasi archainėse šventyklose. Artėjant helenizmo epochai ir graikų mene vis stiprėjant individualizmui, šventyklų įvairovė darėsi vis didesnė. III – II a. pr. Kr. kiekviena šventykla galėjo turėti kažkokių tik ja vienai būdingų kompozicinių-konstrukcinių bruožų. Be to, helenizmo epochoje vis daugiau dėmesio ir resursų būdavo skiriama ne šventykloms, o pasaulietinei architektūrai.
Comments