Graikijos filosofija: Italikai (Elėjiečiai)

VI a. pr. Kr. antrojoje pusėje, maždaug 3-iojoje Mažosios Azijos (Jonija) filosofų kartoje, filosofijos centrai palaipsniui iš rytinių graikų kolonijų kėlėsi į vakarus, į Didžiąją Graikiją, kur klestėjo Pietų Italijos ir Sicilijos pakrantes kolonizavusios dorėnų gentys. Šios permainos buvo priverstinės – dėl nuolatinių karų su persais ėmė nykti Jonijos teritorijoje buvę graikų miestai.

Nors italikų filosofinės mokyklos formavosi jonėnų mąstytojų įtakoje, tačiau dėl kažkokių priežasčių jos savo esme skyrėsi. Jonėnų filosofinė tradicija siejosi su praktinėmis žiniomis, o italikų – labiau su religiniais tikėjimais ir mitais. Jonėnai buvo empirikai, o dorėnai (italikai) – plėtojo spekuliatyvinę kryptį.

Iš italikų žymiausios buvo pitagoriečių ir elėjiečių mokyklos. Abi mokyklos visiškai priešingos Herakleito mokymui – jos akcentavo pasaulio ir būties pastovumą (ne kintamumą), kėlė būties ir to, kas suvokiama protu tapatumo klausimus.



Elėjiečiai (Elėja – Pietų Italija)

Šiai mokyklai priklausė 4-ios filosofų kartos:
  • Pasirengimas – Ksenofontas (Xenophanes of Colophon)
  • Mokyklos sukūrimas – Parmenidas (Parmenides) ir jo būties ir pažinimo teorija
  • Teorijos gynimas nuo kitų mokymų – Zenonas (Zeno). Parmenido dialektikos tobulinimas.
Nuopuolis, išsigimimas – Megaros mokykla (dialektika virto eristika - menu diskutuoti, mokėjimu kitus įtikinti savo pažiūrų teisingumu ar palenkti priešininko samprotavimus norima linkme). Megaros mokykla padaro didelę įtaką sofistams.



Ksenofanas, apie 580 – apie 480 m. pr. Kr.

Gimė Jonijoje (Colophon). Mokėsi pas Anaksimandrą. Kariavo su persais, o kai tie užėmė Mažosios Azijos pakrantes, migravo. Ilgai keliavo po pasaulį ir hegzametro eilėmis giedojo savo išmintį (filosofiją). Galiausiai apsistojo Pietų Italijoje, Elėjoje. Amžininkų tarpe buvo žinomas ir kaip  poetas, kūręs religinio, etinio turinio poeziją, ir kaip filosofas. 

Ksenofanas perėmė Mileto mokyklos materialistinės filosofijos teiginius, panašiai kaip Heraklitas teigė, kad pasaulis neatsiranda ir nežūsta (yra amžinas), bet skirtingai nei natūr filosofai manė, jog materijoje yra dvasinė (dieviškoji) dimensija. 

Nors Ksenofanas parašė eiliuotą veikalą „Apie gamtą“ (veikalas neišliko), kuriame dėstė Mileto filosofijos mokyklos principus, tačiau pagrindiniu jo filosofijos objektu buvo ne materialusis pasaulis, o Dievas – „vienintelis, visada esantis toje pačioje vietoje ir niekada nejudantis“. Tai buvo mintys, iš kurių vėliau išsirutuliojo teologinės doktrinos apie vienatinį Dievą ir jo visagalybę.

Iš išlikusių fragmentų sunku sužinoti, kaip Ksenofanas įsivaizdavo Dievą. Gali būti, kad Dievą jis suprato kaip panteistai, o ne kaip teistai, t. y. labiau kaip vidinį pasaulio veiksnį, o ne kaip anapus pasaulio esančią galybę. Pasaulis turi savyje dievišką jėgą, kuri jį judina ir vairuoja ir ši jėga žmogui yra nepažini: „Nieko nėra ir nebus, kas žinotų tiesą apie dievus ir apie visus tuos dalykus“. 

Panteizmas [gr. viskas + dievas] Dievą tapatina su gamta ir teigia, kad gamtoje jis egzistuoja imanentiškai (iš vidaus). Panteizmas neigia Dievą kaip asmenį. Panteizmui, kaip pasaulėžiūrai, turėjo įtakos animizmas. Animizmas [lot. anima – siela, dvasia] -  tai pirmykštis tikėjimas, teigiantis, kad visa, kas yra gamtoje, turi sielą, kuri gali daryti poveikį aplinkai.

Ksenofanas pasisakė prieš politeizmą ir antropomorfizmą, kurie tuo metu įsivyravo graikų pasaulėžiūroje. Jis kovojo prieš sužmogintus dievus, kokius juos vaizdavo Homeras ir Hesiodas, ir skelbė vieno Dievo idėją: “Nei mintimi Jis nėra panašus į žmones, nei kūnu”. „Dievo būtis esanti rutulio formos, nieko panašaus su žmogumi neturinti. Ji viską mato ir viską girdi, bet nekvėpuoja. Tai yra protas, mąstymas ir amžinybė.“ 

Šia tema yra žinomiausios šios Ksenofano frazės:
  • „Mirtingieji mano, kad dievai gimsta ir turi tokį sudėjimą, figūrą, balsą, kaip jie.“ 
  • „Etiopai teigia, kad jų dievai yra juodi ir plokščianosiai, o trakai – kad žydraakiai ir rudaplaukiai“.
  • „Jei jaučiai, arkliai ir liūtai turėtų rankas ir galėtų jomis piešti ir kurti kūrinius, kaip žmonės, tai arkliai pieštų dievus panašius į arklius, o jaučiai – panašius į jaučius“. 



Parmenidas, apie 540-470 m. pr. Kr.

Ksenofano mokinys. Elėjos filosofinės mokyklos įkūrėjas. Gimė Elėjoje, ten ir gyveno. Apie 480 m. p. Kr. paskelbė hegzametru parašytą veikalą „Apie gamtą“, todėl laikomas ir poetu. 

Parmenidas laikomas vientisos ir nekintančios būties teorijos pradininku, ontologijos (mokslo apie būtį) ir metafizinio mąstymo pagrindėju. 

Metafizika – tai kas yra už fizikos (už gamtos). Terminą sugalvojo Aristotelis. Klasikinėje filosofijoje terminai metafizika ir ontologija dažnai vartoti kaip sinonimai. Kadangi metafizikos teiginius neįmanoma nei paneigti, nei patvirtinti, naujaisiais laikais ši filosofijos sritis buvo labiau siejama su teologija, o ne su pažinimui.

Jis gyveno tuo pat metu kaip Herakleitas, bet skelbė visiškai priešingas mintis. Parmenidas plėtojo vienio, o ne visuotinio kintamumo idėjas. Parmenidas neginčijo Herakleito nuostatos, kad reiškiniai yra prieštaringi, bet nesutiko su teiginiu, kad priešybės slypi pačioje būties prigimtyje. 

Būtis yra amžina ir neturi pradžios - „kas gali liautis buvęs, tas nėra būtis“. Būtis yra tolydi, nejudanti, nekintanti, nedaloma, bet ribota, t. y. baigtinė visomis kryptimis ir panaši į rutulį. 

Parmenidas nepripažino, kad šalia būties gali egzistuoti ir nebūtis: “Viena tik būtis egzistuoja, o nebūties nėra”. Tuo jis skyrėsi nuo pitagoriečių, kurie teigė, jog be būties egzistuoja ir nebūtis. 

Pažinimo teorija
Parmenidas labai radikaliai atskyrė proto ir juslines galias bei jų konstruojamus pasaulio modelius. Mintį jis aiškiai skyrė nuo suvokinių (mintis ir suvokimas – netapatūs dalykai). Tokiu būdu jo filosofijoje griežtai atidalijamas empirinis stebėjimas ir racionalusis pažinimo būdas. Kadangi paskutinis yra vienintelis teisingas, Parmenidą galima vadinti racionalistu. 

Parmenidas būtį tapatino su mintimi, bet kategoriškai reikalavo ją atskirti nuo reiškinių. Būtis (Dievas) ir reiškiniai (materija) – du kokybiškai skirtingi pasaulio sąrangos lygmenys.

Parmenidas žinojimą kildino iš a priori turimų bendrųjų prielaidų ir pasitikėjo tik protu ir dedukcija. Juslinį pažinimą jis laikė buitiniu, kuris teikia kintantį, todėl klaidinantį, pasaulio vaizdą: „Nepasikliauk įpročiais ir nesileisk vadovaujamas akių, kurios nemoka žiūrėti, nepasitikėk girdimais triukšmais ir kalba.“ Juslinis patyrimas yra iliuzinis ir klaidinantis. Pojūčiai nepadeda „tikrajam pažinimui“, jais pasitikėti negalima. 

Kosmologija
Parmenidas, panašiai kaip pitagorininkai, manė Žemę esant rutulio formos, o Visatą, susidedančią iš koncentriškų žiedų.


Zenonas Elėjietis, 490-430 m. pr. Kr.
(nepainioti su stoiku Zenonu iš Kitijo (Kipras), apie 336 – 264 m. pr. Kr.)

Parmenido mokinys, matematikas. Apie jo gyvenimą ir būdą iš tiesų beveik nieko nėra žinoma. Zenono veikalas „Apie gamtą“ (neišliko), parašytas klausimų–atsakymų forma, vėliau tapo dialoginės formos pavyzdžiu; manoma, kad Zenonas buvo pirmasis graikų filosofas, pradėjęs rašyti proza. Savarankiškos mokyklos nesukūrė, bet išgarsėjo aporijomis – keblumais, neišsprendžiamais teiginiais, paradoksais.

Kaip Parmenido mokinys, Zenonas tvirtino, kad juslės mus apgaudinėja ir todėl nėra tinkamas instrumentas „tikrajam pažinimui“. Pvz., žemėn mestas grūdas nesukelia jokio garso, vadinasi, be garso turėtų išbyrėti ir visas grūdų maišas, bet taip nėra.

Zenonas buvo kitokio tipo filosofas, nei jo pirmtakai - jam rūpėjo ne tiek naujų tiesų atradimas, kiek elėjiečių tiesų gynimas. Jis ištobulino ginčo meną ir tapo apologetu polemistu. Zenonas laikomas eristikos pradininku. Eristika  - menas diskutuoti, mokėjimas kitus įtikinti savo pažiūrų teisingumu ir gebėjimas palenkti priešininko samprotavimus norima linkme.

Daugiausiai energijos Zenonas skyrė paneigti Herakleito dialektiką. Pasak elėjiečių, būtis yra nekintanti visybė, o judėjimas tėra mūsų mąstymo padarinys - judėjimo nesuderinamas su būties amžinumu. Kad paneigtų pojūčiais suvokiamą kintančią (judančią) tikrovę, Zenonas pasitelkė paradoksalius argumentus, atseit, įrodančius, jog judėjimas yra tik įsivaizduojamas, bet racionaliai, logiškai nepagrindžiamas. 

Zenono argumentai prieš judėjimą (aporijos)

Achilas ir vėžlys. Kai daiktas juda, pirmiausiai jis turi įveikti pusę kelio, paskui pusę likusio kelio ir t.t. Taip jis turi įveikti begalinį skaičių atkarpų. Per baigtinę laiko trukmę to padaryti neįmanoma. Vadinasi, Zenonas daro išvadą, judėjimas yra negalimas. Pasak Zenono, „logiškai“ mąstant, Achilas niekada nepavys priekyje esančio vėžlio. 

Strėlė. Jei paimti labai trumpą laiko momentą, strėlė kybo ore ir nejuda. Kadangi laikas susideda iš momentų, vadinasi, strėlė negali pajudėti į priekį, o visą laiką yra rimties būsenoje.

Stadionas. Bėgikas juda skirtingu greičiu priklausomai nuo kurio taško lyginsime jo judėjimą: žiūrovų, atsiliekančio bėgiko, tokiu pačiu greičiu bėgančio atleto. Taigi, objektyvaus judėjimo nėra; pojūčiais jis suvokiamas skirtinga - subjektyviai.


Zenono paradoksai buvo tolydžių dydžių – erdvės, laiko, judėjimo, visumos ir dalies santykio, baigtinių ir begalinių dalių santykio – tyrinėjimo pradžia. Tai yra rimta nerimtai atrodančių argumentų problema. Zenono paradoksai atsiranda dėl to, kad, operuodamas netolydžiomis dalimis, jis norėjo pavaizduoti tolydžius dydžius. Tai padaryti neįmanoma iš principo. Erdvė nėra taškų suma, laikas nėra momentų suma, judėjimas nėra tolygių perėjimų iš taško į tašką suma. Taškus ir momentus galima tik integruoti (jungti į visumą), o ne sumuoti.

Megaros mokyklos paradoksai (antinomijos)

Antinomija - tariamai teisingas, bet sukeliantis prieštaravimų teiginys arba prieštaravimas tarp dviejų logiškai pagrįstų teiginių (antikinėje filosofijoje vadinama aporija). Graikai vėliau tokius „triukus“ pradėjo vadinti „sofizmais“.

Zenono diskusijų metodus perėmė Megaros mokyklos atstovai (paskutinieji elėjiečiai). Megaros mokykla buvo paskutinioji krizinė Elėjos filosofijos mokyklos fazė.

Čia pateikta keletas antinomijų pavyzdžių:
  • Melagis. Jei melagis sako, kad jis meluoja, tai kartu jis ir meluoja, ir sako tiesą.
  • Plikė. Kai iškrenta plaukas, žmogus dar nėra plikas. Kai iškrenta keli plaukai – taip pat ne. Kada prasideda plikė?
  • Raguotis. Nesi pametęs ragų, o ko nepametei, tą turi, vadinasi, turi ragus – esi raguotis.
Comments