Graikijos filosofija: įvadas

Sakoma, kad graikų palikimas Vakarų filosofijai yra Vakarų filosofija. Senovės graikai laikomi šiuolaikinės filosofijos pradininkais, sukūrusiais filosofijos terminą, suformavusiais pagrindines filosofines kryptis. Iš esmės graikai suformavo šiuolaikinį vakarietiškąjį mąstymą. Europietiška dvasios istorijos raida atspindi jų suformuluotas problemas ir mąstymo modelius. Jie perėmė iš Rytų ir Egipto žinias, bet transformavo jas taip, kad visa, kas anksčiau buvo priskiriama dievams ir nuo jų buvo priklausoma, graikų intelektualų mąstyme buvo priskirta reiškiniams, kuriuos valdė priežasties ir pasekmės dėsniai. Tai buvo filosofinio ir mokslinio mąstymo revoliucija.

Pirmykštėje bendruomenėje vyravo mitologinis mąstymas. Mitai – tai pasaulio atsiradimą, jo sąrangą fantastiniais būdais (per dievus, įvairias mitologines būtybes) aiškinantys pasakojimai. Senovėje panteistinės pasaulėžiūros žmonėms mitai atstodavo realią istoriją. Tačiau spartus amatų vystymasis, prekybos plėtra, naujos rinkos skatino gamtos, naujų medžiagų, naujų technologijų įsisavinimą, gamtos dėsnių pažinimą, o tuo pačiu ir kritinį mąstymą. Pirmieji graikų filosofai gyveno jūriniuose-prekybiniuose poliuose, kur ir gimė laisva mintis. Būtent ten greta religinių kultų, mitų palaipsniui ėmė formuotis racionalios filosofiškai pasaulio sąrangą aiškinančios teorijos, o jų pagrindu vėliau atsirado ir mokslas. Perėjimas nuo mitinio prie racionalaus mąstymo vyko labai lėtai - truko šimtmečius. Mitologinio mąstymo pėdsakų dar aptinkama ir Platono raštuose. 

Filosofijos suklestėjimas Graikijoje nebuvo atsitiktinis. Skurdi žemė ir puikios galimybės keliauti jūromis skatino graikus bendradarbiauti su kitų kraštų kultūromis. Dėl tos priežasties graikų protui buvo būdingas didesnis domėjimasis aplinkiniu pasauliu. Bendraudami su kitomis kultūromis, graikai perėmė ir adaptavo jų žinias ir patirtį. Kaip prekybininkai-keliautojai, jie labai gerai skaičiavo, orientavosi aplinkoje (finikiečių, chaldėjų ir egiptiečių palikimas). Iš praktinių poreikių atsiradę ir praktiškai naudingi įgūdžiai dar nebuvo filosofija ar mokslas, bet šie abu mąstymo būdai gimė būtent iš praktikos ir domėjimosi pasaulio įvairove. 

Filosofijos ir mokslo tėvyne Heladė tapo dar ir todėl, kad graikų bendruomenėse, lyginant su kitais Rytų kraštais, vyravo sąlyginė minties laisvė. Graikai neturėjo kanonizuotų religinių tekstų, šventųjų knygų, nebuvo tas dogmas saugojančių žynių luomo. Tai formavo kiek kitokias mąstymo tradicijas ir žmonių mentalitetą. Net I a. po Kr. judėjų istorikas Juozapas Flavijus neigiamai atsiliepė apie graikų istoriografiją dėl to, kad, pasak jo,  graikų istorikai nieko tiksliai nežino, kiekvienas remiasi savo nuomone, ginčijasi, prieštarauja vienas kitam, kaltina suklydus ne tik vienas kitą, bet ir pripažintus autoritetus – Homerą, Herodotą, Tukididą. „Rytietiško“ mentaliteto žmogui tai atrodė nepriimtina.

Jewish soldier and historian Flavius Josephus
Juozapas Flavijus
Sokratas - tai jo mintis, su kuria nesutiko flavijus

Iki pat helenizmo pradžios (IV a. pr. Kr. pabaiga) senovės graikų gamtamokslinės, politinės, filosofinės, estetinės pažiūros sudarė nedalomą visumą, ir visi filosofai buvo universalūs mokslininkai-mąstytojai. Vėliau, sukaupus daugiau informacijos, ėmė kristalizuotis atskiros mokslo šakos, o intelektualai, nepajėgdami apimti viso žinių spektro, tapo atskirų pažinimo sričių žinovais.

Graikų filosofija (“išminties meilė”) plėtojosi kaip visuotinai priimtų nuostatų priešybė. Sokratas (469-399), mūrininko sūnus, Atėnuose buvo nuteistas išgerti nuodų už tai, kad “skelbė naujus dievus” ir “vedė iš kelio jaunimą”. Sokrato teiginys „žinau, kad nieko nežinau” buvo puiki pradžia pažinimo teorijai - epistemologijai. O ištara “jei neanalizuoji gyvenimo, neverta ir gyventi” buvo aiški nuoroda į tai, kad visur ir visada reikia išsaugoti kritinį mąstymą.

Dearh of Socraties, Jacques-Louis David (1787)

Pirmoji filosofijos mokykla susiformavo dabartinės Turkijos vakarinėje pakrantėje (Jonija, Anatolija). Geografiškai žiūrint atrodytų, kad filosofija - „azijietiškas produktas“, bet tikrovėje tuo metu šiose teritorijose gyveno persikėlėliai iš Atikos. Taigi, „filosofuoti“ pradėjo į „Rytus“ atsikraustę „vakariečiai“. Teigiama, kad būtinybė prisitaikyti ir išgyventi svetimoje žemėje tarp svetimų žmonių ugdė graikų gebėjimą kritiškiau mąstyti, nepasikliaujant vien tradicija. Matyt, neatsitiktinai būtent tuo pat metu kai kalėsi pirmieji filosofinio mąstymo daigai graikai patobulino ir finikiečių raštą.  Apie 800 m. pr. Kr. jie pirmieji pasaulyje raidėmis ėmė žymėti ne tik priebalses, pusbalses, bet ir balses. Ši naujovė leido tiksliau perteikti konkretybes, o tuo pačiu ir abstrakčias mintis. 

Filosofinis mąstymas graikų bendruomenėse atsirado VII a. p. Kr. pabaigoje, o VI a. pr. Kr. ėmė formuotis ir filosofijos mokyklos. Galiausiai graikų moralės filosofija ėmė keisti  ir tradicinės religijos doktrinas. Deja, iš vadinamojo ikisokratinio laikotarpio išliko labai nedaug filosofinių tekstų - tik kai kurių mąstytojų  minčių fragmentai ir jų koncepcijų perpasakojimai, interpretacijos vėlesnių laikų mąstytojų veikaluose.  Daugiausiai išliko Platono ir Aristotelio tekstų. Galbūt todėl, kad jie buvo didžiausiai autoritetai ir jais antikos laikais daugiausiai remtasi, jie dažniausiai cituoti. Bet gali būti ir taip, kad šiuos filosofus geriausiai žinome todėl, kad istorijos raidoje (ypač ankstyvaisiais Viduramžiais) jų veikalai įvairiausių aplinkybių dėka išliko, kai tuo tarpu kitų mąstytojų palikimas buvo sunaikintas.

 

Antikinės filosofijos periodizacija pagal W. Tatarkiewicz:
  1. Septinių išminčių amžius (VII a. pr. Kr. pabaiga – VI a. pr. Kr. vidurys). 
  2. Filosofijos atsiradimo ir formavimosi (VI-V a. pr. Kr.) periodas (maždaug 6-ios filosofų kartos). Vyrauja kosmologinio pobūdžio problemos.
  3. Švietimo (V a. pr. Kr.). Dominuoja humanistinio pobūdžio filosofija.
  4. Filosofinių sistemų laikotarpis (IV a. pr. Kr.). Klasikinis filosofijos laikotarpis, laikomas senovės filosofijos viršūne.
  5. Mokyklų laikotarpis (III a. pr. Kr. – I a.). Dominuoja etinio pobūdžio problemos.
  6. Sinkretinis religinio pobūdžio laikotarpis (I – V a.).

Filosofija, kaip ir religija, atsirado iš savotiškos desperacijos – žmogiško bejėgiškumo ir pagalbos „iš aukščiau“ poreikio. Žmonės mėgino apmąstyti, suprasti jėgas, nuo kurių jų egzistencija priklausė. Pradžioje religiniu pagrindu buvo sukurti mitai. Mitai aiškino ne tik reiškinių ir daiktų (kosmogonija), bet ir dievų (teogonija) atsiradimo priežastis. 

Žymiausią teogoniją – kosmogoniją VIII a. p. Kr. parašė Hesiodas. Hesiodo mituose principas paprastas – „mažesni“ atsiranda iš „didesnių“. Senovėje žmonėms sunkiausiai buvo paaiškinti genealogijos pradžią, todėl visose religijose pasaulis buvo kildintas iš chaoso, tamsos, iš nesuprantamos ir neprotingos prabūties, iš kurios tik vėliau išsiskyrė visa, kas aišku, protinga ir tobula.

„7 išminčių amžius“
Išminčiai buvo savo bendruomenėse aukštas pareigas ėję žmonės, mėginę kurti visuomeninio gyvenimo normas ir taisykles. Jų buvo kur kas daugiau nei 7, bet simboliškai pasirinktas skaičius 7:
  • Talis iš Mileto
  • Biantas iš Prienės
  • Pitakas iš Lesbo salos Mitilenės miesto
  • Kleobulas iš Rodo salos Lindo miesto
  • Periandras iš Korinto 
  • Chelionas iš Spartos
  • Solonas iš Atėnų

Žymiausios 7 išminčių tezės:
  • „Geriausias dalykas yra saikas“
  • „Viskam savo laikas“
  • „Išmintis iš visų dorybių tikriausia“
  • „Turtai mirtingi, dorybės amžinos“
  • „Pažink save“

Filosofijos atsiradimo ir formavimosi (VI -V a. p. Kr.) periodo problematika:
  1. Pirmiausia buvo sprendžiama „prado“ (archė) problema – „iš ko viskas randasi“. Tuo metu kiekvienas, norėjęs vadintis filosofu, pirmiausiai turėjo atsakyti į būtent į šį klausimą. 
  2. Vėliau klausimą „iš ko atsirado pasaulis“ papildė klausimas - „kaip atsirado ir toliau randasi“ Į šį klausimą skirtingos mokyklos atsakinėjo skirtingai: vienas daiktas virsta kitu, išsiskaido priešybės, medžiaga sutankėja ir praretėja, susimaišo dėmenys (stichijos).
  3. Trečias klausimas, dominantis ankstyvuosius filosofus buvo – „kokia jėga sukelia tikrovės kaitą“. Čia sprendimai irgi buvo įvairūs:
    1. Monizmas – pliuralizmas. Parmenidas kalba apie vieną jėgą, o Empedoklis – apie dvi priešingas, viena kitą papildančias jėgas.
    2. Vienose teorijose jėga ir materija yra neatskiriamos (hilozoizmas), kitose - materija ir jėga yra atskirtos.
    3. Nuo vidinė pasaulio jėgos prie išorinės (Anaksagoras)
    4. Nuo animistinės veikliosios jėgos iki mechanistinės sampratos atomistų teorijose.
  4. Ketvirtas klausimas - pasaulio pastovumo-kitimo problema. Herakleito ir Parmenido karta šiuo klausimu turėjo kraštutines pažiūras, o epochos pabaiga, ieškant atsakymo į šiuos klausimus, pasižymėjo kompromisiniais sprendimais.
Antikinės filosofijos pabaiga maždaug sutampa su platoniškosios Atėnų akademijos uždarymu 529 m.
Comments