Sakoma, kad graikų palikimas Vakarų filosofijai yra Vakarų filosofija. Senovės graikai laikomi šiuolaikinės filosofijos pradininkais, sukūrusiais filosofijos terminą, suformavusiais pagrindines filosofines kryptis. Iš esmės graikai suformavo šiuolaikinį vakarietiškąjį mąstymą. Europietiška dvasios istorijos raida atspindi jų suformuluotas problemas ir mąstymo modelius. Jie perėmė iš Rytų ir Egipto žinias, bet transformavo jas taip, kad visa, kas anksčiau buvo priskiriama dievams ir nuo jų buvo priklausoma, graikų intelektualų mąstyme buvo priskirta reiškiniams, kuriuos valdė priežasties ir pasekmės dėsniai. Tai buvo filosofinio ir mokslinio mąstymo revoliucija.

Pirmykštėje bendruomenėje vyravo mitologinis mąstymas. Mitai – tai pasaulio atsiradimą, jo sąrangą fantastiniais būdais (per dievus, įvairias mitologines būtybes) aiškinantys pasakojimai. Senovėje panteistinės pasaulėžiūros žmonėms mitai atstodavo realią istoriją. Tačiau spartus amatų vystymasis, prekybos plėtra, naujos rinkos skatino gamtos, naujų medžiagų, naujų technologijų įsisavinimą, gamtos dėsnių pažinimą, o tuo pačiu ir kritinį mąstymą. Pirmieji graikų filosofai gyveno jūriniuose-prekybiniuose poliuose, kur ir gimė laisva mintis. Būtent ten greta religinių kultų, mitų palaipsniui ėmė formuotis racionalios filosofiškai pasaulio sąrangą aiškinančios teorijos, o jų pagrindu vėliau atsirado ir mokslas. Perėjimas nuo mitinio prie racionalaus mąstymo vyko labai lėtai - truko šimtmečius. Mitologinio mąstymo pėdsakų dar aptinkama ir Platono raštuose. 

Filosofijos suklestėjimas Graikijoje nebuvo atsitiktinis. Skurdi žemė ir puikios galimybės keliauti jūromis skatino graikus bendradarbiauti su kitų kraštų kultūromis. Dėl tos priežasties graikų protui buvo būdingas didesnis domėjimasis aplinkiniu pasauliu. Bendraudami su kitomis kultūromis, graikai perėmė ir adaptavo jų žinias ir patirtį. Kaip prekybininkai-keliautojai, jie labai gerai skaičiavo, orientavosi aplinkoje (finikiečių, chaldėjų ir egiptiečių palikimas). Iš praktinių poreikių atsiradę ir praktiškai naudingi įgūdžiai dar nebuvo filosofija ar mokslas, bet šie abu mąstymo būdai gimė būtent iš praktikos ir domėjimosi pasaulio įvairove. 

Filosofijos ir mokslo tėvyne Heladė tapo dar ir todėl, kad graikų bendruomenėse, lyginant su kitais Rytų kraštais, vyravo sąlyginė minties laisvė. Graikai neturėjo kanonizuotų religinių tekstų, šventųjų knygų, nebuvo tas dogmas saugojančių žynių luomo. Tai formavo kiek kitokias mąstymo tradicijas ir žmonių mentalitetą. Net I a. po Kr. judėjų istorikas Juozapas Flavijus neigiamai atsiliepė apie graikų istoriografiją dėl to, kad, pasak jo,  graikų istorikai nieko tiksliai nežino, kiekvienas remiasi savo nuomone, ginčijasi, prieštarauja vienas kitam, kaltina suklydus ne tik vienas kitą, bet ir pripažintus autoritetus – Homerą, Herodotą, Tukididą. „Rytietiško“ mentaliteto žmogui tai atrodė nepriimtina.

Graikų filosofija (“išminties meilė”) plėtojosi kaip visuotinai priimtų nuostatų priešybė. Sokratas (469-399), mūrininko sūnus, Atėnuose buvo nuteistas išgerti nuodų už tai, kad “skelbė naujus dievus” ir “vedė iš kelio jaunimą”. Sokrato teiginys „žinau, kad nieko nežinau” buvo puiki pradžia pažinimo teorijai - epistemologijai. O ištara “jei neanalizuoji gyvenimo, neverta ir gyventi” buvo aiški nuoroda į tai, kad visur ir visada reikia išsaugoti kritinį mąstymą.

Pirmoji filosofijos mokykla susiformavo dabartinės Turkijos vakarinėje pakrantėje (Jonija, Anatolija). Geografiškai žiūrint atrodytų, kad filosofija - „azijietiškas produktas“, bet tikrovėje tuo metu šiose teritorijose gyveno persikėlėliai iš Atikos. Taigi, „filosofuoti“ pradėjo į „Rytus“ atsikraustę „vakariečiai“. Teigiama, kad būtinybė prisitaikyti ir išgyventi svetimoje žemėje tarp svetimų žmonių ugdė graikų gebėjimą kritiškiau mąstyti, nepasikliaujant vien tradicija. Matyt, neatsitiktinai būtent tuo pat metu kai kalėsi pirmieji filosofinio mąstymo daigai graikai patobulino ir finikiečių raštą.  Apie 800 m. pr. Kr. jie pirmieji pasaulyje raidėmis ėmė žymėti ne tik priebalses, pusbalses, bet ir balses. Ši naujovė leido tiksliau perteikti konkretybes, o tuo pačiu ir abstrakčias mintis. 

Filosofinis mąstymas graikų bendruomenėse atsirado VII a. p. Kr. pabaigoje, o VI a. pr. Kr. ėmė formuotis ir filosofijos mokyklos. Galiausiai graikų moralės filosofija ėmė keisti  ir tradicinės religijos doktrinas. Deja, iš vadinamojo ikisokratinio laikotarpio išliko labai nedaug filosofinių tekstų - tik kai kurių mąstytojų  minčių fragmentai ir jų koncepcijų perpasakojimai, interpretacijos vėlesnių laikų mąstytojų veikaluose.  Daugiausiai išliko Platono ir Aristotelio tekstų. Galbūt todėl, kad jie buvo didžiausiai autoritetai ir jais antikos laikais daugiausiai remtasi, jie dažniausiai cituoti. Bet gali būti ir taip, kad šiuos filosofus geriausiai žinome todėl, kad istorijos raidoje (ypač ankstyvaisiais Viduramžiais) jų veikalai įvairiausių aplinkybių dėka išliko, kai tuo tarpu kitų mąstytojų palikimas buvo sunaikintas.

Antikinės filosofijos periodizacija pagal W. Tatarkiewicz:

Filosofija, kaip ir religija, atsirado iš savotiškos desperacijos – žmogiško bejėgiškumo ir pagalbos „iš aukščiau“ poreikio. Žmonės mėgino apmąstyti, suprasti jėgas, nuo kurių jų egzistencija priklausė. Pradžioje religiniu pagrindu buvo sukurti mitai. Mitai aiškino ne tik reiškinių ir daiktų (kosmogonija), bet ir dievų (teogonija) atsiradimo priežastis. 

Žymiausią teogoniją – kosmogoniją VIII a. p. Kr. parašė Hesiodas. Hesiodo mituose principas paprastas – „mažesni“ atsiranda iš „didesnių“. Senovėje žmonėms sunkiausiai buvo paaiškinti genealogijos pradžią, todėl visose religijose pasaulis buvo kildintas iš chaoso, tamsos, iš nesuprantamos ir neprotingos prabūties, iš kurios tik vėliau išsiskyrė visa, kas aišku, protinga ir tobula.

Filosofijos atsiradimo ir formavimosi (VI -V a. p. Kr.) periodo problematika: