Graikijos filosofija: Leukipas ir Demokritas

Leukipas, apie 500 – 450 m. pr. Kr.

Paskutinis ir brandžiausias  ankstyvosios graikų gamtos (Mileto) mokyklos filosofijos kūrinys buvo atomizmas. Atomizmo pradininku laikomas Leukipas. Šią sistemą išplėtojo Leukipo mokinys Demokritas. Legenda pasakoja, kad mintį apie atominę medžiagos sandarą Leukipui pasufleravo šviesos spindulių pluošte mirguliuojančios dulkių dalelytės. Atomų realumą A. Einšteinas įrodė tik 1905 m.

Leukipo ir Demokrito nuopelnus lyginti sunku. Jau antikos laikais iškyli mokinio figūra užgožė mokytoją, todėl šiandien neįmanoma pasakyti, kiek Demokritas buvo originalus, o kiek idėjų perėmė iš mokytojo. Apie patį Leukipą žinoma nedaug. 

Leukipas laikomas ne tik atomizmo, bet ir determinizmo pradininku. Vienintelė išlikusi jo citata byloja būtent apie tai: „Niekas neatsiranda be tikslo. Viskas atsiranda tam tikru pagrindu ir iš būtinybės“

Leukipas perėmė Anaksimandro idėją, kad viskas pasaulyje sudaryta iš pojūčiais nesuvokiamų mažyčių materialių dalelyčių, kurias pastarasis vadino apeironu (apeiron) arba arche („pradžia“). Plutarcho teigimu, Anaksimandras tvirtinęs, jog apeirone glūdi kiekvieno atsiradimo ir išnykimo priežastis. Iš apeirono nuolat randasi gamta ir irdama į jį vėl pavirsta. 

Aristotelis teigė, kad Leukipas iš elėjiečių perėmė būties idėją, bet būtį traktavo „materialistiškai“ - kaip vakuumą. Pasak Leukipo, jei nebūtų vakuumo, judėjimas iš principo būtų neįmanomas. 



Demokritas, 460-360 arba 470-370 m. pr. Kr.

Demokritas gimė Abderų mieste Trakijoje (Jonija). Mokėsi pas Leukipą iš Mileto, todėl laikomas paskutiniuoju Mileto mokyklos atstovu. Demokrito tėvas buvo labai turtingas ir įtakingas persų karaliaus Kserkso aplinkos žmogus. Po tėvo mirties Demokritas paveldėjo didelį turtą, todėl galėjo daug keliauti ir ilgai mokytis įvairiuose kraštuose. Lankėsi Egipte, Persijoje, Babilone, Indijoje. Graikijoje ir Sicilijoje  susipažino su elėjiečių, pitagorininkų, sofistų teorijomis. Pragyveno apie 100 metų, nors kai kurie istorikai tuo abejoja. Buvo periodas kai gyveno ir Atėnuose. 

K. Markso žodžiais, Demokritas buvo „empirinis gamtos tyrinėtojas ir pirmasis graikų enciklopedinis protas“. Parašė apie 60 veikalų pačiomis įvairiausiomis temomis. Iš viso to išliko  vos 300 trumpų ištraukų (daugiausiai iš traktatų apie etiką). Dauguma Demokrito tekstų buvo prarasta Viduramžiais. 

Dėl atomizmo teorijos jis laikomas šiuolaikinio mokslo pradininku, nors mokslininku nebuvo, nes savo teorijų negrindė eksperimentais.

Pagrindiniai Demokrito atomizmo postulatai:
  1. Atomai yra nedalomos dalelytės (gr. atomos–nedalus). Jie - visų gamtos kūnų ir reiškinių pagrindas. Visi kūnai yra laikini, o juos sudarantys atomai – amžini. Panašiai mąstė jau Anaksimandras (apeiron, arche) ir Empedoklis (medžiagų savybės yra apspręstos dalelių kiekiu ir išsidėstymo struktūra). 
  2. Visi atomai vienalyčiai, bet skiriasi tūriu, mase, forma. Gamtoje yra tokia didelė kūnų ir reiškinių įvairovė, nes skirtingi atomai išsidėsto skirtinga tvarka ir tankumu. 
  3. Judėjimas – prigimtinė atomų savybė. Atomų judėjimui nereikalinga jokia išorinė jėga.
  4. Tuštuma (vakuumas). Atomai juda tuštumoje. „:Iš tikrųjų yra tik atomai ir tuštuma“. 
  5. Nebūtis. Demokritas vienas pirmųjų teigė, kad egzistuoja būtis ir nebūtis. Būtis – tai akimi nematomos, nedalomos dalelės (atomai), o nebūtis – begalinė, neturinti nei viršaus, nei dugno, nei centro, tuštuma. Demokritui priskiriama paradoksali frazė:  „Būtis yra ne daugiau nei nebūtis“.
  6. Demokritas rėmėsi Anaksagoro begalinės erdvės idėja, tačiau jei pirmasis laikė medžiagą dalią iki begalybės, tai Demokrito manymu taip galima buvo dalinti tik tuštumą, o medžiaga turi skaidymo ribas.
  7. Priežastingumas. Atomistai stengėsi paaiškinti reiškinių priežastis, bet neigė protingos, tikslingai pasaulį valdančios jėgos buvimą. Protą jie laikė žmogiška savybe, tarnaujančią pažinimui, bet ne antgamtine jėga, todėl apie metafizinį priežastingumą nekalbėjo.
  8. Atsitiktinumas. „Viskas, kas egzistuoja visatoje, yra atsitiktinumo ir priežastingumo pasekmė“.

Demokritui mirus jo materialistines atomisto idėjas tik po šimto metų atgaivino Epikūras.

Demokrito atomizmo palyginimas su dabartinėmis teorijomis:

  1. Demokritas manė esant neribotą atomų rūšių skaičių. Daltonas manė, kad jų yra 20, o dabartinėje Mendelėjavo lentelėje - 103. Klausimas, ar tai ką mes šiandieną vadiname atomu yra tas pats apie ką kalbėjo Demokritas. Demokritas kalbėjo apie nedalomas daleles.
  2. Demokritas nežinojo, kad egzistuoja molekulės, nors kalbėjo apie „dvigubus atomus“. Apie tai, kad skirtingi atomai gali jungtis į cheminius darinius (molekules) pirmasis XIX a. pirmojoje pusėje prabilotaip pat Džonas Daltonas.
  3. Kadangi Demokritas nežinojo gravitacijos dėsnio, jam atomų susijungimą teko aiškinti mechaniškai. Jo supratimu atomai laikėsi vienas su kitu kabliukų, skylučių, „ataugėlių“ dėka. Pvz., metalų atomai laikosi susikibę tvirtais kabliukais, o vandens atomai tokių kabliukų neturi. Druskos ar pipirų atomai yra aštrūs, todėl taip stipriai veikia mūsų skonio receptorius. Balti daiktai yra sudaryti iš glotnių, juodi – iš šiurkščių ir nelygių atomų. Ir t. t.

Įdomu tai, kad Demokritas buvo laikomas "linksmuoju filosofu". Daugelis menininkų nuo XVII a. Demokritą pradėjo vaizuoti kaip besijuokiantį velniūkštį:

Demokritas ir Herakleitas, Hendrik der Brugghen (1628)
Demokritas ir Herakleitas, Hendrik der Brugghen (1628)
Linksmasis filosofas, Johannes Moreelse (1630)
Liksmasis Demokritas, Charles-Antoine Coypel IV, 1746


Siela
 
Demokritas sielą traktavo taip pat materialistiškai kaip kūną. Ir psichinius, ir fizinius reiškinius jis aiškino atomų judėjimu ir jungimusi. Pasak Demokrito, siela susideda iš apvalių, labai smulkių, lygių ir judrių lyg ugnis atomų. Šiems atomams išsisklaidžius mirštama. Mirtis yra atomų išsiskaidymas. Po mirties atomai niekur nedingsta, o jungiasi į naujus darinius. 

Sielos atomai pasklidę po visą kūną. Dėl jų veiklos žmogus mąsto, jaučia, juda. Mąstymas yra sielos atomu judėjimas. Sapnas ir letargas yra dalinė, o  mirtis – visiška sielos atomų netektis.

Išmintis yra determinuota – ji priklauso nuo to, kiek ir kokie sielos atomai sudaro konkretaus žmogaus sielą. 


Pažinimas

Protinę veiklą Demokritas aiškino kaip sielos atomų judėjimo procesą. Protas savo įrodymus konstruoja remdamasis pojūčiais. Pojūčiai yra išorinio pasaulio atomų įsiskverbimas į jutimo organus. Demokritas rėmėsi Empedoklio suvokimo per „išskyras“ teorija.

Pažinimas yra dvejopas: “teisingas“ ir „miglotas“. „Teisingas“ pažinimas remiasi protu, o „miglotas“ – juslėmis. Juslinė patirtis skatina tyrinėjimus (pažinimą), bet tai nėra tikrasis pažinimas. Tobuliausia pažinimo forma yra mąstymas. Protas interpretuoja juslėmis gautą informaciją ir taip artėja prie tikrojo pažinimo. Mąstymu pažįstami ir patys smulkiausi, pojūčiams neprieinami atomai. Taip Demokritas jungė empirizmą su racionalizmu. 


Subjektyvistinė suvokimo teorija

Niekam iki tol nekilo mintis, kad suvokimas galėtų būti subjektyvus (Demokrito laikais žodžio „subjektyvus“ dar nebuvo, buvo vartojamas žodis „sutartinis“). Demokritas teigė, kad tą pačią tikrovę skirtingi žmonės suvokia skirtingai, tai gi, suvokimas yra santykinis. Toks požiūris buvo būdingas ir sofistams.

„Saldumas ir kartumas, šiluma ir spalvos yra subjektyvūs dalykai. Manoma, kad suvokiamos savybės egzistuoja, o iš tiesų jų nėra, yra tik atomai ir tuštuma“. Jutimo savybes Demokritas laikė subjektyviomis, tačiau turinčiomis objektyvų materialų pagrindą. 

Pažinimo metu susiduriame su dvejopo pobūdžio reiškiniais: tais, kurie iš tikrųjų egzistuoja, ir su tais, kurie, tik mūsų nuomone egzistuoja (skonis, kvapas, šiluma, šaltis ir t.t.). Pastarieji reiškiniai yra subjektyvūs, nors ir atspindi realiai egzistuojančius. 


Religija

Demokritas teigė, jog dievų egzistavimas yra gudri išmonė. Jų iš tikrųjų nėra. Platono manymu, tokios teorijos klaidino jaunimą. Demokritas ir jo pasekėjai galėjo laisviau ir radikaliau konfrontuoti su religine tradicija, nes tuo metu graikai dar neturėjo teologijos su visuotinai priimta, aprobuota, aiškia tabu sistema.


Kosmologija

Demokritas vienas pirmųjų suprato, kad Paukščių takas yra sudarytas iš nutolusių žvaigždžių šviesos. Aristotelis, kaip ir daugelis kitų, šį teiginį neigė. Tik Galilėjas XVII a. Demokrito teoriją pripažino kaip teisingą. 

Demokritas manė, kad Žemė nėra vienintelė planeta, kurioje yra gyvybė. Pasaulių yra begalė: vieni yra vystymosi, kiti – žuvimo stadijoje. „Kai kuriuose pasauliuose nėra Saulės ir Mėnulio, o kituose jie didesni nei mūsiškiame, dar kituose daug skaitlingesni. (…) pasauliai susidaro ir nyksta. Yra pasaulių, neturinčių gyvūnų ar augalų, ar drėgmės.“

Politika. Politikoje Demokritas, skirtingai nuo Sokrato ir Platono, buvo demokratijos (vergovinės) šalininkas. Demokritui priskiriama mintis, jog „lygybė visais atvejais yra geriau“, tačiau šis principas netaikytinas vergams ir moterims. Pasak Demokrito, socialinės nelygybės priežastis – nevienoda žmonių išmintis. Todėl:
  • „Naudokis tarnais taip, kaip savo kūno organais, panaudodamas vieną iš jų vienam reikalui, kitą – kitam“.
  • "Būti priklausomam nuo moters – didžiausia negarbė vyrui.“

Civilizacija

Gyvenimas verčia žmogų dirbti ir daryti išradimus. Bet jei gyvenimas tampa lengvas (lengvai patenkinami egzistenciniai poreikiai), kyla pavojus, kad žmogus taps aptingęs ir nevaldomas, o civilizacija žlugs. 


Etika

Kaip ir daugelis filosofų, Demokritas gyvenimo tikslu laikė laimę, kurią siejo su sielos ramybe ir harmonija. Graikai tokią būseną, gyvenimo būdą vadino eudaimonia. Pasak Demokrito, eudaimonia pasiekiama protu ir saiku. Apie laimę panašiai mąstė ir Sokratas.

Net didžiausias malonumas, jei jis besaikis, tampa malonumo priešingybe. Stygius, lygiai kaip ir perteklius, trikdo dvasios ramybę. Elgesio vadovas turi būti protas, kuris turi valdyti aistras. Ir pažinime, ir veikloje Demokritas, kaip ir Sokratas, protui teikė pirmenybę prieš jusles. Priešingai jusliniams malonumams, „proto malonumai turi savyje kažką nemirtinga“.  „Dvasia turi pati iš savęs semti savo džiaugsmus“.


Opozicija Demokritui

Dar Demokritui gyvam esant filosofija pasuko link idealizmo ir finalizmo (teorija, teigianti, kad pasaulis turi Dievo nustatytą galutinį tikslą). Platonas savo idėjinį varžovą Demokritą nutylėjo ir savo raštuose nė karto nepaminėjo. Teigiama, kad Platonas taip nemėgo Demokrito, kad net buvo linkęs sudeginti jo veikalus.

Šiek tiek apie Demokritą sužinome iš Aristotelio, bet daugiausiai - iš Epikūro, kuris perėmė Demokrito materialistinę pasaulėžiūrą, bet savo  veikaluose, kaip ir daugelis helenizmo filosofų, pagrindinį dėmesį skyrė ne fizikai ar kosmologijai, o etikai.  

Ciceronas Demokritą prilygino Platonui, tačiau vėlyvosios antikos laikais Demokrito vertinimas radikaliai pakito. Suklestėjus teologijai Demokritas buvo užmirštas, o gal net ir sąmoningai „ištrintas“. Nusistovėjo supratimas, kad graikų filosofija per amžių amžius buvo idealistinė, o 3 didieji mąstytojai yra Pitagoras, Platonas ir Aristotelis. Tokią nuostatą perėmė krikščionybė, Viduramžiai ir Renesansas. Todėl apie Demokrito pasaulėžiūrą daugiausiai sužinome iš tendencingų idealistinės pakraipos filosofų vertinimų, o ne iš jo paties tekstų, kurių beveik neišliko.

Rafaelio „Atėnų mokykloje“ Demokrito dar nėra, tačiau nuo XVII a. požiūris į Demokritą palaipsniui ėmė keistis. Tai iliustruoja faktas, kad to meto tapytojai, tame tarpe Velaskesas, Rembrantas, mėgo autoportretuose save vaizduoti Demokrito pavidalu - „ale Demokritas“.

"Atėnų mokykla" Rafaelis (1509-1511): Demokrito nėra.
Velaskeso autoportretas (1629) - vaizduoja save kaip Demokritą
Rembranto autoportretas (1628) - taip pat panašus į Demokritą


Demokrito reikšmė filosofijos istorijoje:
  1. Sukūrė racionalią empirinę ir nuosekliai deterministinę materialistinę teoriją.
  2. Sukūrė atomų teoriją ir senovėje labiausiai išbaigtą materialistinę filosofijos sistemą. Ankstyvieji gamtos filosofai neįstengė paaiškinti pasaulio kaip visiškai materialaus -  materiją jie sudvasindavo, pvz. Herakleitas įsivedė logos (proto) sąvoką.
  3. Suformulavo juntamų savybių subjektyvumo teoriją.
Filosofijos istorijoje Demokritas išliko kaip „linksmasis“ filosofas, trykštantis optimizmu ir gyvybingumu kaip antipodas Herakleitui.
Comments