Graikų civilinė architektūra

Agora – tai turgavietės, šventyklų ir visuomeninės paskirties statinių kompleksas (darinys). Senojoje graikų kalboje agora reiškė „susirinkimų vieta“. Romoje agoros buvo vadinamos forumais.

Atėnuose agora pradėjo vaidinti ypatingą vaidmenį nuo V a. pr. Kr. vidurio.  Atėnų agorą sudarė netaisyklingo stačiakampio formos aikštė ir aplink ją išsidėstę visuomeninės paskirties statiniai: šventyklos, buleuterionai, stojos, tolai, teismų salės, altoriai, monumentai, monumentalūs vartai, paminklai, šuliniai-fontanai, kalėjimas. 

Agoros aikštė funkcionavo ir kaip prekybai skirta vieta, ir kaip religinių, sportinių, meninių švenčių, susibūrimų vieša erdvė. Senieji graikų miestai, kaip ir viduramžių miestai, neturėjo taisyklingo plano. Tik ilgainiui atviros miestų erdvės įgavo labiau apibrėžtą, dažniausiai stačiakampio formos planą.









Graikų poliaus politinė sąranga

Norint suprasti kai kurių Atėnų visuomeninės paskirties pastatų funkcijas, reikia žinoti V a. pr. Kr. demokratiškai valdomo poliaus politinę sąrangą:

Eklezija (ekklesia) - tai visų laisvų poliaus piliečių susirinkimas – asamblėja. Tai - aukščiausias Atėnų valdžios organas. 43 000 laisvų piliečių 1 – 4 kartus per mėnesį rinkdavosi ant Pnykso (Pnyx) kalvos. Žmonės stovėdavo, o oratoriai kalbėdavo nuo pakylos. 
Kadangi susirinkimai užtrukdavo, buvo nuspręsta, žmones susodinti ant šlaito, o oratorius pastatyti apačioje. Taip gimė graikų amfiteatrai. 

Phynkso kalva
Vis tik, dažnai visi piliečiai nesusirinkdavo, todėl V a. pr. Kr. pabaigoje tam, kad nuosprendžiai įsigaliotų, nustatė 6000 žmonių kvorumą ir ėmė rinktis į Dioniso teatrą, kuriame buvo 16 000 sėdimų vietų.


Bulė (boule) – 500 atstovų taryba (Atėnų senatas); svarbiausias poliaus valdžios organas. Bulė rinkdavosi buleuterione -  500 vietų parlamento salėje. 

Čia buvo sėdima tik iš trijų pusių, kad oratorius į nieką nestovėtų atsukęs nugaros. Atėnų buleuterionas nėra išlikęs. Geriausiai tokio tipo statiniai išliko Jonijoje (dab. Turkija): Priėnėje (200 m. pr. Kr.) 

ir Milete (175 m. pr. Kr.). Mileto buleuterionas talpina 1200 žmonių.


Pritanėjai [graikiškai – „valdovai“] - 50 deputatų vykdomoji taryba, svarsčiusi einamuosius klausimus. Į pritanėjus iš 500 bulės narių kiekvieną mėnesį išrinkdavo naujus 50 deputatų; taip per 10 mėnesių „valdovu“ pabūdavo kiekvienas bulės narys. 
Pasitarimams pritanėjai kiekvieną dieną rinkdavosi į apskrito plano pastatą – tolą (tholos). Ten jie ne tik posėdžiaudavo, bet ir pietaudavo. Atėnų tolosas buvo 18,3 m skersmens ir be jokių kolonų išorėje. Viduje toloso perdangą rėmė 6 kolonos.
9 archontai – aukščiausieji pareigūnai. Po metų būdavo renkami nauji archontai, o senieji patekdavo į areopagą (buvusių archontų tarybą; senųjų laikų „senių tarybos“ atitikmuo). Archontai ir areopagai rezidavo Karališkoje stojoje, bet demokratiškai valdomuose Atėnuose areopago vaidmuo sunyko. 

Strategai – balsavimo keliu renkami karo vadai.




Stojos

Stojos - tai svarbus graikų agorų ir miestų planavimo komponentas. Stoją sudarė trys sienos, o priekyje, vietoje 4-os sienos, atvira kolonada. Reikalui esant stojos būdavo plečiamos (tiek į plotį, tiek ir aukštį). Ilgomis kolonadomis išsiskiriančios stojos buvo skirtos įvairiems susibūrimams, prekybai, įstaigoms.


Stoa of Attalos, fasadas
Stojoje panaudojamos dorėninė ir jonėninė kolonados



II a. pr. Kr. viduryje Atėnuose statytoje stojoje (Stoa of Attalos), kuri buvo XX a. viduryje atstatyta, yra įsikūręs Atėnų agoros muziejus. Lankantis šiame pastate galima įsivaizduoti, kaip atrodė graikų stojos ir agoros, apsuptos tokiomis stojomis. Kadangi Muziejus stovi šiuolaikinio miesto urbanistiniame kontekste, galima palyginti, kaip „patobulėjo“  mūsų šių dienų architektūra. Vienas dalykas, kas tikrai mums klasikos laikų Atėnuose keltų nepatogumą – tai grindinio (asfalto) nebuvimas.


Atėnų agora V-IV a. pr. Kr.


V – IV a. pr. Kr. sandūroje Atėnų agorą sudarė: 
  • 5 stojos: Pietinė, Dzeuso, Karališkoji (Stoa Basileios), Hermio, Poikilio. Hermio stojoje buvo prekiaujama. Dzeuso stoja buvo mėgstamiausia Sokrato ir jo pasekėjų susitikimo vietų (manoma, kad prie šios stojos vyko ostrokizmo balsavimas). Poikilio (t. y. smailios arkos) stojoje užsimezgė filosofinė stoicizmo mokykla. Karališkojoje stojoje rezidavo archontai ir areopagas. 
  • 2 buleuterionai: Senasis (Metroon) ir Naujasis. Senojoje parlamento salėje buvo saugomas miesto archyvas), o naujojoje posėdžiavo 500 narių parlamentas. Naujasis buleuterionas buvo pastatytas aukštesnis ir jame suprojektuotas amfiteatras.
  • Tolas - 50-ies pritanėjų susirinkimų vieta.
  • Strategeionas – strategų (kariuomenės vadų) pasitarimų vieta.
  • Helaia (hellaea) - aukščiausiasis Atėnų teismas. 6000 išrinktų atstovų.
  • Senasis 12-os Olimpo dievų altorius. Šis altorius buvo laikomas Atėnų centru, Atėnų širdimi. Manoma, kad altorius pastatytas 522 m. pr. Kr..
  • Monumentas didvyriams (Monument of the Eponymous Heroes). 10 bronzinių figūrų simbolizavo Atėnų gentis. Monumentas stovėjo šalia Senojo ir Naujojo buleiterijonų (Atėnų parlamento salių). Šalia buvo ir altorius. Marmurinis monumento postamentas atliko Atėnų informacinio centro vaidmenį - čia buvo kabinami įstatymai, nutarimai, skelbimai, atsišaukimai ir pan.. Atėnietis, norėdamas sužinoti naujausią informaciją, eidavo prie šio monumento. Postamentais graikai vadino skelbimų lentas, ant kurių kabindavo lenteles su skelbimais.
  • Agoros akmuo
  • Monetų kalykla
  • Colonos Agoraios („kalva prie Agoros“) - prie Hefaisto šventyklos įsikūrusi amatininkų būstinė.
  • Šuliniai – fontanai. Vietos, kur žmonės eidavo pasisemti vandens. Su laiku tokie šuliniai įgavo dengtų pastatų formą.


Vėliau Atėnų agora evoliucionavo:
V a. pr. Kr.

IV a. pr. Kr. 

200 m. pr. Kr.
150 m. pr. Kr.

Helenizmo ir Romos laikais Atėnų agoroje atsirado dar daugiau šventyklų, visuomeninės paskirties statinių, paminklų (pvz., stačiakampio plano Teismo peristilis). Romėnų laikais atsirado uždaro ir uždaro plano statinių. Graikai uždaro plano visuomeninės paskirties pastatų nemėgo – jiems labai svarbus buvo gamtovaizdžio kontekstas.

Mums gerai žinomas žodis agorafobija tiesiogiai siejasi su agora. Tai liguista didelės erdvės, kur renkasi daug žmonių baimė. 




Namai


Gyvenamieji namai, atrodo, nelabai domino graikų architektus. Rezidencijos buvo patogiai suplanuotos, bet nepasižymėjo ypatingais išskirtinumais. Graikų namai atspindi visuotinę Viduržemio jūros kraštų tendenciją statyti stačiakampio plano namus, įvairios paskirties patalpas grupuojant aplink vidinius kiemelius. Neretai pietinis sparnas būdavo žemesnis nei šiaurinis tam, kad saulė patektų į vidų. Helenistiniu laikotarpiu buvo sukurtos sudėtingesnės, rafinuotesnės gyvenamųjų namų schemos, tačiau apskritai graikų būsto architektūra pasižymėjo laisvu neformaliu planavimu.

Graikai namus statydavo iš saulėje degtų plytų ant akmens blokų pamato. Tokios plytos nebuvo ilgaamžės ir tvirtos. Graikijoje vagys buvo vadinami „sienų griovikais“, nes patekti į namus, išgriovus dalį sienos, nebuvo sunku. Medinių lentų grindims graikai nenaudojo – paprastų žmonių namuose buvo molio asla. 

Graikų namai turėjo vyrų ir moterų erdves. Vyrų patalpos – adronai (andron), o moterų – gynaikonai (gynaikon).  Moterų patalpos buvo namo gilumoje. Patalpa, kur vyras priimdavo savo svečius, turėjo atskirą išėjimą į gatvę, kad svečiai nesusitiktų su namo viduje gyvenusiomis moterimis. 

Lyginant su mūsų namais, graikai turėjo labai mažai baldų: medinės kėdės, suolai, kušetės miegui, stalai.

Namuose būdavo virtuvė, bet joje maistą virdavo, kepdavo tik blogu oru. Graikai turėjo nešiojamas krosneles ir stengdavosi namų dūmais nerūkyti. Vidiniame atvirame kieme dažnai stovėdavo šeimos altorius. 

Mažesniuose miesteliuose (kaimuose), kaip ir viduramžiais, panaudotas vanduo buvo išpilamas arba drenuojamas į griovius. 

To laikotarpio miestuose vyravo visaapimantis stiliaus vienodumas, kuris mums atrodytų slegiantis, įkyrus, nepriimtinas, tarsi visas miestas (ne vien tavo namas) būtų suprojektuotas vienodai. Senovės žmogui tai buvo įprastas reginys ir jis neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip. Tiesa, su stiliaus vienodumu siejasi puiki kokybė bei išbaigtumas, būdingas daugeliui išlikusių meno kūrinių. Išimti sudaro tik masiškai gaminti daiktai.
Comments