Graikų filosofija: Platonas

Platonas 427-347. Gimė ir visą gyvenimą (80 metų) pragyveno Atėnuose (išskyrus 12 metų kelionių).

Augo garsioje aristokratų šeimoje. Didžioji dalis istorikų sutinka, kad filosofo mamos prosenelis buvo iškiliausias iš 7 graikų išminčių - Solonas (638 – 558 m. pr. Kr.). Platono tėvas taip pat buvo kilęs iš senos ir garsios aristokratų giminės. 

Tikras Platono vardas buvo Aristoklis. Platonas yra pravardė, kuri išvertus reiškia „plačiapetis“. Taip būsimą filosofą gimnazijoje vadino fizinio lavinimo mokytojas. Platonas buvo Olimpijos ir Istmo žaidynių nugalėtojas.

Kaip ir dera aristokratui, Platonas gavo gerą visapusišką išsilavinimą, tame tarpe ir meninį. Jis kūrė poeziją, tapė, puikiai muzikavo. Nors galiausiai pasuko link filosofijos, sieloje visada liko menininku. Platonas savo dialogus rašė kaip meninius tekstus, stengdamasis išgauti nepakartojamą žodžių skambesį, apgalvodamas formą, todėl yra aukštai vertinamas  ne tik filosofijos, bet ir literatūros istorikų. 

Nuo paauglystės domėjosi filosofija, o 20-ies susipažino su Sokratu. Iki Sokrato mirties 8 metus buvo jo mokiniu. Sokrato aplinkoje susipažino su kitomis filosofinėmis srovėmis, kurioms atstovavo Sokrato mokiniai: Antisenas, Aristipas, Eukleidas ir kt..

Po Sokrato mirties 12-kai metų išvyko iš Atėnų ir keliavo po žymiausias išminčių vietas: Egiptą, Pietų Italiją, Siciliją. Grįžo jau būdamas 40-ies (387 m. pr. Kr.) ir Akademo miškelyje įkūrė mokyklą – Akademiją, kurioje likusius 40 metų dirbo mokslinį, pedagoginį darbą. 

Šeimos Platonas nesukūrė – jo šeima buvo Akademija. Gyveno prie mokyklos ir produktyviai darbavosi iki pat mirties. Manoma, kad kaip ir Sokratas mokesčio už mokslą neėmė, nors kinikas Diogenas piktinosi Platono būsto prabanga. 

Platonas mirė savo gimimo dieną; tą dieną, kai, pasak mitų Apolonas pasirodė žemėje. Taip legenda susiejo Platoną su Saulės dievu. 


Solonas

Platono pro-prosenelis iš motinos pusės buvo Solonas, apie 638 – 558 m. pr. Kr., vienas iš septynių Graikijos išminčių, žymus valstybės veikėjas, reformatorius, poetas. 

Solonas buvo Atikos vyriausias archontas (poliaus aukščiausias valdininkas), pirmosios pasaulyje konstitucijos su demokratijos elementais kūrėjas. Solono konstitucija buvo kompromisinis variantas tarp oligarchijos ir demokratijos. Mokesčius tarp turtingiausių ir skurdžiausių piliečių jis paskirstė santykiu 6 : 3 : 1 : 0. Skurdžiausi mokesčių visai nemokėjo. Žinoma Solono citata: „Stovėjau su tvirtu skydu prieš abi partijas (paprastų piliečių ir galingų) ir neleidau niekam laimėti nesąžiningos pergalės“.

Solonas įvedė prisiekusiųjų teismą, skatino amatų klestėjimą, siūlydamas pilietybę įgudusiems meistrams iš kitų kraštų. Solono įstatymai buvo surašyti ant medinio cilindro ir kaip didžiausia relikvija saugoti Akropolio šventykloje. 

Įvedęs reformas, Solonas 10 metų keliavo po Egiptą, Lydiją, Kiprą. Pasak Herodoto, kai Lydijos karalius Krezas paklausė Solono: „Kas yra laimingiausias tavo matytas žmogus?“ Solonas atsakęs: „Aš nieko nevadinu laimingu iki jo mirties. Laimingiausias, kokį man teko matyti buvo Telas iš Atėnų. Jis turėjo gerus sūnus, gyveno matydamas kaip jiems gimsta ir išgyvena vaikai. Be to, buvo pakankamai turtingas ir mirė garbinga mirtimi.“


Platono raštai

Kiek žinoma, išliko visi Platono raštai (!) - 36 dialogai, 13 laiškų ir veikalas „Valstybė“. Dialogai dažniausiai vadinami vieno iš pokalbio dalyvių vardu. Dialoguose dalyvauja Sokratas ir kiti amžininkai, o pats Platonas „nepasako“ nė sakinio. Manoma, kad savo pažiūras jis dėstė būtent Sokrato lūpomis.  

Platonas buvo puikus rašytojas. Jo dialogai vertingi kaip grožinės literatūros kūriniai. Dialogai parašyti gyva šnekamąja kalba, tolima moksliniams traktatams. Platonui būdingas nepaprastas gebėjimas kurti nuotaiką, apibūdinti žmones, situacijas, įsijausti į kalbėseną ir galvoseną. Tekstuose svarbiausi dalykai pateikiami alegorijomis, mitais, aliuzijomis, o rimtus teiginius ne visada lengva atskirti nuo ironijos ir humoro. 

Pasirinkti dialogo formą, matyt, paskatino Sokrato metodas ir noras priartinti rašymą prie kalbėjimo, kurio pranašumu Platonas buvo įsitikinęs (apie tai rašė „Faidre“). 


Įtaka Platonui

Materialųjį pasaulį Platonas suprato panašiai kaip Herakleitas (vienas iš Platono mokytojų buvo herakleitininkas Kratilas), tačiau jis, kaip ir elėjiečiai manė, jog virš materialaus pasaulio egzistuoja nekintanti Būtis (Parmenidas) arba Logos (Anaksagoras). Platonas buvo gerai susipažinęs su pitagorininkų darbais, orfikų mistinių sektų idėjomis. Jis koncentravosi į transcendentinį idėjų pasaulį, todėl labiausiai nesutarė su atomistais (Leukipas, Demokritas) ir  reliatyvistais (Protagoras). 

Kūrybos periodai:
  1. Sokratiškasis periodas. Etikos problemos ir pažinimo teorija. Polemizavo su sofistais ir eristais, nepripažinusiais etinių tikslų ir tikro žinojimo.
  2. Būties teorijos periodas. Perima pitagoriečių, elėjiečių (Parmenido) ir Anaksagoro mintis. Sukuria amžinų idėjų teoriją, išplėtoja sielos nemirtingumo (orfikai) spiritualistinę koncepciją. 
  3. Nusikratė dualizmo, mažiau priešino idėją ir daiktą (labiau kreipė dėmesį į jų tarpusavio ryšius), sustiprėjo jo filosofijos spiritualistiniai pradmenys. Susidomėjo valstybės valdymo reikalais.

Platono filosofinės sistemos pagrindai:
  1. Ontologijoje – įsitikinimas, kad yra ideali būtis ir nuo jos priklausoma materiali realybė.
  2. Psichologijoje – pripažinimas, kad siela yra nepriklausoma nuo kūno ir kad kūnas žemesnis už sielą ir priklausomas nuo jos.
  3. Pažinimo teorijoje – įsitikinimas, kad yra protinis, nepatirtinės kilmės, įgimtas pažinimas, kad juslinis pažinimas, kaip priklausomas ir netikras, turi būti jam pavaldus.
  4. Metodologijoje – dialektinio metodo pripažinimas ir visų kitų empirinių metodų pajungimas jam.
  5. Etikoje – pripažinimas, kad tikrasis žmogaus tikslas yra idealus gėris ir kad realios gėrybės, kaip žemesnės, privalo būti jam pavaldžios ir laikomos tik priemonėmis.

Akademija

Platono 387 m. pr. Kr. įkurta Akademija gyvavo daugiau kaip 900 metų. Tai buvo veikiau ne mokykla, o mokslinis centras. Jame 20 metų išdirbo ir Aristotelis. Akademijoje be filosofijos buvo studijuojama matematika, mokoma dialektinio metodo. Pasak legendos, užrašas virš Akademijos durų teigė, kad „neišmanantys matematikos negali į ją įžengti“. Tradiciškai graikų mokyklose buvo mokoma skaičiuoti, siekiant ugdyti praktinius įgūdžius. Platonas matematiką traktavo kaip priemonę ugdyti abstraktų mąstymą, todėl siūlė mokyti sudėtingesnių teorinių dalykų, kurie „viliotų sielą aukštyn“. Jis teigė, kad „geometrija yra amžinosios būties pažinimas“. Geriausių ir stropiausių mokinių išaiškinimui, Platono nuomone, taip pat labiausiai tiko matematika. Tik įveikę matematikos sunkumus, mokiniai galėjo gilintis į filosofiją. 

Platono Akademijoje dirbo tų laikų geriasi matematikai (pvz., Teaitetas). Akademija išugdė žymų matematiką ir astronomą Eudoksą. Jau po Platono mirties Akademijoje mokėsi žymusis Eukleidas, vėliau persikėlęs į Aleksandriją. Akademijoje buvo kuriama augalų bei gyvūnų klasifikacija. Akademija garsėjo savo politikos mokslais. Teisiškai, panašiai kaip orfikai ir pitagoriečiai, Platono Akademija buvo priskirta prie religinių sąjungų. 

Akademija buvo įsikūrusi sename Atėnų herojui Akademui skirtame alke. Alkas buvo žymus tuo, kad jame augo antras pagal amžių alyvmedis (seniausias, pačios Atėnės „pasodinta“ alyvmedis, augo Akropolyje). Prieš įkuriant Akademiją, alko teritorijoje buvo gimnasijas su pavėsingomis alėjomis ir bėgimo takais. Būtent šių alėjų pavėsyje vyko Platono ir jo mokinių diskusijos.

Platonas gyveno turtingai, todėl, priešingai nei kiti sofistai, mokesčio už mokslą neėmė. Savo mokymu Platonas siekė „supažindinti su Mūzomis ir mokyti Gėrio bei Teisingumo pažinimo“. Akademijoje studijuota botanika, zoologija, logika, retorika, bet ypač daug dėmesio skirta matematinėms disciplinoms ir astronomijai. Pasak Platono, bendrųjų dalykų reikia mokytis ilgai ir tik sulaukus 30-ies metų galima imtis aukštojo mokslo, t. y. filosofijos pradmenų. Filosofiją reikėtų studijuoti iki 50-ies metų.

Platono laikais tradicinių, mums įprastų, paskaitų nebuvo. Mokymas vyko diskusijų ir bendravimo forma. Pats Platonas domėjosi ne tik kosmologija, ontologija, gnoseologija, etika, estetika, bet ir technika – jis buvo sukonstravę vandens žadintuvą. Po Platono mirties Akademijoje vyravusios filosofinės kryptys keitėsi, priklausomai nuo „laiko dvasios“. Pirmasis laikotarpis siejosi su kinikais, antrasis – eklektizmu, trečiasis – skelticizmas, neoplatonizmas, misticizmas. 
 
Per karą (88 m. pr. Kr.) Akademija buvo stipriai apgriauta, o 529 m. Platono įsteigtą Akademiją galutinai likvidavo imperatorius Justinianas.


Visuotinis švietimas

Platonas manė, kad mokslu turi rūpintis valstybė, kaip siektiną pavyzdį nurodydamas Spartą. Kituose poliuose tuo metu berniukų švietimu tėvai rūpinosi asmeniškai. 

Platonas taip pat liepė kreipti dėmesį į mažamečių vaikų ugdymą. Jis manė, kad didžiausia nelaimė valstybę ištinka tada, kai piliečiai pradeda nesilaikyti įstatymų. Įstatymų laikymosi reikia mokyti nuo mažumės: žiūrėti, kad žaidžiantys vaikai būtinai laikytųsi tvarkos, susitarimų ir taisyklių. Jo nuomone, žmogus iš prigimties yra linkęs mėgdžioti. Kuo anksčiau jis pradeda mėgdžioti geruosius pavyzdžius, tuo geriau visai visuomenei.

Dar viena Platono siūlyta naujovė – mergaičių mokymas. Jos, kaip ir berniukai turėtų mokytis „gimnastikos“ ir „mūzų globojamų dalykų“. Žinoma, kad Platono Akademijoje mokėsi dvi moterys – Aksiotėja (Axiothea) ir Lastenija (Lastheneia). Teigiama, jog šios moterys, kad tarp vyrų neatrodytų kaip heteros, rengėsi vyriškai.

Platonas sporto išlavintą kūną laikė būtinu tobulos asmenybės faktoriumi. Taip pat  jis siūlė didelį dėmesį skirti dietai ir kūno higienai. 

Platono siūlymą mokyklas padaryti valstybines perėmė kai kurie helenizmo laikų miestai, o jo siūlytas mergaičių mokymas helenizmo laikais taip pat daug kur paplito. Mileto ir Tėjo salos įstatymai numatė privalomą pradinį išsilavinimą ir mergaitėms. Pergame ir Chijo saloje mergaitės privalomai ir sportavo.
 

Platono įtaka

Plotinas (III a.) - panaudojo Platono idėjas Krikščioniškai filosofijai kurti
Platonas savo sistemą grindė “idėjų ir sielų mokslo metafizine koncepcija”, kuri paliko tokią gilią žymę Vakarų dvasios istorijoje, kokios nepaliko jokia kita filosofinė sistema. 

Paskutinieji antikinės filosofijos amžiai (pradedant nuo I a. pr. Kr.) patyrė didelę Platono idėjų įtaką. Beveik visa  vėlyvosios antikos filosofija yra „neoplatonizmas“. Platono pažiūros, mūsų eros III a. savaip interpretuotos Plotino, turėjo lemiamos įtakos krikščioniškosios filosofijos susiformavimui.

Krikščionybė rėmėsi Platono mokymu. Viduramžiais Bažnyčios, kaip organizacijos santvarkoje buvo įgyvendintos pamatinės Platono „Valstybės“ programinės nuostatos. Iki pat XIII a., kai buvo susidomėta Aristoteliu, Platonas buvo didžiausias autoritetas. Renesanso laikais prasidėjo naujas judėjimas „atsigręžk į Platoną“. 

Kiekvienas laikmetis iš Platono ėmė tai, ko jam labiausiai reikėjo, tačiau imant bendrai, religiniai Platono filosofijos motyvai Vakarų kultūrai padarė didesnį poveikį nei jo moksliniai argumentai. Tik paskutiniaisiais Naujųjų laikų amžiais sparčiai vystantis mokslui nuo Platono vis labiau buvo sukamasi link atomistų. 


Platono idėjų teorija

Tai, ką Platonas žinojo iš Herakleito apie amžiną daiktų kitimą, neatitiko to, ką jis žinojo iš Sokrato apie sąvokų pastovumą. Tas neatitikimas paskatino jį sukurti savo teoriją. 

Idėjų teorija:

Bene garsiausia Platono alegorija - tai ola, kurioje uždaryti žmonės mato tiktai šešėlius ant sienos, ir iš tų šešėlių jie negali susidaryti teisingo supratimo apie pasaulį.
  1. Sąvokos. Besąlygiškas ir tikrasis žinojimas yra užfiksuotas sąvokose - sąvokos yra pirminės. Sąvokos nusako žinojimą ir turi savo atitikmenį realybėje. 
  2. Sąvokoms būdingas pastovumas ir vientisumas, o visi iš patirties mums žinomi objektai yra sudėtingi ir kintantys. Vadinasi, sąvokos yra pirminės, o objektai antriniai. 
  3. Sąvokos tiesiogiai susijusios su transcendentiniu idėjų pasauliu. Tas „idėjų pasaulis“ yra būtis, kuri nėra duota tiesiogiai pažinti. Būtį ir idėjas galime mąstyti sąvokomis. Jau pitagorininkai „tikrosios būties“ nelaikė panašia į daiktiškąjį pasaulį, bet ją vis dar siejo su daiktiškuoju pasauliu. Platonas, perėmęs Anaksagoro dvasios idėją, ją išplėtojo iki transcendentinės būties, esančios anapus empirinio pažinimo. 
  4. Idėjos. Idėjų yra daug, bet aukščiausia yra gėrio idėja. Po jos idėjų hierarchijoje seka grožio idėja.
  5. Dualizmas. Platono teorija yra dualistinė. Pasak jo, egzistuoja dviejų rūšių pasaulis: juslėmis suvokiami daiktai (jie - kintantys), ir protu suprantamos idėjos (jos – pastovios). Idėjos būna (jos amžinos ir nekintančios), o daiktai tampa. Būties atžvilgiu daiktai yra tas pats, kas jų pačių atžvilgiu yra šešėliai ar atspindžiai vandenyje. Mes tiesiogiai matome tik daiktus, o šie yra idėjų šešėliai. Realus pasaulis yra idėjų pasaulio atspindys.
  6. Gamta nėra atsitiktinis kūrinys. Kaip žmonės savo darbus atlieka turėdami idealų pavyzdį, taip ir Dievas kūrė pasaulį vadovaudamasis idėja (idėjomis). 
  7. Idėjų prigimtis. Platonas aiškiai neatsakė į klausimą - iš kur atsirado idėjų pasaulis, kokia jo kilmė ir prigimtis. Todėl yra dvi galimybės - suprasti idėjas arba logine, arba religine prasme. Arba jos yra „gryna idealybė“, tarnaujanti pavyzdžiu ir matu pažinimui ir veiklai, bet esanti vien prote, arba jos yra mums nesuprantama dieviška anapusinė realybė. Platonas blaškėsi tarp šių dviejų – imanentinės ir transcendentinės – sampratų.

Platono idėjų pagrindas – nematerialių, amžinų ir nekintančių esybių, idėjų pasaulis. Idėjos yra tikrovės provaizdžiai, pagal kuriuos formuojasi regimojo pasaulio daiktai. Idėjos egzistuoja objektyviai, t. y. nepriklausomai nuo mūsų. Sąmonė jas ne nustato, o tik gali pažinti. Todėl ši sistema vadinama objektyviuoju idealizmu. 

Virš jutiminio materialaus pasaulio egzistuoja pirminis, absoliučiai harmoningas anapusinis idėjų pasaulis. Idėjų pasaulis yra amžinas, nekintantis, tobulas ir egzistuoja tam, kad netobulas materialusis pasaulis galėtų jį vystydamasis “pamėgdžioti’’, tokiu būdu siekdamas tobulumo.

Idėjos yra viso, kas egzistuoja, tikroji būtis. Jos įsiskverbia į jutiminį pasaulį, bet visuomet jame įsikūnija tik iš dalies. Daikto atžvilgiu idėja yra pirminė – tai daikto esmė, egzistuojanti šalia daikto, nesąlygojama nei laiko, nei erdvės. Tai protu suvokiama tobulybė, idealus daikto modelis ir kriterijus – amžinas ir nuo nieko nepriklausomas.

Idėjos yra įvairiausios: grožio, gėrio, didumo, lygybės, tiesos, judėjimo, spalvos, garso ir t.t. Daiktų ir reiškinių atsiradimą sąlygoja idėjos ir materijos susijungimas. Platonas idėjas prilygino vyriškajam (aktyviajam) pradui, o materiją – moteriškajam (pasyviajam). Daiktų požiūriu, idėjos yra ne tik modelis, bet ir priežastis bei tikslas. Materija apsprendžia, kad daiktas yra tik panašus į savo idėją – idėjos šešėlis – materialus pasaulis iš esmės negali būti idealus. Moteriškasis pasaulis negali prilygti vyriškajam.

Platonas kalbėjo apie daug idėjų, bet tiksliai neįvardino, kokios idėjos egzistuoja: ar tik substancijos idėjos, ar ir kokybės, skaičių, santykių ir t.t.

Aristotelis kritikavo Platono idėjų teoriją, teigdamas, kad idėjos yra tik fikcijos. Maža to, tai yra nenaudingos fikcijos, nes jos nepaaiškina faktų.

Racionalizmui pagrįsti Platonas griebėsi iracionalizmo. Aristotelis buvo įsitikinęs, kad idėjų savarankiškumo suabsoliutinimas gnoseologiškai nepagrindžiamas, kad „esmės negalima atskirti nuo to, kieno esmė ji yra“. 


Sielos teorija

Iki Platono natūrfilosofai sielą suprato kaip tam tikrą medžiagą, o orfikai (Pitagoro pasekėjai) – kaip nežemišką pradą. Natūrfilosofai sielą laikė gyvybės veiksniu: žmogus gyvena, kol ją turi, ir miršta, kai jos netenka. Tai kažkokia labai subtili medžiaga, kitokia nei ta, iš kurios sudaryti kūnai – ji yra judėjimo ir gyvybės priežastis. 

Platonas prie biologinės ir fiziologinės interpretacijos pridėjo mistinę, religinę, kurią greičiausiai perėmė iš pitagoriečių. Jis manė, kad siela yra savaiminio judėjimo šaltinis, kai tuo tarpu materija – inertiška. Siela nėra materiali, bet ji - reali. Siela yra materijos priešybė. 

Platonui siela pirmiausia buvo gyvybės veiksnys, bet jis jai pripažino ir pažinimo funkcijas. Žinojimas – sielos imanentinė savybė. Siela pažįsta ir daiktinę realybę ir idėjų pasaulį. Pirmąjį per pojūčius, antrąjį – savaime, nes turi savybę pažinti. Siela pažįsta pati tiesiogiai arba per kūną ir pojūčius, kaip per pažinimo įrankius. 

Siela pažįsta idėjas iš ankstesnio, anapusinio idėjų pasaulio, tačiau apsigyvenusi žmogaus kūne siela jas pamiršta. Reikalingos individualios pastangos, kad siela per sąvokas ir jų apmąstymą galėtų absoliučias idėjas atgaivinti – prisiminti.

Platonui siela yra nemirtinga. Ši idėja perimta iš orfikų ir pitagorininkų, kurie sielą suprato kaip esybę, tvaresnę ir tobulesnę už visas kitas, kas žemiška, kaip anapusinę, dievišką esybę, tik trumpam apsigyvenusią kūne. Platonas vartojo ne vieną, o dvi sielos sąvokas. Viena platesnė, susieta su kūnu per psichiką, o antroji – religinė. Pirmajai („kūniškajai“ sielai) būdinga protingumas, impulsyvumas ir juntamumas, o antrajai – tik protingumas. Protingoji siela ir buvo ta tikroji grynoji siela.

Dualizmas. Platonizmas buvo ne tik idėjos ir daikto dualizmas, bet ir sielos bei kūno dualizmas:
  1. Siela yra nematetriali
  2. Nepriklausoma – atskirta nuo kūno. Sąjunga su kūnu sielai nėra būtina. Nemateriali nepriklausoma siela turi ryšį su nematerialiu idėjų pasauliu.
  3. Siela yra nesudėtinė (vientisa), nepaisant to, kad Platonas kūniškąją sielą dalino į impulsyviąją, juntančią ir protingąją.
  4. Siela yra tobulesnė už kūną. Ji pažįsta idėjų pasaulį ir yra tiesos, gėrio ir viso, kas žmoguje vertinga, šaltinis. Žmogus – kūną valdanti siela. Kūnas sielai yra kalėjimas (kapas). 
  5. Siela – nemirtinga ir amžina. Siela yra grynoji amžinoji gyvybė. 
  6. „Blogis“ (tamsumas, bailumas, nesitvardymas ir t.t.) sielą naikina, bet jos numarinti negali.
  7. Platonas, kaip ir orfikai, kėlė klausimą, kodėl tobula, amžina siela yra susieta su netobulu ir mirtingu kūnu? Atsakymas: siela pirmiausia egzistavo be kūno; ją prislėgė nuodėmė, kuriai išpirkti ji buvo susieta su kūnu; tiesos pažinimas filosofijos pagalba, patikimiausia priemonė sielai iš kūno išsilaisvinti. „Į tokius rašinius galima būtų žiūrėti su panieka, jei tik būtų galima sugalvoti ką nors geresnio ir teisingesnio“. Platonas buvo mokslininkas, bet kur negalėjo naudoti mokslinių metodų, pasikliovė religiniu tikėjimu.
Sielą, kuri yra kūne, Platonas skirstė į 3 lygmenis:
  • Geidžiamąją. Šis pradas siekia malonumų ir turtų
  • Impulsyviąją. Šis pradas siekia garbės
  • Protingąją. Šis pradas siekia išminties. 
Harmonija (absoliutus Gėris) pasiekiama, kai teisingumas – svarbiausioji dorybė – sureguliuoja sielos darbą, pavesdama išminčiai tvarkyti godumą ir afektus. Prie harmonijos artėjama nuolatinėmis, nuosekliomis, kryptingomis pastangomis, todėl ne visi ją sugeba pasiekti.

Platono antropologija, kaip ir metafizika, yra dualistinė. Kūnas ir siela griežtai atidalyti - siela valdo kūną. 

Žemiškojo gyvenimo tikslas – sielos sugrįžimas į pirmapradę idėjų pasaulio būklę. Ryšys su pirmaprade pradžia įmanomas tik tada, kai sieloje viešpatauja protas. Todėl išminčius stengiasi pasprukti iš kūno ir juslių kalėjimo. Atlygis, kurio jis už tai gali tikėtis, - gyvenimas po mirties. Išminčiaus siela po mirties sugrįžta į grynosios dvasios pasaulį, o neišmintingo žmogaus siela nepakyla iki idėjų pasaulio ir todėl turi atgailauti. 

Platonas, priešingai nei sofistai, manė, kad žmogui įmanoma, nors tai nėra lengva, proto pagalba taip ištobulinti savo sielą, kad ji gebėtų bendrauti su anapusiniu dievišku idėjų pasauliu.


Kosmologija ir gamta

Materialia gamta Platonas domėjosi mažiausiai, manydamas ją esant žemiausia būties rūšimi, neturinčia to tobulumo, kuris būdingas idėjoms ir sieloms. 

Skirtingai nei Demokritas, iškėlęs atsitiktinumo gamtoje idėją, Platonas manė, kad pasaulis yra tikslingai, harmoningai, protingai sutvarkyta visuma. Harmonija yra pasaulio sandaros principas. Jei dangaus kūnai juda pastoviomis ir geometriškai taisyklingomis orbitomis, vadinasi, pasaulyje viešpatauja protas ir darna. Tikslingumas ir protinga gamtos santvarka verčia mąstyti apie dievišką jo prigimtį. Demiurgas buvo veiksmo priežastis, o idėjos – pasaulio provaizdis. Provaizdžio savybės ilgainiui perėjo į realų pasaulį. Dieviškasis tikslas  - gerumas. Gėris yra aukščiausia idėja.

Materija. Medžiaga iš prigimties yra beformė, neapribota, neapibrėžta, inertiška. Pirminė materija buvo beribė nebūtis, Apibrėžtą formą, vadovaudamasis idėjomis, jai suteikė Demiurgas, tokiu būdu sukurdamas pasaulį. Pasaulį kūrėjas padarė judantį, dvasingą. gyvą, protingą, gerą. 

Transcendentinis (anapusinis) idėjų pasaulis yra amžinas. Realusis pasaulis (kosmosas) yra kintantis ir laikinas. Realusis pasaulis yra pagal idėjų provaizdį organizuota materija - tai tarpinė stadija tarp idėjų ir materijos. Deniurgas jį sukūrė tobuliausią, kokį įmanoma sukurti iš netobulos materijos. Pirmasis Dievo kūrinys buvo siela, antrasis – realusis pasaulis. 

Dievas, kurdamas realųjį pasaulį, suteikė jam tobuliausią – rutulio – formą ir patį tobuliausią judėjimą – judėjimą apskritimu. Pasaulio centre jis patalpino sielą. Iš ten  siela sklinda po visą Kosmą.  Siela – tai pirminis judėjimo šaltinis. Kadangi planetos juda tuštumoje, jos turi turėti savo sielas.  Tokiu būdu Platono filosofijoje reiškėsi spiritualizmas.

Kosmo kūne demiurgas išskyrė ratus. Išorinis ratas turi tapatumo (vieningumo) prigimtį – jo judėjimas vieningas ir nedalomas. Vidinis ratas turi skirtingumo (kintamumo) prigimtį. Jis susideda dar iš 7 skirtingo dydžio ratų, kuriais juda Mėnulis, Saulė ir 5 planetos. Rutulio formos Žemė yra visatos centre.  Ji sukasi aplink visatos ašį. Dėl to sukimosi randasi diena ir naktis.   

Materialųjį pasaulį demiurgas kūrė pagal idėjų pavyzdį. Todėl pasaulis yra kosmas – natūrali harmonija. Kadangi proto neturinti materija taip pat veikia kaip viena iš priežasčių, todėl idėjų atvaizdas pasaulyje iškreipiamas.


Pažinimas (epistemologija)

Pirmųjų gamtos filosofų (natūrfilosofų) pažinimo samprata buvo tokia: 
  • pažinimas yra suvokimas
  • daiktus ir reiškinius galima pažinti per jusles
Platonas šią sampratą atmetė, nes idėjas galima pažinti tik protu.

Dualizmas. Panašiai kaip yra dvi būties rūšys (idėjos ir daiktai), taip yra dvi pažinimo rūšys: protinis ir juslinis. Juslinis (empirinis) pažinimas yra netobulas. Jo neužtenka ir materialiajam pasauliui pažinti.  Empirinis metodas yra nepakankamas net daiktų tyrinėjimui, jei tas tyrinėjimas pretenduoja būti mokslinis. Empiriškai galima konstatuoti tik laikinus dalykus, o tikrasis pažinimas ieško absoliučių tiesų - „žinių apie tai, kas yra amžina“. 

Sąvokos, lyginant su suvokiniais, yra pirminės. Platonas manė, kad sąvokos prototipas jau buvo sieloje iki suvokimo. Suvokdami kokius nors daiktus ir laikydami juos, pvz., lygiais, jau turime lygybės sąvoką ir pasinaudojame ja kaip matu. Suvokiniai šiuo ar kitais atvejais yra pretekstas sąvokoms įsisąmoninti, bet jie nėra nei medžiaga, nei pamatas joms kurti. Jie nesukelia sąvokų, o tik jas primena. Taigi, greta suvokiniais paremto žinojimo yra kitoks žinojimas, ankstesnis už suvokimą. Pirmasis formuojasi laipsniškai, o antrasis yra duotas nuo pat gimimo – įgimtas. Ta prasme Platonas yra aprioristas. 

Kaip galime nuo gimimo žinoti kažką, ko dar nesame matę? Kaip galime žinoti idėjas, su kuriomis niekada nebuvome susidūrę? Platono atsakymas: mūsų protas regėjo idėjas ankstesniame gyvenime ir išlaikė jas atmintyje. Racionalus žinojimas čia papildomas iracionaliu orfišku tikėjimu sielų persikėlimu. 

Pažinimo laipsniai. Protinis pažinimas nepriklausomas nuo juslinio ir yra aukštesnis už jį. Juslinis pažinimas greičiau yra nuomonė nei pažinimas. Mokslas, nors remiasi ir juslinio pažinimo keliu gautomis žiniomis, galiausiai turi peržengti tas ribas. Mokslas siekia išvesti bendruosius teiginius – jis siekia dvasinio pažinimo ir idėjų pasaulio suvokimo grynuoju protu. Siela turi ypatingą galią suvokti idėjų pasaulį nepriklausomai nuo žmogaus jam dar negimus. Protas tokios galios neturi - jo tikslas yra  mąstant pažinti Absoliutą. Todėl siela yra pirminė, o protas (instrumentas idėjų pasauliui atskleisti) - antrinis.

Intuiciją, kaip tiesioginio tiesos pažinimo galią, Paltonas iškėlė aukščiau už samprotavimą – tai jo pažinimo teorijoje aukščiausia pažinimo pakopa. Platonas manė, kad svarbiausiais klausimais intuicija ir tikėjimas, mitas ir metafora, iracionalus sielos impulsas taip pat, o kartais net labiau nei tikslus samprotavimas gali priartinti prie tiesos. Tik mokslas turi būti grynai racionalus, o ne filosofija, kuri susiduria su kitokio pobūdžio klausimais. Vėlesni filosofai (ir krikščionybės teologai) tai suprato kaip ekstazinę ir mistinę būseną, per kurią apžavėtas protas bendrauja su dievybe. Platonas intuiciją suprato racionaliau.

Platonas veda į racionalizmą, nes juo aukštesnis tam tikro objekto ontologinis rangas, juo vertingesnis jo pažinimas ir juo tas pažinimas tikresnis, juo labiau jo šaltinis yra protas, o ne stebinys. Tikrasis pažinimas nepriklausomas nuo empirijos ir juslinio pažinimo. Sokratas dar kalbėjo apie bendrybės gavimą iš atskirybės indukcijos būdu, tuo tarpu Platonui aukščiausios pažinimo formos besąlygiškai įžvelgiamos.

Dialektika. Metodą, vedantį į pažinimą, Platonas vadino dialektika ir priešino jį fizikai, tiriančiai vien empirinio pasaulio vyksmus. Dialektika operuoja grynu nevaizdiniu mąstymu, ieško tiesos vien lygindama sąvokas ir teiginius, juos skaidydama ir jungdama. Dialektinis metodas pirmiausia tarnauja idėjoms tyrinėti, bet taip pat padeda ir paaiškinti reiškinius. Platonas manė, kad nustatant loginę reiškinių priklausomybę jie paaiškinami geriau nei atrandant jų priežastis ar tikslą.

Dialektika Platonui buvo daugiau nei metodas, ji buvo filosofija. Ji yra tikrosios būties mokslas, kokia ir turi būti filosofija. Platonas filosofiją atskyrė nuo mokslų, su kuriais iki tol ji gyvavo bendrai. Platono teorijoje atsirado atskiras filosofijos objektas – idėjos, ir atskiras metodas – dialektika. Filosofija turėjo aiškintis tikrąją būtį, o tam tiko tik dialektika.

Proto ribotumas. Platonas nemanė, kad protas įmins visas būties mįsles. Net jei protas ir perprastų idėjų pasaulį, dar lieka iracionalus pasaulio pradmuo – medžiaga. Aukščiausioji iš idėjų – gėrio idėja – taip pat pranoksta tai, ką protas pajėgus suprasti. Todėl tiesos pažinimas yra tik dalis filosofijos paskirties, kita jos dalis yra kažkas visai kita: įvykdyti perversmą sieloje, „sugiminiuoti ją su tuo, kas gera ir gražu“.


Etika

Kaip Sokrrato mokinys, etikos klausimams Platonas skyrė daugiausiai dėmesio (ypač ankstyvajame periode). 

Gėris. Gėrio idėja yra Platono filosofijos šerdis. Gėris yra viso ko pradžia ir pabaiga: jis yra pirmoji priežastis, dėl kurios atsirado pasaulis, ir paskutinis tikslas, į kurį jis eina. Gėrio idėja yra Platono sistemos viršūnėje ir pranoksta visas kitas idėjas. Tik gėris suteikia idėjoms būtį ir vertę. Tik gėris sukuria pasaulyje tvarką, saiką ir vienovę. Polinkį į gėrį Platonas laikė esant svarbiausiu dorybės požymiu. 

“Pats gėris nėra būtis; reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją.”

4 dorybių teorija. Platono etikos teorija tiesiogiai siejosi su jo sielos samprata.  Į žmogų įsikūnijusi siela turėjo 3 lygmenis. Kiekvienas sielos lygmuo turėjo savo dorybes:
  1. Protingosios sielos dalies dorybė – išmintis
  2. Impulsyviosios – drąsa
  3. Geidžiančiosios – santūrumas
  4. Visas sielos formas jungianti dorybė – teisingumas
Taip atsirado Platono 4 dorybių teorija. Dar Platonas išskyrė džiaugsmą (žinojimas be džiaugsmo yra toks pat netobulas, kaip ir džiaugsmas be žinojimo). 

Meilės teorija. Meilė, kaip ją suprato Platonas, yra sielai būdingas noras pasiekti amžinąjį gėrį. Todėl pirmasis meilės objektas yra gražūs kūnai. Tik laikui bėgant siela supranta, kad sielų grožis yra aukštesnis už kūnų grožį ir tada meilės objektu tampa gražios mintys ir poelgiai, gražūs dvasios kūriniai – dvasinis grožis. Vėliau tobulėjant galima pasiekti ir amžinojo grožio idėją, kuri yra grožis visada ir visiems. 


Valstybė ir politika

Platonas politiniame gyvenime tiesiogiai nedalyvavo, tačiau buvo užsimojęs pakeisti Atėnų demokratinę santvarką į išmintingų išsilavinusių dvasios aristokratų valdymą („filosofus padaryti valdovais“). Jis manė, kad jo laikų Atėnų polio politikai siekė šlovės, galios, įtakos, o ne rūpinosi ilgalaike bendruomenės gerove. Taip politikai darė todėl, kad jiems neužteko tikrosios išminties.

Savo politines idėjas Platonas ne kartą mėgino įgyvendinti Sirakūzuose, tuo metu turtingiausiame ir galingiausiame graikų poliuje. Dar savo kelionių metu Platonas buvo nuvykęs į Sirakūzus ir ten susidraugavo su valdovo svainiu Dionu. Tačiau valdovas Dionisas Vyresnysis, tikriausiai bijodamas politinės agitacijos, Platoną iš savo valstybės išprašė. Kai Dionisijas Vyresnysis 367 m. pr. Kr. mirė, Platonas, Diono pakviestas, vėl nuvyko į Sirakūzus mokyti naujojo valdovo Dionisijo Jaunesniojo. Tuo metu dvaro vidiniame gyvenime kažkas įvyko, nes Dionas buvo ištremtas, įtarus jį siekiant valdžios, o Platonas vėl turėjo grįžti į Atėnus. 361 m. pr. Kr. Platonas trečią kartą nuvyko į Sirakūzus, norėdamas sutaikyti Dionisiją Jaunesnįjį su Dionu, bet vėl įsivėlė į rūmų intrigas ir buvo priverstas skubiai bėgti į Atėnus. 

Tuo Platono pastangos tobulinti valstybę nesibaigė. Jis rašė politikos klausimus nagrinėjančius tekstus, samprotavo, kaip teisingai turėtų būti valdoma visuomenė. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Platonas vis dar tobulino prieš daugelį metų parašytos  „Valstybės“ pirmąją (iš dešimties) dalį.

Platono politinėms pažiūroms didelę įtaką padarė Peloponeso karo, kurį galiausiai Atėnai pralaimėjo Spartai, eiga. Demokratija, tokia kokią jis matė Peloponeso karo metu, Platonui atrodė artima anarchijai. Kad su Atėnų demokratija buvo ne viskas gerai, parodė ne tik pralaimėjimas, bet ir tai, kad po karo Atėnuose metams su trupučiu įsivyravo tironija, Platono manymu, pati blogiausia valdymo forma. Pasak filosofo, tokie radikalūs pasikeitimai buvo logiški, nes viskas, kas peržengia saiką, linkę virsti savo priešybe. 

Ideali Platono valstybė iš esmės buvo aristokratinės valstybės modelis. Politinės krizės po pralaimėto Peloponeso karo akivaizdoje, Platonas auklėjimą ir mokymą buvo linkęs perduoti valstybei, todėl ir ėmėsi kurti pirmąją mums žinomą valstybės organizavimo teoriją.

Platono tobulos valstybės valdymo teorija, išdėstyta „Valstybėje“ ir „Įstatymuose“, buvo normatyvinė „geriausios“ valstybės teorija, sukonstruota vadovaujantis gėrio ir teisingumo idėjomis. Joje filosofas ypatingai akcentavo visuomeniškumą. Platonas manė, kad žmogaus paskirtis išryškėja ne asmens, bet visuomenės gyvenime. Savo idealios valstybės vizija Platonas atkakliai priešinosi IV a. pr. Kr. plintančiai gyvenimo sau, o ne bendruomenei, nuostatai.  Neleistina, kad kiekvienas pilietis savarankiškai siektų savųjų tikslų. Virš visko turi būti bendras tikslas. Kiekvienas turi daryti tai, „kas jam priklauso“.

Valstybės organizavime Platonas taikė darbo pasiskirstymo principą, nes, jo manymu, kiekvienas darbas atliekamas geriau ir greičiau, kai jį atlieka tam iš prigimties tinkantys, specialiai paruošti ir išmokyti žmonės.  Pagal tai, kokį darbą turėtų dirbti piliečiai, Platonas juos suskirstė 3 klases, analogiškas trims sielos pradams:
  • Gamintojai - valstiečiai, amatininkai, pirkliai ir kt. (gausiausia grupė). Jiems būdingas turtų ir kūniškų malonumų troškimas, todėl Jų dorybė – saikas.
  • Gynėjai – kariai ir tvarkos garantas. Jiems būdingas impulsyvumas, todėl jų dorybė – narsa ir drąsa.
  • Valdovai-išminčiai (filosofai). Jų dorybė – išmintis ir teisingumas. 
Teisingumui Platonas skyrė ypatingą reikšmę. Tobuloje valstybėje valdantieji turėtų rūpintis ne tuo, kas naudinga jiems, bet tuo, kas naudinga visiems jų pavaldiniams.  

Priklausymą aukščiau išvardintoms klasėms (luomams) turėjo apspręsti ne piliečių kilmė ar turtas, o jų moralinės ir dvasinės savybės. Šios savybės turėtų būti išaiškinamos mokymo ir lavinimo procese. Platonas bijojo, kad žemesnės klasės žmonės nepareikštų pretenzijų valdyti ar imtis karybos. Ta prasme ypač buvo pavojingi praturtėję pirkliai, gamybininkai, žemių valdytojai. 

Pasak Platono, siekdami tapti valdytojais-filosofais piliečiai turėtų būti visapusiškai lavinami 50 metų. Iki 20-ies metų būtų mokomi muzikos, poezijos, gramatikos, mokslo pagrindų, daug sportuotų. 20 – 30 metų bėgyje jie turėtų išeiti aukštojo mokslo programą. Toliau sektų 5 metai filosofinės dialektikos studijų ir 15-os metų praktinė veikla valstybės tarnyboje. Valdytojų-išminčių pozicijų turėtų siekti žmonės, iš prigimties linkę į mokslus, abstraktų mąstymą ir jaučiantys malonumą studijuoti. Tik tokie asmenys galėtų tapti išmintingais dvasios aristokratais. 

Vieninteliu teisingu kriterijumi Platonas pripažino protą, palikdamas jį valdytojų-išminčių dispozicijai. Platono netrikdė mintis, jog jo siūloma valdymo forma palieka atvirą kelią despotizmui, subjektyviam vadovavimui, piliečių iniciatyvos suvaržymui. Platonas valdančiajai klasei tam tikrais atvejais leido net sakyti netiesą, jei tai daroma bendrajam gėriui. Pasak jo, valdovų neturėtų varžyti ir jokie konstituciniai apribojimai.

Platono utopija rėmėsi asmens pavaldumu valstybei ir valstybės pavaldumu idealiems tikslams. Tačiau šios utopijos realizacija, kaip ją suprato Platonas, buvo doktriniška, iki smulkmenų įnoringa, žiauri, nesiskaitanti su žmonių laisve ir laime. Pvz., filosofas teigė, jog poetai, pavaldūs permainingiems jausmams ir savo menu galintys atitinkamai paveikti kitus, iš idealios valstybės turėtų būti tremiami.

Utopiškiausi Platono idealios valstybės momentai.
  • Platonas manė, kad ideali valstybė turi būti asketiška valstybė. Valstybė turi siekti savo piliečiams ne materialinių turtų, o visuotino gėrio. Todėl valdančiosios klasės ir karių luomo atstovai neturėtų turėti asmeninės nuosavybės. 
  • Kariai, tvarkos prižiūrėtojai  – vyrai ir moterys – gyventų bendrose stovyklose, bendrai mokytųsi, bendrai dirbtų. Tradicinių santuokų tarp jų nebūtų. 
  • Valstybė spręstų, kurie jos nariai geriausiai tiktų vaikams gimdyti. Tėvai nepažinotų savo vaikų, o vaikai – tėvų. Kiekvienas jaunuolis vyresnės kartos vyrą vadintų tėvu, o vyresnis žmogus kiekvieną jaunuolį mylėtų ir auklėtų kaip savo vaiką, t. y. visi vaikai būtų bendri.
Platonas valstybės modelį kūrė galvodamas apie polių, sąlyginai nedidelį miestą-valstybę. Istoriškai tai buvo pavėluota koncepcija, nes artėjo imperijų laikotarpis su jam būdingomis (ir - būtinomis) kosmopolitinėmis pažiūromis. 


Estetika

Platonas buvo beveik tokio pat masto menininkas ir poetas, kaip ir filosofas. Pasitikėjo įkvėpimu, labiau už viską vertino kūrybą. Poeziją laikė dieviškąja aistra, poetus vadino „dieviškaisiais vyrais“, tarpininkais tarp dievų ir žmonių, kurių lūpomis kalba dievai. Pasak Platono, poetai kuria remdamiesi ne žinojimu, o vedami “dieviško įkvėpimo”. Jų kūryboje yra nesąmoningo, iracionalaus prado – “poetas kuria tai, ko jis pats nesupranta”.

Platonui tobuliausias meno kūrinys buvo dieviškasis idėjų ir dėsnių pasaulis, kurio pagrindu buvo sukurtas kosmosas. Pripažindamas materialaus, juslėmis suvokiamo pasaulio grožį, tokį grožį filosofas laikė hierarchiškai žemesniu, laikinu. Absoliutus grožis yra amžinas, nes transcendentinės idėjos nepavaldžios žemiškiems kaitos ir irimo dėsniams. Tokį grožį galima pažinti tik protu ir intuicija. 

Platonas etinį meną iškėlė aukščiau malonumus teikiančio meno: “gražiausiu, ko gera, aš laikau tą meną, kuris džiugina ne atsitiktinius, bet geriausius ir pakankamai išsilavinusius žmones, o ypač vertinu tą muzikos meną, kuris džiugina žmogų, išsiskiriantį dorybingumu bei išsimokslinimu”. Platonui svarbiausia meno funkcija – auklėjamoji, formuojanti moralines žmonių savybes. Jis teigė, kad jei menas pažeidžia dvasinę harmoniją, gimdo bjaurumą, neskleidžia tiesos ir griauna moralines nuostatas, toks menas turi būti išgujamas iš valstybės. Menui turi būti taikomi žymiai aukštesni kriterijai, nei kasdienybei, kur gali būti visko…

Platonas vis dar manė, kad menai, kurie siejasi su daiktų darymu yra ne menas, o amatas. Jo teorijoje dailusis arba pamėgdžiojamasis menas aiškinamas kaip silpnas, iliuzinis kosminio grožio atspindys arba idėjų “šešėlių šešėlis”. Toks vaizduojamasis menas gali gimdyti bjaurumą, žemąsias aistras, tvirkinti žmones. Platonas šlovino menininkus pranašus ir smerkė imitatorius. Jis siekė apginti meną nuo subjektyvizmo, savivalės, akcentavo tradicijų ir aukštų etinių idealų svarbą, todėl buvo linkęs apskritai atsisakyti vaizduojamųjų menų arba sugrįžti prie archainio laikotarpio kanonų simbolizmo, saiko ir harmonijos.
Comments