Graikų filosofija: Aristotelis

Aristotelis, 384 – 322 m. pr. Kr.. 

Universaliausias antikos mąstytojas-mokslininkas, apibendrinęs visą savo laikmečio išmintį. Savo filosofinėje sistemoje Aristotelis jungė pitagoriečių, Platono idealistines teorijas su Herakleito ir kitų atomistų materialistinėmis pažiūromis,. Beveik visas to meto mokslo šakas (fiziką, astronomiją, logiką, biologiją, zoologiją, anatomiją, mediciną, psichologiją, estetiką) Aristotelis pakėlė į naują lygmenį. Savo apogėjų antikinė filosofija pasiekė būtent Aristotelio darbuose.

Aristotelis gyveno tuo metu, kai graikų poliai smuko ekonomiškai ir politiškai, nors savo kultūra dar pirmavo. Filosofui dar gyvam esant tarpusavio karų išvargintus graikus nukariavo pusiau barbariška Makedonija. Makedonai suvienijo graikus kovai su persais ir kalaviju praskynė kelią helenų kultūrai į beveik visą tuo metu graikams žinoma pasaulį.

Aristotelis gimė Stageiros mieste, Makedonijoje. Augo šeimoje, kurioje gydytojo amatas buvo paveldimas. Aristotelio tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Iš tėvo (tėvas mirė kai Aristoteliui buvo 15 metų) sūnus paveldėjo didelę biblioteką ir domėjimąsi gamtos mokslais. Tuo metu namų bibliotekos dar nebuvo įprastas reiškinys.  Globojamas dėdės (sesers vyro) 17-etis Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Čia praleido 20 metų: pradžioje kaip mokinys, o vėliau – kaip mokytojas ir tyrinėtojas. 

Ankstyvojoje kūryboje Aristotelis sekė Platono idėjomis, vėliau į mokytojo idealistinę doktriną pradėjo žiūrėti kritiškiau. Aristotelis laikėsi aukso vidurio taisyklės („vidurio doktrina“), mėgindamas iš visų, net viena kitai prieštaraujančių filosofinių teorijų paimti tai, kas jo manymu, jose buvo geriausia. Aristotelis derino sensualizmą su racionalizmu, materializmą su idealizmu, Demokritą su Platonu, nors Platonui vis dėlto teikė pirmenybę. 

Kai po Platono mirties į Akademijos vadovo vietą buvo paskirtas Aristotelio kritiškai vertinamas Speusipas, Aristotelis iš Atėnų išvyko ir apsistojo Aso mieste Azijoje (vietinis valdovas jau anksčiau buvo pasikvietęs kelis Akademijos narius, kurie gerai pažinojo Aristotelį). Vėliau kurį laiką gyveno Atarnėjuje - viso Azijoje išbuvo 3 metus. Tuo metu vedė Misijos karaliaus dukterėčią.

342/343 m. Aristotelį pasikvietė Makedonijos karalius Pilypas, kad jis būtų sūnaus Aleksandro (geriau žinomo kaip Aleksandras Makedonietis) mokytoju. Pilypas vienoje iš savo pilių įsteigė aristokratų berniukų mokyklą. Joje nuo 13-os metų (3-5 metus) mokėsi Aleksandras. Būsimi nenugalimos Aleksandro armijos generolai (Ptolemajas, Kasandras, Hefaistionas) taip pat buvo Aristotelio mokiniai. Aristotelis sutiko vadovauti mokyklai su sąlyga, kad Pilypas atstatys jo gimtąjį Stageiros miestą, kurį pats antpuolio metu sugriovė, bei paleis iš vergijos Stageiros gyventojus.

Kai Aleksandras pradėjo žygį į Rytus, Aristotelis grįžo į Atėnus ir ten, būdamas beveik 50-ies, įsteigė savo mokyklą – Likėją. Gal todėl, kad mokykloje buvo įprasta diskutuoti vaikščiojant, ji buvo pavadinta „peripatetine“ arba peripatetikų mokykla. Mokykloje Aristotelis skiepijo empirizmo dvasią ir pavertė ją humanitarinių ir gamtos mokslų institutu. Tai buvo stambi švietimo ir mokslo įstaiga – savotiškas institutas, kuriame dirbo žymūs to meto mokslininkai. Jų pagalba Aristotelis surinko ir susistemino visas žinias, kuriomis disponavo graikų mąstytojai. 

Aristotelis mokyklai vadovavo 12 metų (335 – 323). Platono Akademija arba “giraitė” ir Aristotelio Likėjas buvo to meto antikinio pasaulio Oksfordas ir Kembridžas (arba Harvardas ir Jeilis) ir, matryt, tarpusavyje konkuravo. 

III a. pr. Kr. Likėjaus prestižas palaipsniui ėmė kristi – pagrindiniais  antikinio pasaulio mokslo centrais tapo Aleksandrija ir Pergamas.  86 m. Romos imperatorius Sula Likėjų sugriovė, o čia saugomus rankraščius išgabeno į Romą. Likėjaus griuvėsiai buvo atkasti tik 1996 m., valant teritoriją naujam Atėnų Modernaus meno muziejui (archeologiniai kasinėjimai vis dar tęsiasi).  

Nors Aristotelis tradiciškai siejamas su Atėnais ir Atėnų filosofijos mokykla, jis niekada nebuvo Atėnų pilietis. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedonietiškas sąjūdis, Aristotelis turėjo trauktis į Chalkidę (Makedonija), kur po metų ir mirė (62 metų). Likėjo vadovo pareigas perėmė Teofrastas. 
 
Aristotelis laikomas sisteminės bei mokslinės filosofijos kūrėju. Jo filosofinė-mokslinė sistema mėgino aprėpti visas žmogaus patyrimo sritis. Filosofas intensyviai rašė nuo pat Platono Akademijos laikų. Rašė pačiomis įvairiausiomis temomis. Toli gražu ne viskas išliko, bet to, kas išliko pakanka susidaryti įspūdį apie Aristotelio pasaulėžiūrą. Aristotelio kūrybinė jėga labiausiai reiškėsi ne bendrųjų, o specialiųjų problemų srityje. Platonas buvo principų, o Aristotelis – išplėtotų teorijų kūrėjas. Aristotelis buvo išskirtinis eruditas, todėl jam būdinga sintetinti, jungti pačias įvairiausias teorijas ir mokslo sritis. 

Biologijai Aristotelis skyrė tiek pat dėmesio kaip Platonas matematikai. Galbūt todėl, kad gimė ir augo medikų aplinkoje. Aristotelis, išskrodęs ir nupiešęs daugybės gyvūnų vidaus organus (aprašęs apie 500 gyvūnų), pateikė išsamią klasifikaciją, kurios buvo laikomasi 2000 metų. Aristotelio piešiniai neišliko. 

Aristotelis Atėnuose buvo įkūręs pirmuosius zoologijos ir botanikos sodus. Gyvūnai ir augalai buvo gabenami į Atėnus Aleksandro Didžiojo įsakymu. Aleksandras rėmė savo mokytojo mokyklą ir investavo į ją. 

Aristotelio minties raida:
  1. Ankstyvasis Akademijos periodas – platonizmas.
  2. Vėlyvasis Akademijos periodas – Platono idėjų teorijos kritika.
  3. Iš Atėnų persikėlus į Aziją sukuriami originalios Aristotelio sistemos pagrindai.
  4. Likėjuje daugiausiai domėjosi empiriniu mokslu (ypač biologija, sociologija, istorija). Šiuo periodu parašyta daugiausiai specialiųjų Aristotelio darbų.
Išliko 32 veikalai (dėl kai kurių autorystės abejojama). Žymiausi: „Metafizika“, „Atėniečių valstybė“, „Politika“, „Nikomacho etika“, „Retorika“, „Poetika“, „Apie sielą“, „Kategorijos“. 

Aristoteliui mirus iš jo palikimo plačiau buvo žinomi tik ankstyvieji „platoniški“ raštai.  Vėlyvojo periodo moksliniai tekstai ilgai buvo žinomi tik siauram filosofų ratui. Aristotelio moksliniu palikimu susidomėta įsibėgėjus helenizmo epochai, kai mokslas atsiskyrė nuo filosofijos.  Būtent tada didelė dalis Aristotelio tekstų atsidūrė Aleksandrijoje.

Krikščioniškoji epocha, priešingai, paveldėjo vien vėlyvuosius Aristotelio raštus, o ankstyvieji jo raštai jau buvo dingę. Brandžiaisiais viduramžiais buvo žinomi tik Aristotelio logikos veikalai, kuriuos perteikė Boecijus (480-524). Aristotelio filosofija tapo viduramžiškos scholastikos pagrindu. 

Žlugus Graikijai, jo raštai pirmiausia buvo išsaugoti Sirijoje, o vėliau – Arabijoje. Mahometo valstybei užvaldžius Ispaniją, arabų mokslininkai atnešė Aristotelio mokslą ir į Europos Vakarus. Jų dėka tik XII – XIII a. lotyniškoji Europa susipažino su visu išlikusiu Aristotelio palikimu. „Nauji“ Aristotelio veikalai radikaliai pakeitė viduramžių scholastinį mąstymą ir paruošė Renesanso atėjimą.

Didysis aristotelizmo atnaujintojas buvo Tomas Akvinietis. Tomas Akvinietis bandė sutaikyti Aristotelio mintis ir Šventojo Rašto mokymą. Jis katalikiškąją teologiją tvirtai susiejo su aristotelizmu. Iki pat naujųjų laikų pradžios Aristotelio mokslas buvo laikomas neklystančiu.

Pagal reikšmingumą Vakarų filosofijos raidai Aristoteliui gali prilygti tik Platonu, o naujaisiais laikais –  Kantas. Jie sudaro "šventąją filosofų trejybę"

Iš kairės į dešinę: Platonas, Kantas, Aristotelis



Pažinimo teorija

Aristotelis neigė Platono idėjų teoriją. Jis nepripažino, kad anapus realybės būtų idėjų pasaulis, bet pripažino Platono teiginį, kad žinios yra sukauptos bendrosiose sąvokose. Protinėje veikloje Aristotelis išskyrė pažinimo ir praktinio gyvenimo sritis.

Aristotelis, kaip ir Platonas, pripažino, kad tikrasis žinojimas pasiekiamas sąvokomis ir protu – sąvokose yra užfiksuota esmė ir bendrybės. Platonas sąvokų objektu ir daiktų priežastimi laikė amžinas, nekintančias, nuo daiktų nepriklausančias idėjas. Toks idėjų savarankiškumo suabsoliutinimas, atskiriant esmę nuo daikto, Aristoteliui pasirodė gnoseologiškai nepagrindžiamas ir dėl to nepriimtinas. Aristoteliui kėlė abejones, kaip nekintančios idėjos gali būti nuolat kintančių, atsirandančių ir išnykstančių daiktų priežastimi. Pagaliau jeigu idėjos – daiktų esmė, tai kaip jos gali egzistuoti atskirai nuo daiktų. 

Platonas manė, kad prote yra įgimtos bendrosios sąvokos. Jomis, remiantis dedukciniu metodu, einama žinojimo keliu link idėjų pasaulio supratimo. Platonui protas buvo pakankamas pažinimui. Aristotelis manė, kad tam kad išmanyti tikrovė reikia su ja susidurti tiesiogiai per juslias. Jokių įgimtų sąvokų prote nėra.  Protas yra tuščia, neprirašyta lenta, kurią užpildome laipsniškai abstrahuodami juslinę patirtį. Juslinės žinios protui yra būtinos kaip pirminės. Aristotelis sujungė sensualizmą su racionalizmu. Jis laikėsi pažiūros, kad pažinimo pagrindas yra empirinis. Jei Platonas kalbėjo apie „įgimtas proto sąvokas“, tai Aristotelis kalbėjo apie įgimtą proto savybę per juslinius pojūčius pažinti pasaulį. Mąstymas kyla tik protui susijungus su pojūčiais; protas po mirties nebūna individualus (skirtingai negu Platono filosofijoje).



Logika

Graikų filosofai ir prieš Aristotelį nagrinėjo logikos problemas. Bet remdamasis pirmtakų patirtimi, Aristotelis sukūrė pirmą formalizuotą logikos sistemą (logikos teoriją), todėl yra laikomas logikos tėvu. Aristotelinė logika tapo visos tradicinės logikos pagrindu.

Aristotelis pirmasis ėmėsi tirti mąstymo sutvarkymą ne tik turinio, bet ir formos požiūriu (formalioji logika). Jis išskyrė du samprotavimo būdus: dedukcinį ir indukcinį. Taikant indukciją einama nuo atskirybių prie bendrybės. Taikant dedukciją - nuo bendrybės prie atskirybių. 

Platonas pripažino tik logikos dėsniais pagrįstą dedukcijos metodą. Aristotelis manė, kad pažinimas įmanomas ir empirine patirtimi pagrįstu indukcijos metodu. 
  • Dedukcinis pažinimo metodas veda nuo bendro prie atskiro, t. y., iš teisingų prielaidų visuomet turime gauti teisingas išvadas. Pvz.: Visos planetos sukasi apie Saulę. Žemė yra planeta. Vadinasi, Žemė sukasi apie Saulę. 
  • Indukcija - tai toks tikimybinis samprotavimo būdas, kai ištyrus kai kuriuos vienos klasės objektus ir nustačius, kad jie turi tam tikrą savybę, padaroma apibendrinančio pobūdžio išvada, kad tą savybę turi visi tos klasės objektai; bendro teiginio išvedimas iš vieninių teiginių. Pvz.:  Viena gulbė balta. Antra gulbė taip pat balta. Trečia gulbė irgi balta. Vadinasi, visos gulbės yra baltos. 


Forma ir medžiaga

Pirmieji Mileto mokyklos filosofai manė, jog gamtoje egzistuojančių kūnų substancija (esmė) yra materiali medžiaga. Platonas sakė, kad substancija (esmė) yra ne medžiaga, o transcendentinės idėjos. Aristotelis savo ruožtu nesutiko su Platono dualizmu ir teigė, kad idėjos negali turėti atskiros nepriklausomos būties, negali egzistuoti pačios sau be materijos. Todėl vietoj Platono s1vokos idėja jis įsivedė sąvoką forma. 

Aristotelio forma nuo Platono idėjos iš esmės skiriasi tuo, kad forma negali egzistuoti be materijos, todėl tiesiogiai siejasi su konkrečiais daiktais. Kiekvienas daiktas sudarytas iš materijos, bet  pasireiškia per formą. Medžiaga kaip ir forma neegzistuoja savaime – yra tik konkretūs medžiagos ir formos junginiai. Daiktuose materija ir forma reiškiasi kartu: nebūna nei grynosios materijos, nei grynosios formos. Tačiau materijos atžvilgiu forma yra imanentinė, t. y. pirminė. Materija formos atžvilgiu yra pasyvioji būties būklė, potenciali galimybė, o forma - aktyvioji jėga, kurią galima tapatinti su priežastimi ir vystymosi tikslu.  

Kadangi formai būdingas veiklumas, Aristotelis ją vadino energija. Savo ruožtu medžiaga yra galimybė - potencija. Pvz., augalo augimas yra sėkloje slypinčios potencijos aktualizavimas („energija“), o subrendęs augalas yra jau visiškai aktualizuota potencija arba, kaip ją vadino Aristotelis, „entelechija“.

Kadangi gamtoje gyvos būtybės gimdo panašias į save būtybes, Aristotelis veikiančiąja priežastimi laikė formą, o ne medžiagą. Forma yra aktyvusis substancijos elementas, ji veikia tikslingai ir save realizuoja ne bet kur, o tik tokioje materijoje, kurioje konkrečiai formai yra galimybė realizuotis. Forma yra materijos galios realizavimas arba įgyvendinimas. Formos aktyvumas ir turtingumas atsiskleidžia daikto realizacijoje. Kadangi materija, kaip pasyvi substancija, priešinasi formos realizacijai, atsiranda neįprasti reiškiniai, išsigimėliai ir visa, kas netobula. 

„Forma – tai esmė.“ Forma yra svarbesnis substancijos dėmuo nei medžiaga. Per formą pažįstame daiktų bendrąsias ir esmines savybes. Forma nusakoma sąvoka. Kas yra sąvokoje, tas yra būdinga visai rūšiai, vadinasi yra pastovu, o kas pastovu, tas esmiška. Būtent protas prasiskverbia pro tai, kas suvokiama juslėmis ir yra neesminga, prie to, ką galima išreikšti sąvoka, t. y. prie esmės.  

Kiekviena žemesnė forma yra materija (potencija, galimybė) aukštesnei formai (pvz., granito luitas – skulptūra). Kiekvienas būties momentas yra išeities taškas naujos formos realizacijai. Kiekviena būtis slepia savyje tikslą, kuris savo ruožtu subordinuotas aukštesniam. Taip, pasak Aristotelio, ateinama prie tobuliausios formos, aukščiausio tikslo, kuris materijos jau nebeturi. Galutinis tikslas – nemateriali forma.  Todėl Aristotelis priklauso idealistams, nors jo idealizmas objektyvesnis nei Platono. 

Aristotelio filosofijoje vietoj Platono transcendentinių idėjų ir materialių kūnų dualizmo gimsta naujas - materijos (medžiagos) ir formos dualizmas. Teorija apie materiją ir formą tapo svarbiausia Aristotelio filosofijos dalimi.

Aristotelis nepripažino Demokrito atsitiktinumo teorijos. Jis manė, kad gamta, pasaulis veikia tikslingai.



Absoliutas (Dievas) 

Aristotelis dievą suprato kitaip nei Platonas. Dievas jam nebuvo pasaulio kūrėjas. Pasaulis apskritai nebuvo sukurtas – jis amžinas. Dievas tik išjudino pasaulį, ir šia prasme jis yra jo pirminė priežastis ir galutinis tikslas. Dievas nesikiša į įvykių eigą. Jis yra pati save mąstanti grynoji dvasia, pirmasis postūmis. Pasaulį judina ne Dievo valia ar veikla, o “ilgesingas” materijos troškimas pasiekti Absoliutą, kaip grynąją formą, t. y. žemesnių sferų veržimasis į tobulybę. Dievas yra amžina, neturinti materijos forma, pats save mąstantis Protas, Absoliučioji Dvasia, pirminė pasaulio judėjimo priežastis. 

Viskas turi savo tikslą ir atsiranda kaip tam tikros priežasties išraiška. Pasaulis yra vientisa priežasčių ir pasekmių ryšiais susietų įvykių grandinė. Bet pirminė priežastis turi kitokias savybes, nei mums žinomi daiktai, kurie yra priežasčių veikimo padarinys. Pirminė priežastis neturi priežasties – ji yra pati sau savaime.

Pirminė priežastis yra:
  1. Nejudanti ir nekintanti
  2. Vientisa ir nesudėtinė (jei būtų sudaryta iš dalių, turėtų turėti priežastį)
  3. Nemateriali – tai gryna forma arba gryna energija. Jei būtų materiali, turėtų kisti
  4. Ji yra dvasinė esatis
  5. Ji yra protas
  6. Ji yra tikslas. Būdamas pasaulio tikslas, protas judina pasaulį
  7. Proto veikla gali būti tik mąstymas
  8. Ji yra vienintelė
  9. Ji yra būtina
  10. Ji yra tobula
Maždaug tas pačias savybes, kokias Aristotelis priskyrė pirminei priežasčiai, Parmenidas priskyrė būčiai, o Platonas – idėjoms.

Aristotelio teorija teologine prasme buvo monoteistinė. Kažką panašaus jau dėstė Ksenofanas. Nauja buvo tik Dievo, kaip grynai dvasinės esaties, samprata. 

Aristoteliui būdingas teologinis pasaulio traktavimas. Judėjime jis išskiria tai – kas juda ir tai – kas judina. Pirminis judintojas yra nematerialus, pats nejuda ir nekinta. Jo veikla – mąstymas apie patį save, mąstymas apie mąstymą. Tai - pasaulio protas. Pasaulio jis nekuria, bet išjudina žemesniąsias sferas. 



Kosmologija

Empedoklio 4 pirminiai elementai:
Žemė, vanduo, oras, ugnis
Aristotelio visatos sandara
Aristotelis rėmėsi Empedokliu. Yra 4 pirminiai elementai-stichijos (žemė, vanduo, oras, ugnis). Medžiagų savybes lemia elementų tarpusavio išsidėstymas – struktūra.

Aristotelio kosmologijai būdingas begalybės ir tuštumos neigimas. Jis, skirtingai nei Demokritas, tvirtino, kad pasaulis yra vienintelis, amžinas ir ribotas erdvėje. Už paskutinės sferos nebėra nei medžiagos, nei tuštumos. 

Kosmose yra dvi sritys: po mėnulinė ir virš mėnulinė. Pirmoji sritis sudaryta iš  4 pirminių elementų ir jai būdingas nuolatinis kitimas. Virš mėnulinė  sritis užpildyta eteriu ir sudaryta iš besisukančių žvaigždžių sferų. Žvaigždžių sukimosi priežastis yra dieviškosios kilmės. Dangaus (dievo) sričiai būdingas judėjimas apskritimu, o Žemės sričiai – tiesiaeigis judėjimas. 

Rutulio formos Žemė yra kosmoso centre. Ji, skirtingai nei teigė Platonas, nejuda ir aplink savo ašį nesisuka. Tokiu būdu, atmetęs Žemės sukimosi hipotezę ir grįžęs prie Eudokso sistemos, astronomijoje Aristotelis atsitraukė atgal. Jo sistemoje Žemė vėl tapo nejudančiu pasaulio centru, aplink kurį sukosi žvaigždžių sferos. 

Dangaus kūnai, kaip ir Žemė, irgi yra rutulio formos.  

Aristotelis išskyrė 4 judėjimo  rūšis:
  1. Padidėjimą – sumažėjimą
  2. Kokybinį pasikeitimą
  3. Atsiradimą ir susinaikinimą
  4. Vietos pakeitimą (dažniausiai pastebima forma)


Siela

Aristottelio teorijoje siela nėra atskirta nuo kūno kaip Platono filosofijoje. Bet ji nėra kūniška, kaip Demokrito mokyme. Pasak Aristotelio siela yra organinio kūno energija. Kūnas ir siela sudaro nedalomą visumą; siela negali egzistuoti be kūno, o kūnas be sielos, kuri jam teikia gyvybę. Siela yra organinio kūno savaiminių veiksmų priežastis. Prisimenant ką Aristottelis kalbėjo apie medžiagą (potenciją) ir formą (energiją) galima teigti, kad žmogaus atveju jo kūnas yra potencija, o siela – energija. 

“Siela yra… gamtos kūno, potencialiai turinčio gyvybę … aukščiausia entelechija“. Entelechija - tai tikslinga materijoje slypinčios potencijos realizacija”.  

Sielos Aristotelis nemistifikuoja -  ji yra kūne. Tai kūną aktualizuojanti jėga. Ji yra gyvybės ir judėjimo priežastis. Visa, kas gyva, turi sielą. Augalai turi vegetatyvinę energiją, kuri tvarko maitinimosi ir dauginimosi funkcijas. Pas gyvūnus ir žmones sudėtingiau: gyvūnai turi pasyvųjį, o žmonės dar ir aktyvųjį protą. Aktyvųjį protą Aristotelis suprato kaip žmonijos išmintį, kuri perduodama iš kartos į kartą. Aktyvusis protas - sielos nemirtingumo išraiška.  

Siela gali atlikti skirtingas funkcijas, kurias Aristotelis surikiavo hierarchiškai:

1. Augalinė siela skatina maitinimąsi ir augimą.
2. Gyvulinė siela kontroliuoja impulsus, jausmą, t. y. pirmines psichikos savybes.
3. Mąstančioji siela (protas) yra aukščiausias sielos gebėjimas. Protas pažįsta būtį, gėrį, grožį, teisingumą ir vadovauja valiai. 

Žmogaus siela turi visus aukščiau išvardintus sielos gebėjimus.

Kiekviena esybė, realizuodama savo prigimtyje turimas potencijas, siekia tobulybės. Žmogus irgi žemesnius tikslus panaudoja aukštesniems siekti. Aukščiausias žmogaus tikslas – realizuoti žmogiškąją specifiką, skiriančią jį nuo likusios gamtos. Tai protingumas. Abstraktus protavimas, abstrakti protinė teorinė veikla – aukščiausias protingumo lygmuo.



Etika


Moralinio gėrio Aristotelis, skirtingai nei Platonas, ieškojo ne transcendentiniame pasaulyje, o realioje žmogaus veikloje. Platonas gyvenimą norėjo tvarkyti pagal abstrakčią gėrio idėją. Aristotelis laikėsi nuostatos, kad nėra kito gėrio nei realus gėris. Platonas kėlė transcendentinius tikslus, o Aristotelis ieškojo žemiškų tikslų. Aristotelis savo etiką atribojo nuo teorinės filosofijos, kuri buvo orientuota į nekintančius, amžinus dalykus. Aristotelio etikos objektas buvo žmogaus praktinė veikla ir žemiškos gyvenimo problemos. 

Aukščiausią gėrį Aristotelis vadino eudaimonija (tobulumas). Platonas kalbėdamas apie tobulumą akcentavo visuotinas normas, o Aristotelis  eudaimoniją labiau siejo su asmens prigimtį atitinkančia protine veikla. Protinė veikla jam buvo tobulo gyvenimo pamatas. Ir vis dėlto Aristotelis teigė, kad „neįmanoma būti supratingu nebūnant dorovingu”. Būtent dorovingumas nukreipia protą ir apibrėžia mąstymo ribas. 

Aristotelis nebuvo hedonistas. Moralinio gėrio, laimės, tikrojo malonumo jis ieškojo naudingoje veikloje. Tačiau „žmonės negali dirbti be pertraukos. Jiems reikalingas poilsis. Bet poilsis neturėtų būti savitikslis. Poilsis reikalingas tam, kad galima būtų dirbti.“ Aristotelis manė, kad žmonėms labai svarbu išmokti prasmingai išnaudoti laisvalaikį.

Aristotelis manė, kad reikia vengti kraštutinumų ir visa kame siekti aukso vidurio. Jo supratimu tobula drąsa yra tarp bailumo ir beprotiško nutrūktgalviškumo, tobulas dosnumas – tarp šykštumo ir išlaidumo, tobulas kilnumas – tarp nusižeminimo ir pasipūtimo. Reikia „vengti pertekliaus ir nepritekliaus“. Pagrindinis tobulumo kriterijus – saikas. Aristotelis dorybę apibrėžė kaip „gebėjimą laikytis vidurio“. „Vidurio doktrina“ garsiausia Aristotelio etikoje. 

Aristotelis manė, kad dorovinei laikysenai didesnę įtaką turi ne asmeninės įžvalgos, bet praktika, lavinimas(is) ir įpratimas. Ypatingai didelę įtaka žmonių dorovei daro polio, kuriame jie gyvena, susitvarkymas, tradicijos bei visuotinis pritarimas. 

Priešingai nei Platonui, Aristoteliui šeima buvo esminis dalykas ir jai jis skyrė ypatingą dėmesį. Žymiausias Aristotelio etikos veikalas „Nikomacho etika“ skirtas arba Nokomachui tėvui, arba Nikomachui sūnui. Filosofas buvo du kartus vedęs(pirmoji žmona mirė) ir turėjo mažiausiai 2 vaikus (tame tarpe sūnų Nikomachą iš antros santuokos).



Politika

Analizuodamas polių politinę sanklodą Aristotelis išskyrė net 158 visuomenines santvarkas. Jas jis suskirstė į 3 valstybių tipus:
  1. Monarchijos – vieno žmogaus valdomos valstybės. Monarchijas, kuriose valdovai labiausiai rūpinosi savo aplinka ir interesais, Aristotelis vadino tironijomis. Tironija, pasak filosofo, pati blogiausia valdymo forma.
  2. Aristokratijos – išrinktųjų elito valdomos valstybės.
  3. Politėja – daugumos dalyvavimas valdyme. Tai savotiškas demokratijos ir oligarchijos junginys.
Nei vienai iš trijų aukščiau išvardintų valdymo formų Aristotelis neteikė pirmenybės. Jis manė, kad pati geriausia valstybės forma yra ta, kuri geriausiai atitinka konkretaus krašto konkrečių piliečių poreikius. Tačiau kiekviena iš šių santvarkų gali būti gera arba gali išsigimti, t. y. būti “teisinga” arba “neteisinga”.  „Neteisinga“ monarchija tampa tironija, „neteisinga“ aristokratija – oligarchija, o „neteisinga“ respublika  – demokratija (!). 

Aristotelis demokratijos sąvoką vartojo negatyvia prasme, apibūdindamas ją kaip prasčiokų valdžią. Jis manė, ir turbūt ne be pagrindo, kad demokratija buvo labiau palanki demagogams. Čia reikia turėti omeny, kad tų laikų demokratija gerokai skyrėsi nuo mūsų demokratijos. Atėnų tipo demokratija buvo galima tik nedidelėje valstybėje, kur laisvieji vyrai vienas kitą labai gerai pažinojo ir buvo kur kas labiau nei mūsų laikų piliečiai pasišventę bendrajam interesui, nes sunkiausius ir nemaloniausius fizinius darbus už juos dirbo vergai. Be to, Periklio laikais  dar nebuvo skirtumo tarp viešosios ir privačiosios sferų - privatumas, taip kaip mes jį suprantame šiandien, dar nebuvo pripažįstamas. Privatumas ėmė stiprėti Aristotelio laikais. Aristotelis atmetė Platono turto bendrumo idėją, tačiau vis dar užėmė mums sunkiai suprantamą tarpinę poziciją: “nuosavybė privati, tačiau naudotis ja gali visi”.

Kaip ir Platonas, Aristotelis teigė, kad valstybė egzistuoja tam, kad rūpintųsi savo piliečių saugumu, gerove, morale, juos šviestų ir auklėtų. Tačiau skirtingai nei Platonas, Aristotelis manė, kad akstinas valstybei susikurti buvo ne individų silpnumas, o jų natūralus polinkis į bendruomeniškumą. “Žmogus iš prigimties yra valstybiška būtybė”. 

Vergiją, kurios būtinumu kai kurie to meto mąstytojai jau abejojo, Aristotelis dar laikė natūraliu dalyku ir ją gynė. Filosofas manė, kad vergų padėtis buvo apspręsta jų prigimtimi ir gebėjimais. Pasak Aristotelio, vergas yra tas, „kas gali kitam priklausyti <...>, ir tas, kuris proto turi tik tiek, kad suprastų kitų protingus reikalavimus.“ Artimą vergams socialinį statusą užėmė ir moterys. Jei, pasak Aristotelio, tarp laisvų vyrų turėtų viešpatauti lygybė, tai tarp vyrų ir moterų lygybės būti negalėjo.



Estetika

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
Aristotelis pamėgino sukurti bendrą vieningą meno teoriją, apimančią visas jo rūšis, įskaitant ir dailę (Mūzų tarpe vaizduojamojo meno atstovių dar nebuvo). Meno pagrindu Aristotelis laikė tikrovės atvaizdavimą („pamėgdžiojimą“), bet tikrovės atvaizdavimą interpretavo labai plačiai. Pirmenybę jis teikė tiems menams ir menininkams, kurie neapsiribodavo paviršiniu tikrovės pamėgdžiojimu, o siekė perteikti dvasios savybes ir aukštesnį estetinį turinį. Meną Aristotelis skelbė didžiai rimtu užsiėmimu, atliekančiu svarbų vaidmenį atskirų žmonių ir visuomenės gyvenime. Ši nuostata lėmė Aristotelio simpatijas klasikinio periodo menui ir meistrams.

Kaip ir pitagoriečiai, Aristotelis tikėjo skaičių galia ir nuolatos pabrėždavo estetinę simetrijos, proporcijų, tvarkos, saiko vertę. “Grožis – tai dydis ir tvarka”. “Svarbiausios grožio formos – tvarkingumas, simetriškumas, apibrėžtumas, kuriuos labiausiai išryškina matematikos mokslai”. 

Aristotelis meną lygino su mokslu, nes menas, kaip ir mokslas, turėtų siekti “pažinti tai, kas yra bendra”. Meno kūriniai skiriasi nuo realios tikrovės vaizdų tuo, kad juose yra “apjungta tai, kas gamtoje yra išsisklaidę”. Todėl menas turėtų būti ne tik tikrovės imitacija, bet ir savita jos pažinimo forma. 

Menas tiesiogiai susijęs su grožiu ir tobulumu. Gyvojoje gamtoje grožiui būdingas tikslingumas, o visuomeniniame gyvenime jis glaudžiai susijęs su gėriu ir teisingumu.

Tobuliausiu iš menų Aristotelis laikė tragediją. Pasak jo, tragedija giliau nei kiti menai veikė žmonių sąmonę, vertybines nuostatas, sukeldavo dvasinį apsivalymą - katarsį. Meno tikslas - nuskaistinti žmogų, o tai, anot Aristotelio, dažniausiai įvykdavo tragedijų metu žiūrovams susitapatinus su vaizduojamais personažais ir kitame lygmenyje išgyvenant afektus.

Aristotelis suformulavo “veiksmo, vietos ir laiko” vienovės principą, kuriuo buvo teigiama, kad tragedijose veiksmas turi būti vientisas, nuoseklus ir užbaigtas, o vaizduojamo įvykio trukmė neturėtų viršyti vienos dienos.
Comments