Graikų filosofija: Italikai (Pitagoriečiai)

Pitagoras, 570-480 (500/497) m. pr. Kr. ir pitagorininkai

Tradiciškai Pitagorui priskiriamas termino „filosofija“ sukūrimas.

Kadangi visi pitagoriečiai dėstė idėjas Pitagoro vardu, neįmanoma atskirti paties Pitagoro ir jo mokinių teorijų. Jau Aristotelis nebeskyrė Pitagoro ir jo mokinių darbų ir kalbėjo bendrai apie „pitagorininkus“. Situacija komplikuoja ir tai, kad Pitagoras, kaip ir Sokratas, savo filosofijos nebuvo išdėstęs raštu. 

Pitagoras gimė Jonijoje, Samo saloje, kuri tuo metu buvo svarbus prekybinis, ekonominis, švietėjiškas centras ir konkuravo net su Miletu. Sulaukęs 40-ies metų, filosofas sukonfliktavo su salą valdžiusiu tironu Poliktratu ir migravo į Pietų Italiją – į Krotoną. Nors apie Pitagoro asmeninį gyvenimą nėra daug patikimos informacijos, bet manoma, kad prieš apsistodamas Italijoje, jis lankėsi ir studijavo Egipte. 

Išpopuliarėjus Parmenido būties teorijai, buvo ieškoma būdu, kaip galima būtų „pažinti“ „nepažinią“ būtį. Pitagoras galvojo, kad tik ypatingi žmonės, ypatingų apeigų metu gali savo sielomis priartėti prie Absoliuto ir tikrosios tiesos, todėl įkūrė etinę-religinę pitagorininkų sąjungą. Religinės mistikos ir tikslių mokslinių tyrinėjimų derinimas buvo tos sąjungos savitumas. Vėliau ši sąjunga tapo rimtu mokslinių tyrinėjimų centru. Orientavimasis ir į religiją, ir į matematiką, mėginimas būties klausimus spręsti būtent matematikos pagalba suteikė pitagorininkų filosofijai išskirtinumo tarp kitų filosofinių mokyklų. 

Pitagoro pitagorininkų sąjunga nebuvo pirma ir vienintelė. Tuo metu dėl stiprios Rytų įtakos Graikijoje ėmė kurtis religinės bendruomenės, savo apeigose praktikavusios misterijas ir „slaptuosius mokslus“. Didžiausios Apolono misterijos vykdavo Delfuose, o požeminio pasaulio dievams skirtos misterijos – Eleusine. Misterijų, kaip religinių apeigų formos pradininku, buvo laikomas mitologinis Orfėjas, vienintelis nukeliavęs į mistinį mirusiųjų pasaulį. Būtent todėl tokios sąjungos buvo vadinamos orfikų sąjungomis. 

Vieni orfikai bendravimui su dievais pasirinkdavo transą (transinę muzika, šokius), o pitagorininkai sielai apvalyti ir išlaisvinti iš kūno taikė etiką, mokslinę intelektualinę veiklą ir asketišką gyvenimo būdą. Būtent todėl ši sąjunga tapo rimtu mokslo centru, kuriame per kelias kartas buvo išplėtota išsami mokslinė filosofinė sistema.

Pitagoriečių mokslas apie sielą

  1. Pitagoriečiai sielą atskyrė nuo kūno. Iki jų siela buvo integrali kūno dalis. 
  2. Sielų persikėlimo koncepcija (transmigracija arba metempsichozė). Metempsichozė pripažįsta, kad mirusio žmogaus siela persikelia į kitą naujai užgimusį organizmą (žmogų, žvėrį, augalą). Ši koncepcija nebuvo originali - graikai nuo seno tikėjo žmonių „metamorfozėmis“ į žvėris, gyvūnus, augalus. Toks supratimas būdingas brahmanizmui, induizmui, budizmui, kai kurioms kitoms religijoms. Pasak Pitagoro, „siela yra nemirtinga, ji pereina į kitų gyvų būtybių kūnus“. Todėl pitagoriečiai buvo iš principo nusistatę prieš aukojimo papročius. Pitagoras sakė: “Kol žmonės žudys gyvulius, tol jie nesiliaus žudę vieni kitus”. Žinomas atvejis, kai Pitagoro mokinys Empedoklis iš Agrigento, 496 m. pr. Kr. tapęs olimpiados nugalėtoju vežimų lenktynėse, atsisakė aukoti dievams įprastinę auką – jautį. Empedoklis sudegino tik jaučio atvaizdą iš alyvų ir prieskoninių žolelių. Pitagorininkai praktikavo vegetarizmą, kad „kartu su kūnu nebūtų suvalgyta jame įsikūnijusi siela“.
  3. Kūnas yra sielos kalėjimas. Siela yra tikroji žmogaus esmė, bet ji įkalinta kūne už nuodėmes. Žmogaus kūniško gyvenimo tikslas – sielos išlaisvinimas per apsivalymą.
  4. Sielą galima apvalyti religine praktika, abstrakčiu matematiniu mąstymu, teisingu gyvenimu ir misterijomis. 

Matematika

Pitagorininkai daugiausia dėmesio skyrė matematikai. „Viskas yra skaičius“ – toks buvo Pitagoro posakis ir principas. Pitagorininkai pažinimo pagrindu laikė matematinių santykių nustatymą, kai kuriems skaičiams (1, 3, 4, 7, 10) skirdami ypatingą dėmesį. Pitagoro pasekėjai teigė, kad pasaulis turi būti dėkingas skaičiams už savo pavidalą ir tvarką – skaičius yra „gyvenimo principas ir vadovas“. Pirminiai skaičiai (jie dalinasi tik iš savęs ir vieneto) pitagorininkams buvo gamtos pradai. 

Pitagorininkams pasaulis yra tvarkinga, matematinėmis proporcijomis pagrįsta harmonija. Greičiausiai būtent pitagorininkai tvarkingą ir harmoningą pasaulį (visatą) pavadino „kosmosu“ – „darna“. 

Pitagoriečiai manė, kad kokybinius parametrus galima išreikšti skaičiais. Padaryti tokias išvadas jiems „padėjo“ priešininkai atomistai (Demokritas), teigę, kad daiktų, medžiagų, kūnų kokybiniai požymiai yra apspręsti atomų kiekiu, jų forma ir išsidėstymo tvarka. Būtent todėl pitagoriečiai daug dėmesio skyrė skaičių klasifikacijai: skirstė skaičius į lyginius-nelyginius, racionalius – iracionalius, kvadratinius – nekvadratinius, tobulus – netobulus ir t.t. 

Pitagoriečiai, tęsdami Talio darbus, nesitenkino vien praktine aritmetikos ir geometrijos teikiama nauda. Gilindamiesi į esminius principus ir dėsnius, jie matematiką pavertė mokslu. Būtent pitagoriečiams priskiriami terminai parabolė, elipsė, hiperbolė. 

Skulptorius Polikleitas, kurdamas savo harmoningo žmogaus kūno grožio sampratą, taip pat rėmėsi pitagorininkų matematinėmis simetrijos ir proporcijų idėjomis.

Polikleito kanonas

Aukso pjūvis architektūroje


Muzika 

Pitagoras laikomas muzikos teorijos mokslo pradininku. Pitagorininkų dėmesys muzikai ir akustikai siejosi su tikėjimu, kad muzika galima apvalyti sielą. Sielos apvalymas pitagoriečiams buvo esminis dalykas. 

Harmoniją muzikoje pitagoriečiai aiškino matematiniais santykiais. Kadangi, pasak jų, visatą valdo vieninga matematinė logika, tai visos 7 planetos turi būti nutolusios nuo saulės tokiais pat santykiais kaip septyni garsai muzikinėje dermėje, ir besisukdamos turi skleisti dangišką, harmoningą muziką, kuri ir veikia žmogaus sielą, kurdama joje dvasinę harmoniją…

Monochordas - eksperimentinis Pitagoro instrumentas, kuriuo jis nustatinėjo "muzikos dėsnius"


Kosmosas

Pitagoriečiai pasaulį įsivaizdavo kaip rutulį. Kosmo („tvarkos“) centre yra ugnis  - šventoji monada Hestija (pirmapradis, neskaidomas, konstruktyvus būties elementas). Hestijos vardu graikai vadino namų ugnies deivę. Kaip aplink namų ugnies žydinį sukosi visas žmogaus gyvenimas, taip aplink Hestiją sukosi Amžinybė (Žemė, Saulė, Mėnulis, penkios planetos ir išorinė žvaigždžių sfera). 

Saulę pitagorininkai laikė peršviečiamu rutuliu, gaunančiu šviesą ir šilumą iš centrinio „židinio“ (Hestijos), ir iš išorinės sferos.

Pitagoriečiai žinojo 9 sferas (5 planetos, Saulė, Žemė, Mėnulis, žvaigždžių sfera), o tobulybe laikė skaičių 10. Todėl jiems kilo mintis, kad turi būti dar viena nežinoma planeta (sfera). Žiūrint iš Žemės centrinės ugnies (Hestijos) nesimato, nes ją užstoja tarp Žemės ir centro lygiagrečiai su Žeme skriejanti 10-oji planeta.

Nors tuo metu kitų filosofinių mokyklų atstovai teigė, jog pasaulio centras yra Žemė, pitagorininkai gynė Žemės sukimosi apie idealų planetų sistemos centrą idėją. Žemė jų sistemoje (panašiai kaip ir Demokrito) neteko savo išskirtinės, dominuojančios padėties kosmose. Tuo metu tai buvo visiškai nauja pasaulio sąrangos samprata. 

Manoma, kad Platono laikų pitagorininkams priklausė idėja, jog žemė yra rutulio formos. Iš jų šią idėją perėmė Parmenidas. 

Pitagoriečiai galvojo, kad oras gaubia tik Žemę, o visatos erdvė yra pripildyta eterio. 

Pitagorietis Architas padarė prielaidą, kad planetų greitis atvirkščiai proporcingas jų nuotoliui nuo centro (Hestijos). 

Pitagorininkai ne tik pirmieji padarė prielaidą, kad Žemė yra rutulio formos, bet taip pat iškėlė mintį, kad ji gali suktis aplink savo ašį.

Pitagorui priskiriama „didžiųjų laiko ciklų idėja“. Viskas, kas vyksta pasaulyje, po tam tikro laiko vėl atsikartoja. Ar tikrai tai yra originali Pitagoro idėja, abejojama, nes anksčiau nei Graikijoje apie laiko ciklus kalbėta Indijoje.


Platonas

Platonas iš pitagorininkų perėmė matematinės būties teoriją, mistinę sielos sampratą, perprato visus astronominius atradimus. Savo ruožtu, Platono autoriteto dėka pitagorininkų idėjos paplito ir išliko įtakingos iki antikos pabaigos. Kartu su platonizmu jos padarė didelę įtaką krikščioniškai teologijai. 


Politika

Pitagoro mistinė brolija ne tik siekė suprasti pasaulį ir pažinti kosminę sielą, bet ir tobulai (pagal visuotinės tvarkos dėsnius) valdyti Krotono polių. Po kurio laiko jie sugebėjo paimti poliaus valdymą į savo rankas. Anksčiau politikai veikdavo remdamiesi savo giminėmis ir artimaisiais, o Pitagoras pirmą kartą pasirėmė bendraminčiais. Todėl kai kurie mokslininkai Pitagorą ir pitagoriečius laiko šiuolaikinės partinės sistemos pirmtakais. 

Pitagoras buvo demokratijos priešininkas, nes manė, kad tik išmintingiausi gali teisingai valdyti valstybę.


Estetika

Skaičiai ir matematinės proporcijos nulemia ne tik harmoniją (tvarką), bet ir grožį. Vienu būtiniausių gero meistro (menininko) privalumų skelbiamas tobulas kanoninių taisyklių pažinimas ir sugebėjimas remtis jais. Menas turi atskleisti dievišką, kosminę harmoniją. Matematiniai pitagoriečių estetikos principai, nuolatinis idealių, harmoningų santykių ieškojimas darė labai didelį poveikį visai vėlesnei antikinei estetikai, kanoniniams vaizduojamosios dailės, ypač skulptūros, principams. Graikų skulptoriai, kurdami savo kanonus, labai nuodugniai studijuodavo pitagoriečių matematinius principus. Graikų meno moto buvo “nieko nereikalingo” arba “saikingumas visur”.


Pitagorizmo raida
  1. Senasis pitagorizmas (VI a. pr. Kr.) turėjo religinį ir politinį pobūdį.
  2. Archito ir Eudokso laikais (V-IV a.) religiniai saitai susilpnėjo ir išryškėjo mokslinė kryptis. Būtent šio laikotarpio filosofų veiklos išdavoje pitagorizmas užėmė deramą vietą mokslo ir filosofijos istorijoje.
  3. Vėlyvasis (I a. pr. Kr. – I a.) neopitagorizmas sutapo su religingumo pakilimu. Šiuo laikotarpiu buvo atnaujintos senosios religinės, asketinės, mistinės doktrinos, siejant jas su spekuliatyvine filosofija. Šio laikotarpio pitagorizmas maišėsi su platonizmu, stoicizmu ir Rytų religijomis.

Empedoklis, 490-430 m. pr. Kr.

Sicilijos miesto Agrigento (to meto turtingiausias Sicilijos miestas) poetas, filosofas, gydytojas, gamtotyrininkas, politikas. Buvo laikomas „išminčių išminčiumi“, bet į gyvenimo pabaigą prarado minios malonę ir buvo ištremtas į Peloponesą. Po mirties vėl sudievintas. Jo veikalas „Apie gamtą“ parašytas eiliuotai – kaip poema. 

Pasak legendos, Empedoklis tam, kad niekas niekada nesurastų jo palaikų ir tokiu būdu būtų sustiprintas jo dieviškasis statusas, įšoko į Etnos kraterį. Ugnikalnis atmetė filosofo planą, išspjaudamas vieną jo sandalą. 

Pagrindinis Empedoklio nuopelnas – mėginimas suderinti Parmenido ir Herakleito viena kitai prieštaringas teorijas. Todėl jis dar vadinamas pliuralistu.


Agrigento turi kuo didžiuotis ir dabar - jame yra bene geriausiai išsilaikiusios dorėninės šventyklos. Viena iš jų (kairėje viršuje) netgi naudojama kaip Unisco logotipas.


Kosmologija

Empedoklis teigė esant 4 kokybiškai skirtingus pasaulio dėmenis arba 4-ias pirmines stichijas. Iki jo skirtingi Mileto mokyklos filosofai pirmine medžiaga pripažino kažkurį vieną iš keturių elementų.
Empedoklis sujungė šias skirtingas teorijas, kiekvieną agregatinį būvį laikydamas savarankišku pasaulį formuojančiu pradmeniu. Tuos 4 pradmenis – ugnis, oras, vanduo, žemė - jis vadino „visų daiktų šaknimis“, „stichijomis“ arba „elementais“. Pasak Empedoklio, šios stichijos (elementai) yra amžini, vienas nuo kito atskirti ir vienas į kitą nepereinantys (negali transformuotis vienas į kitą). Visi kūnai atsiranda šiems elementams susimaišius tam tikromis proporcijomis. 

Kadangi kūnų skirtumus Empedoklis aiškino kiekybiniais ir struktūriniais juose esančių elementų skirtumais, jis kai kurių laikomas cheminio mąstymo pradininku. 

Empedoklis manė, kad Mėnulis yra plokščias ir atspindi Saulės šviesą. Saulės užtemimų priežastis – taip pat Mėnulis.


Medžiagos ir jėgos atskyrimas

Herakleitas manė, kad judėjimas yra iš prigimties medžiagai būdinga savybė. Pasak jo, nejudanti materija apskritai neegzistuoja. Empedoklis teigė, kad patys elementai (stichijos) nejuda, yra inertiški. Materiją judina jėga, o tiksliau tariant, dvi viena kitai prieštaringos jėgos:
  • Parmenidiška „meilė“, vedanti į stabilumą ir harmoniją (Parmenidas kalbėjo apie nejudantį pirminį vienį – būtį).
  • Herakleitiška „neapykanta“ – atstovaujanti priešybių tarpusavio kovą.
Tokiu būdu Empedoklis buvo pirmasis mąstytojas, atskyręs judėjimą (jėgą) nuo materijos (elementų kombinacijų).

Pasak Empedoklio, yra 3 pasaulio būsenos:
  1. Pirminė būsena  – kai stichijos tarpusavyje nėra susimaišiusios.
  2. „Nesantaikos“ ir „chaoso“ būsena – kai stichijos, veikiamos jėgų, maišosi tarpusavyje, sukurdamos begalinę daiktų ir reiškinių įvairovę.
  3. „Meilės“ būsena – kai panašios stichijos palaipsniui vieną kitą pritraukia ir vėl viskas po truputį sugrįžta į pirminę homogenišką būseną, kurioje stichijos yra atsiskyrusios. Ciklinį pasaulio raidos modelį Empedoklis perėmė iš pitagoriečių.
Empedoklis manė, kad jam pavyko sujungti viena kitai prieštaraujančias Herakleito (jonėnų mokykla) ir Parmenido (elėjiečių mokykla) filosofines doktrinas. Pasak jo, Herakleitas kalbėjo apie 2-ąjį būseną, o Parmenidas – apie 1-ąją (3-iąją).

Pasaulis amžinas, jame niekas neišnyksta - tik keičiasi egzistavimo būsenos, pavidalai. Jei būtų tik Meilė, kosmas būtų rutulio formos vieninga nejudanti sfera. Kadangi pasaulį veikia „meilės“ ir „neapykantos“ jėgos, jis, pasak Empedoklio, yra kiaušinio formos. 

Pasak Empedoklio, skirtingos stichijos veikiamos dviejų prieštaringų jėgų jungiasi gan atsitiktinai ir stichiškai. Todėl turime tokią didelę daiktų ir rūšių įvairovę. Pirmiausiai atsirado negyvoji gamta ir daiktai, po to – augalai, gyvūnai, o galiausiai - žmonės. „Netobulos“ būtybės atsirado anksčiau, o „tobulos“ - vėliau. Pvz., žmonės jaučių galvomis ar su žirgų kūnais Parmenido laikais jau buvo išnykę. 

Stichijų junginiai lėmė ir žmonių charakterius - temperamentus. Empedoklis naiviai manė, kad tobuliausiuose žmonėse 4 stichijos yra susimaišiusios vienodais kiekiais ir išsidėsčiusios ne per tankiai ir ne per retai (aukso vidurio taisyklė). Stichijos gali koncentruotis rankose (geri amatininkai), liežuvyje (geri oratoriai) ir t.t. 


Suvokimo teorija

Empedoklis pateikė gan komplikuotą išorinio pasaulio suvokimo teoriją. Jis teigė, kad vidinės jėgos iš daiktų, augalų, gyvūnų išstumia stichijų elementus. Jutimo organuose yra visų keturių stichijų elementų angos, pro kurias irgi išstumiami elementai (vienose organuose daugiau vienokių, kitose – kitokių angų). Kai tų pačių stichijų elementai sklindantys iš objektų ir iš jutimo organų susitinka, jie vienas kitą „atpažįsta“ - tokiu būdu vyksta pažinimo pojūčiais procesas. Ypač daug visų keturių stichijų angų yra akyse. 


Anaksagoras, 500 (510) – 428 m. pr. Kr.

Anaksagoras - Mileto mokyklos atstovas, Anaksimeno mokinys, ypač vertinęs Herakleito mokymą, bet gerai susipažinęs ir su elėjiečių pažiūromis (Ksenofanas, Parmenidas). Kaip ir visi ankstyvieji graikų filosofai, parašė veikalą „Apie gamtą“, bet iš to veikalo išliko tik trumpi fragmentai. Kadangi didžiąją gyvenimo dalį praleido Atėnuose, priskiriamas Atėnų filosofijos mokyklai ir laikomas šios mokyklos pradininku.

Anaksagoras į Atėnus atkeliavo iš Mažosios Azijos (Jonijos) Salamino mūšio (480 m. pr. Kr.) metais. Viena iš teorijų, kad galėjo „atvykti“ kaip persų karys ir po to kažkokiomis aplinkybėmis pasilikti Atėnuose, skamba neįtikinamai.

Anaksagoras buvo pirmasis Atėnuose apsigyvenęs filosofas (Atėnuose gyveno 475 – 433 m. pr. Kr.). Artimai bendravo su Perikliu, Euripidu, Feidiju. Sąmoningai gyveno materialine prasme labai kukliai ir vertino tik išsilavinimą. 

Anaksagoras darė didelę įtaką Perikliui, todėl Peloponeso karo išvakarėse Periklio priešai, norėdami jam pakenkti, Anaksagorą už akių (jis buvo išvykęs į Lapsaką) apkaltino bedievyste ir nuteisė mirti. Teisme filosofą gynė pats Periklis, bet nuosprendis buvo ne Anaksagoro naudai. Filosofas iš Lapsako  į Atėnus nebegrįžo. 

Kai Anaksagoras mirė, Lapsako gyventojai paskelbė filosofą šventuoju, pastatė jam  „Proto ir Tiesos“ altorių ir kiekvienais metais aukojo aukas Anaksagoro garbei. 


Pasaulėžiūra

Anaksagoras buvo Empedoklio amžininkas ir mąstė panašiai. Tik Empedoklis pradine medžiaga laikė 4 pirminius elementus (ugnis, oras, vanduo, žemė), o Anaksagoras  - daugybę pastovių (nei atsirandančių, nei išnykstančių) elementų. Tuos nesuskaičiuojamus dėmenis jis vadino „gemalais“ arba „daiktais“. 

Pasak Anaksagoro, šie nekintantys elementai susijungdami ir išsiskirdami sudaro begalinę daiktų ir reiškinių įvairovę. Kiekviename, net mažiausiame daikte yra skirtingų „gemalų“, bet skirtingais kiekiais ir proporcijomis. Daikto ar medžiagos formą ir pobūdį apsprendžia jame dominuojantys „gemalai“. 


Protas - Nous

Pasak Anaksagoro, pradžioje buvo chaosas – įvairios begaliniai mažos pirminės dalelytės buvo pasklidusios be jokios tvarkos. Protas (Nous) šiai pasyviai netvarkingai masei suteikė impulsą. Dalelytės ėmė judėti ratu, o judėdamos jungtis į begalinius darinius. Sukimasis suskaidė pirmykštę masę į ugnį, orą, paskui susiformavo vanduo, žemė, akmenys...

Anaksagoras, kaip ir Empedoklis, atskyrė medžiagą nuo jėgos. Bet Empedoklis kalbėjo apie dvi prieštaringas jėgas – vienijančią ir atskiriančią („Meilė“ ir „Neapykanta“), o Anaksagoras, pasak Aristotelio, pirmasis kosmoso priežastimi ir tvarka paskelbė Protą (Nous). Tačiau Anaksagoras nekalbėjo nei apie antgamtinį dievų pasaulį, nei apie kažkokį tikslingą dievišką pasaulio formavimo planą. Dėl to, kad išliko labai nedaug Anaksagoro tekstų fragmentų, sunku pasakyti, kaip tiksliai filosofas įsivaizdavo Proto prigimtį. Kaip tipinis Mileto mokyklos atstovas Protą (Nous) jis galėjo laikyti ir materialiu. Tokiu atveju Protas turėtų būti pati subtiliausia, su niekuo nesusimaišiusi pirminė medžiaga, kuri savyje turi jėgos (energijos) išjudinti pirmines materialiąsias dalelytes. Tokia pasaulėžiūra būtų artima Herakleitui – jis irgi kalbėjo apie „logos“. Greičiausiai, kad Anaksagorui protas buvo „ne dieviška esybė, o abstraktus visuotinis principas“

Anaksagoras neigė „išgalvotus“ mitologinius graikų dievus. Visai įmanomas dalykas, kad būtent dėl tokių pažiūrų Anaksagorui buvo paskelbtas mirties nuosprendis ir į Atėnus jis nebegrįžo. 

Savaip ją interpretavę Anaksagoro Proto teoriją perėmė Platonas ir Aristotelis. Jie gyrė Anaksagorą, kad tas pasauliui paaiškinti sugalvojo visuotinį Protą, bet priekaištavo, kad Protą traktavo mechanistiškai (materialistiškai) ir nesugebėjo iki galo išplėtoti teologinio pasaulio sąrangos modelio.  


Gyvoji – negyvoji gamta

Anaksagoras teigė, kad negyvoji gamta atsirado Proto dėka, bet paties Proto joje nėra - Protas ją tik suformavo. Tačiau dalelė visuotino vieningo Proto yra visur, kur yra gyvybė. 

Proto poveikio galia priklauso nuo materijos („gemalų“ įvairovės), kurioje jis yra įsikūnijęs. Todėl gyvybės formos yra labai įvairios. Žmonės, kaip individai, irgi skiriasi.


Kosmogonija

Visata yra viena ir begalinė tiek į didėjimo, tiek į mažėjimo pusę. Už bet kurią mažiausią dalelytę yra dar mažesnė, o už bet kurį didžiausią darinį yra dar didesnis. Daiktus ir medžiagas galima skaldyti iki begalybės. Juslės negali fiksuoti begalinės įvairovės ir dalumo. Jos yra teisingos, bet ribotos. Pojūčiais pasaulį galime pažinti tik paviršutiniškai.

Saulė ir žvaigždės yra degantys kūnai (akmenys, metalas). Saulė tik atrodo nedidelė, bet iš tiesų yra milžiniškas įkaitęs akmuo, „didesnis už Peloponeso pusiasalį“, o žvaigždžių kaitros nejaučiame tik todėl, kas jos yra labai toli. Tokia teorija greičiausiai gimė išsiaiškinus meteoritų prigimtį. Pasak Anaksagoro, meteoritai - nuo Saulės atskilę akmenys.

Pagal Anaksagorą, išjudinti Proto (Nous), elementai ėmė suktis ratu ir jungtis (panašūs traukė panašius į save). Kosmui plečiantis judėjimas lėtėjo ir iš tankių, sunkių medžiagų sudaryta Žemė sustojo (ar beveik sustojo) kosmo centre.

Žemė plokščia, nekrinta žemyn, nes ją laiko oras. Mėnulis panašus į Žemę - šaltas ir galbūt gyvenamas. Anaksagoras pirmasis iš žinomų mąstytojų skelbė, kad Mėnulis šviečia atspindžio šviesa. Jis pirmasis teisingai išaiškino Mėnulio fazių priežastį.

Dantė Anaksagorą patalpino pirmajame „Dieviškosios komedijos“ pragaro rate, kuriame yra nekrikštyti vaikai ir nekrikštyti išminčiai. Tame pačiame rate buvo ir Dantę lydėjęs Vergilijus.
Comments