Graikų filosofija: Mileto mokykla

Pirmosios graikų filosofinės mokyklos kūrėsi už etnografinių Graikijos ribų, būtent Mažojoje Azijoje ir Pietų Italijoje. Taip susiformavo dvi ankstyvosios filosofinės mokyklos – jonėnų ir italikų. Šios mokyklos kiek skyrėsi: jonėnai daugiau tyrinėjo pasaulio sandarą, empirinius faktus, o italikai – patį mąstymo ir pažinimo procesą (pagrindinė jų veiklos sritis buvo mitų analizė). 
Miletas - miestas Egėjo jūros pakrantėje
Italikai - "Bato kulnas" ir Sicilija

Abiejų filosofinių mokyklų formavimasis neatsitiktinai sutapo su jonėnio ir dorėninio orderių formavimosi architektūroje periodu. Tai rodo, kad filosofija buvo miestietiško gyvenimo būdo, miestietiško mąstymo, miestietiško mentaliteto fenomenas. Architektai, statydami akmenines šventyklas, jau buvo apmąstę pasaulio (kosmoso) sąrangos principus ir žinojo kaip juos simboliškai įkūnyti, matematinėmis proporcijomis grįstoje architektūroje.

Anksčiausiai milžiniška graikų kūrybinė energija prasiveržė Jonijoje. Filosofijos lopšys irgi buvo Jonija. Nedaug kuo nusileido ir kaimyninė Ajolijos sritis. Taip vadinami Septyni išminčiai pagrinde buvo Jonijos ir Ajolijos vaikai. Talis iš Mileto, Biantas iš Prienės, Pitakas iš Lesbo salos Mitilenės miesto, Kleobulas iš Rodo salos Lindo miesto, Periandras iš Korinto ir tik Chelionas iš Spartos, o Solonas iš Atėnų.

Pirmieji mąstytojai VII – VI a. pr. Kr.  pabandę suprasti ir paaiškinti pasaulį ne mitologiškai, o remdamiesi pačia gamta, jos dėsniais, buvo Mileto mokyklos filosofai Talis, Anaksimandras, Anaksimenas. Miletas (Jonijos centrinis miestas) tuo metu išsiskyrė kaip kultūros ir švitimo centras (panašų statusą III-II a. pr. Kr. įgys Aleksandrija). Mileto filosofinės mokyklos pradininku laikomas Talis. 

Formuojantis ankstyvajai filosofija, mokslo, kaip mes jį dabar suvokiame, graikai dar neturėjo. Kad praktinės žinios virstų mokslu, jos turėjo būti susistemintos. Mokslui reikia supratimo, kodėl viskas vyksta taip, kaip vyksta ir ne kitaip. Mokslo objektas ir tikslas yra gamtoje veikiantys dėsniai, o praktiniam žinojimui svarbiausia praktinė nauda. Pirmoji mokslo formavimosi stadija buvo būtent filosofija. 

Jonėnų ankstyvojoje filosofijoje galima išskirti šias kryptis:
  • Talis ir jo pasekėjai. 
  • Herakleitas ir jo pasekėjai.
  • Elėjiečiai
  • Atomistai - Empedoklis, Anaksagoras. Jie mėgino jungti, derinti Herakleito ir elėjiečų teorijas


Talis, 625 – apie 547 m. pr. Kr.

Politikas, pirklys, inžinierius, mokslininkas. Talis daug keliavo ir susipažino su įvairių šalių išmintimi. Perpratęs pasaulio įvairovę suprato, kad savo išvadas reikia grįsti žinojimu, o ne vien tikėjimu.

Graikai Talį vadino vienu iš 7 išminčių. Šio titulo jis nusipelnė pirmiausiai todėl, kad iš anksto apskaičiavo ir išpranašavo 585 m. pr. Kr. gegužės 28 d. įvykusį saulės užtemimą, tokiu būdu įrodydamas, kad gamta „veikia“ kaip sudėtingas „mechanizmas“. To meto visuomenė buvo apstulbinta ir Talio atradimais, ir jo išmintimi.

Perėjimas nuo praktinių žinių prie teorinio mokslo Graikijoje įvyko tarp VII ir VI a. pr. Kr. Manoma, kad Talio filosofinė teorija buvo ir pirmoji mokslinė teorija, atsiradusi Europoje, o gal ir apskritai pasaulyje. Savo pažiūrų Talis raštu taip ir nebuvo išdėstęs.

Talis ir jo pasekėjai svarbiausiu tikslu laikė gamtos studijavimą, todėl Aristotelis juos vadino fiziologais arba gamtos teoretikais. Svarbiausias jų keltas klausimas - kokia buvo pradžia? Tačiau termino pirminė medžiaga Talio teorijoje dar nebuvo. Apskritai Talis dar nevartojo abstrakčių terminų „pradžia“, „pirminė medžiaga“. Jis visiems materialiems objektams dar priskirdavo sielos savybes, panašiai kaip animistai: „Viskas yra gyva, kaip rodo gintaro ir magneto pavyzdžiai“. Talis manė, kad gyvybė (siela) neatskiriama nuo medžiagos. 

Taip pat Talį domino gamtos sandara, reiškinių vidiniai ir išoriniai ryšiai. Jis kėlė sau tikslą, paaiškinti gamtos reiškinius ir šiuo atžvilgiu nesiskyrė nuo mitologijos kūrėjų, tačiau skyrėsi nuo jų pasaulio aiškinimo būdu. Talis padarė prielaidą, kad visa, kas egzistuoja, yra tiesiogiai tarpusavyje susiję ir susideda iš pirminės medžiagos – vandens. Kad vanduo yra gyvybės pagrindas, numanyta ir iki tol, bet Talis kalbėjo apie vandenį kaip elementą, o jo pirmtakai – kaip apie vandens dievybes. 

Vandens, kaip medžiagos, pasirinkimas buvo ne atsitiktinis. Talis suprato, kad tai vienintelė medžiaga, kuri natūraliomis žemiškomis sąlygomis, gali būti visuose trijuose būviuose: kaip skystis, kaip dujos (garai) ir kaip kietoji medžiaga (ledas). Taliui vandens „gebėjimas“ transformuotis į visus įmanomus medžiagos būvius buvo labai patrauklus.


Talis pirmasis nutraukė ryšį su mitologine mąstysena. Jis asmenine veikla įrodinėjo, kad derlingumą lemia ne tik dievų valia (klimatas), bet ir agronomijos žinios. Remdamiesi Talio rekomendacijomis, miletiečiai ženkliai padidino alyvų derlių, alyvų eksportą, o tuo pačiu papildė  savo iždą. Talis įrodinėjo, kad žinios (mokslas) gali labai konkrečiai prisidėti ir prie materialinio klestėjimo.

Talis laikomas geometrinių teiginių įrodinėjimo pradininku. Išstudijavęs egiptiečių matematinius papirusus, jis kilstelėjo geometriją į naują lygį. Ir šiandien mokykloje mokomos 5 Talio teiremos.

Talis pirmasis apskaičiavo Gizos piramidžių aukštį, remdamasis jų šešėlių ilgiu. Padarė tai labai grakščiai: atsistojo šalia piramidės ir palaukė kol jo šešėlis bus lygus jo paties tikram ūgiui. Tuomet ir išmatavo piramidės šešėlį.
Talis manė, kad Žemė plūduriuoja ant vandens. Audros pasauliniame vandenyne sukelia žemės drebėjimus. Jis taip pat numatė evoliucijos procesus ir įrodinėjo, kad žmogus, kaip ir visa, kas gyva, yra  evoliucionavę iš vandens (konkrečiai -  iš žuvies). 



Anaksimandras, apie 610 – 546 m. pr. Kr.

Talio mokinys (kaip ir Talis - iš Mileto). Politikas, astronomas, biologas, matematikas. 

Anaksimandras - pirmojo mums žinomo filosofinio traktato „Apie gamtą“ autorius. Išliko tik trumpas veikalo fragmentas. Įdomu, kad visų pirmųjų graikų mokslininkų-filosofų knygos (iki pat  V a. pr. Kr. pabaigos)  buvo vadinamos vienodai – „Apie gamtą“. Tai samprotavimai apie pasaulio atsiradimą, sąrangą ir vystymosi priežastis.

Pasak Aristotelio, „matydamas, kaip viena gamtos stichija virsta kita, Anaksimandras nemanė esant teisinga kurią nors vieną iš jų laikyti pirmine, todėl pradu ėmė laikyti kažką esantį anapus jų“. Šį begalinį, beribį, neapibrėžtą ir juslėmis neapčiuopiamą pradą Anaksimandras pavadino apeironu (arba apeiron). Kituose šaltiniuose jis dar vadinamas arche („pradžia“). Plutarcho teigimu, Anksimandras tvirtinęs, jog apeirone glūdi kiekvieno atsiradimo ir išnykimo priežastis. Iš apeirono nuolat randasi gamta ir irdama į jį vėl pavirsta. 

Anaksimandras manė, kad judėjimą ir procesus gamtoje sukelia priešybės. Pirminėje neapibrėžties būsenoje – apirone - visos priešybės susimaišiusios. Gamtos pavidalai atsiranda iš apeirono atsiskiriant priešybėms. Gamtos tapsmas - priešybių išsiskyrimas. Dėl priešybių (pvz., šaltis ir šiluma) išsiskyrimo ir maišymosi susidaro skirtingo tankio būviai. Tai ir sukelia amžiną judėjimą. 

Apeironas niekada nesiliauja buvęs. Irdama gamta sugrįžta į apeirono būseną, o iš ten, veikiama priešybių, vėl „atgimsta“ naujais pavidalais. Anaksimandro kosmogonija pirmoji mums žinoma nemitologinė kosmogonija. Joje nesiremiama dievais, o  pasaulio raida aiškinama remiantis pirminiu pradu – apeironu. Anaksimandras pirmasis prabilo ne apie pasaulio sukūrimą, o apie jo nuolatinį virsmą.

Medžiagos, kūnai, daiktai yra prieinami juslėms, o apeironas juslėmis neapčiuopiamas – tai racionaliai išprotauta pirminis pavidalas. Todėl Anaksimandrą vadiname racionalistu. Jo pirmtakas Talis vadovavosi tik pojūčiais apčiuopiamais, todėl praktiškai įmanomais patikrinti faktais - Talį vadiname empiriku. 

Anaksimandras manė, kad Žemė susiformavo maišantis skirtingo tankio medžiagoms. Šiame procese Žemė, kaip sunkiausia, atsidūrė viduryje, o ją apsupo kitos, lengvesnės medžiagos. 

Žemę Anaksimandras įsivaizdavo kaip cilindrą, kurio aukštis lygus 1/3 jo diametro.  Tas cilindras nejudėdamas kybo visatos centre.


Aplink Žemę įkypai (matyt, Anaksimandrui buvo žinoma ekliptika) skriejo ugniniai žiedai. Jie apvilkti žmonėms nepermatomo oro, bet jų  apvalkalai turi skylių. Per jas matyti ugninės masės dalys, kurias mes laikome Saule, Mėnuliu ir žvaigždėmis. Žvaigždžių žiedas nutolęs per 9 Žemės cilindro diametrus, Mėnulis – per 18, o Saulė – per 27.


Gyvybė. Apie gyvybę Anaksimandras mąstė panašiai kaip Talis. Pasak jo, gyvos būtybės atsirado iš kadaise visą žemę dengusio dumblo (Talis – iš vandens). Kontinentiniai gyvūnai išsivystė iš jūrinių, o žmonės – iš kitų sausumos gyvūnų (Talis – iš žuvų). Taigi Anaksimandras vienu žingsniu arčiau Darvino.




Diogeno teigimu Anaksimandras nubraižė pirmąjį pasaulio žemėlapį ir padarė pirmąjį nešiojamą Saulės laikrodį (gnomon).




Anaksimenas, apie 585 – 525 m. pr. Kr.

Anaksimenas yra trečiasis Mileto filosofų mokyklos atstovas, Anaksimandro mokinys. Jo veikalas “Apie gamtą” neišliko. 

Kaip ir kitus Mileto filosofijos mokyklos atstovus, Anaksimeną pirmiausiai domino klausimai, iš ko ir kaip viskas sudaryta. Jei Talis primine medžiaga laikė vandenį, o Anaksimandras - neapibrėžiamą pradą apeiron, tai Anaksimenui atrodė, jog pirminis elementas yra oras. Kadangi visi trys filosofai galvojo, jog kažkokia materiali medžiaga yra viso ko pradžia, jie vadinami materialistais monistais. 

 Oras jo teorijoje vaidino tokį patį vaidmenį, kaip Talio – vanduo. Anaksimandro supratimu labai išretėjęs oras virsta ugnimi, kiek tankesnis - oru, dar tankesnis – vėju, skysčiu ir t.t. iki pačių kiečiausių ir sunkiausių medžiagų. Filosofas manė, kad žmoguje esanti siela irgi yra oras, nes miręs žmogus nebekvėpuoja. Tuo metu toks požiūris į žmogaus gyvybę buvo paplitęs.

Anaksimenas atkreipė dėmesį į temperatūros ir medžiagos tankumo koreliaciją - labiausiai išretėję kūnai yra karsčiausi (plazma), o tankiausi yra šalčiausi (pvz. akmenys). Iš to jis padarė išvada, kad medžiagos kiekybė keičia jos kokybę. Pvz., didelio masto virsmai iš vienos tankumo kokybės į kitą sukelia sunkiai pažabojamas gamtos stichijas. Tai buvo pirmasis bandymas formuluoti kiekybės perėjimo į naują kokybę dėsnį, kuris bus vienas iš esminių dėsnių naujų laikų dialektinėje pasaulėžiūroje.

Anaksimenas, kaip ir Anaksimandras, manė, kad pasaulis yra beribis, judėjimas amžinas, o dievų apskritai nėra. 



Pasak Anaksimeno, Žemė buvo plokščia, Saulė ir Mėnulis - taip pat plokšti degantys diskai. Mėnulis įkaitęs labai nedaug – tik nuo judėdamo dangaus skliautu. Be žvaigždžių, Saulės ir Mėnulio danguje yra kieti kūnai, kuriuos galima pamatyti tik kai jie užtemimo metu uždengia šviesulius.  

Anaksimenas aiškino, kad žaibas atsiranda tada, kai vėjas su didele jėga perplėšia debesis, o vaivorykštė – kai saulės spinduliai krinta į sutankėjusį orą. Žemės drebėjimai atsiranda dėl drėgmės trūkumo arba dėl jos pertekliaus žemės gelmėse. 



Herakleitas iš Efeso, apie 540 – 480 m. pr. Kr.

Mūsų laikus pasiekė apie 130 trumpų Herakleito veikalų fragmentų. Iš jų 70 yra abejotino autorystės. Todėl susidaryti adekvatų Herakleito pasaulėžiūros vaizdą sunku (jau antikos laikais jo pažiūros buvo interpretuojamos prieštaringai). 

Diogenas teigė, kad Herakleitas laimėjo 69-ose olimpinėse varžybose. Herakleitas buvo kilmingiausios efesiečių giminės palikuonis, sąmoningai perleidęs Efeso miesto valdymą jaunesniam broliui, nes, kaip pasakojama, nusivylęs žmonėmis ir politika. 

Herakleitas garsėjo kritiškomis įžvalgomis, sarkazmu, sunkiu būdu ir ne kiekvienam suprantamomis teorijomis. Galbūt todėl istorijos bėgyje filosofui prigijo epitetai „tamsusis“, ‚keistasis“, o romėnų satyrikas Juvenalis Herakleitui jam „priklijavo“ „raudančio“ paniurėlio etiketę. Rafaelis „Atėnų mokykloje“ Herakleitą pavaizdavo kaip atsiskyrėlį, jo prototipu pasirinkdamas Mikelandželą. Panašiai filosofą įsivaizdavo Šekspyras. Tokį jį dažniausiai tapydavo ir vėlesnių laikų dailininkai. 



Herakleitas - liūdnasis filosofas, tradiciškai vaizduojamas ašarojanti
Rafaelio "Atėnų mokykla"
Herakleito prototipas buvo Mikelandželas


Ugnis ir dialektika

Herakleito kosmogonija yra artima Mileto filosofams, bet, skirtingai nei miletiečiai, viso ko pagrindu jis laikė ugnį. Pirminė ugnies forma yra energija. Pasak Herakleito, energija yra nuolatiniame virsme. Ji be perstojo keičiasi, tuo pačiu transformuodama materialų pasaulį keliomis kryptimis: 
  • žemė–vanduo–oras–ugnis
  • ugnis–oras–vanduo–žemė
Vienas būvis atsiranda kito nykimo sąskaita. Gamta yra permanentinėje virsmo (mirimo-gimimo) būsenoje. Viskas yra reliatyvu, niekur nėra aiškios ribos - diena nepastebimai transformuojasi į naktį, jaunystė – į senatvę. Negyvų daiktų pastovumas irgi yra iliuzija. Vienintelis pastovus dalykas - kintamumas. 

Kadangi nėra nieko pastovaus, nėra ir nekintančio pirminio prado. Skirtingai nei Mileto mokyklos materialistai monistai, Herakleitas nepripažino pirminio stabilaus elemento. Jam energija (ugnis) nėra materija – tai grynoji dinamika.

Herakleitą vadiname vienu pirmųjų antikos dialektikų. Jis suformavo dialektikos principą. Iš Herakleito šį principą perėmė stoikai. Populiariausi Herakleito dialektiką iliustruojantys aforizmai yra: „Viskas teka, viskas keičiasi“, „Į tą pačią upę dukart neįbrisi“.


Pasaulio Protas, priešybės ir harmonija

Delphi: Apoll
 Herakleitas greičiausiai buvo pirmasis filosofas, kalbėjęs apie visatoje veikiantį visuotinį Protą (logas). Jam toks protas irgi buvo viena iš energijos („ugnies“) formų. Dalelytę tokio proto turi ir žmogus. Anot Herakleito žmogaus siela yra ugnies (dangiškumo) ir vandens (žemiškumo) mišinys. Žmonių sielos nėra vienodos „kokybės“ – kuo sieloje mažiau vandens, tuo ji tobulesnė. 

Protas yra užslėpta pasaulio dermė (harmonija). Protas amžinas kaip ir energija (ugnis), bet tai ne dievas (ar dievai). Dieviškąja jėga logas pavirs krikščioniškoje tradicijoje.

Herakleitas iš Anaksimandro perėmė priešybių transformavimosi viena į kitą idėją. Pasaulis pilnas priešybių, tačiau, pasak Herakleito, būtent Protas (logos) kuriam laikui priešybes sujungia į harmoningą visumą. Tačiau net harmonijos stadijoje priešybės yra vidinės įtampos būsenoje. Harmonijai išsibalansavus viena iš priešybių ima dominuoti ir prasideda aktyvus transformacijos procesas, kuris tęsiasi tol kol priešybės pasiekia naują (laikiną) stabilumo (harmonijos) fazę. Priešybių įtampos metafora yra lyra. Jos stygos skamba todėl, kad jas veikia priešingos – išorinė įtampos ir vidinė tamprumo - jėgos.

Priešybių principą Herakleitas taikė ne tik kosmogonijoje, bet ir etikoje. Pvz., jis teigė, kad blogis daro gėrį malonų, o alkis moko vertinti perteklių.

Herakleitui pirminis pažinimo šaltinis ir pradinis pažinimo lygmuo buvo pojūčiai. Aukščiausias pažinimo lygmuo – protas. Filosofas teigė, kad pasaulio ir jo dėsnių suvokimas prasideda nuo pojūčių, pojūčiai perauga į patyrimą, o protu apibendrintas patyrimas virsta žinojimu. 

Apibendrinant galima pasakyti, kad Herakleito filosofija išskiriama dėl šių jo idėjų:
  • Visuotino kintamumo, santykinumo ir su tuo susijusia priešybių vienybės teorija
  • Pasaulio Proto (logoso)
  • Dėl to, kad praplėtė filosofijos tyrinėjimų lauką, analizuodamas ne tik gamtą, kosmosą, bet ir politiką, religiją, pažinimo teorijos klausimus.
Comments