Graikų filosofija: Sofistų humanizmas

Sofistų humanizmas

Nors humanizmas, kaip pasaulėžiūra, aptariamas nuo Renesanso laikų, tačiau panašių idėjų randama ir antikos filosofų tekstuose:
  • Pasaulis ir gamta aiškinama materialistiškai, o ne kaip dievų valios išraiška.
  • Išaukštinamas švietimas ir gamtos bei žmogaus tyrinėjimų svarba. 
  • Žmogus tampa etinių, estetinių, socialinių, politinių problemų centras.

Atėnų sofistų humanizmo prielaidos

V a. pr. Kr., po pergalingų karų su persais (480 m. pr. Kr. Salamino, 479 m. pr. Kr. Platajaus mūšiai), pirmiausiai Atėnuose, prasidėjo graikų kultūros klasikinis periodas. Tai buvo ypatingas intelektualinės pilnatvės ir įvairovės laikas. Vienu metu aktyviai reiškėsi įvairių filosofinių mokyklų atstovai: dar veikė senosios (Mileto) gamtos filosofijos mokyklos, savo pažiūras dėstė atomistas Demokritas, reliatyvistai sofistai, Sokratas, tuo pat metu apogėjų pasiekė matematikų-mistikų pitagorininkų veikla. Karštų aistrų, įnirtingų, intelektualinių kovų, didžiųjų prieštaravimų ir genialių sumanymų laikotarpis truko kiek ilgiau nei šimtmetį - prasidėjo apie V a. pr. Kr. vidurį ir baigėsi su Aristotelio mirtimi (322 m. pr. Kr.). Tai ir buvo graikų antikinės kultūros aukso amžius.

Nugalėjus persus ir įkūrus Delo sąjungą graikų intelektualinio gyvenimo centras iš kolonijų ėmė keltis į metropoliją. Panaudojus sąjungos pinigus sparčiausiai ėmė vystytis Atėnai, kurie į lyderius tarp graikų polių išsiveržė jau VI a. pr. Kr. pabaigoje.

Nuo V a. pr. Kr. vidurio šalia filosofijos, kaip universalaus žinojimo, ėmė formuotis specialieji mokslai: Pitagoriečiai plėtojo matematiką ir astronomiją, Hipokratas į kokybiškai naują lygį kilstelėjo mediciną, Tukididas -  istoriją, sparčiai vystėsi lingvistika ir kitos žinojimo sritys. Palaipsniui ėmė kauptis vienam žmogui sunkiai aprėpiama žinijos visuma ir tai pareikalavo intelektualinės veiklos baruose savotiško darbo pasidalijimo - diferenciacijos.  

Sparčiai augančiame mieste intelektualinis gyvenimas ne tik intensyvėjo, bet ir kito jo kryptis. Jei anksčiau svarbiausias graikų filosofų tyrinėjimų objektas buvo gamta ir pasaulio sąranga, tai nuo V a. pr. Kr. vidurio, stiprėjant individualizmui, viskas po truputį ėmė krypti link žmogaus, jo veiklos ir aplinkos. Pirmaisiais šių permainų reiškėjais filosofijoje buvo sofistai ir Sokratas.

Sofistai nesudarė filosofinės mokyklos, neturėjo vieningos doktrinos ir apskritai nebuvo profesionalūs filosofai. Sofizmas buvo šviečiamojo pobūdžio sąjūdis, didžiausią dėmesį skyręs moralei, etikai, politikai ir filosofijos klausimams. Sofistai dažniausiai laikėsi reliatyvistinės orientacijos, kartais priartėdami prie subjektyvizmo ir individualizmo. Jie teigė, kad  kiekvienas atskiras “žmogus yra visų daiktų matas”, kad amžinų, objektyvių tiesų nėra, kad moralinės vertybės egzistuoja dėka susitarimų. 

Iš profesijos sofistai buvo mokytojai ir auklėtojai. Tokie mokytojai buvo žinomi ir anksčiau, bet jų poreikis padidėjo, o veikla suaktyvėjo kai Atėnuose, demokratijos sąlygomis, išaugo poreikis (ypač vyrams) dalyvauti viešajame gyvenime ir reikštis intelektualiai. Sofistai mokė žymiausius politikus, dramaturgus, istorikus, mokslininkus. Jie ne tik mokydavo, bet ir pateikdavo pavyzdines kalbas įvairiomis temomis. Jie būdavo samdomi kaip profesionalūs oratoriai ("advokatų užuomazgos").

Pirmieji sofistai atsirado Sicilijoje, bet greitai jų pagrindiniu centru tapo Atėnai. Daugiausiai sofistų buvo demokratiškai valdomuose poliuose, nes ten didelės praktinės naudos turėjo sugebėjimas teismuose, viešuose susirinkimuose, politiniuose debatuose  įrodinėti savo tiesas. Todėl, pasibaigus persų karams ir atsigavus ekonomikai į tokius polius (pirmiausiai į Atėnus) atvyko daug filosofinėse mokyklose išsilavinusių mokytojų, kurių tikslas buvo mokyti „išminties“ ir  logiškai, argumentuotai įrodinėti ginčytinus teiginius. Žodis “sophia” reiškė „išmintį“, o sofistai buvo „išminties mokytojai“.

Sofistai mokė už pinigus, todėl jų paslaugomis dažniausiai naudojosi turtingieji. Kuo geresnis mokytojas, tuo mokestis už „išmintį“ buvo didesnis. Pvz., Protagoras imdavo 10 000 drachmų už visą 3-ejų metų kursą. Dažniausiai vienas mokytojas turėdavo nedidelę grupę auklėtinių. Sofistai mokė matematikos, medicinos, geografijos, istorijos, mitologijos, genealogijos, literatūros, filologijos (kalbos struktūra, sinonimika, etimologija), bet didžiausią dėmesį skyrė įrodinėjimo menui (kai kas tai vadino gražbylyste). 

Populiariausių sofistų žmonės rinkdavosi klausytis didesnėmis grupėmis. Už tai oratoriai irgi imdavo mokestį. Sofistus reikėtų laikyti paskaitos žanro pradininkais. Tiesa, jie ne skaitė, o kalbėjo. Antikos kultūra buvo ne rašto, o gyvojo žodžio kultūra.

Sofistai dirbo ne tik mokytojais, auklėtojais, bet ir oratoriais, teisininkais. Jie aiškino įstatymus, dorovės normas, mokė iškalbos, disputo meno, logiško mąstymo, kvietė ir ruošė piliečius aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime, skatino aktyviai ginti savo asmeninius interesus. Todėl natūralu, kad sofistai ypatingą dėmesį skyrė retorikai. 

Sofistų domėjimosi objektu buvo ir „papročiai“ - dabar mes tai vadiname „kultūra“, plačiąja šio žodžio prasme. Sofistai buvo labiau praktikai, nei tyrinėtojai-teoretikai. Jiems rūpėjo ne tai, kas teisinga, o tai, kas naudinga. Jie buvo empirikai su polinkiu į praktinius dalykus. 

Sofistai padarė didelę įtaką ugdymo sistemos raidai. Jie padėjo ugdymo sistemoje šalia fizinio lavinimo įsitvirtinti ir intelektualiniam lavinimui, kuris, laikui bėgant, tapo net svarbesnis už sportą ir karybą.

Humanizmas ir individualizmas

V a. pr. Kr. pabaigoje Atėnuose vis stipriau ėmė reikštis individualizmas. Tai matyti ne tik vaizduojamajame mene (skulptūros, keramika), literatūroje (lyrika, dramos), bet ir filosofijoje. Priešingai nei ankstyvojoje gamtos filosofijoje, sofistų tradicijoje filosofinių apmąstymų centru tapo žmogus ir pats mąstymo procesas. Su mąstymu glaudžiai siejosi ir kalbos problemos. Nuo kosmologinių problemų vis dažniau būdavo pereinama prie antropologinių. Pagrindinis sofistų tikslas buvo ne tiek aiškinti pasaulį, kiek padėti žmonėms jame gyventi. 
Etika

Sofistams būdingos demokratinės humanistinės pažiūros. Jie skelbė sensualizmą ir reliatyvizmą. Sofistų supratimu tiesa yra santykinė ir reliatyvi - logiškai galima įrodyti bet kokį dalyką. Daiktai ir reiškiniai yra tokie, kokius juos mato konkretus žmogus. Vadinasi, niekas be paties žmogaus, negali nuspręsti, koks elgesys konkrečioje situacijoje tinkamas, o koks - ne. 
 Grožis

Pitagoriečių grožio ir harmonijos samprata rėmėsi objektyviais dėsniais ir matematiškai pagrįstais absoliučiais santykiais. Sofistams grožis buvo subjektyvi kategorija: “Gražu tai, kas malonu žvilgsniui ir klausai”. Juos labiau domino ne grožio prigimtis, o grožio raiška konkrečiuose meno kūriniuose, talento, meninio ugdymo problemos. Jie meną aiškino malonumo ir naudos priešprieša. Teigė, kad skulptūra ir poezija neteikia naudos, bet suteikia malonumą - džiugina. Jie atskyrė “naudinguosius” (amatai) ir “malonumą teikiančius” (dailiuosius) menus. Kaip ir archainiais laikais jie prioritetą teikė literatūrinėms meno formoms ir muzikai, o tik po to vaizduojamiesiems menams.

Pažinimas

Sofistai pirmieji ėmė teigti, kad žmogus yra viso ko matas, jog nėra objektyvios tikrovės. Jų nuomone neįmanoma pažinti ir idealiosios tikrovės. Gorgijo skepticizmas peraugo į agnosticizmą. Jis tvirtino, jog niekas neegzistuoja, o jeigu ir egzistuotų, būtų neįmanoma pažinti, o jei žmogus tai ir pažintų, neįstengtų apsakyti nei sau, nei kitiems, nes tai žodžiais neišreiškiama.  

Religija, teisė, tradicijos

Sofistai kritikavo per amžius nusistovėjusius papročius ir autoritetus, griovė anksčiau vyravusias mitologines ir kosmogonines teorijas. Jie teigė, kad moralinės vertybės egzistuoja ne natūraliai, o dėl susitarimų: “Skirtingose vietose ir įvairiu laiku jos yra nevienodos”. Jų supratimu, religija, panašiai kaip ir teisė, buvo žmonių išradimas, o ne duotybė iš aukščiau. Jie atkreipė dėmesį, kad “Dieviškojo teisingumo” prielaida prieštarauja neteisingumo pasaulyje patirčiai.

Sofistų pažiūros darė įtaką įtakingiausiems to meto politikams. Pvz., Periklis 431 m. pr. Kr., sakydamas kalbą žuvusių pirmaisiais Peloponeso karo metais garbei, nė vienu žodžiu nepaminėjo dievų ar pomirtinio gyvenimo. Jis sakė, kad didvyriai žuvo už Atėnus ir atmintis apie juos gyvuos tol, kol bus gyvas nors vienas Atėnų pilietis.

Istorinė vertė

Sofistai kritišku ir skeptišku požiūriu padarė apčiuopiamą įtaką graikų filosofijos raidai. Iš daugybės sofistų žymiausi buvo Protagoras, Gorgijas, Hipijas, Prodikas, Kritijas ir t.t.. IV a. p. Kr. sofistų sąjūdis išblėso, nors kai kurie sofistai buvo veiklūs dar ir po Aristotelio mirties. IV - III a. pr. Kr. jų idėjas perėmė skeptikai – nauja helenistinės filosofijos kryptis. 



Blogas vardas

Filosofijos istorijoje sofistai įgijo šarlatanų, ciniškai griaunančių tradicinę moralę, vardą. Bet tai yra istorijos bėgyje susiformavusi tendencinga ir neteisinga samprata. Ji iš dalies pateisinama tik kalbant apie vėlyvąjį („išsigimusį“) sofizmą. 

Progresyvios sofistų idėjos ne visiems buvo priimtinos. Aristofanas juos kritikavo už tai, kad jų veikla klibina tradicines vertybes, darnią papročių sistemą, kaltino už tai, kad jie abejojo gebėjimu racionaliai pažinti pasaulį, propagavo reliatyvizmo idėjas, abejojo dievais. 

Neadekvatus sofistų vertinimas buvo išprovokuotas ir politinių įvykių. Sofistų mokymas plito Atėnų demokratijos laikais. Pralaimėjus Peloponeso karą, atėniečių tarpe plito nuomonė, kad taip atsitiko todėl, jog sofistai užrūstino dievus ir dievai Atėnus apleido. Po karo įsitvirtinusi 30-ies tironų, Spartos statytinių, valdžia, siekdama labiau kontroliuoti visuomenę, išleido griežtą potvarkį, nukreiptą prieš sofistus ir jų reliatyvistines pažiūras. Tironų valdžia reikalavo griežtai laikytis orfikų religinių apeigų, o kas bent kiek abejojo tokio potvarkio teisingumu, buvo laikomas priešu.

Kalbant apie sofistams pripaišomą „šarlatanizmą“, reikia pripažinti, kad sofistai taip “ištobulino” ginčų ir įrodinėjimo meną, kad sugebėdavo “logiškai” pagrįsti net pačius prieštaringiausius, absurdiškiausius teiginius ir tuo viešai didžiuodavosi. Protagoras teigė, kad bet kokį silpną argumentą galima paversti stipriu. Gorgijas didžiavosi gebėjimu pateikti visiškai priešingus žmonių, daiktų, reiškinių vertinimus, gebėjimu iškelti tą patį dalyką iki dangaus ir sumaišyti su žemėmis. Hipijas buvo pasirengęs ginčytis su bet kuo dėl bet ko. Nuo tada žodis “sofistas” (arba sofizmas) ir įgavo neigiamą prasmę. Sofistais imta vadinti žmones, kurie sąmoningai, naudodamiesi klaidingais samprotavimais, įrodinėdavo „netikrus dalykus“. Nuo tada sofistika tapo eristikos (samprotavimas, kuris neteisingam teiginiui suteikia teisingumo regimybę) sinonimu. Tačiau iš tikrųjų eristikai pradžią davė ne sofistai, o elėjiečiai. Intensyviuose tarpusavio debatuose „antilogikos meną“ tuo metu buvo įvaldžiusios visos filosofų mokyklos, tarp jų ir Platonas.

Prie sofistų „blogo“ vardo daug prisidėjo Platonas; jis kovojo su sofistų pažiūromis nuosekliai ir energingai. Vėlyvosios antikos laikais Platono autoritetui kylant, sofistų raštai buvo naikinami, o autoritetas menkinamas. Vėlyvaisiais viduramžiais apie sofistus ką nors galima buvo sužinoti tik iš jų atžvilgiu tendencingų Platono raštų. Taip žodis „sofistas“ (išminčius, išminties mokytojas) istorijos tėkmėje paradoksaliai įgijo atvirkštinę pirminei prasmę. Sofistų reabilitacija prasidėjo tik XIX a., kai į viską imta žiūrėti objektyviau.


Protagoras, 486 – 411 m. pr. Kr.

Suformulavo filosofinius principus, kuriuos vėliau skelbė ir gynė sofistai. Tai buvo pirmasis naujo tipo filosofas – ne tiek tyrinėtojas, kiek mokytojas, oratorius, naujų idėjų populiarintojas. Jis kur kas mažiau dėmesio skyrė gamtos sistemoms, nors ir parašė veikalą „Apie dievus“. 

Išliko vos kelios Protagoro citatos. Iš jų spręsti apie filosofo pasaulėžiūros subtilybes sudėtinga. Daugiausiai apie Protagoro mintis žinoma iš Platono interpretacijų. Platonas Protagorui oponavo, todėl abejojama, ar jis visiškai objektyviai perteikė jo pasaulėžiūrą.

Protagoras gimė Adberuose (Didžioji Graikija). Buvo stiprus oratorius, kalbos žinovas, poezijos interpretatorius. 40 metų praleido keliaudamas po pasaulį ir mokydamas kitus. Būdamas brandaus amžiaus atvyko į Atėnus ir įsiliejo į Periklio aplinką. 

Svarbiausias Protagoro veikalas - „Poleminis traktatas apie tiesą ir būtį“. Kitą savo kritinį veikalą „Apie dievus“ Protagoras skaitė Euripido namuose. Perikliui traukiantis iš valdžios, už nepagarbą dievams filosofas buvo apkaltintas ateizmu. Jo veikalas buvo sudegintas, o prieš Protagorą pradėtas procesas. Iš šio veikalo išliko sakinys: „Apie dievus negalime žinoti, nei kad jie yra, nei kad jų nėra; daugelis dalykų trukdo man tai žinoti, trukdo paties objekto neaiškumas ir žmogaus gyvenimo trumpumas“. Tai yra Protagoro agnosticizmas.

70-etis filosofas turėjo išvykti iš Atėnų. Laivas, kuriuo plaukė filosofas, pakeliui į Siciliją nuskendo. Atėnuose jo raštai buvo sudeginti. Išliko tik trumpos citatos ir kitų komentarai bei kritika. Iš Protagoro pagrindinio veikalo „Poleminis traktatas apie tiesą ir būtį“ išliko vienintelis sakinys: „Žmogus yra viso ko matas“ - išlikęs. Remiantis šiuo sakiniu galima teigti, kad Protagoras buvo vienas pirmųjų antikos humanistų.

Protagoro teorija:
  1. Sensualizmas. Pažįstame tik juslėmis.
  2. Reliatyvizmas. Nėra visuotinių tiesų, nes kiekvienas žmogus daiktus ar reiškinius juslėmis suvokia individualiai. Daiktų (reiškinių) sukeliami įspūdžiai nuolatos keičiasi, todėl tie patys daiktai (reiškiniai) skirtingais atvejais tam pačiam žmogui, sukelia skirtingas reakcijas ir pojūčius. Nėra nieko objektyvaus, kas visiems žmonėms būtų vienodai teisinga -  „žmogus yra visų daiktų matas“. Tiesa yra pavienių individų ar žmonių grupių subjektyvios nuomonės. Be to, pvz., liga yra ir gera, ir bloga; bloga ligoniui, bet gera gydytojui. Vadinasi, reliatyvios ir objektyviai nepagrindžiamos yra ir visos gamtamokslinės žinios.
  3. Prakticizmas. Kiekvienam žmogui jo tiesa pranašesnė už kito tiesą tiek, kiek ji naudingesnė praktiškai. Žmonių nuomones lemia tai, kas esamuoju momentu tiesiogiai patiriama ir išgyvenama. Teisingesnis bus tas teiginys, kuris konkrečiu laikotarpiu konkrečiam žmogui ar žmonių grupei bus naudingesnis. Todėl žmonių žinios kiekvienu laikotarpiu yra istoriškai sąlygotos. 
  4. Konvencionalizmas. „Apie kiekvieną dalyką gali būti išsakyti du priešingi argumentai“. „Visa, kas tam tikrame mieste laikoma teisinga ir pasigėrėtina, yra teisinga ir pasigėrėtina tik tame mieste, ir tik tol, kol galioja toks sutarimas“. Moralė, teisė, valstybė taip pat yra žmonių susitarimo dalykai. Tam tikros tiesos (kalbos, teisės, dorovės, religijos normos) yra visuotinai įpareigojančios. Dėl to, kas kam (silpnieji ar stiprieji) tokiais susitarimais demokratiškai valdomuose Atėnuose primeta savo valią, buvo diskutuojama.  
  5. Kaip humanistai kai kurie antikos sofistai pasisakė net prieš vergiją, kas tais laikais buvo nepaprastai radikalu. 
Etika. Žmonių gyvenimai labiau priklauso ne nuo gamtos jėgų ar likimo, o nuo jų pačių pastangų, išradingumo, proto ir valios.

Protagoro išplėtoti sensualizmo, empirizmo, reliatyvizmo, prakticizmo, konvencionalizmo principai atgijo XIX ir XX a. filosofijoje (pozityvizmas, pragmatizmas). 


Gorgijas, 480 – 380 (manoma, kad išgyveno daugiau nei 100 metų)

Buvo gimęs Sicilijoje ir atvyko į Atėnus kaip pasiuntinys, todėl kai kurių filosofijos istorikų priskiriamas prie elėjiečių mokyklos. 

Iš jo veikalo „Apie nebūtį, arba apie gamtą“ galima teigti, kad buvo agnostikas:
  • Niekas neegzistuoja
  • Jei net ir egzistuotų, būtų nepažinu
  • Jeigu kažkas ir būtų pažinu, žinių apie tai nebūtų įmanoma perteikti. Pvz., kaip galima žodžiais perduoti spalvos suvokimą, jei ausis girdi ne spalvas, o garsus.
Apie pasaulį, apie teisingumą, tiesą, gėrį žmonės negali pasakyti nieko daugiau kaip tik savo subjektyvias nuomones. Todėl svarbiausia ir praktiškai naudingiausia sugebėti įtikinti kitus savo nuomonės teisingumu.

Platonas savo dialoge „Gorgijas“ kritiškai vertina sofistų retorikos meną ir teigia, kad tai neturi nieko bendro su tikrąja filosofija, su tikruoju pasaulio pažinimu.

Gorgijo atrastos trys svarbiausios figūros (antitezė, paralelizmas, ir vienodi frazių galūnių sąskambiai) įsitvirtino retorikoje. 

Gorgijas taip pat turėjo "meno teoriją". To meto graikų meno samprata skyrėsi nuo mūsų. Tapybą, skulptūrą, architektūrą jie laikė amatu panašiu į audimą ar laivų statybą. Visų jų bendras bruožas, kad padaromi realūs daiktai. Tuo tarpu poezija, drama, muzika yra menas, nes yra kitokio, ne daiktinio, pobūdžio.

Mene išskyrė „pamėgdžiojimą“, „iliuziją“ ir „jausmų iškrovą“. 

Comments