Graikų filosofija: Sokratas

Sokratas, apie 470-399 m. pr. Kr.
(nuo Sokrato prasidėjo graikų filosofijos klasikinis periodas)

Iš pagarbos sokratui, jį skulptoriai vaizduodavo "pagražintą"
Šis biustas - kiek labiau realistinis.
Sokratas gimė akmenų meistro (statybininko, skulptoriaus) ir namų šeimininkės (pribuvėjos) šeimoje. Visą gyvenimą nugyveno Atėnuose. Kaip karys dalyvavo trijuose Peloponeso karo mūšiuose (Potidaea, Amphipolis, Delium). Iš kariuomenės pasitraukė kaip maištininkas, kritikuojantys neteisingus kariuomenės veiksmus nugalėtų polių atžvilgiu. Ankstyvo mirties nuosprendžio išvengė todėl, kad buvo atsižvelgta į jo, kaip kario, neeilinius nuopelnus.

Grįžęs iš kariuomenės Sokratas ėmėsi mokytojo veiklos – amžininkai jį laikė sofistu. Politinės karjeros nedarė, bet iš šalies stebėjo Atėnų visuomeninį gyvenimą ir jį nuolatos kritikavo. 

Sokratas buvo mažo ūgio, turėjo neproporcingai didelę galvą, dideles ausis, išsprogusios akis, didelę kreivą nosį... Po Atėnus vaikštinėjo basas, suveltais plaukais, purvinais rūbais, visiškai nekreipdamas dėmesio į savo išvaizdą. Miestiečiai į Sokratą žiūrėjo kaip į keistuolį ir nebuvo linkę rimtai priimti apsileidusio vyro „išvedžiojimų“. Tuo tarpu jo mokinių nuomone Sokrato išvaizdos bjaurumas simbolizavo mokytojo dvasingumą ir materialinių vertybių neigimą. 

Gyveno Sokratas labai kukliai. Turėjo žmoną, ir 3 sūnus. Santykiai su šeima buvo komplikuoti. Filosofas menkai rūpinosi šeimos materialiniu gerbūviu – skirtingai nei kiti sofistai, iš savo mokinių Sokratas neimdavo jokio mokesčio, nors mokymas buvo pagrindinis jo užsiėmimas. Mokiniai savo noru paremdavo Sokrato šeimą.

Garsiausi Sokrato pasisakymai apie santuoką:
  • Vesti apsimoka – arba būsi laimingas, arba tapsi filosofu.
  • Vesi ar nevesi – vis tiek gailėsies. 

Koks išties buvo Sokratas, neaišku. Jo mokinys (vėliau istorikas, filosofas) Ksenofonas teigė, kad Sokratui buvo būdingas romumas, giedra nuotaika, humoras, švelnumas, kad  jo asmenyje karšta širdis ir šaltas protas sudarė nuostabų derinį, kad stiprią, veikiau juslinę jo prigimtį buvo sutvardžiusi stipri siela. „Man atrodė, kad jis buvo geriausias ir laimingiausias iš visų žmonių“. Tačiau Aristofanas savo komedijose „Debesys“ ir „Vapsvos“ Sokratą pavaizdavo kaip tipinį vėlyvojo periodo sofistą, kuriam būdingi betiksliai svarstymai, kenksmingos laisvamanybės, išdidumas, intelektualinės manipuliacijos ir pagarbos tradicijoms stoka. Žinomas Aristofano sakinys, skirtas Sokratui: „Prieš keisdamas pasaulį, tegul iš pradžių pakeičia save“.

Aplink save Sokratas sutelkė būrį talentingų šalininkų (mokinių), kurių tarpe buvo Alkibiadas, Kritijas, Platonas, Ksenofonas ir t. t..  Filosofas neparašė nė vieno veikalo. Savo pažiūras dėstė žodžiu, betarpiškai bendraudamas su mokiniais ir atėniečiais. Buvo įsteigęs filosofinę mokyklą (Akademiją), kurioje, kaip ir sofistai, didžiausią dėmesį skyrė etinių problemų analizei. Sokrato samprotavimus “Dialogose” užrašė Platonas. Manoma, kad į Sokrato lūpas Platonas „įdėjo“ ir savo samprotavimus, todėl atsekti, kur yra autentiškos Sokrato mintys, nėra lengva.


Sokrato etika

Sokratas turėtų būti nagrinėjamas sofizmo kontekste. Kaip ir sofistai jis didžiausią dėmesį skyrė etikai, žmonių elgesio, tarpusavio santykių analizei. Jį domino žmonių mąstymo logika: kas jiems yra gerai, kas – blogai, kas tinka, kas - ne. Pagrindinė Sokrato filosofijos tema buvo gėrio, grožio, dorybės ir tiesos tarpusavio priklausomybė. Jis buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį kaip aukščiausią vertybę, todėl laikomas autonomiškos etikos kūrėju ir pradininku. 

Pagrindiniu Sokrato apmąstymų objektas buvo asmuo, kaip individas. Pasak Sokrato, individas yra tas, kuris visada elgiasi remdamasis savo individualiu supratimu apie tai, kas yra gėris, o kas – blogis. Individo individualią minties laisvę Sokratas laikė svarbiausiu dalyku.

Sokratas teigė, kad žmonės, siekdami tobulumo, pirmiausiai privalo pažinti save ir gilintis į santykių bei reiškinių esmę. Kaip paskatą jis nurodydavo įrašą Delfų orakulo šventykloje: “Pažink save”. Pasak filosofo, šių dalykų kiekvienas turi siekti pats savo jėgomis, nes jų negalima įduoti iš šalies, o be to neįmanoma išmintis ir laimė. Žinojimas, kurio ieškojo Sokratas, buvo praktinis žinojimas ir teisingas praktinių žinių taikymas. 

Sokrato filosofijoje juntama skepticizmo įtaka. Kiekvieną tezę, nors ir laikytą pakankamai įrodytą, jis priimdavo kaip sąlyginę. Šį metodą taikė ir dievų analizei. Sokratas nebuvo ateistas, bet nesutiko su tradicijoje įsigalėjusiu dievų žmonių pavidalu įsivaizdavimu.  


Gėris – nauda - žinojimas

“Kiekvienas blogas veiksmas kyla iš nežinojimo, kas yra gėris, o kas - blogis. Žinantysis yra geras”. Sokratas teigė, kad žmonės siekia laimės kaip naudos, tačiau tikrą laimę ir tikrą naudą teikia tik gėris. Tikrasis gėris yra dora. 

Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Deja, žmonės dažnai nežino, kas tikrai yra naudinga, nes nežino, kas yra gera. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo. Niekas žinodamas sąmoningai blogai nedaro. Žinojimas yra dora. Dora yra laimės pagrindas. Vadinasi, laimė tiesiogiai priklauso nuo žinojimo. Dora yra žmogaus tikslas, o žinios – svarbiausioji priemonė. Kas žino ir dėl to yra doras, tas pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir tampa laimingas. Jei žinojimas nėra pakankamas dorai, jis yra paviršutiniškas ir neišsamus. Doros galima mokytis, nes dora yra žinojimas, o žinios – įgyjamos. Taigi gėris, o tuo pačiu ir laimė, priklauso nuo mūsų pačių. Reikia siekti žinių, o kas gali, privalo ir kitus šito mokyti.

Pasak Sokrato, eudaimonia (palaima) yra ne kas kita, o sielos tvarka bei harmonija. 

Vėlesniais laikais Sokratu rėmėsi dvi priešingos filosofijos kryptys: 
  1. Kirėniečiai, išplėtoję eudaimonizmą ir jį pavertę hedonizmu; pagal juos malonumas yra veiklos maksima (Aristipas).
  2. Kinikai, perėmę ir išryškinę sokratiškąją panieką materialiems dalykams (Diogenas).

Disputas

Pagrindinis Sokrato objektyvios realybės pažinimo metodas (neskaitant pojūčių) buvo disputas arba logiška, faktais ir argumentais pagrįsta diskusija. Diskutuodamas filosofas dažniausiai taikė klausimų-atsakymų metodą. Tokiu būdu jis siekė, kad mokiniai, ieškodami atsakymų, patys atrastų tiesas. Nors Sokratui demokratija, kaip daugumos nuomonės viršenybė, nepatiko, bet jis gynė esminį demokratijos principą – teisę diskutuoti ir bendrai ieškoti tiesos.

Diskusijose Sokratas ėjo nuo atskirybės prie bendrybės, aprėpiančios tiriamos sąvokos esmę. Filosofas ypatingai akcentavo kritinį, nepriklausomą mąstymą ir savikritiką. Sokratas sakė: “Aš nepaklusiu niekam savyje, išskyrus logą [protą]”. 


Sokratas ir sofistai

Nors Sokratas turi būti nagrinėjamas sofizmo fone, jo ir sofistų pažiūros ne visuomet sutapdavo. Pvz., Sokratas, skirtingai nei Protagoras, nelaikė tiesos reliatyvia. Pasak Platono, Sokratas manė, kad žmoguje glūdi kartu su dieviška siela įduotas moralinių vertybių bei dieviškos išminties žinojimas, tik žmogus tai yra „užmiršęs“. Dėdamas pastangas jis gali tai „prisiminti“ ir tapti geru, o tuo pačiu ir laimingu.

Jei sofistai etikoje akcentavo reliatyvizmą, tai Sokratas koncentravosi į bendrąsias vertybes ir dorybes, tinkančias visiems žmonėms, nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus. Pvz., teisingumas yra gėris, o bailumas – blogis. Sokratas tikėjo, kad galima surasti visuotinę tiesą, ir tuo jis labiausiai skyrėsi nuo sofistų, kurie buvo reliatyvistai. 

Sofistai, manydami tiesą esant santykinę ir sutartinę, mokė ne teisingų, bet naudingų dalykų. Sokratas mokė tik to, kas teisinga, nes buvo įsitikinęs, kad vien tik tiesa yra naudinga siekiant užsibrėžto tikslo – žmonių dorovinio tobulėjimo. Sofistai buvo utilitaristai, o Sokratas – moralistas. Sokratizmas yra kraštutinis moralizmas, susietas su kraštutiniu intelektualizmu. 

Jei tikėsime Platonu, Sokratas kritikavo ir sofistų “filosofavimo” metodus, nors pats irgi naudojo „nuginčijimo“ meno subtilybes, įvarydamas oponentus į logikos akligatvius.

Sokrato, kaip ir sofistų, apmąstymuose matyti posūkis nuo kosmologijos, gamtos filosofijos link žmogaus ir jo problematikos. Sokratas grožį siejo su konkrečių daiktų prigimtimi – daiktai gražūs jei atitinka savo paskirtį. Į Aristopo klausimą, ar mėšlinas krepšys yra gražus daiktas, Sokratas atsakė: “Žinoma, prisiekiu Dzeusu. Tuo tarpu auksinis skydas gali būti bjaurus daiktas, jei pirmasis savajai paskirčiai pritaikytas gerai, o antrasis – blogai”. 

Kalbėdamas apie grožio ir gėrio santykius, Sokratas buvo linkęs šias sąvokas suartinti. Kaloaogatijos (gėrio ir grožio vienovės) principas būdingas ir visai vėlesnei antikinei estetikai.



70-ečio Sokrato mirtis

Daugiausiai apie Sokrato teismą ir mirtį galima sužinoti iš Platono ir Ksenofono Apologijų („The Apology of Socrates” by Plato; “The Apology of Socrates to the Jury” by Xenophon of Athens). 

Sokratas buvo kontraversiška asmenybė. Jis nuolatos kritikavo viešąjį Atėnų gyvenimą, nors pats vienaip ar kitaip buvo susijęs su valdančiu elitu.  


Alkibiadas ir 30 tironų režimas (bei Kritijas, vienas iš Sokrato mokinių)

Vienas geriausių Sokrato mokinių ir bičiulių buvo ne mažiau už Sokratą kontraversiška asmenybė - generolas Alkibiadas. Peloponeso karo metu Alkibiadas surengė karinę ekspediciją į Siciliją. Puldamas to meto galingiausią Sicilijos miestą Sirakūzus, Alkibiadas pražudė 50 000 karių ir prarado beveik visą Atėnų laivyną. Po katastrofiško pralaimėjimo Alkibiadas pabėgo pas Atėnų priešininkus spartiečius. Iš Spartos generolas turėjo bėgti pas persus, nes buvo apkaltintas meilės ryšiais su Spartos karaliaus žmona. Netrukus jis vėl atsirado Atėnuose, melagingai teigdamas, kad yra užsitikrinęs persų pagalbą kare prieš Spartą. 404 m. pr. Kr., kai Atėnai pralaimėjo paskutinį Peloponeso karo mūšį Spartai, Alkibiadas pabėgo į Frigiją. Ten jį spartiečiai pagavo ir nuteisė mirti. Visos Alkibiado „karjeros“ metu Sokratas vienaip ar kitaip savo draugą palaikė.

404 m. pr. Kr. pralaimėjus karą Spartai, Atėnus ėmė valdyti spartiečių proteguojamas Trisdešimties tironų oligarchinis režimas. Režimas buvo pavadintas 30-ies tironų vardu, nes su atėniečiais buvo elgiamasi itin brutaliai: nugriautos Periklio statytos gynybinės sienos, uždarytas uostas (miestui palikta vos 12 prekybinių laivų), nužudyta apie 1500 nepatikimų asmenų (daugiausiai jauni vyrai, kurie galėjo potencialiai kelti grėsmę). Didžioji dalis piliečių paliko miestą (liko tik 3000 piliečių), pasmerktųjų ir pabėgusių nuosavybė buvo konfiskuota. Režimui vadovavo Platono (Sokrato mokinio) dėdė Kritijas, o tarp tironų buvo ir keli Sokrato mokiniai. Sokratas represijų metu iš Atėnų nepasitraukė ir didelio nepasitenkinimo valdančiojo režimo veiksmais nerodė. Jis ir Peloponeso karo metu garsėjo pasisakymais, nukreiptais prieš Atėnų demokratinę valdžią. Filosofas visada simpatizavo ne demokratiškai valdomiems Atėnams, o oligarchinei Spartos santvarkai. Sokratui atrodė, kad masės negali teisingai valdyti, nes joms trūksta išmanymo ir kompetencijos; šį požiūrį iš mokytojo perėmė ir Platonas.

Tironų režimas Atėnuose buvo nuverstas po 13 mėnesių, bet Sokratas atstatytai demokratijai ypatingų simpatijų neparodė. Atėniečių akimis žiūrint, tai buvo dar vienas ženklas filosofo nenaudai.


Teismas

Kadangi polius po 30 metų trūkusio karo ir Trisdešimties tironų režimo politiškai buvo labai susiskaldęs, atėniečiai nusprendė priimti amnestijos įstatymą, kuris teigė, kad niekas negali būti baudžiamas už politines pažiūras ir veiksmus, padarytus Peloponeso karo ir režimo valdymo metais. Nepaisant to, 399 m. pr. Kr. įtakingas politikas Anitas, oratorius Likonas ir poetas Meletas prisiekusiųjų teismui apkaltino Sokratą bedievyste ir jaunimo tvirkinimu. 

Buvo pateikti 2 kaltinimai:
  1. Sokratas demoralizuoja jaunimą, supriešindamas jį su senąja karta.
  2. Sokratas neigia tikruosius dievus, iškeldamas jų vieton naujuosius, t. y. nepripažįsta tų dievų, kuriuos pripažinti reikalauja įstatymai.
Visi trys kaltintojai atstovavo tam tikrus Atėnų sluoksnius ir jų interesus: 
  • Meletas visų poetų cecho vardu keršijo Sokratui už jo kritišką požiūrį į Atėnuose nuo seno kaip išminčius šlovinamus poetus. Filosofas teigė, kad senoji poezija išsigimė ir poetai užsiima elementaria gražbylyste, visai nepaisydami, ką kalba.
  • Anitas buvo iš žemesnių sluoksnių kilęs generolas, daug prisidėjęs verčiant Trisdešimties tironų režimą. Sokrato ryšiai su režimui vadovavusiais oligarchais jam kėlė didelių įtarimų.
  • Oratorius Likonas atstovavo sofistus, kurie su Sokratu turėjo senų sąskaitų. Filosofas juos kaltino piliečių kvailinimu, o ne švietimu, kaip kad jie patys deklaravo.
Sokrato teismo procesas truko 10 valandų. Kaltintojai kalbėjo apie Sokrato antidemokratiškas pažiūras, apie jo elgesį tironų režimo metu, apie jaunimo kurstymą prieš demokratiją, nuvertus režimą, apie neteisingą dievų interpretavimą. Sokratas išmoningai gynėsi. Kaltintojų argumentai buvo silpni, bet proceso pabaigoje filosofas padarė keletą lemtingų klaidų. Kai jam buvo pasiūlyta susimokėti piniginę bausmę ir tuo procesą užbaigti, Sokratas arogantiškai atkirto, kad jis pinigų neturįs, ir apskritai, vietoj to, kad jį kaltintų, Atėnai už nuopelnus jam iki gyvos galvos turėtų paskirti nemokamą maitinimą Pritanėjuje (Prytaneum). 
 
Teismas labai nedidele balsų persvara nubalsavo Sokrato nenaudai. Akivaizdžiai buvo tikimasi, kad filosofas skųs nuosprendį ir kitame teisme mirties bausmė jam bus pakeista švelnesne. Tačiau Sokratas kategoriškai atsisakė skųsti nuosprendį ir reikalavo, kad nuosprendis būtų įvykdytas kuo greičiau, nors dėl religinių švenčių mirties bausmė negalėjo būti įvykdyta iškart. Sokratui teko 30 dienų praleisti kalėjime.

Atėnų pakraštyje yra išlikę griuvėsiai, kur kalėjo Sokratas
Davido 1787 m. paveikslas "Sokrato mirtis". Čia Sokratas jau nebejaučia kojų, todėl sėdi.
Filosofo kalinimo sąlygos nebuvo griežtos. Kiekvieną dieną jį lankė mokiniai, žmona, sūnūs. Visi jį mėgino įtikinti pakeisti apsisprendimą ir susimokėti piniginę baudą. Bet filosofas kategoriškai reikalavo nerinkti jokių pinigų. Pasak mokinių, jis kalbėjo apie tai, kad žmogus neturėtų išsižadėti savo idėjų ir principų - idėjos ir principai, svarbiau už viską.

Buvo surengtas pabėgimo iš kalėjimo planą. Pasak vienos iš legendų, kalėjimo apsauginis parodė Sokratui bloką kameros sienoje, kurį išjudinus, galima buvo pabėgti, tačiau filosofas atkakliai laikėsi savo apsisprendimo priimti mirties nuosprendį.

Paskutinę dieną Sokratą aplankė žmona, sūnūs, mokiniai, Platono motina (pats Platonas buvo išvykęs arba sirgo). Ksenofono žodžiais, Sokratas ramiai vykdė visus kalėjimo prižiūrėtojo nurodymus – prieš egzekuciją apsiprausė, pasikeitė drabužius. Žmonai ir sūnums liepė eiti namo, kad galėtų prieš mirti ramiai pabendrauti su mokiniais. 

Išgėręs nuodus, Sokratas vaikščiojo po kamerą, komentavo savo pojūčius, būsenas, o mokiniai užrašinėjo mokytojo pastebėjimus. Taip buvo dokumentuotos mirtiną nuodų dozę išgėrusio žmogaus paskutinės gyvenimo akimirkos (retas atvejis istorijoje). 

Išgėręs nuodus Sokratas pirmiausiai pajautė dilkčiojimus kojų pirštuose. Po to ėmė tirpti kojos ir filosofo žingsniai ėmė lėtėti. Atsisėdęs ant lovos Sokratas komentavo, kad nebejaučia apatinės kūno dalies nuo juosmens. Kai filosofas atsigulė ant nugaros mokinys Apolodoras pradėjo raudoti. Sokratas jį sudrausmino, sakydamas, jog jis išsiuntęs žmoną ir vaikus tam, kad paskutinę valandą nematytų sielvarto, kančių ir ašarų.

Sokratas priminė mokiniui Kritui, kad buvo pažadėjęs Asklepijui (medicinos dievybei) paaukoti gaidį ir nespėjo to padaryti. Mokinys pažadėjo mokytojo skolą gražinti.

Prieš pat mirtį Sokratas nebejaučia rankų, pradėjo sunkiau kvėpuoti, jam ėmė stingti liežuvis. Pasak Ksenofano paskutiniai filosofo žodžiai buvo: “My tongue will not be able to speak anymore because it is already numb. The last thing I can tell you is, though I’m almost dead physically, something deep within says, even when my body is dead, I will remain alive.”

Būdamas kalėjime Sokratas nenustojo mokęs: „... kol aš gyvas ir dar pajėgiu, nesiliausiu filosofavęs, mokęs, kelią rodęs kiekvienam iš jūsų...“

Jis lengvai galėjo išvengti mirties, nes mokiniai suorganizavo pabėgimą. 

Sokratas atsisakė ne tik prašyti sušvelninti bausmę, bet ir bėgti iš kalėjimo, nes mokė, jog žmonių nelaimių šaltinis – nesilaikymas jų pačių priimtų įstatymų. Žmonės turi teisę kritikuoti įstatymus ir dėl jų teisingumo diskutuoti, bet priimtų įstatymų reikia laikytis. Draugams atvykusiems jį gelbėti iš kalėjimo jis kalbėjo: „Neturi trauktis, nei bėgti, nei pamesti savo vietos. Ir kare, ir teisme, ir visur kitur turi daryti tai, ką įsako valstybė ir tėvynė arba įtikinti, kaip būtų teisingiau. O smurtu priešintis nedera nei motinai, nei tėvui, nei tuo labiau tėvynei.“ 

Pasak legendos, paskutines dienas Sokratas praleido diskutuodamas su mokiniais. Apie mirtį jis samprotavo: „Mirtis yra viena iš dviejų: arba visai nebūti ir numirus nieko nebejausti, arba mirtis yra kažkoks sielos pasikeitimas, jos, sielos, persikėlimas iš čia į kokią kitą vietą. Pirmuoju atveju – kažkas panašaus į miegą, antruoju – greičiausiai atsidurti anksčiau gyvenusių žymių žmonių bendrijoje.“ Mirties valandą Platono šalia nebuvo, bet Ksenofonas rašė: „Nėra abejonių, kad visais laikais, kiek siekia žmogaus atmintis, niekas nėra gražiau pasitikęs mirties“.

Sokratas – pirmas filosofas, miręs už savo pažiūras ir principus. Kaip nurodo amžininkai, „atėniečiai netrukus pradėjo gailėtis, net uždarė palestras ir sporto aikštes, kaltuosius ištrėmė, Meletą nuteisė mirti. Sokratą pagerbė bronzine statula, kurią, Lisipo sukurtą, pastatė Pompėjoje“. Sokrato mirtis yra lūžio momentas Vakarų Europos kultūroje. Nuo tada didvyriu kur kas dažniau buvo laikomas ne fizine narsa ir drąsa pasižymėjęs mūšyje, o sugebėjęs nuosekliai laikytis savo principų ir dėl jų galintis paaukoti net gyvybę asmuo. Tai individo individualistinės moralės ir dorovės triumfo pradžia. 


Parodomasis teismas

2012 m. Onasio kultūriniame centre (Onassis Cultural Centre) Atėnuose buvo surengtas parodomasis Sokrato teismas. Teisėjų suole sėdėjo 10 autoritetingų teisėjų iš 6 šalių (Anglija, Prancūzija, Šveicarija, Vokietija, JAV, Graikija). Atėnų miestą atstovavo žymus graikų advokatas, o Sokratą – 2 britų advokatai. Salėje buvo 600 stebėtojų (Sokrato teisme dalyvavo 500 teisėjų).

Pasibaigus parodomajam procesui teisėjų nuomonės pasiskirstė po lygiai – 5/5. 584 stebėtojai balsavo už Sokratą, 5 – prieš, 11 – susilaikė nuo balsavimo.

Parodomojo teismo procesą galima buvo stebėti internetu. Iš 2000 užsiregistravusių įvairiose pasaulio šalyse 75% apkaltino Sokratą.
Comments