Graikų keramika: protogeometrinė ir geometrinė

Keramikos menas nebuvo taip garbinamas kaip architektūra, skulptūra ar tapyba. Tačiau būtent iš vazų tapybos, kurios skirtingo laikotarpio pavyzdžių išliko labai daug (dažniausiai šukių pavidalu), mokslininkai gali daugiau sužinoti apie graikų papročius, buitį, kultūrą. Vazų gamyba ir jų ištapymas nepriklausė oficialiajam, reprezentaciniam menui, todėl keramikos meistrai laisvai, nevaržomi “cenzūros”, kartais net su humoru ir sarkazmu vaizdavo ne tik dievus, pusdievius, bet ir savo buitį, pramogas.

Balkanuose apstu gero molio, todėl medinių indų, būdingų šiaurės kraštams, čia turėta nedaug. Iki IV – III a. pr. Kr. mažokai naudota ir brangių metalinių indų. Iš molio graikai gamino ne tik įvairias vazas ir indus, bet ir dėžutes su dangteliais, rašiklius, šaukštus, samčius, rites siūlams vynioti, net ant židinio dedamas groteles. Moliniuose puoduose būdavo verdama, kepama. Į dideles sakralinės paskirties vazas (urnas) būdavo sudedami laidotuvių lauže likę nesudegę mirusiųjų kaulai bei pelenai. Tokia vaza kaip paminklas būdavo pastatoma kapinėse: ant moterų kapų stovėjo amforos, ant vyrų – krateriai.
Molinis samtis
Pita (Pithos) - molinis karstas

Antikinėje Graikijoje buvo 2 stambiausi keramikos centrai – Korintas ir Atėnai. Pradžioje dominavo Korintas, o nuo VI a. pr. Kr. antrosios pusės – Atėnai. Keramikos suklestėjimui šiuose miestuose didžiausios įtakos turėjo kokybiško molio klodai ir išaugęs alyvų aliejaus bei vyno eksportas. 
Graikijoje puodžių buvo tiek daug, kad jų pagaminti indai visada kainavo žymiai pigiau, nei pačių indų turinys. Taip buvo net  tuomet, kai konkuruodami tarpusavyje meistrai ėmė juos vis išmoningiau dekoruoti. Keramikos meistrai miestiečių socialinės hierarchijos piramidėje užėmė vieną iš žemesnių pozicijų. Jų darbas buvo fiziškai sunkus (labiau būdingas vergams), purvinas, menkai apmokamas. 

Dabar meno dirbinių rinkoje antikinės originalios vazos gali kainuoti kelis milijonus USD. Pasaulyje suskaičiuojama apie 100 000 originalių graikų vazų. Kaip ir skulptūra, graikų vazų tapyba nuėjo ilgą vystymosi kelią. Grubiai skirstant, turime  5 pagrindinius antikinės graikų keramikos stilius:
  • XI – IX a. p. Kr. protogeometrinę keramiką
  • nuo IX a. paplitusį geometrinį stilių
  • 750 – 600 m. p. Kr. gyvavusį orientalistinį stilių
  • VII a. pr. Kr. pabaigoje atsiradusią  juodafigūrę keramiką
  • apie 530 m. meistrų Atėnuose išrastą realistiškiausią raudonfigūrę keramiką. 
IV a. pr. Kr. pabaigoje keramikos menas Graikijoje patyrė nuopuolį ir taip ir neatsigavo - graikai pradėjo naudoti metalinius indus ir įrankius.



Degimo procesas

Kokios tiksliai technologijos naudotos degant puodus, tiksliai nežinoma. Anksčiau manyta, kad senovės meistrai, kaip ir dabartiniai, puodus degdavo vieną kartą. Paskutiniai tyrimai rodo, kad norint išgauti tokias faktūras kaip graikų vazose, reikia degti 2 – 3 kartus. Degimo procese temperatūra krosnyje buvo kaitaliojama nuo 800 iki 960 laipsnių. Kai kurie indai buvo atšaldomi ir vėl kaitinami kelis kartus. Degant krosnyje sklendėmis buvo reguliuojamas ir oro padavimas. Nuo to priklausė molio ir lakuotų, dažytų paviršių atspalviai (keičiant degimo temperatūrą, keičiasi molio spalva). 

Protogeometrinėse vazose galima aptikti pavyzdžių, kai degimo procese tas pats molis įgaudavo skirtingas spalvas, nes skirtingose degimo krosnies vietose būdavo skirtinga temperatūra. Pastebėję, kad degimo procesas turi didelės įtakos molio spalvai, faktūrai, graikai šimtmečiais tobulino šį procesą.

Vazų atspalviai, metalui būdingas glazūrinis blizgesys priklausė ir nuo paties molio cheminės sudėties, pvz., nuo kalcio kiekio jame. Todėl siekiant tam tikrų efektų, molis buvo maišomas su smulkiai permaltomis kitomis medžiagomis. Per šimtus metų intensyvios praktikos graikai rado ir išrado tinkamiausias molio rūšis. Tikslai tokios kokybės keramiką, kokią pasiekdavo graikų, vėliau ir romėnų, meistrai, dabartiniams meistrams ir tyrinėtojams padaryti nepavyksta. 
Protogeometrinė vaza. Čia galima matyti, kad vaza buvo deginama nevienodoje temperatūroje, todėl viename šone linijos paraudonavo, o kitame - pajuodo.
http://www.metmuseum.org/art/collection/search/248902
Juodafigūrė keramika (Korintas)
Antique Greek vase fragment representing Hippodamia and Pelops on a racing chariot
Raudonfigūrė keramika (Atėnai)




Žiedimo ratas

Primityviausias žiedimo ratas Mesopotamijoje buvo išrastas 4500 m. p. Kr. Pagrindinis tokio rato trūkumas – jis sukdavosi labai sunkiai, todėl žiesti abiem rankomis buvo neįmanoma. 

Istorikai nesutaria, ar tikrai Mesopotamijoje buvo išrastas pirmasis žiedimo ratas, nes maždaug tuo pat metu panašiai indai buvo žiedžiami ir Egipte, ir Indijoje. Matyt, išradus šią indų žiedimo technologiją, ji labai greitai pasklido po įvairias šalis. 
Apie 3200 m. p. Kr. Mesopotamijoje, išaugus keramikos poreikiui, buvo išrastas „greitasis ratas“ - prie medinio rato buvo pritvirtintas plokščias akmuo (girnapusė) arba visas ratas būdavo daromas iš plokščio akmens. Išsuktas toks ratas galėjo suktis pakankamai greitai ir ilgai. Jis galėjo būti išsukamas ranka, lazda ar kojomis. Tokia technika žiedžiant indus galima buvo išgauti žymiai lygesnius paviršius ir plonesnes jų sieneles. Greituoju ratu žiesti indai paviršiuje turėjo charakteringą smulkius koncentriškus apskritimus primenančią faktūrą. 


Didesnėse keramikų dirbtuvėse, siekiant padidinti darbo našumą, buvo sugalvotas didelis ratas, kurį sukdavo ne indą formuojantis meistras, o jo padėjėjas(ai). 



Protogeometrinis stilius

Tai graikų „tamsiųjų amžių“ (XI – IX a.), kuomet sunykus Mikėnų civilizacijai Graikijoje vėl buvo gyventa pirmykštės bendruomenės sąlygomis, keramika. Protogeometrinis stilius – abstraktaus dekoravimo stilius. Protogeometrinio stiliaus ornamentus sudarė paprasčiausi elementai: bangelės, trikampiai, apskritimai, eglutės, arkos. Ornamentai būdavo „įrėminami“ siauresnėmis arba platesnėmis juostomis. To laikotarpio  meistrai vazose ornamentų, juostų frizais (horizontalios dekoratyvinės juostos) išpuošdavo tik tam tikras indų vietas; pakankamai dideli vazų plotai buvo paliekami nedekoruoti.

Protogeometrinėje keramikoje buvo paplitę koncentriški apskritimai. Puodžiai juos ištapydavo teptuką pritvirtinę prie skriestuvo.

Šio laikotarpio meistrai mėgo juodą spalvą; dažnai plačios juostos, o kartais ir didesni vazos plotai būdavo nudažomi juodai.

Seniausi protogeometriniu vazų pavyzdžiai randami Atėnuose, kur nuo seno buvo aptikta kokybiško, puodams degti tinkamo molio. Atėnai buvo vienas pirmųjų polių, anksčiausiai atsigaunančių po civilizacinio nuopuolio sunykus Mikėnų kultūrai.




Geometrinis stilius

Skirtingai nei XI – X a. pr. Kr. protogeometrinėje keramikoje, IX – VIII a. p. Kr. keramikos dirbiniuose jau visas indų paviršius būdavo dekoruojamas geometrinių ornamentų frizais. Tokį vazų puošimo stilių vadiname geometriniu. Meniškai dekoruoti visą vazos paviršių nebuvo paprasta, todėl manoma, kad būtent šiuo laikotarpiu įvyko puodžiaus ir vazų piešėjo (dekoratoriaus) darbo pasidalinimas.

Didžioji dalis geometrinės keramikos priskiriama laidotuvių ritualinei keramikai.

Geometrinio stiliaus indai būdavo apjuosiami ištisinėmis meandrų, zigzagų ar trikampių juostomis. Vazose frizus vieną nuo kito skyrė aiškios trigubos linijos (juostos).  Patys ornamentų raštai būdavo apvedami aiškia kontūrine linija ir dar užbrūkšniuojami. Geometriniame stiliuje (ypač vėlyvuoju periodu) vis rečiau pasitaikydavo apskritimai ir pusapskritimiai, kurie dominavo protogeometrinėje keramikoje. 

Meandra: populiariausias geometrinio stiliaus ornamentas. Manoma, kad ornamento pavadinimas kilo iš Mažosios Azijos teritorijoje buvusios Meandros upės. Bendrinėje kalboje žodis meandra reiškė – „vingį“ arba „vingiavimą“. Meandros ornamentas (panašiai kaip liaudiškos kryputės, bangelės) simbolizavo amžinumą, amžiną judėjimą, bet tuo pačiu vienybę, harmoniją – nuolatinį atsikartojimą ir grįžimą į pirminę būseną.



Svastika: taip pat dažnas geometrinio stiliaus ornamentas. Tai labai senas, įvairiose kultūrose plačiai paplitęs, daug variantų ir interpretacijų turintis ženklas. Seniausia svastika, datuojama apie 15 000 m. pr. Kr., rasta dabartinės Mongolijos teritorijoje. Bulgarijoje rastas 7000 m. pr. Kr. senumo svastikos ženklas. 

Protogeometrinė vaza

Vėlyvosios geometrinės vazos
Svastika Bulgarijoje


Svastikos ženklo kilmė neaiški. Greičiausiai tai yra stilizuotas ratas–apskritimas (panašiai kaip meandra – geometriškai stilizuota banga), padalintas kryžiumi (pasaulio sąrangos ženklas).
Į Graikiją svastikos atkeliavo iš Rytų. Sanskrito kalba žodis „svastika“ reiškė „sėkmę, palankumą“.




Stilizuotos figūros

VIII a. pr. Kr. geometrinėje keramikoje atsirado žmonių, dievų, gyvūnų, paukščių atvaizdai. Gražiausios tokio tipo scenos aptinkamos ant didelių (maždaug 1,5 m. aukščio) vazų, kurias kaip antkapius graikai statydavo Atėnų kapinėse. Iš pradžių buvo vaizduojamas vien figūrų siluetas. Vėliau galvos siluete buvo išryškinta akis, brėžiamos plaukų sruogos, smakras, nosis, pirštai, krūtys. Vaizduojamo siužeto nuotaiką, jausmus vazų tapytojai išreikšdavo per veiksmą, gestikuliaciją. 

Laikui bėgant figūrinėse scenose vis labiau ryškėjo “pasakojamasis”, siužetinis vaizdavimas. Dailininkai tarytum norėjo piešiniais padaryti tą patį, ką savo poemose darė Homeras. 

VIII a. pr. Kr.
Geometrinio periodo pabaigoje griežtas siluetinis piešinys pradėjo laisvėti: atsirando daugiau detalių, supaprastėjo frizų, bei piešinių ornamentai, vis didesnius vazų plotus užimdavo siužetinės, figūrinės kompozicijos. Dailininkai išsidrąsino vaizduoti vieną kitą užstojančias figūras aktyvaus veiksmo metu. Tokiu būdu palaipsniui buvo artėjama prie realistinio vaizdavimo. 

750 m. pr. Kr.
VII a. geometriniai ornamentai vazose praktiškai išnyko ir juos pakeitė, tiesa, dar tik iš profilio vaizduojamos daugiafigūrės kompozicijos. Naujasis ne geometrinis stilius gimė Korinte – jis buvo pavadintas juodafigūre keramika.

Vėlyvasis geometrinis stilius

Didžiausios geometrinio stiliaus amforos rastos Atėnų kapinėse (Dipylon cemetary, Athens). Vazos, sprendžiant iš dekoro, buvo naudotos laidotuvėse aukojant vyną. Per laidotuves vynas ne tik būdavo geriamas, bet ir nuliejamas ant kapo arba pilamas į plyšius, padarytus kape. Vazose vaizduojami velionio šeimos nariai, aukojimui paruošti paukščiai ir gyvuliai, už galvos susiėmusios raudotojos. Apatiniai frizai vaizduoja velionio, kaip kario nuopelnus (galbūt paskutinio žygio, kuriame jis žuvo, scenos).



Orientalistinis stilius – 750 - 650 (600) m. pr. Kr.

Graikų civilizacijai palaipsniui atsigaunant po „tamsiųjų amžių“, plėtojosi ir prekybiniai ryšiai. Graikus, ypač gyvenančius Mažosios Azijos vakarinėse pakrantėse (Jonijoje), ėmė vis stipriau veikti Mažosios, Vidurio Azijos, Urartų karalystės, Frigijos net Egipto kultūros, kurios tuo metu civilizaciniu požiūriu buvo labiau pažengusios. Besiplėtojančių prekybinių santykių dėka iš Jonijos rytietiškas, azijietiškas orientalistinis vazų dekoravimo stilius persikėlė į Atiką ir ėmė įtakoti graikų geometrinio stiliaus keramiką. Tokiu būdu orientalistinis stilius paspartino graikų keramikos transformaciją nuo geometrinės prie juodafigūrės realistinio stiliaus keramikos. Anksčiausiai (apie 750 m. p. Kr.) ir labiausiai orientalistinis stilius paveikė Korinto keramikos meistrus. Apie 725 m. tokia keramika pradėta žiesti ir Atėnuose. 

Orientalistiniam stiliui būdingos juodos figūros, egzotinių mitologinių gyvūnų (sfinksai, sparnuoti liūtai, sirenos ir t.t.), Graikijai nebūdingų augalų (lotosas, palmetės) vaizdavimas. Žmonių figūros orientalistiniame stiliuje pasitaiko retai. Yra vazų, kuriose orientalistinis stilius persipina su geometriniu stiliumi. 

Apie 650 m. pr. Kr. Korinte pasirodė vazos su juodomis figūromis šviesiame fone. Tai pereinamoji korintietiškos keramikos stadija į juodafigūrę keramiką – proto-korintinis (Proto-Corinthian) stilius.

Orientalistinis stilius

Comments